Apie tai, kaip ir kodėl ši kelionė prasidėjo, – trumpoje įžangoje, nuo kurios verta pradėti.

Live for the journey, not the destination.

Coleen Sykora

„Sveiki atvykę!“ – vėlų vakarą žengiant pirmuosius žingsnius Europos pakrašty pasitiko mane lietuviškas užrašas ant ištuštėjusio Porto oro uosto grindinio. Šypsena, kurios niekas nematė.

Vieną po kito sekdamas ženklus, vedančius į metro stotelę, netrukus jau riedėjau Porto centro link. Pakeliui mane pasiekė žinutė su keistai skambančiu stotelės pavadinimu. Kelis kartus sutikrinęs raidę po raidės su šviečiančiu užrašu ekrane – kad neatsidurčiau kokiame priemiestyje, palikęs galbūt paskutiniu reisu tą naktį riedantį traukinį, – galiausiai nusprendžiau, kad kitas sustojimas tikrai mano.

Buvo maždaug vienuolikta vakaro, kai išlindęs iš metro patekau ant plataus puikiai apšviesto šaligatvio, kelis kartus platesnio už palei jį einančią gatvelę. Pakėliau akis į viršų: aplinkui didingi šimtmečius menantys pastatai tarsi patvirtino, jog esu kažkur miesto širdyje. Tuščia ir tylu buvo aplinkui – nei žmonių, nei mašinų, kai netrukus iš kažkur toli pradėjo sklisti linksmai besišnekučiuojančių žmonių garsai. Apsižvalgęs išvydau dvi merginas ir maždaug porą metrų į viršų ištįsusį perkarusį vaikiną, artėjančius manęs link.

„Olá!“, – sušuko jie man iš tolo. Akimirkai sutrikau, kai priartėjusios nepažįstamos merginos daugiau neištarusios nė žodžio pasistiebė ir atsuko man skruostus. Pirmoji portugalų kultūros pamoka neapsišvietusiam svetimšaliui: taip čia sveikinamasi – visur visada. Per dvi savaites prie to pripratau taip, jog atrodė, kad kitaip niekada ir nesisveikinau.

Gerai įsižiūrėjęs atpažinau tą veidą – tai ją atradęs internete maždaug prieš parą tokiu metu mėginau suregzti kelis gražius žodžius, tikėdamas būti priimtas į svečius jau šią naktį. Galbūt tie mano žodžiai nebuvo labai baisūs, o galbūt tiesiog lietuvis Portugalijoje – šiokia tokia įdomi egzotika – kaip bebūtų, man nusišypsojo sėkmė ir sulaukiau teigiamo atsakymo. Ką būčiau daręs kitu atveju naktį vienas atvykęs į nepažįstamą miestą, nespėjau pagalvoti (o gal tiesiog stengiausi negalvoti).

Be taisyklės per visą kelionę nė karto nemokėti už nakvynę („Nusimesi miegmaišį kur nors po medžiu ir išmiegosi“, – patarė palapinės nesitempti mano rūpestingas tėvas, porą dienų prieš kelionę pranešus, kad išvykstu), turėjau dar vieną: į kiekvieną pasiūlymą, jei jis neatrodė pavojingas gyvybei ir, žinoma, nebuvo iš gėjaus (o per kelionę sulaukiau ir tokių, ir tokių), turėti tik vieną atsakymą: „Taip“.

Niekada iki tol gyvenime to nedariau, bet tai jau nebebuvo mano senasis gyvenimas – su juo manęs niekas šioje kelionėje nesiejo – aš kitame pasaulyje, kuriame taisykles kuriu iš naujo. Žmogaus įpročiai, įsitikinimai ir nusistatymai dažnai blokuoja galimybes. Aš norėjau jų atsikratyti. Mano naujame gyvenime naktis vienam tuščiame Atlanto vandenyno paplūdimy atrodė vienas iš priimtinų nakvynės sprendimų. Tiesą sakant, nepriimtinų sprendimų buvo nedaug.

Pirmoji naktis

Kurį laiką negalėjome pajudėti iš vietos: merginos mane apipylė daugybe klausimų („Ką veiksi rytoj? Kiek laiko būsi Porto? Kur keliausi vėliau?“), į kuriuos tiesiog neturėjau atsakymų: visur galiu būti tiek, kiek norėsis, o kur man keliauti toliau – tuo metu tik to nesakiau – tikėjausi vėliau sužinoti iš jų pačių. Portugalėms buvo sunku manimi patikėti ir savo naujosioms pažįstamoms, matyt, atrodžiau šiek tiek nesveikas: „You’re crazy, don’t do this, it’s Portugal!“, – kartojo jos man pirmosiomis pažinties minutėmis.

Jų draugas, visą laiką stovėjęs šalia, man tik šypsojosi ir gudriai merkė akį. Užvertęs galvą į viršų, kad pamatyčiau milžino akis, ištiesiau jam ranką – Gabriel – malonu susipažinti.

„Ar tu labai pavargęs? Jau vėlu, bet mes tau norėtume tiek daug ką parodyti – juk tai vienintelė proga“, – šiek tiek apgailestaujančiu balsu tarė mane sutikusi priimti portugalė. Iš tiesų dar prieš man atvykstant mes buvome sutarę, jog atsisveikinsime iš ryto: jie turėjo išvykti savaitgaliui, o aš turėjau dar vieną taisyklę, kuri užtikrintų, kad mano kelionė nevirstų ramiu pasisedėjimu vienoje vietoje: niekur nepasilikti ilgiau nei vienai nakčiai – nes jei pasiliksiu, tai reikš, kad kažką praleisiu, kažko naujo nepatirsiu. Kiekvienas vakaras privalėjo būti kitur – ir todėl – kitoks.

Ne, pavargęs aš nebuvau – du skrydžiai įstrižai Europos per vieną pusdienį suteikė pakankamai laiko išsimiegoti – ir mūsų naktinė kelionė prasidėjo.

Nėrėme į vieną iš siaurų gatvelių aplinkui. Mano nuostabai, iš visiškos tylos netrukus atsidūrėmė aikštėje, pilnoje žmonių ir šurmulio – bet tai nebuvo jaunimas, tai nebuvo koncertas – ketvirtadienio naktį po atviru dangumi miesto centre tebevyko knygų mugė. „Tie nemiegantys pietiečiai“ – pagalvojau aš.

„O kur mes einame?“, – nusprendžiau pasidomėti, pajutęs, jog judame tempu nebūdingu, lėtai miestą apžiūrinėjantiems turistams. „Mes truputį pasivažinėsime“,  – ramiu ir užtikrintu balsu šypsodamasis man atsakė Gabrielis.

Lietuviškas filmas „Artimos šviesos“ turbūt geriausiai perteikia tą būseną, į kurią netrukus patekau. Sėsdamas į viename senamiesčio skvere laukusį automobilį net neįsivaizdavau, kad iš jo išlipsiu tik po beveik trijų valandų.

Pradėjome riedėti siauromis gatvelėmis, kurios tiesiog alsavo gyvumu: aplinkui buvo pilna žmonių ir negalinčių prasilenkti automobilių. Du kartus didesnio Vilniaus senamiestis tokiu metu jau būna apmiręs, o čia aplinkui vyko tiek keistenybių, kad net nespėjau dairytis pro automobilio langą.

– Ei, ką daro tie keisti vyrai, kas kelis šimtus metrų stovintys vos ne vidury gatvės ir entuziastingai teatrališkais judesiais rodantys mums sukti šaligatvio link? – nebuvo įmanoma nepastebėti žmonių, įdomiais drabužiais ir, atrodo, senokai neplautomis galvomis.

– Jie narkomanai, tai jų darbas.

– Koks darbas? Ką jie dirba?

– Jie suranda laisvas stovėjimo vietas ten, kur dažnai jų trūksta, laiko jas tarsi specialiai tau ir gestais rūpestingai padeda sėkmingai pastatyti automobilį.

– O jei man jų pagalbos nereikia?

– Jie vis tiek padės, nes už tai tikisi atlygio.

– O jei aš pastatęs automobilį išlipsiu ir nueisiu?

– Greičiausiai grįžęs rasi jį įbrėžtą arba pradurtomis padangomis. Geriau tiesiog duoti keliasdešimt centų ir būti ramiam. Jie kainos neturi, tiesiog svarbu atsilyginti.

– Ir su jais niekas nekovoja?

– Ne, tai įprastas darbas Portugalijoje.

Pabandžiau įsivaizduoti tai Lietuvoje: jei koks paliegęs narkomanas kokioje Kauno miesto gatvėje bandytų taip užsidirbti, tai, manau, narkomanijos mastai mūsų šalyje sparčiai imtų mažėti, nes nelabai liktų kam svaigintis.

Netrukus kitoje gatvės pusėje pastebėjau grupelę lėtai linguojančių jaunuolių, su sunkiai apsakomais drabužiais ir keistenybėmis ant galvų.

„Už ką?“, – paklausiau savo gidų, sekdamas keistuolius akimis.

Pasirodo, tai Portugalijos universitetų tradicija, vadinama Praxe. Pirmakursiai yra krikštijami visus pirmus savo studijų metus. Sako, daugumai tai linksmiausi metai universitete, kai daro dalykus, kurių paprastai niekada nedarytų. Ši tradicija turi daugybę ritualų, kurių dalis skiriasi vaikinams ir merginoms; miestuose vyksta paradai, o pirmakursius gatvėje dažnai galima atskirti iš jų aprangos. Vienas pagrindinių Praxe tikslų yra išlaisvinti studentus nuo socialinių suvaržymų, įtraukti juos į bendruomenę, o ritualai dažniausiai vykdomi grupėmis, norint išvengti ribų peržengimo iš vyresnių studentų pusės.

Staiga siauras gatveles pakeitė ilgas kelias, vingiuojantis palei upę. Prieš akis atsivėrė viena nuostabiausių naktinių panoramų, kokią miestuose buvau kada nors matęs: ryškiai apviesti tamsoje spindėjo abu upės krantai ir įspūdingame aukštyje ją kertantys tiltai, o maži namukai, patamsyje įsitaisę ant kalno šlaito, tarsi simbolizavo miegantį miestą.

„Kaip skamba lietuvių kalba? Niekada neesame jos girdėję! Ar gali pakalbėti su mumis lietuviškai?“, – sulaukiau netikėto prašymo. Taip aš prašnekau gimtąja kalba automobilyje su trimis prieš valandą sutiktais portugalais, skrodžiant naktines Porto gatves, – o maniau, kad lietuviškai pusę mėnesio neištarsiu nei žodžio.

„Kokia keista, kokia įdomi! Į kokią kalbą lietuvių yra panaši? Ir ką tu ką tik mums pasakei?“, – paklausė šalia manęs sėdėjusi mergina, atrodo, labai mėgusi literatūrą, nes prieš kelias minutes buvau ją šiek tiek nuvylęs, negalėdamas pasakyti, kuris portugalų rašytojas yra mano mėgstamiausias.

„Lietuvių kalba panaši į latvių“, – išdidžiai atsakiau, suvokdamas, kad latvių kalbos jie tikriausiai tuo labiau nebuvo girdėję. Gali sakyti, jog mes turime kalbą, iš kurios užsienyje nėra jokios naudos, bet koks malonus jausmas, kai tavosios niekas anksčiau nėra girdėjęs ir net neranda su kuo palyginti: tarsi kiekvienas lietuvis nuo gimimo turi savyje kažką unikalaus, ko kiti 7 milijardai planetos gyventojų niekada nesupras.

„O kaip „meilė“ lietuviškai? Kaip pasakyti „aš tave myliu“?“, – vienas po kito klausė jie manęs ir lėtai choru skiemenavo lietuviškus žodžius, prieš tai pranešę, jog pasukome į ilgiausią aveniu visoje Portugalijoje.

„Ei, ar matai tą pastatą dešinėje? Tai Casa da Música, amerikiečių pavadinta viena svarbiausių koncertų salių, pastatytų per paskutinį šimtmetį“. Šis pastatas ypatingas tuo, jog jį suprojektavusio architekto tikslas buvo sukurti erdvę muzikai sklisti. Tyrinėdamas geriausias pasaulio sales ir ieškodamas panašumų tarp jų jis galiausiai sukonstravo šį neįprastą statinį, siekdamas išgauti aukščiausios kokybės akustiką. Sako, per penkerius metus Casa da Música jau spėjo tapti miesto ikona.

„Kokia muzika tau patinka?“, – paklausė manęs Gabrielis, tyrinėdamas diskus sustojus vienoje iš pakrantėje esančių degalinių. „Portugališka“, – atsakiau aš šypsodamasis ir mes abu supratome vienas kitą: nė velnio aš nežinau, kokia yra ta portugališka muzika, bet labai noriu ją išgirsti.

„Portugališkos dainos visada pasakoja istoriją“, – paaiškino šalia manęs sėdėjusi mergina. „Kaip manai, apie ką yra ši?“, – pasiteiravo, pasigirdus pirmiesiems ilgesingos dainos žodžiams. Pastebėjau, kad kažkodėl jai patiko manęs klausti to, ką vargiai galėjau žinoti, bet šįkart ramiai nusišypsojau, būdamas beveik tikras, kad mano spėjimas teisingas: „Apie meilę?“. Juk turbūt trys ketvirtadaliai pasaulyje parašytų dainų yra apie meilę – aš negalėjau suklysti. Jausmai pažadina kūrėjus, o stipresnio jausmo už meilę nėra.

Kartais skambantys garsai tiesiog pagauna tave ir sukuria neapsakomą būseną: niekada negirdėta vietinė muzika, kurios nė žodžio nesupranti, riedėjimas naktinio miesto švytinčiais upės krantais su nepažįstamais žmonėmis, kurie per kelias valandas tapo tarsi draugais, ir – svarbiausia – suvokimas, kad visa tai – tik kelios akimirkos, kurios netrukus baigsis: ryte mes atsisveikinsime ir vargu, ar kada nors gyvenime dar pasimatysime, – kaip greičiausiai daugiau gyvai nepamatysiu ir tų nuostabių vaizdų, kurie skriejo pro mano akis.

Ne, tai ne liūdesys, – tai keistas ir malonus jaudulys, kuris išmoko tave vertinti kiekvieną akimirką, kai žinai, kad ji yra laikina. Tai kažkas, ko pasigendu kasdienybėje, kurioje sunkiau branginti tai, ką dabar turi, – nes daugybė dalykų atrodo amžini, nekintantys, – nėra to jaudulio, kad tai akimirka, kuri nepasikartos. Nuotykis – taip turbūt vadinamos tos akimirkos. Nuotykiai pripildo tave įspūdžių, kurių, atrodo, niekada nepamirši, ir daro gyvenimą įdomų – gyvenimą vertu gyventi.

O mano nuotykiai buvo tik prasidėję.

„Atsisveikink su Porto“, – ištarė jie, galiausiai riedant per tiltą į kitą upės pusę. Iš pradžių negalėjau suprasti, ką tai turėtų reikšti: juk pervažiavus tiltą atsidūrėme ne kokiuose laukuose, o tiesiog kitoje gatvėje, kuri taip pat vingiavo palei krantą, – viskas atrodė taip pat.

Pasirodo, kitapus upės jau buvo kitas miestas – Vila Nova de Gaia.

Įdomu tai, jog garsusis Porto vynas iš tikrųjų nuo seno yra gaminamas ir prieš išpilstymą saugomas ne Porto, o būtent Gaia mieste – iki pat 1986 metų tai buvo vienintelė vieta, iš kurios visą pasaulį išplukdytos upe pasiekdavo Porto vyno statinės.

Šiame mieste ant Atlanto vandenyno kranto savo namą, pasirodo, turėjo Gabrielis. Maždaug trisdešimtmetis vyras dirbo Porto dienraščio sporto fotografu, o jo namuose, į kuriuos netrukus patekau, buvo daugybė senų, jau nebenaudojamų fotoaparatų ir įvairiausių jų priedų, ant sienų kabėjo nuostabios nuotraukos.

„Niekada nesi buvęs prie vandenyno? Tuomet eime, tau reikia jį pamatyti!“, – buvau pakviestas sekti iš paskos ir netrukus mano basos kojos šviečiant mėnuliui pirmąkart po žiemos pajautė tarp pirštų bėgantį smėlį.

„O kur uolos?“, – pasigedau aš, pasijutęs kaip prie Baltijos jūros šiltą vasaros naktį. Vandenynas mano mintyse asocijavosi su galingomis bangomis, besimušančiomis į uolas, – o prieš akis nebuvo nei bangų, nei uolų. „Ar toli man reiktų eiti šiuo smėliu, kol kelią pastotų uolos? Juk jos vis tiek kažkur prasidės, ar ne?“, – su viltimi paklausiau Gabrielio. Mintis kelioms dienoms leistis į kelionę laukiniais paplūdymiais, einant per mažus žvejų kaimelius ir valandas mirkstant vandenyne, mano galvoje buvo nuo tos akimirkos, kai kišenėje atgulė bilietas į Portugaliją.

„Pirmosios uolos prasideda maždaug už poros šimtų kilometrų į Pietus nuo čia – prie turistinio miestelio, vardu Nazaré. Ten ir vanduo pradeda šiltėti, o čia dabar vos – 15 laipsnių, dauguma ateina tik pasideginti“, – paaiškino man fotografas.

Staiga mano svajonės kasdien maudytis vandenyne pradėjo žlugti. Kodėl Portugalijoje, pačiuose Europos pietuose, kur dienos temperatūra per metus retai kada nukrenta žemiau 10 laipsnių, birželio pradžioje vandens temperatūra ne ką aukštesnė nei už tūkstančių kilometrų į šiaurę esančioje Baltijos jūroje?

Viskam buvo paaiškinimai – supratau tai, kai naujieji pažįstami, pastebėję mano nusivylimą, suskubo man suteikti papildomų geografijos žinių: pasirodo, Portugalijos krantus skalauja dvi srovės: viena į šiaurinę šalies dalį (kurioje yra Porto) atneša vėsesnį vandenį nuo Amerikos krantų, o kita, kylanti nuo Afrikos žemyno, šildo Portugalijos Pietus – Algarvės regioną, į kurį visa šalis vasarą traukia atostogauti ir į kurią turistus skraidina lėktuvai iš pusšimčio Europos miestų.

„Ar tai vis dar ta pati diena?“ – paklausiau savęs, galiausiai trečią valandą nakties pasiekęs didžiulę lovą, antrame nedidelio naujos statybos namo aukšte, kuriame dėl man skirto atskiro kambario ir dušo pasijaučiau kaip viešbutyje. Dar niekada gyvenime rytas neatrodė buvęs taip seniai: pusryčiai Vilniaus senamiestyje, pietūs Kaune, vakarienė Anglijoje ir naktis pačiuose Europos Pietuose, važinėjantis po nepažįstamą miestą ir portugalus mokant ištarti „meilė“ lietuviškai. Kas bus rytoj man jau nebe rūpėjo – norėjosi tik užmerkti akis ir galiausiai pabaigti šią dieną.

Braga

Man prabudus Gabrielio namuose jau nebebuvo – taip daugiau po to nakties jo niekada ir nebeišvydau.

„Ką dabar ketini veikti?“, – paklausė manęs merginos prie pusryčių stalo.

Greitai sumąsčiau, kad pirmiausia norėčiau pasivaikščioti po miestą ir niekur neskubėdamas pažinti jį savomis akimis, o tada pasiimti butelį Porto vyno ir su knyga traukti prie vandenyno.

„O galbūt norėtum dar šiek pakeliauti? Mes važiuojame į Bragą, miestą už valandos kelio nuo čia, kuriame gyvename ir studijuojame. Turime kelias paskaitas šiandien, kurių nenorime praleisti, o vakare aš trumpam grįšiu atgal į Porto, tad, jei norėsi, galėsi grįžti su manimi arba pasilikti ten, jei tau patiks“, – pasiūlė mane savo draugo namuose, kuriuose pati negyvena, priėmusi portugalė.

„Ką aš veiksiu visą dieną vienas kažkokiame mieste, apie kurį nieko nežinau? Tuo labiau, kai jau vakar kelioliką valandų praleidau traukiniuose, lėktuvuose ir autobusuose“ – buvo pirma mintis, kilusi man, kai jau buvau visai patenkintas savo sugalvotu dienos planu.

Susimąsčiau tada ir prisiminiau, ką sau prieš kelionę buvau pažadėjęs: naudotis kiekviena proga, nesvarbu, verta ji to ar ne man atrodys, – nes bandydamas tai įvertinti pasikliaučiau tik savo praeities įsitikinimais ir nusistatymais – o juk nusprendžiau jų į šią kelionę su savimi nesiimti.

Tad netrukus su dviem portugalėm jau sėdėjau traukinyje, riedančiame į miestą, apie kurį dar prieš valandą nebuvau nieko girdėjęs.

„O kada prasideda atostogos studentams Portugalijoje?“, – nusprendžiau pasidomėti aš, nes atrodė neįprasta prasidėjus vasarai dar vaikščioti į paskaitas. „Liepos pabaigoje. Turime vieną mėnesį vasaros atostogų, bet tai atrodo normalu – taip mus paruošia tikram gyvenimui“, – paaiškino ketvirto kurso būsimosios aplinkosaugininkės. Škotijoje paskutines paskaitas turėdamas balandžio pabaigoje ir į universitetą grįždamas tik pasidėjus spaliui, tai išgirdęs pasijaučiau visišku veltėdžiu.

– Bet universitetai čia labai geri, – pridūrė jos.

– O ką darysite baigusios mokslus? – paklausiau būsimųjų magistrių.

– Kuriam laikui važiuosime ten, kur geriau, – išdavė apie ne pačią geriausią šalies ekonomikos būklę merginos.

– Į Ispaniją? – pagalvojęs apie vienintelę šalį, su kuria Portugalija turi sieną, spėjau aš.

– Ne, kur geriau.

Kelionė linksmai besišnekučiuojant ilgai netruko.

Atvykus į Bragą mano gidės taip lengvai, kaip tikėjausi, neketino manęs paleisti ir įsisodinusios į prie traukinių stoties paliktą automobilį pranešė, jog iki paskaitų turi dar kelias valandas ir norėtų man parodyti vietas, į kurias turistas pėsčiomis lengvai nenueitų.

Labiausiai įstrigo milžiniško aukščio kalnas miesto pašonėje, ant kurio stovi Sameiro bazilika: kad nuo jo viršūnės pamatytum miestą, turi galvą nulenkti žemyn – nes prieš akis dangus. Šioje vietoje Bragos gyventojai švenčia didžiausias savo gyvenimo šventes ir pasiekimus.

„Braga garsėja kunigų, gėjų ir prostitučių skaičiumi. Pirmieji du tikriausiai susiję, o prostitutės… Į Portugaliją atvyksta daugybė merginų iš Brazilijos, geresnio gyvenimo beieškodamos, – ir, žinoma, dažniausiai jo čia neranda“, – taip įdomiai man savo miestą pristatė jo gyventojos, sėdint ant aukščiausio laiptelio kalno viršūnėje ir žvelgiant žemyn.

Šiek tiek po vidurdienio su portugalėmis atsidūriau maždaug krepšinio aikštės dydžio patalpoje dideliame prekybos centre, kuriame pietavo keli šimtai aplinkui esančių biurų darbuotojų. Pagalvojau, kad tai puiki proga paragauti patiekalų, kuriuos portugalai valgo kasdien, išvengiant turistinių kainų. Salės gale į sieną švietė projektorius – pietaujantiesiems fone buvo rodomos žinios.

„Žinių artimiausią mėnesį žiūrėti neverta – abejingu balsu mane patikino jos. – Viskas tik apie futbolą: nuo pirmos naujienos iki paskutinės – net premjero per spaudos konferenciją žurnalistai klausia ne apie valstybės reikalus, o apie tai, kas, jo nuomone, laimės po kelių dienų prasidedantį pasaulio futbolo čempionatą. Atrodo, šioje šalyje dabar daugiau niekas niekam neberūpi“, – didele meile futbolui netryško merginos.

Tiesa, joms vis tiek patiko vienas su futbolo karštine susijęs dalykas: per televiziją portugalai buvo raginami išsitraukti savo šalies vėliavas ir kabinti jas visiems matomose vietose. Vaikščiojant miestų gatvėmis buvo nesunku pamatyti namų, kur nė vienas balkonas nebuvo paliktas be savo vėliavos.

Papietavę atsisveikinome kelioms valandoms ir aš nusprendžiau apžiūrėti senamiestį bei daugiau sužinoti apie vietą, kurioje atsidūriau. Pasirodo, pačioje šalies šiaurėje – netoli Ispanijos sienos – esanti Braga yra pats seniausias Portugalijos miestas ir vienas seniausių krikščioniškų miestų pasaulyje bei trečias pagal svarbą šalyje – po Lisabonos ir Porto. Bragos senamiestis man paliko nemažą įspūdį ir galiausiai labai džiaugiausi, kad nepasidaviau dvejonėms ir nepraleidau progos jį pamatyti.

Sprendimas

Vaikštinėdamas nematytomis vietomis ir mėgindamas galvoje suguldyti didžiulį naujos informacijos srautą, vakarop prisiminiau, jog vis dar neįsivaizduoju, kur šią naktį nakvosiu.

Netrukus susiradęs interneto kavinę sužinojau, kad rytoj susipažinsiu su lietuvėmis, per mainų programą pusmetį studijuojančiomis Porto mieste. „Puiki žinia, tik kur man dėtis šią naktį grįžus į Portą?” – pagalvojau tuomet. Apie hostelius nesvarsčiau – gulėti patalpoje su keliolika žmonių, kurie apie šalį, kurioje yra, žino ne ką daugiau nei aš pats, atrodė menkas įdomumas – galbūt kada nors per kitą kelionę, bet tik ne per šią.

Vienintelis variantas, kurį tuomet sėdėdamas sugalvojau, buvo pamėginti pasinaudoti CouchSurfing „paskutinės minutės“ forumu: parašyti viešą žinutę Porte gyvenantiems bendruomenės nariams, tikintis, kad galbūt kas nors šį – jau prasidėjusį – penktadienio vakarą neturės ką veikti, perskaitys mano – visiškai nepažįstamo žmogaus iš kažkokios Lietuvos – pranešimą ir nieko nelaukdamas užsinorės su svetimšaliu išgerti alaus, kartu sutikdamas jį apnakvindinti. Tai buvo viena iš tų idėjų, apie kurias kam nors paklausus: „Ar tiki, jog tai yra realu?“, atsakyčiau trumpu „Ne“, bet viduje vis tiek rusentų mažytis „Taip“ – toks mažytis, kad jį net nedrąsu būtų ištarti.

Facebook kartos interneto verslininkų posakį: „Startups don’t die. The founders quit“ („Projektai patys nemiršta – tai jų kūrėjai pasitraukia“) aš perfrazavau savaip: galimybės pačios nemiršta – dingsta tik žmogaus tikėjimas jomis.

Taigi suvokdamas, kaip absurdiška tai atrodo, po kelių minučių Bragos interneto kavinėje jau rinkau trumpą žinutę: „… tad, jei kas norėtų kartu dar šįvakar išgerti alaus, leiskite žinoti. Man tinka absoliučiai viskas – galiu miegoti ant grindų, jei neturite laisvos lovos; galiu atvykti vėlai vakare ir dingti anksti ryte, jei neturite daug laisvo laiko; ir būtinai pats jus susirasiu bet kur mieste, kad jums nereikėtų gaišti penktadienio vakaro manęs kur nors laukiant“ – bandžiau pašalinti visas kliūtis, kurios mandagiam žmogui, net ir turinčiam noro susipažinti, neleistų manęs priimti.

Man nuoširdžiai visi tie išvardinti dalykai nerūpėjo – juk priešingu atveju tikriausiai nakvosiu ant kokio suoliuko ir alų gurkšnosiu vienas (na, nebent koks vietinis benamis nuspręs prie manęs prisijungti).

Jau riedėdamas atgal į Portą mane priėmusios portugalės vairuojamu automobiliu, paskutinę valandą kartu nusprendžiau jos paklausti to, kas vis labiau pradėjo rūpėti: „Kur man keliauti toliau?“. „O ką tu nori pamatyti?“, – pasiteiravo ji manęs. „Žmones“, – atsakiau trumpai – juk apie šalį galėjau sužinoti atsivertęs bet kokią knygutę, o visas gražiausias miestų nuotraukas rasti internete. Kiekvienas žmogus savyje laiko istoriją – ir aš norėjau kuo daugiau jų išgirsti: jos išmoko tave apie gyvenimą daugiau nei pats kada nors patirsi. „Tuomet važiuok į Coimbrą – didžiausią studentų miestą – tau ten turėtų patikti“, – patikino mane mergina. Tą akimirką viskas buvo nuspręsta – poryt, atsisveikinęs su lietuvėmis, aš būsiu Coimbroje.

Netrukus buvau paleistas vienoje Porto senamiesčio gatvelių – netoli ten, kur mažiau nei prieš parą mes susitikome. „Mažiau nei prieš parą“ – pagalvojau aš sau – o tiek daug dabar atrodo kartu patirta ir pamatyta. Šiltai atsisveikinant palinkėjau sėkmės – jų su Gabrieliu tą vakarą dar laukė ilga kelionė į Sintrą – paslaptingą vietą netoli Lisabonos, kurią man būtinai patarė pačiam pamatyti. Jei pataria – reiškia, turiu pamatyti. Jokio lankytinų vietų sąrašo su savimi neturėjau – norėjau pasikliauti vietiniais žmonėmis ir tikriausiai nežinodamas, kuria kryptimi keliauti, gatvėje būčiau priėjęs prie bet ko ir paklausęs: „Jei turėtum vieną pasirinkimą, kurioje savo šalies vietoje dabar norėtum atsidurti?“.

Buvo šešios vakaro ir aš vienas tyrinėjau nematytas Porto vietas. Ėjau kur akys veda – žemėlapis mieste man niekada neatrodė reikalingas tuomet, kai turi pakankamai laiko visiems paklydimams. O aš turėjau – turėjau jo tiek, kad net nežinojau, kur dėti.

Mano jausmai tuo metu buvo dvejopi: tarsi du vėjai susikirto manyje – vienas, šiltas ir malonus, pučiantis iš praeities ir primenantis puikiai praleistą dieną, o kitas – šaltas ir žvarbus – nešantis visišką nežinią, kuri dabar laukia manęs.

Kaip vėliau įsitikinau, tai nebuvo baimė kažkur nakvoti, – mano galvoje sukosi daugybė variantų kaip ir kur aš galiu saugiai praleisti naktį – tai buvo kankinantis neužtikrintumas: negalėjau apsispręsti, nes vis dar vyliausi, kad kas nors man parašys. Tuomet iškyla klausimas: o kada išmuš tas laikas, kuri valanda, kai aš turiu nustoti tikėti ir imtis plano „B“? Tas stovėjimas sankryžoje nežinant, į kurį kelią netrukus pasuksi, yra pats sunkiausias dalykas – kai pasuki (nesvarbu, į kurį), viskas pasidaro gerokai lengviau. Bet kartais taip norisi palaukti dar šiek tiek – pastovėti toje sankryžoje atidedant sprendimą – ir tai ima kankinti tave.

O mano tos nakties planas „B“, kurį sumąsčiau vaikščiodamas Porto gatvėmis, nebuvo nei baisus, nei blogas: savo kuprinę nakčiai palikus saugykloje leistis į kelionę po Porto barus, o paryčiais traukti prie vandenyno ir išsimiegoti paplūdimy šildant pakilusiai saulei – kur snūduriuojančių ir besideginančių žmonių aplinkui bus daug. Tuo metu turėjau vienintelę dvejonę: ar dar atlaikys mano kūnas visą naktį, kai nuo pat ryto buvau ant kojų. Jei ne, kuriame bare tuomet aš „nulūšiu“ ir kur save atsibudęs rasiu? Pramiegoti tos nakties man tiesiog nesinorėjo – juk tai vasaros savaitgalis antrame pagal dydį Portugalijos mieste – visur aplinkui kažkas vyksta – kaip aš galiu nueiti miegoti ir viską praleisti? Aš norėjau pamatyti, aš norėjau ten būti!

Antra dalis