Įžanga | Pirma dalis | Antra dalis

Have no fear
For when I’m alone
I’ll be better off than I was before

Eddie Vedder – Long Nights

„Nežinau, kaip tu, bet aš paskutines kelias savaites einu linksmintis kiekvieną vakarą ir šis nebus išimtis. Jei norėsi – galėsi prisijungti“, – taip prasidėjo mano pažintis su pusmetį pagal mainų programą Porte studijuojančia Rasa. Pirmą valandą dienos mums susitikus prie metro stotelės ji, atrodė, buvo vos prieš akimirką iššokusi iš lovos, o stipriai užkimęs, bet užtikrintai skambantis balsas neleido man suabejoti ką tik išgirstais žodžiais.

Netrukus patekau į jaukų studenčių butelį, kuriame be Rasos dar gyveno lietuvė Toma, norvegė ir lenkaitė. Pravėrus balkono duris mane pasitiko kontrastingas vaizdas, kuriame tarp piktžolių ir šiukšlių netrūko svarbiausio atributo – prieš akis plevėsuojančios šalies vėliavos.

Mums pietums įsitaisius svetainėje prasidėjo mano pažintis su iki tol svetimu ERASMUS lietuvių gyvenimu užsienyje.

„Tai tarsi pusės metų pabėgimas, apmokamos atostogos pietuose“, – trumpai savo paskutinius keturis mėnesius, per kuriuos buvo tiek kelionių į tokius kraštus, kaip kitame Viduržemio jūros krante esantis Marokas, tiek banglenčių kursų Atlanto vandenyne, apibūdino Rasa. Tiesa, tokių atostogų neretai trokšta ne vienas, tad geri mokslo rezultatai Lietuvoje buvo viena iš priežasčių, kodėl ji turėjo galimybę su lietuvišku šalčiu iki rudens atsisveikinti dar vasarį.

Nemaža dalis paskaitų merginoms vyko portugalų kalba, kurios prieš tai jos nei žodžio nemokėjo, – pirmasis mėnesis prieš prasidedant semestrui buvo skirtas vietinės kalbos pagrindams įgyti. Žinoma, trumpo kurso puikiai svetimos kalbos išmokti neužteko, bet dėl to smarkiai sukti galvos jos nebuvo linkusios.

Mums baigus pietauti priėmiau pasiūlymą pasivaikščioti po miestą – jaučiau, kad Porte esu matęs dar ne viską, ir netrukus tuo įsitikinau.

Vyno rūsiai kitame upės krante buvo viena pirmųjų mūsų stotelių. Turistai į juos įleidžiami nemokamai ir dar vaišinami taure vyno, tikintis, jog dalis jų nepraleis progos butelį kitą vėliau išeidami įsigyti.

Vila Nova de Gaia miesto krantinėje prišvartuoti laiveliai simbolizavo istorinį vyno statinių kelią į pasaulį.

Perėjus tiltą ir įsitaisius vienoje iš daugelio kavinukių palei pilną žmonių Porto krantinę, prie mūsų prisijungė dar viena pagal mainų programą Portugalijoje studijuojanti lietuvė. Priėjus padavėjui merginos choru ištarė kažkokį portugališką „slaptažodį“. „Man to paties“, – pridūriau nelinkęs ilgai rinktis ir visai susidomėjęs, ką tokio per kelis mėnesius pamėgo visos be išimties.

„Tai balta kava su pienu. Portugalai labai didžiuojasi savo kavos tradicijomis ir sako, kad jų kava – geriausia Europoje, nes kavos pupelės per Atlanto vandenyną čia atkeliauja tiesiai iš Brazilijos – buvusios Portugalijos kolonijos“, – buvo paaiškinta man.

„Jūs čia jau keturis mėnesius ir Portugalija atrodo nuostabi vieta gyventi – ar sutiktumėte Porto likti dar keturis metus?“, – nusprendžiau pasidomėti aš. „Ne, nors dabar čia puiku, – patikino mane Toma, – tai ne mano kalba, ne mano kultūra, mane čia laiko atvykėle – niekada nesijausiu kaip namuose, kaip Lietuvoje“.

Netrukus mums grįžtant sužinojau, kad norvegė tuo metu namuose kepė „space cake“ – pyragą, kurio gabaliuką legaliai gali įsigyti nebent tarp Amsterdamo kanalų. „Ar dažnai tokius pyragus kepate?“, – šypsodamasis paklausiau merginų ir buvau patikintas: „Tai pirmas kartas, tau pasisekė atvykti pas mus būtent šiandien“.

Pravėrę duris norvegę išvydome gulinčią svetainėje. Ji plačiai šypsojosi žiūrėdama į mus, bet nelabai galėjo ką nors aiškiai pasakyti. Supratome, kad pyragas jau ne tik senokai iškeptas, bet ir kepėjos spėtas paragauti – galbūt daugiau, nei reikėjo vienam kartui.

Žinoma, čiupome po gabalėlį ir mes, bet visas smagumas tuo nesibaigė: pasirodo, pas lenkaitę tuo metu svečiuose viešėjo motina. Kaip ji turėjo paaiškinti, kad jai negalima valgyti to didelio šokoladinio pyrago, kuris ką tik iškeptas guli virtuvėje ir kurį namuose valgo visi aplinkui ją?

Pyrago nebuvo gana, kai gali mėgautis vienu nuostabiausių dalykų Europos pietuose – pigiu vynu – kurio butelis parduotuvėje kainuoja ne ką daugiau nei vienas alaus bokalas bare Lietuvoje.

Vakarui įpusėjus sužinojau, jog nakties tikslas – viename Porto parke 40 valandų be sustojimo vykstantis muzikos, teatro, šokio ir kino festivalis, į kurį tą naktį keliavo visas miestas. Kaip vėliau išsiaiškinau, mažiau nei per dvi paras nemokamame festivalyje kasmet apsilanko beveik 100 000 žmonių ir dėl to jis tituluojamas antru pagal dydį tokio tipo Europoje.

Naktis parke iš pradžių buvusi įdomi, plaukiant nesibaigiančiose miniose žmonių vėliau pradėjo varginti, bet, atrodo, tik mane vieną, – penktą valandą ryto žmonių aplinkui vis dar buvo ne ką mažiau nei vidurnaktį. Tikriausiai tai ir yra tikrasis „naktinis gyvenimas“: kai niekas nesiskirsto nakčiai nepasibaigus.

Coimbra

Pabudęs dingau anksti, kai visi dar miegojo. „Judėti, negalima sustoti“, – vidinis varikliukas veikė mano galvoje.

Sekmadienio rytą eidamas tuščiomis Porto gatvėmis supratau, kad atėjo metas atsisveikinti su miestu, kuriame praleidau tris nuostabias pirmąsias dienas, ir pradėti žygį pietų link. Prieš akis laukė 600 kilometrų ir 10 dienų juos įveikti, stengiantis savo kelyje nepraleisti nieko, ko nepamačius tektų gailėtis.

Pora valandų, geras šimtas kilometrų į priekį ir atsiduriu centrinėje Portugalijos dalyje – Coimbros mieste, kurį pirmąją dieną buvau patartas aplankyti mane priėmusios portugalės.

Senamiesčio gatvelės, kuriomis į kelionę nieko nelaukęs leidausi, buvo tokios siauros, kad pro jas vargiai galėjo pralįsti automobilis, – grįstos tipiškomis smulkiomis portugališkomis plytelėmis ir suspaustas aukštų senų pastatų, jos sunkiai sulaukdavo net saulės spindulių – atrodė, kad staiga patekau į ilgą kelių metrų pločio koridorių skurdžiai apšviestame labirinte.

Galiausiai netikėtai išlindęs prie palei upę einančios medžių alėjos prieš save išvydau daugybę žmonių, sekmadienio popietę nusėdusių siaurus žolės plotelius miesto centre. Jie visi – jaunos šeimos ir senukai – visi iki vieno iškylavo: su termosais, staltiesėmis, sumuštiniais. Negalėjau atsistebėti, kiek daug mažų žmonių grupelių buvo aplinkui, viena priešais kitą susispietusių tarsi paplūdimyje.

Tuomet prisiminiau, ką man prieš kelis vakarus pasakojo Marija: Portugalijoje sekmadienis yra šeimos diena – ilgaamžė tradicija, kurios dėka visa šeima susirenka kartu pietų: kai tėvas, vilkintis kostiumu, atkemša gero vyno butelį, kai visi apie vienas kitą išgirsta visas naujienas. Tą akimirką pasijaučiau gyvu šios tradicijos liudininku.

„Tiems žmonėms nereikia šventės – jie patys ją susikuria – ir tai daro kiekvieną sekmadienį“, – atsisėdęs ant vienintelio laisvo suoliuko netoliese ir žvelgdamas į pozityvumu spinduliuojančią medžių alėją pagalvojau sau. Žiūrėjau į juos ir pajutau nenumaldomą norą (vadinamą alkiu) pačiam įsilietį į užkandžiaujančiųjų minią – tad išsitraukiau lietuviškus lašinius su juoda duona, suvokdamas, kad dar niekada vidury miesto lupdamas skūrą nesijaučiau toks normalus.

Kiek vėliau išgirdau gyvos muzikos garsus – greitai radęs jų šaltinį ir įsitaisęs ant kavinės stogo priešais upę atsidariau butelį portugališko alaus. Laisvė tvyrojo ore ir tuo metu daugiau nieko nesinorėjo.

Vakare sutikau ją. Ji priėjo prie manęs tuščioje aikštėje ant kalno, į kurį ilgai kopiau. Taip, žinojau, kad susitiksime. Ne, tai negalėjo įvykti anksčiau: ji labai užimta. Tokia užimta, koks užimtas tapau aš, vos susitikus pasiteiravęs, kuo ji gyvenime yra užimta.

Ana norėjo tapti skulptore – ne tik norėjo, bet ir pradėjo šį meną studijuoti. Deja, po dviejų kursų tokio pačio noro vedimų žmonių universitete beveik neliko ir jos studijų programa buvo panaikinta. Aktyvi mergina, netikėtai atsidūrusi gyvenimo kryžkelėje, nepasimetė: ji nusprendė užsisakyti knygų ir savomis jėgomis išmokti kurti kompiuterinę animaciją (Flash) bei staiga atsiradus daugybei laisvo laiko jį išnaudoti senai svajonei įgyvendinti: pradėti leisti žurnalą apie tai, kas ją labiausiai domina, – šiuolaikinį meną.

Praėjus trims metams, ji dirba technologijų kompanijoje kitame miesto gale, o jos pradėtas žurnalas šiuo metu jau vadinamas tarptautiniu – leidžiamas dvejomis kalbomis – jai vadovaujant 14 savanorių komandai iš skirtingų valstybių. Negana to, organizuodama žurnalo leidybą ir pati rašydama straipsnius ji pajuto potraukį žurnalistikai ir pradėjo studijas iš naujo. „Internetinė žiniasklaida“ – taip vadinosi jos netrukus laukusio bakalaurinio darbo tema.

„Viskas aplinkui skirta studentams, – mums vaikštinėjant po ramų senų namų kvartalą kalno viršūnėje nuo pasakojimo apie save prie miesto grįžo Ana, – čia jie gyvena, čia jie mokosi, čia jie užkandžiauja, čia jie linksminasi“.

„Ar pastebėjai tuos pastatus, apkabintus vėliavomis ir išpaišytus užrašais? Tai studentų respublikos – šimtus metų menanti tradicija, pagal kurią studentai kartu gyvena pagal tai, kas juos sieja, – požiūrius ir vertybes. Kiekviena respublika organizuoja savo vakarėlius ir turi savo taisykles, bet viena taisyklė yra bendra: jei durys laikomos atviros, viduje laukiami visi“.

„Studentų miesto“ vardą Panevėžio dydžio gyvenvietei patvirtina ir tai, jog 35 000 aktyvių studentų į savo šventes sugeba pasikviesti tokias muzikos žvaigždes, kaip The Prodigy, Shaggy ir Guano Apes.

Gyvendama mieste, į kurį pagal mainų programas kas pusmetį suvažiuoja tūkstančiai studentų iš viso pasaulio – nuo Lenkijos iki Japonijos – Ana sugalvojo tai išnaudoti naujų kultūrų ir kalbų pažinimui – tarsi daugiametei kelionei per šalis, nepaliekant savojo kambario: prieš prasidedant kiekvienam semestrui ji išsirenka vis kitą tautą, kurią norėtų pažinti, nesunkiai su naujais žmonėmis randa bendrą kalbą, kartu gamina maistą ir leidžiasi į naktinį gyvenimą. Tuomet, kai prieš metus atėjo italų eilė, Ana net nusprendė perskaityti Dantės knygą itališkai – kad prieš juos sutikdama jau būtų pramokusi kalbos.

„Welcome to Lithuani-aaa“, – uždainavo ji man, kai beveik apie save nekalbėdamas užsiminiau, jog esu iš Lietuvos. Gera atmintimi nesiskundusi portugalė prisiminė, kad šios Inculto dainos ją prieš kelis metus buvo išmokę sutikti lietuviai.

Jau temstant prisėdus kavinėje prie mūsų prisijungė Piedro – geras Anos draugas. Linksmai besišnekučiuodami vakarą prieš jų laukiančią darbo dieną sutarėme užbaigti prie filmo.

Netrukus atsidūriau sename portugališkame bute aukštomis lubomis, kurio apdulkėjusios grindys, langinės, lovos ir sunkiai užsidarančių durų rankenos atrodė tarsi įstrigusios šimtmečiuose: „Galbūt čia viskas taip dar nuo tų laikų, kai Lietuvoje klestėjo baudžiava“ – prieš užmigdamas akims bėgiojant aplink kambarį svarsčiau aš.

Nazaré

Ryte lėtai žvalgydamasis po miestą nusileidau nuo kalno kitu jo šlaitu. Tas pačias labirintus primenančias gatveles apačioje radau pilnas žmonių: aplinkui vyko prekyba, visi čia turėjo reikalų. Netikėtai aptikęs mažą kepyklėlę kurioje prie ką tik iškeptos pirmosios duonos ir bandelių partijos buvo išsirikiavusi eilė močiučių, nusprendžiau, kad geresnio varianto pusryčiams nerasiu.

„O kas dabar?“ – paklausiau savęs šlamšdamas bandeles, įsitaisęs aikštėje su fontanu miesto centre.

Tą akimirką jaučiausi pavargęs nuo naujų žmonių ir bendravimo, kurio tiek daug prieš kelionę niekaip negalėjau tikėtis. Be to, po keturių dienų vaikščiojimo spėjo nusibosti miestai ir gatvės – norėjosi pabėgti nuo triukšmo, atsidurti kur nors, kur tylu ir ramu.

„Važiuoju prie vandenyno!“ – staiga kilo mintis man.

Išsiuntęs kelis laiškus nepažįstamiems žmonėms į Lisaboną, kurioje neabejojau po kelių dienų galiausiai atsidursiantis, patraukiau autobusų stoties link.

Dideliame Portugalijos žemėlapyje radau pažymėtus du netoliese esančius pajūrio miestelius: Nazaré ir Peniche. „Kurį pasirinkti?“ – kilo natūralus klausimas akis įsmeigus į du raudonus taškiukus. Tuomet prisiminiau pirmąją naktį fotografo Gabrielio ištartus žodžius: „Smėlėtų paplūdimių juosta baigiasi ir uolėti krantai prasideda maždaug ties Nazaré gyvenviete“.

„Kur aš miegosiu šiąnakt, jei vietoje laukinių paplūdimių rasiu tik uolas?“, – mano ribotas mąstymas tuo metu neleido įsivaizduoti jokio kito nakties scenarijaus, todėl pasirinkau šiek tiek arčiau buvusį Nazaré, vildamasis, kad nuvykęs smėlio išvysiu daugiau nei mažą ruoželį miestelio centre.

Netrukus su bilietu rankoje stovėdamas autobusų stotyje ir bandydamas perprasti vietinę transporto sistemą, pastebėjau manęs link einančią nedidukę merginą, ant nugaros besitempiančią viską, kas įmanoma: skirtingų spalvų kuprinę, miegmaišį, palapinę ir kilimėlį. „Ji, matyt, pasimetė nuo kokios iškylautojų grupės ir tuoj manęs paklaus, ar kartais nemačiau jos draugų“ – buvo pirmoji mano mintis. Pasirodo, klydau.

„Labas, parodyk savo bilietą“ – tarė ji man vos priėjusi. Padaviau. „O, toks pat! Tai iš kurios aikštelės mes po galais išvažiuojam?“.

Tą patį bandžiau išsiaiškinti ir aš, nes portugalai nebuvo linkę ant bilieto nurodyti, kur laukti savojo išvykimo. Galiausiai atradę šiek tiek vėlavusį autobusą ir į jį kartu įsėdę pagaliau radome progą susipažinti.

– Ei, tai nejaugi tu keliauji viena? – buvo pirmasis mano klausimas, kai suvokiau, kad apie jokius savo draugus ji manęs taip ir nepasiteiravo.

– Taip, pirmoji savaitė jau eina į pabaigą. Dvi dar priešakyje, – didžiuodamasi atsakė ji.

– O iš kur į kur tu trauki?

– Iš šiaurės į pietus, iš Porto į Faro.

– Kaip ir aš! – negalėjau atsistebėti tokiu sutapimu. – Iš kokios tu šalies? Kuo vardu? Kodėl viena?

Martyna – toks buvo merginos iš Slovakijos vardas. Vos pabaigusi magistro studijas ji turėjo kelias laisvas savaites iki diplomo įteikimo ir nenorėjo jų praleisti namuose, o draugams „kelionė“ labiau reiškė žodžio „vargas“ sinonimą nei gerą poilsį – tad ji nusprendė prie nieko nesitaikyti ir keliauti viena.

Mano naujoji pažįstama turėjo savo požiūrį į keliavimą vienai ir netruko jį išdėstyti: „Tu sau esi vienintelis žmogus, su kuriuo gyvensi visą savo gyvenimą, – todėl turi išmokti būti su savimi, pažinti save. Kaip gali gyventi, kai esi nuolatos priklausomas nuo kažko, stovinčio šalia tavęs: jei jautiesi blogai eidamas vienas gatve ar apsuptas žmonių, kurių nepažįsti? Tu niekada nelieki visiškai vienas – tu visur ir visada esi su savimi, tik kai kurie žmonės bijo patys savęs, – ir dėl to bijo likti vieni“. Aš negalėjau su ja nesutikti.

– Kas toliau? Ką darysi atsiėmusi diplomą? – paklausiau jos.

– Laukia mėnesis Islandijoje. Sakoma, kad pradėti keliauti vienai yra pavojinga, – nors iš pradžių jautiesi keistai, vėliau tai tampa tarsi liga, nuo kurios negali pasveikti. Man atrodo, kad aš pradedu ja sirgti.

– O tada? Ką darysi grįžusi iš Islandijos?

– Nežinau. Visi mokslai baigti, bet visas pasaulis dar nepamatytas. Tikriausiai skrisiu padirbėti į Norvergiją – kiekvieną vasarą kuriam laikui ten nuvykstu – o pinigų po to turėtų užtekti keliems mėnesiams kelionių. Beje, mažame miestelyje, kuriame dirbu, susipažinau su trimis mielais jaunais lietuviais – tai vieninteliai žmonės iš Lietuvos, kuriuos be tavęs esu kada nors sutikusi.

– Ar nebaisu tau vienai? Ar neliūdna?

– Nebaisu, atvirkščiai, – visi pamatę vieną merginą su kuprine būna nepaprastai paslaugūs ir dėmesingi. Štai prieš kelias naktis pagyvenusių vokiečių turistų pora per lietų pakvietė mane apsinakvoti jų kempingo namuke, o atsisveikindami dar prikrovė kalnus vyšnių. Tik vienišumo jausmas dar kartais aplanko didesniame mieste – žymiai geriau jaučiuosi gamtoje.

– O kur miegosi šiąnakt?

– Važiuoju į Peniche. Girdėjau, jog iš ten plaukia laivai į kažkokią salą Atlanto vandenyne – noriu ją pamatyti, ten tikriausiai nakčiai ir liksiu.

Po geros valandos nenutrūkstamo dialogo pastebėjome kaip įvažiavome į Nazaré – praėjus akimirkai ateis metas man iššokti iš autobuso ir mūsų laikas kartu baigsis. Apsikeitėme kontaktais ir palinkėjome vienas kitam sėkmės – gali būti, jog dar susitiksime, nes mūsų maršrutai visiškai sutapo.

Tik vėliau susimąsčiau, kad tuo metu, mums bendraujant, man net nekilo mintis, kad galėtume keliauti kartu, – galbūt nekilo ir jai. Galbūt todėl, jog man patiko „filmas“, kuriame aš buvau, ir nenorėjau, kad jis baigtųsi, – kad prasidėtų kitas, kurį jau „filmuoja“ ne dvi, o keturios akys; galbūt todėl, jog ne su kiekvienu gatvėje sutiktu žmogumi kartu gali norėti praleisti kiekvieną valandą per ateinančias 10 parų.

Autobusas paleido mane vidury gatvės ir tą akimirką viskas galvoje tarsi sustojo: pajutau staiga patekęs į kitą pasaulį, kuriame gyvenimas teka kitu ritmu. Atrodė, kad ką tik nusileidau į rojų.

Netrukus išvydau ir uolas, ir smėlį. Apsidžiaugiau, kad uolos matėsi tik iš vienos pusės, – jau žinojau kuria kryptimi trauksiu vakarop.

Oras buvo karštas, vanduo šaltas, o žmonių turistiniame miestelyje – nedaug ir tai jį darė tik dar mielesniu. Nebūčiau norėjęs čia atsidurti vasaros viduryje – nekilo jokių abejonių, kad toks rojaus kampelis pustuštis nelieka. Nuobodžiaujantis gelbėtojas, kuriam per dieną tikriausiai net neatsirasdavo priežasties įbristi į vandenį, puikiai simbolizavo vėsią Atlanto temperatūrą ir turistų stygių birželio pradžioje.

Pamatęs turbūt viską, ką galima pamatyti mažoje gyvenvietėje, ir pasidžiaugęs dienos saulės spinduliais, vakarop galiausiai nusprendžiau, kad metas traukti ieškoti savo laukinio paplūdimio. Nežinojau, kaip toli teks eiti, kol jausiuosi pakankamai saugiai, nežinojau ar apskritai tokią vietą rasiu, kurioje galėsiu ramiai užmigti po atviru dangumi.

Perėjus miestelį atsidūriau nedideliame uoste. Daugybė senų laisvų buvo iškeltų į krantą – lėtai juos apžiūrinėdamas galvojau, ar tai labiau muziejus, ar sąvartynas.

Galiausiai nebeliko nieko, tik smėlėtas kelias, kurio pabaigos nesimatė.

Kelias pasibaigė greičiau nei mano kantrybė – ir tai padarė ties į Atlantą įtekančia upe. Pastebėjau, kad atsidūriau maždaug poros kilometrų ilgio paplūdimio ruože, kurį iš vienos pusės skyrė upė, iš kitos – siauras uosto kanalas. Saugesnės vietos nakvynei negalėjau įsivaizduoti.

Iki sutemų dar buvo kelios valandos. Aplinkui nė vieno žmogaus. Įsitaisiau prie pat vandenyno. Patekau į būseną, kurioje nesinorėjo daryti nieko: ant manęs galėjo kristi nors ir kibirai vandens – aš būčiau likęs ten pat, nepajudinęs rankos.

Smėlis man virto patogiausiu foteliu, kuriame kada nors esu sėdėjęs; prieš akis vykstantis gamtos spektaklis – minutėmis besimainantis dangus, iš toli ateinanti šviesa, staiga pabyrantys ir tuoj pat dingstantys lietaus lašai, net nebandant nuo jų pasislėpti, – man buvo gražesnis už bet kokį vaizdą, kurį gali perteikti televizoriaus ekranas; o Atlanto bangos – besitrenkiančios į smėlį su tokia jėga ir garsu, kokiems tikriausiai neprilygsta jokia jūra, – karts nuo karto nuo galvos iki kojų iš oro krintančiais purslais aplaistydavo mane. Nesinorėjo niekur dingti – aš gamtoje – gamtoje, kurią girdžiu, kurią matau, kurią jaučiu su kiekvienu lašu nukritusiu ant manęs.

Galiausiai viskas vėl nušvito – kaip graži gamtos pasaka baigėsi diena.

Prabudau vidury nakties, pažadintas lietaus lašų, krintančių ant veido. Neturėjau kur slėptis. „Kas sušlaps, tas ir išdžius“, – patikinau save ir sulindęs gilyn į miegmaišį vėl užmerkiau akis.

Iš tiesų, pabudus ryte mano tamsus miegmaišis maitinosi saulės spinduliais ir jau buvo beveik sausas – kaip ir aš pats. Pasisekė – lietus, matyt, man užmigus liovėsi netrukus.

Óbidos

Nauja diena nieko gero nežadėjo – tokios apniukusios Portugalijos per 5 paras nebuvau matęs. Supratau, kad miegodamas po atviru dangumi antrą naktį iš eilės jau taip sausai galiu ir neišsisukti, – reiškia, šį vakarą turiu pasiekti Lisaboną – šiek tiek anksčiau nei ketinau.

Pakeliui nusprendžiau aplankyti mažytį Óbidos miestelį, kurį Ana iš Coimbros man buvo minėjusi. Miestelis ypatingas tuo, kad prieš 700 metų pastatyta aukšta iš visų pusių juosianti siena jį tarsi įkalino laike: įžengus pro vienintelius vartus, ant kalvos įsikūrusioje gyvenvietėje pasijunti kaip viduramžiuose.

Visi namukai ir gatvelės nedaug skyrėsi vieni nuo kitų, o žmonės čia vis dar tebegyveno – mano nuostabai, keli vyrai su karučiu remontavosi vieno prie sienos prigludusio namo kiemą – o iš pirmo žvilgsnio atvykęs gali pagalvoti, kad viskas čia skirta tik turistams – per daug išlaikyta, kad būtų tikra.

Visą miestelį (ir jo apylinkes) galėjai apžvelgti eidamas jį juosiančios sienos viršūne – viskas išlikę, niekas nesugriauta.

Lisabona

Riedėdamas į Lisaboną vis dar nežinojau, ką veiksiu lietingą vakarą mieste, kuriame manęs niekas nelaukė. Ne tik nežinojau – net neįsivaizdavau iki tos akimirkos, kai vos išlipus iš autobuso mane pasiekė vidutinio amžiaus portugalo žinutė.

Netrukus savo rankose turėjau adresą mieste, kuriame ką tik pirmą sykį gyvenime buvau atsidūręs, – adresą, vedantį į naują pažintį, adresą į pirmąją nakvynę Portugalijos sostinėje, adresą vietos, kurią surasti buvo mano vienintelis likusio vakaro tikslas.

Po pusvalandžio metro požemiuose, iškilęs į viršų supratau, kad atsidūriau juodaodžių kvartale. „Blogiau negalėjo būti“ – buvo pirma mintis temstant ir lyjant lietui, kai vienas vaikinukas su dredais jau artėjo prie manęs. „Gal ieškai nakvynės? Aš galiu tau padėti. Nemokamai“, – šypsodamasis tarė jis man. Jaučiau, kad tai tikriausiai būtų viena brangiausių nakvynių gyvenime, ir paspartinęs žingsnį nėriau tolyn, aklai pasikliaudamas navigacijos signalu.

Didelė kuprinė geriau nei bet kas kita išduoda svetimšalį – kad tu čia ne vietinis, kad tikriausiai kažko nežinai, kažko nesupranti. Turistinė kuprinė tokioje kelionėje – kai neturi supratimo, kur atsidursi, – bet kada galėjo prišaukti nelaimę.

Sekdamas GPS taškiukus telefono ekrane pajutau, kad kylu į viršų tarsi spirale sukdamasis ratu siauromis senų namų gatvelėmis. Tuomet, kai po 10 minučių du taškiukai susikirto pačioje kalno viršūnėje, vienintelis elektroninis prietaisas, kurį turėjau kelionėje, galiausiai išseko – likau be ryšio.

Dairiausiai aplinkui smarkiai pradėjus pilti lietui, bet niekur nemačiau namo, pažymėto mano ieškomu numeriu: ėjau ir pirmyn ir atgal – tokio skaičiaus toje gatvėje tiesiog nebuvo, kaip nebuvo aplinkui nei vieno žmogaus, kaip nebuvo likusios ir dienos šviesos.

Stovėjau tamsoje, ieškodamas, kur pasislėpti nuo lietaus, ir galvodamas, ką daryti toliau: jokio ryšio su manęs laukiančiu žmogumi neturiu, savo komunikacijos priemonės atgaivinti nėra kaip, o leistis nuo kalno žemyn reikštų arba paklydimą tuose gatvelių labirintuose, arba grįžimą į juodaodžių kvartalą, kurie tamsoje galbūt jau jokių klausimų užduoti man nebesivargintų.

Beviltiškos minutės ėjo kaip valanda, kai viename iš namų pastebėjau tarsi į elektros skydinę vedančias pilkas dureles. Niekada nebūčiau į jas atkreipęs dėmesio, jei ne kodų skydelis šalia. Mėginau prisiminti raidžių ir skaičių kombinaciją, kurią buvau gavęs laiške, – suspaudžiau ir laukiau.

„Hello“, – išgirdau švelnų vyrišką balsą ir man prisistačius durys atsidarė.

Siaurutėje laiptinėje buvo visiškai tamsu – nemačiau nieko – net savo paties rankų. Kildamas į viršų vis garsiau girdėjau tarytum iš senos plokštelės sklindančią lėtą muziką ir vyrą, tyliai – tarsi tik sau pačiam – prancūziškai dainuojantį pagal ją.

Netrukus pamačiau šviesą, tamsumą šalinančią pro praviras duris paskutiniame aukšte, – iš ten pat sklido ir garsas. Man pasirodžius prie slenksčio skambėti liko tik muzika: nutilęs vyras lėtai priėjo prie manęs ir pakvietė užeiti į vidų.

Atsidūriau mažo – vieno kambario – butelio svetainėje, sujungtoje su virtuve, ir netrukus buvau pasodintas ant sofos, šeimininkui įsitaisius ant kėdės priešais mane.

– Jūs dainininkas? – pradėjau pokalbį aš.

– Ne, aš aktorius, vaidinu Lisabonos teatre.

– Vaidinate prancūziškai?

– Tik Prancūzijoje. Ši savaitė labai įtempta – poryt turiu pasirodymą Madride, o šeštadienį laukia Paryžius – todėl šiomis dienomis nuolatos repetuoju. Iš tikrųjų, net nežinau, kodėl pasisiūliau tave priimti – juk dabar visiškai neturiu laiko ką nors mieste parodyti – tiesiog pagalvojau, kad galiu padėti. O ką tu veiki vienas Lisabonoje? Kodėl išvis esi Portugalijoje?

– Nežinau, bet po to žadu traukti į Algarvę.

– Į Algarvę? Manęs ten laukia keli pasirodymai kitą savaitę. Jei norėsi ir dar būsi Lisabonoje, galėčiau tave pasiimti kartu su mūsų trupe – manau, tau būtų visai įdomu.

Vyras kalbėjo lėtai ir be didelių emocijų veide. Vangūs judesiai, lėta reakcija ir kažkur nutolusios mintys – negalėjau suprasti, ar jis buvo šiek tiek apsvaigęs ar tiesiog labai pavargęs, – bet šiltas pozityvus žvilgsnis man reiškė daugiau nei šypsena, kurią taip sunku buvo įžiūrėti tame paslaptingame veide.

Mūsų pažintis buvo trumpa – po dvidešimties minučių baigus gerti arbatą vyras atsiprašė, jog turi grįžti prie darbo. Tiesa, prieš tai įteikdamas patalynę ir rankšluostį jis man tarė: „Miegok, kiek norėsi. Anksti ryte aš išvykstu į repeticiją, bet nenoriu tavęs žadinti. Durys užsitrenkia pačios – gali išeiti bet kada, raktai nereikalingi. Šaldytuve yra šiek tiek maisto – valgyk, ką rasi. Atleisk, kad nepasirūpinau geriau, – nežinojau, kad tu atvyksi“. Šiltai mane apkabinęs jis netrukus dingo savo kambaryje.

Pabudęs ryte supratau namuose likęs vienas. Naktinės užuolaidos buvo atitrauktos – apstulbau prieš save išvydęs visos Lisabonos panoramą. Tarp daugybės neplautų indų skirtinguose virtuvės galuose galiausiai atradęs abi virdulio dalis, pasidariau puodelį arbatos ir įsitaisęs balkone pradėjau akimis tyrinėti visiškai nepažįstamą miestą. Miestą, kuriame jaučiau pasiliksiantis ilgam.

Ketvirta dalis