– Sakai, kad tavo lėktuvas nusileido prieš valandą, jau sutemus; atvykai čia visiškai vienas, nieko nepažįsti, nemoki nė žodžio mūsų kalba, tau tik 20… Ir ketini dvi savaites keliauti po mūsų šalį neturėdamas jokio maršruto, nei sykio nemokėdamas už nakvynę ir net neįsivaizduodamas, ką veiksi ir kur būsi rytoj?
– Mhm.
– Tu nesveikas!
Taip prasidėjo turbūt daugiausia nuotykių kupina kelionė mano gyvenime. Tiksliau, taip ėjo į pabaigą pirmoji jos diena. Dar ryte bėgiojau po Vilniaus senamiestį ir džiaugiausi Pilies gatvės knygyne radęs atvirukus su gražiausiais Lietuvos vaizdais, kuriuos mėgstu palikti kelyje sutiktiems žmonėms. Praėjus kelioms valandoms pietums jau valgiau firminį kebabą Kaune, kiek vėliau, tos pačios dienos vakare, vaikštinėjau Anglijoje, Bristolio mieste, o galiausiai artėjant nakčiai atsidūriau ten, kur įvyko šis pokalbis, – Porto, Portugalijoje.
Turbūt reikėtų pridurti, jog per dieną išleidau mažiau nei šimtą litų – įskaitant skrydžius per visą Europą (ačiū tau, Ryanair), o keliauti nusprendžiau ir bilietus buvau įsigijęs likus mažiau nei porai savaičių iki kelionės.
Pasiruošimo nebuvo jokio. Atsikėlęs ryte tiesiog susidėjau kuprinę ir dingau porai savaičių į pasaulį, kuriame nieko nepažįstu ir kuris ta nežinomybe mane traukė. Apie Portugaliją nežinojau beveik nieko – tik tai, jog skrendu į Porto miestą, garsų savo vynais, ir kad keliaudamas per šalį būtinai noriu pamatyti jos sostinę Lisaboną. Sąmoningai nesidomėjau daugiau – juk nuvykus laukė marios laiko – ypač, kai keliauji vienas.
Mano tikslas buvo pažinti visiškai svetimą kraštą per 14 dienų, aplankant kuo daugiau jo vietų, sutinkant kuo daugiau skirtingų žmonių. Norėdamas būti (kiek tokioje situacijoje įmanoma) tikras, jog dviejų savaičių nepraleisiu vienoje vietoje, aš apsidraudžiau: skrydis namo manęs laukė iš oro uosto Portugalijos pietuose, esančio už maždaug 600 kilometrų nuo vietos, į kurią atskridau. Taigi – kaip man besisektų, aš privalėjau pervažiuoti visą šalį, kad galėčiau iš jos išvykti.
Ar nebaisu keliauti į visišką nežinią? Žymiai baisiau man atrodė praleisti dvi atostogų savaites namuose – kai kiekviena diena yra tokia pati, niekuo neypatinga, viena iš daugelio, – kurios, žinai, gyvenime vėliau niekada neprisiminsi. Niekas negąsdina labiau. Net ir nežinodamas, kas manęs laukia, aš buvau tikras, kad tos akimirkos praleistos kelionėje atmintyje įstrigs ilgam, nes kiekviena diena bus kitokia, – ji negali būti tokia pati, kai tu judi.
Noras keliauti užgniaužė dvejones. Tiesiog – kodėl aš negaliu atsiduoti likimui ir pažiūrėti, kas bus, kai leisiu gyvenimą nulemti atsitiktinumams? Ir aš norėjau tai padaryti vienas. Ne su kuo nors, bet vienas. Po šios kelionės lygindamas visas kitas, kai keliavau su draugais, padariau išvadą: jei nori pažinti pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra, – ne pastatus, o žmones – turi į jį žengti vienas. Turi pirmiausia sugebėti būti su savimi. Mano įdomiausi pokalbiai su sutiktais žmonėmis, didžiausi nuotykiai, apie kuriuos ketinu papasakoti, buvo tuomet, kai keliavau vienas.
Tada, kai palieki draugus, tu tiesiog įsilieji į kitą pasaulį – nėra nieko, kas tau primintų tavąjį. Mes skaitome knygas ir žiūrime filmus apie sugalvotas kitų žmonių istorijas. Užtenka išeiti į pasaulį ir patenki į nemažiau įdomią realybę, – tu tarsi bendrauji su gyvais neaprašytų romanų herojais. Jiems nesvarbu, iš kur atsiradai ir kur tu dingsi, – šiandien esi jų gyvenime; šiandien esi ir šiandien būk. Tai ne kelionė – tai ekspedicija, kurią pradėjus norisi tęsti ir tęsti.
Galiausiai, padaręs tai, kas iš pradžių atrodo nelengva, tu tarsi laipteliu kyli į viršų – tobulėji kaskart, kai meti sau naują iššūkį. Nėra stipresnio žmogaus už tą, kuris gali įveikti patį save.
„Tu įgauni ryžto, drąsos ir pasitikėjimo su kiekviena patirtimi, kurią įgyji nežiūrėdamas baimei į akis. Tu turi daryti dalykus, kurių, manai, kad negali padaryti“ – Eleonora Ruzvelt
11-ta kelionės diena, 6-ta valanda ryto neseniai prašvitus, Algarvė, Atlanto vandenyno pakrantė
Wow, perskaičiau ir likau sužavėtas, skamba išties keistai, bet tuo pačiu labai įtraukiančiai
Būtinai lauksiu kito įrašo apie šią kelionę.
„Tu tarsi bendrauji su gyvais neaprašytų romanų herojais“ – taikliai pastebėta. Tik smalsus ir atviras žmogus gali įžvelgti kitame žmoguje neaprašytą herojų. Deja, dažniausiai žmonės būna taip susikoncentravę ties savimi ir savo rūpesčiais, kad nesugeba giliau pažvlegti į kitą žmogų.
Laukiu tęsinio.
Gana idomi izanga. Aisku, idomumo prideda ir rasymo stilius, ir pastangos graziais zodziais pritraukti skaitytoju demesi
Pradžia puiki. Ar pavyks taip išvežti visą pasakojimą?
Šis rašinys jau artėja prie literatūros. Sveikinu!
Paskaitęs antraštė galvojau, praleisiu pusvalandį/valandą skaitydamas įdomia istoriją, ir nustebau, kad jį greit baigęs.
Tikėkimės nereiks ilgai laukti, kad sulaukti kito įrašo.
As pats nesenai grizau is Portugalijos ir tikrai parsiveziau geru ispudziu. Buvau neiilgai, bet susipazinau su daug zmoniu kas ir buvo mano tikslas. Porto miestas tikrais patiko, bet sunku buvo suprasti kur jis baigiasi kur prasideda. Laukiu istorijos tesinio.
O as pastebejau,kad dede Kernius kiekviename savo rasinyje vis daugiau uzsimena,koks puikus ir nepakartojamas jis yra.Puikybe?
Nuostabu! Įkvepia ieškoti ir keliaut
Kur cia taip pastenejai? Gal tiesiog per pacio kompleksu prizme taip atrodo, kai zmogus taip laisvai issako mintis ir kalba apie asmenini tobulejima?
That’s how people grow up…
Laukiam tęsinio
Labai!
mmm, niekada nesu normaliai keliaves vienas – baugu ir kartu idomu. Man turbut truktu mokejimo uzmegzti santykius su svetimais zmonemis
Tikiuosi greitu metu ir as kazka panasaus iskresiu
Puiki izanga. Tikrai moki uzkabinti zmones savo rasymo stiliumi. Tikiuosi bus ir tesinys ….
Smagiai keliauji
Tai kur tau visgi labiausiai patiko? ar Italijoj ar Ispanijoj ar Portgalijoj?
Įžanga suintrigavo. O kada bus tęsinys?
Greičiau tęsinio!
Tai kada tęsinys? Galvojau reikęs luktelt kelias dienas. O ne kelis mėnesius.
Kai kuriomis temomis rašau tik tada, kai pagaunu įkvėpimą.
Kerniau, rekomenduok, ką pažiūrėt Porte, labai įdomu, nes ten greit skrisiu
Labas Kerniau,
prisiskaičiau tavo straipsniu apie keliones. Įspūdį paliko neapsakoma.
Dabar tik va klausimėlis vienas kankina, keliaujant su ryanair’ais besibastant keletas dienų po kažkokį nepažįstama miestą kokia kuprine reikia pasirinkti ? Patark kas geriau, kad ir paimti su savimi daiktu būtiniausiu galima būtų ir kad oro uoste nieko netektu palikti…
Būsiu labai dėkingas jei greitu metu kažką atrašysi. Ačiū.
reikia pasiimti alaus dauk ir valgyti duonos, o keliauja bernai ir su maisiukais
As suzaveta
galėčiau lažintis, kad tu nuostabus žmogus
Sveikas, tau patiktų šis blogas: http://teisusis.popo.lt/ – matau daug sąlyčio ir panašaus mąstymo taškų.. Jo tikslas irgi buvo Algarve, pietų Portugalija.
Na taip taip, suprantu, turi pagaut įkvėpimas, reikia laiko…
Tokio ilgo ir išsamaus, kaip tu moki. 
Bet Kerniau – liaudis reikalauja šio įrašo tęsionio!
Vau, tiesiog neturiu ka pridurti. Saunuolis, Kerniau. Tikiuosi ir as kadanors isdrisiu pasileisti i kokia panasia kelione. Didziuojuos!
išties įdomi kelionė (retai būna neįdomios), bet ar nebuvo liūdna vienam keliauti? Aišku, susipažįsti su įvairiais žmonėmis, bet… Ar tau patinka vienatvė?
cha