Įžanga | Pirma dalis

If everything seems under control, you’re just not going fast enough.

Mario Andretti

Pusė aštuonių.

Savo kelyje jau buvau kirtęs dešimtis Porto senamiesčio sankryžų, o viduje vis dar stovėjau prie tos pačios. Logika baigė įtikinti mane: nėra prasmės gadinti laiką laukiant, reikia apsispręsti, užrakinti daiktus ir pradėti džiaugtis savo pirmuoju vakaru Portugalijoje – pradėti tikriausiai nuo butelio dar nepažinto vietinio alaus, leidžiantis saulei įsitaisius upės krantinėje.

Bet tuomet atsitiko tai, ko net būdamas dideliu optimistu jau nebesitikėjau, – į mano telefoną atėjo trumpa žinutė iš nepažįstamo portugališko numerio: „Labas, ar tu vis dar neturi kur apsistoti? Marija“.

Pakėliau akis į dangų – į tą mažą jo gabalėlį, kuris matėsi tarp siaurą senamiesčio gatvelę suspaudusių sienų, – ir nusišypsojau.

Ne, tai nebuvo išsigelbėjimas – aš nuo nieko nemiriau ir tikriausiai nebūčiau tą naktį numiręs – man tai buvo įrodymas, kad neįmanomų dalykų nėra, – kad jei egzistuoja nors mažytė tikimybė, jog tau pasiseks, negalima jos praleisti, – nesvarbu, jog neturi jokio pagrindo tikėti, kad savaitgalio vakarą svetimos šalies svetimame mieste atsiras visiškai nepažįstamas žmogus, kuris nieko už tai nesitikėdamas ir vos prieš akimirką apie tave sužinojęs pakvies apsistoti savo namuose.

Aš paskambinau Marijai nieko nelaukdamas, per mūsų trumpą pokalbį sužinojau kaip man nuo centro iki jos nukakti, spėjau iškeikti visą viešojo transporto bilietėlių sistemą, kurios, stovėdamas priešais automatą niekaip negalėjau suprasti, ir galiausiai skaičiavau paskutines stoteles, likusias mūsų susitikimo taško link. „Ką prasivėrus traukinio durims aš prieš save išvysiu? Kaip ji atrodo? Kas tokia ji iš viso yra?“ – aš nežinojau nieko, tik vardą.

Netrukus prieš save išvydau besišypsančią merginą juodais pusilgiais plaukais.

„Labas, ar tu mėgsti vištieną?“, – buvo pirmieji jos žodžiai man po portugališko pakštelėjimo į skruostą. Net sutrikau nuo tokios tiesmukos pažinties pradžios. Ji pridūrė: „Matai, aš šiandien neturiu nuotaikos gaminti. Rytoj turėsiu, bet šiandien neturiu. Tai, pagalvojau, gal geriau paimsiu mums vištienos nuo grilio? Be to, namie turiu alaus“.

„O aš šiandien neturiu nuotaikos gerti tavo alaus – kitą dieną gal ir turėčiau, bet šiandien ne. Gal geriau eikime į parduotuvę ir tu padėsi jį man mums abiems išrinkti?“, – atsakiau jai su šypsena veide, vis dar negalėdamas atsigauti nuo staigaus aplinkos pakeitimo, po ką tik praleistų kelių valandų vienam bastantis po miestą.

Išgirdusi mano žodžius ji šiek tiek supyko ir pradėjo mane įtikinėti, kad esu jos svečias ir ji nori manimi pasirūpinti, – mano argumentas, kad aš ir taip naudosiuosi jos vandeniu savo dantims valytis, portugalei pasirodė nieko vertas. Vis dėlto kaip nauji pažįstami gana greitai radome bendrą kalbą: aš, kaip vyrams priimta, rūpinuosi vakaro gėrimais, o ji – maistu.

Kaip netrukus supratau, rūpintis gėrimais, kai tas gėrimas yra alus, Portugalijoje yra juokas: šalyje geriamos dvi pagrindinės alaus rūšys: Pietuose gaminamas „Sagres“ ir Šiaurėje gaminamas „Super Bock“. „Kurį man rinktis?“, – paklausiau Marijos jau tiesdamas ranką prie „Sagres“, ant kurio etiketės puikavosi portugalų futbolo Sabonio – Luís Figo – atvaizdas. Ji manęs nesulaikė, tik paaiškino: „Kiekvienas portugalas geria vieną arba kitą. Tu taip pat galiausiai nuspręsi, kuris tau patinka labiau“. Daugiau nieko girdėti nenorėjau: „Man patiks alus, kuris patinka Luís Figo“ – nusprendžiau aš.

Pildydami vakaro meniu mes vaikščiojome po gerokai nuo centro nutolusį „miegamąjį“ Porto rajoną, kuriame Marija gyveno. Bet koks kitoks jis buvo palyginus su Rytų Europos blokinių daugiabučių kvartalais: čia gatvėje penktadienio vakarą grojo muzika, sėdėjo ir neskubėdami šnekučiavosi žmonės, nesigirdėjo automobilių ūžesio (nes dauguma iš namų išvykdavo ir juos grįždavo naudodamiesi traukiniu), o kiekvienas namas buvo skirtingas.

Mūsų vištiena, vos pirštu parodžius į žalius mėsos gabaliukus, paties šeimininko buvo iš karto užmesta ant ugnies vienoje mažoje grilinėje – atrodo, paprasčiau ir negali būti tomis dienomis, kai neturi nuotaikos gaminti, – ypač, kai mėsos pasirinkimas, kurią tau vos paprašius iš karto galėjo iškepti, buvo didžiulis.

„Ar tu gyveni viena?“, – paklausiau aš jos, mums žingsniuojant namų link. Pagalvojau, kad tokius impulsyvius sprendimus, kaip pasikviesti į svečius tarytum iš dangaus nukritusį užsienietį, būtų sunku priimti gyvenant su daugybe žmonių, kurių kiekvieno sutikimą prieš tai reikėtų gauti.

„Ne, su mama, bet ji apie tave nieko nežino. Aš prieš valandą perskaičiau tavo viešą žinutę internete ir pagalvojau: „Kodėl gi ne?“, o mama iki vėlumos dirba ir net neturėjau progos paklausti, ar ji neprieštarautų“. Taip aš supratau, kad manęs šįvakar dar laukia viena nauja pažintis, – tik nežinia, smagi ar ne.

Tai buvo jaukus vidutinio dydžio butas, nestandartinės architektūros plytiniame penkiaaukštyje, kuriame manęs laukė atskiras nedidukas kambarys su lova.

Nusprendėme, kad maistas palauks ir atsidarę alaus įsitaisėme svetainėje ant sofos. Vienas prieš kitą sėdėjo du visiškai nepažįstami žmonės – ir sėdės visą vakarą. Gali savęs paklausti, apie ką kalbėti su žmogumi, su kuriuo neturi nieko bendro, su kuriuo visiškai niekas tavęs nesieja ir apie kurį visiškai nieko nežinai. Tai pats įdomiausias dalykas! Tuomet įdomu yra viskas – nes galbūt nieko panašaus savo gyvenime dar nesi sutikęs – ir tai abipusis jausmas.

Marija studijavo ekonomiką Portugalijos pietuose, bet studijas prieš kelis metus nutraukė. Nori vėl studijuoti, bet kitur ir kažką kitą – o kol suvoks, ko nori, Marija dirba. Dirba ji nevyriausybinėje organizacijoje (NGO), ginančioje moterų teises, ir tiria, kaip moterų užimtumas veikia jų pilietinį aktyvumą, – kaip vaikų ir darbo valandų skaičius lemia tai, kaip smarkiai moteris jaučiasi atskirta nuo visuomenės.

„Ar tu feministė?“, – paklausiau jos tiesiai šviesiai, pats nieko prieš feminizmą neturėdamas. „Ne, tiesiog tokį darbą man pavyko rasti, o jis, beje, visai įdomus“, – patikino mane pora metų vyresnė portugalė.

„O kur keliauja portugalai? Ar apskritai dar verta kur nors keliauti į svečias šalis, kai gyveni tokiame rojaus kampelyje Europos pakrašty? Juk čia visus metus šilta ir gražu; miestai, atrodo, neužkimšti žmonių; galiausiai visada esi per ne daugiau nei porą valandų nuo vandenyno. Kur jums reikia keliauti, kad rastumėte kažką geriau?“, – savo šiek tiek naiviu klausimu, ignoruodamas pažinimo džiaugsmą, provokavau pašnekovę.

Marija prisipažino, kad iš tikrųjų per 22 gyvenimo metus neatsimena, kad kur nors būtų keliavusi. „Bet aš noriu, labai noriu! Ir šią vasarą aš pagaliau tikrai kažką pamatysiu – mes su draugais jau įsigijome Interrail bilietus ir ruošiamės trijų savaičių kelionei traukiniais po Europą“, – nustebino ji mane, puolusi rodyti jų laukiantį maršrutą Europos žemėlapyje. Iš tikrųjų, atrodė, jog pamatys Marija kiekvieną šalį, kurios tik pavadinimą žinojo ir į kurią Europos Sąjungos ir universalaus traukinio bilieto dėka galėjo lengvai patekti. Tą akimirką nuoširdžiai džiaugiausi dėl jos.

Mums įsišnekučiavus nepastebėjau, kaip greitai bėga laikas.

Prieš pat vienuoliktą prasivėrė buto durys ir pamačiau, kaip per slenkstį lėtai koją kelia suvargusi senyvo amžiaus moteris – maždaug šešiasdešimties, baltais plaukais. Marija nubėgo prie jos pranešti, jog turi svečių, o aš tuo metu jaučiausi šiek tiek keistai: mergina apie savo motiną man daugiau nieko nebuvo sakiusi – nežinojau, ko tikėtis, nežinojau, kaip ji reaguos.

Iš tolo pamačiau, kad suvargusios moters veide išgirdus apie nelauktą svečią atsirado šypsena. Netrukus ji lėtais judesiais įžengė į kambarį ir man atsistojus priėjo ir pabučiavo mane: „Aš Fatima, Marijos mama. Man malonu tave matyti savo namuose“.

„Fatima? Kaip tas šventas miestelis?“, – gana kvailai paklausiau aš prisiminęs žodį, turbūt girdėtą per kokį Marijos radiją, nežinia kokiomis aplinkybėmis. „Taip, kaip tas šventas miestelis“, – ramiai šypsodamasi atsakė ji man ir sunkiai susilenkdama prisėdo šalia – ne tik prisėdo šalia, bet ir, mano nuostabai, kartu su mumis atsidarė butelį alaus. Tuomet supratau, kad tai nebuvo tušti žodžiai iš mandagumo – ji iš tikrųjų džiaugėsi turėdama svečią ir net negalvojo po varginančio darbo eiti miegoti nieko iš jo neišgirdusi.

„Tu iš Lietuvos? Neseniai žiūrėjau laidą apie Lietuvą per „National Geographic“ kanalą. Jūs turite nuostabią liaudies muziką ir tautinius drabužius, man jie labai patiko!“, – maloniai mane nustebino moteris – ne tik todėl, kad žinojo apie mūsų mažą valstybę kažkur toli šiaurėje, bet dar labiau – dėl to, jog ji, atrodo, būdama beveik pensinio amžiaus ir per dieną dirbdama po 14 valandų, dar rasdavo laiko ir noro domėtis pasauliu, žiūrėdama tarptautinius kanalus anglų kalba.

„Kaip jūs išmokote anglų kalbos? Lietuvoje tikriausiai sunkiai rastumėte nors šimtą savo bendraamžių, su kuriais ja galėtumėte susikalbėti“, – jaučiau, kad turiu pasiteirauti jos. „Aš tiesiog visą gyvenimą grįžus po darbo įsijungiu televizorių, kuris man padeda užmigti, o visi filmai Portugalijoje rodomi originalo kalba su portugališkais subtitrais – per keliasdešimt metų aš tiesiog negalėjau neišmokti naujos kalbos“, – paaiškino ji. Mano galvoje tuo metu buvo vienintelė mintis: „Tai yra nuostabu“.

„Mums reikia daugiau tokių svečių, kad galėtume tobulinti savo anglų kalbos žinias“, – atsisukusi į dukrą angliškai – kad ir aš suprasčiau – ji tarė Marijai. Negalėjau atsistebėti tuo senyvo žmogaus noru tobulėti – net tada, kai, atrodo, gyvenimas sunkus ir nelepinantis, kai nežinia, ar dar turėsi kada nors progą gyvenime pasinaudoti tuo, ką dabar išmoksti.

Kaip netrukus sužinojau, dvylika metų Marijos šeima Porte turėjo savo kavos parduotuvėlę. „Atsimenu, ir rusų, ir latvių pas mane ateidavo, bet lietuvio kliento, atrodo, per tą laiką neteko turėti“, – pasakojo man moteris. Pasaulinė ekonomikos krizė neaplenkė jų: sumažėjo pardavimai, nebegalėjo išlaikyti darbuotojų, todėl Marijos motina pradėjo dirbti kasdien po 12 valandų viena – tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl Marija metė studijas pietuose – ji buvo per daug toli nuo namų, kad galėtų mamai padėti.

Galiausiai prieš du metus jos nusprendė, kad savo verslą reikia parduoti. Pardavė, bet planuotų pinigų iki šiol nesulaukė, nes ne ką lengviau besiverčiantys naujieji savininkai sunkiai išgali vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

Nuo to laiko motina dirba virėja senelių namuose. Dirba daug ir sunkiai – po 14 valandų per dieną, kas kelias dienas gaudama išeiginę. Jai vis labiau skauda nugarą ir kojas, vis sunkiau judėti.

„Ar ne geriau buvo tuomet, kai vis dar turėjote kavos parduotuvėlę?“, – paklausiau aš Marijos, motinai kažkur trumpam dingus. „Ne, tuomet buvo dar sunkiau, nes laisvų dienų mama apskritai neturėjo, o uždarbis išeidavo ne ką didesnis. Galiausiai prisidėdavo įtampa, kad jo apskritai gali nelikti“.

Vėl kambaryje atsiradusi moteris pasilenkė prie netoli stovėjusio muzikos centro ir paspaudė vieną mygtuką: „Tai muzika, kurią grįžusi klausausi, kad atsipalaiduočiau po darbo. Rusų orkestras ir Čaikovskis – mūsų su Marija mėgstamiausi“. Mano veide nuostaba susimaišė su plačia šypsena, kai netrukus kambaryje pasigirdo pirmieji „Калинка“ garsai.

„Papasakok mums daugiau apie savo šalį. Kas valdo Lietuvą? Kokia jūsų politinė santvarka?“, – rodė didžiulį susidomėjimą motina Fatima, o iš Marijos akių mačiau, kad jai ne ką mažiau tai įdomu.

„Mano šalį valdo artistai ir dainininkai, kuriuos patys žmonės į valdžią išsirinko, jog jais pasirūpintų ir padėtų šalį išvesti iš krizės“, – paaiškinau jai.

Moteris prapliupo kvatotis – tokios linksmos aš jos nemačiau per visą vakarą – atrodo, kad vienas sakinys gali kelioms sekundėms tave padaryti laimingiausiu žmogumi pasaulyje ir tą akimirką leisti pamiršti visus vargus: „Ne, tai neįmanoma! Tu sakai, kad savo parlamente turite partiją, sudarytą iš artistų, ir ji net surinko daug balsų? Apie tokį dalyką dar niekada gyvenime nebuvau girdėjusi. Aš būtinai apie tai rytoj papasakosiu save bendradarbėms virtuvėje!“, – toliau kvatodamasi pažadėjo ji, mums visiems trims svetainėje gurkšnojant alų, o fone pradėjus groti Čaikovskio muzikai.

Papasakojau daug gerų dalykų apie Lietuvą, įjungiau paklausyti Aistės Smilgevičiūtės atliekamo „Strazdo“ ir pats nemažai išgirdau apie Portugaliją.

„Ar esi ragavęs Porto vyno?“, – paklausė motina manęs. To padaryti dar nebuvau suspėjęs – į pabaigą ėjo vos pirmoji mano para Portugalijoje. Moteris daugiau nieko neklausė – pakilo ir grįžo su puspilne taure vyno: „Štai, tau būtina paragauti“. Vynas buvo saldus ir stiprus, smarkiai skyrėsi nuo visų iki tol mano ragautų. „20 laipsnių“, – paaiškino Marija.

Buvo jau po vidurnakčio, kai motina pažiūrėjusi į laikrodį manęs atsiprašė: „Nenoriu, bet turiu eiti miegoti – darbas prasideda paryčiais“. Tai reiškė, kad mes daugiau nebe susitiksime. Šiltu apkabinimu baigėsi mūsų kelios valandos pažinties – kelios valandos gyvenimo, kurios dar ilgai išliks mano atmintyje. Tai buvo žmogus, pakeitęs mano nuomonę apie gerokai vyresnius už save, – nepaisant kelių kartų ir kultūrų skirtumo, tu vis tiek gali rasti bendrą kalbą ir sužinoti daugybę įdomių dalykų, kuriais su tavimi negalėtų pasidalinti bendraamžis.

Netrukus su Marija prisiminėme, jog vištiena vis dar guli nepaliesta.

Marija atnešė duonos: „Ji kepama tame mieste, kitoje upės pusėje“, – paaiškino man. Duona iš išorės pasirodė labai panaši į lietuvišką, tik staigmena laukė jos paragavus – ji buvo saldi.

„Važiuojam į centrą? – staiga pavakarieniavus tarė man mergina – Ar liekame čia ir ką nors žiūrime?“. Pamiršęs pietietišką gyvenimo būdą, su kuriuo buvau susipažinęs Ispanijoje, po pirmos valandos nakties – tuomet, kai nemažai lietuvių jau pradeda traukti namo, – sulaukęs pasiūlymo nerti į naktinį pasaulį dideliu entuziazmu jo nepasitikau: jaučiausi gerokai pavargęs ir mačiau, kad Marija atrodo ne ką gyvesnė už mane – tik mandagumo pasirūpinti svečio užimtumu nepraradusi. Taigi nutarėme niekur netraukti.

„Pasiūlyk filmą!“, – tarė ji man.

„Ar esi mačiusi (500) Days of Summer?“, – paklausiau Marijos ir neigiamas atsakymas reiškė, jog filmo paieška buvo baigta vos prasidėjusi.

Tas filmas mano galvoje buvo kelias paskutines dienas prieš kelionę.

Kiekviena kelionė, kai keliauju vienas, turi savo garso takelį, – nes keliauti vienam – tai tarsi būti filme, filme, kurio niekas nefilmuoja, – tik tavo akys ir tavo mintys.

„(500) Days of Summer“ skambėjusi muzika tapo šios kelionės garso takeliu. Garsai sugeria viską – vaizdus, jausmus, mintis. Po metų vėl įsijungus dainas, kurių po kelionės daugiau niekada neklausiau, jos tarsi sugrąžino į akimirkas, kurios, atrodo, jau seniai atmintį buvo palikusios.

Pabudęs ryte pažvelgiau pro langą. Beveik negirdimas, šalimais tą akimirką pralėkė traukinys.

„Pro kokį langą aš žiūrėsiu rytoj ryte? Kokius vaizdus atsibudęs prieš save išvysiu poryt? Po savaitės? Kiek skirtingų langų man apskritai šioje kelionėje dar liko?“ – tą akimirką mintyse klausiau savęs.

Trečia dalis