Prieš metus numynę iš Vilniaus į Nidą šį kartą pasiryžome dvigubai ilgesniam atstumui: per 7 paras palei Baltijos jūrą įveikti 770 kilometrų kelią nuo Klaipėdos iki Talino. Kaip ir praėjusią vasarą – jokio fizinio pasiruošimo (prieš kelionę dviratį išsitraukiau iš rūsio po metų pertraukos) ir pigūs naudoti dviračiai (vienas buvo įsigytas už porą šimtų vos kelios dienos iki išvykimo; maniškis, prieš metus pirktas už panašią kainą, nenuvylė ir šiemet). Dar kartą įsitikinome, kad svarbiausia yra nusiteikimas, – tik jį mes teturėjome, tik jo mums ir užteko.

Pirmoji diena Lisabonoje netruko prabėgti. Sužinojau, jog Portugalijos sostinė turi ilgiausią tiltą Europoje, pavadintą garsiojo portugalo Vasco da Gama vardu (kuris išplaukęs iš Lisabonos atrado vandens kelią į Indiją) ir besitęsiantį daugiau nei 17 kilometrų. Senamiesčio gatvelės atrodė po truputi puošiamos didelei šventei, bet tuomet dar nenutuokiau, kas ir kada manęs laukia, – tik turėjau viltį, jog spėsiu tai pamatyti prieš patraukdamas į pietus.

„Nežinau, kaip tu, bet aš paskutines kelias savaites einu linksmintis kiekvieną vakarą ir šis nebus išimtis. Jei norėsi – galėsi prisijungti“, – taip prasidėjo mano pažintis su pusmetį pagal mainų programą Porte studijuojančia Rasa. Pirmą valandą dienos mums susitikus prie metro stotelės ji, atrodė, buvo vos prieš akimirką iššokusi iš lovos, o stipriai užkimęs, bet užtikrintai skambantis balsas neleido man suabejoti ką tik išgirstais žodžiais.

Gegužės pirmąją suėjo dveji metai nuo pirmojo įrašo šiame tinklaraštyje. Puiki proga antriesiems blogerio metams apžvelgti.

Ne, tai nebuvo išsigelbėjimas – aš nuo nieko nemiriau ir tikriausiai nebūčiau tą naktį numiręs – man tai buvo įrodymas, kad neįmanomų dalykų nėra, – kad jei egzistuoja nors mažytė tikimybė, jog tau pasiseks, negalima jos praleisti, – nesvarbu, jog neturi jokio pagrindo tikėti, kad savaitgalio vakarą svetimos šalies svetimame mieste atsiras visiškai nepažįstamas žmogus, kuris nieko už tai nesitikėdamas ir vos prieš akimirką apie tave sužinojęs pakvies tave apsistoti savo namuose.

Dar niekada gyvenime per 20 metų nesijaučiau toks laisvas, kaip tą akimirką. Suvokiau, kad dabar nepriklausau nuo nieko: neturiu prie ko derintis – niekas su manimi nekeliauja, niekas niekur manęs nelaukia, nėra jokių gidų, jokių turistinių autobusų, jokių rezervuotų viešbučių – nieko. Esu tik aš, ką tik nusileidęs šalyje, apie kurią beveik nieko nežinau, kurios kalbos nesuprantu. Nebuvo ir baimės praleisti ką nors svarbaus, ką nors įdomaus – nes net neįsivaizdavau, kas vyksta aplinkui. Niekas nežinojo, kur aš tiksliai esu ir kur aš būsiu artimiausias 14 dienų. Nežinojau net aš pats, ką veiksiu ir kur atsidursiu rytoj ryte.

Keistas pasaulis aplinkui. Devintokas, nusprendęs, kad mokytis jam nėra prasmės, nes net ir baigę universitetus žmonės neranda darbo. Abiturientas, klausiantis kokią specialybę pasirinkti, kad baigus studijas būtų nesunku įsitvirtinti Škotijoje. Ketvirtakursis, sėkmingai pradėjęs dirbti pagal savo specialybę, kurios nekenčia, kiekvieną darbo dieną laukdamas penktadienio popietės ir trokšdamas, kad pirmadienio rytas niekada neateitų. Galiausiai universiteto absolventas, niekaip nerandantis darbo, baksnojantis į savo diplomą, bet sutrinkantis kaskart, paklaustas apie sukauptą darbo patirtį. Kodėl taip yra? Ką daryti, kad taip nebūtų?

Turbūt ne vieną lietuvį turėjo sukrėsti dienraštyje „Respublika“ pasirodęs interviu su Lietuvos lenkų lenku Valdemaru Tomaševskiu.

Niekada nebuvau didelis poezijos gerbėjas, bet nuo vaikystės vienas eilėraštis kažkodėl įstrigo ir iki šiol liko gyvas manyje. Šiandien mirė žmogus, kuris jį parašė. Praėjus maždaug 10 metų nuo tada, kai paskutinįsyk deklamavau, norėjosi vėl jį garsiai ištarti. Pajutau, kaip žodžiai vienas po kito grįžta iš tolimos atminties. Turbūt yra žodžių, kurie mūsų niekada nepalieka.

Paskutinį pusmetį nuolatos susiduriu su laiko trūkumu. Matau du šios problemos sprendimus: sumažinti darbų skaičių arba geriau išnaudoti kiekvieną dieną – nuo pat tos minutės, kai atsibundu. Šiuo metu nerandu darbų, kurių galėčiau atsisakyti: studijos (vieną paskutinių semestro dienų atsiskaitymui kuriant žaidimą pasiektas asmeninis rekordas – 24 valandos programavimo su pusvalandžio pertrauka universiteto kompiuterių labaratorijoje), naujų idėjų įgyvendinimas (kuriu savo Europos pigių skrydžių paieškos sistemą), senų projektų (pirmiausia – Uždarbis.lt) priežiūra ir, galiausiai, straipsnių rašymas (akivaizdu, jog šis tinklaraštis nukenčia labiausiai). Taigi negalint (nenorint – kažkada samprotavau, jog viskas priklauso nuo norų) atsisakyti darbų beliko galvoti, kaip geriau išnaudoti laiką, kurį turiu. Šis įrašas – apie produktyvumą skatinančius būdus, kuriuos pasitelkiu paskutiniais mėnesiais.