Įžanga | Pirma dalis | Antra dalis | Trečia dalis

There is a light that never goes out.

The Smiths

Pirmoji diena Lisabonoje netruko prabėgti. Sužinojau, jog Portugalijos sostinė turi ilgiausią tiltą Europoje, pavadintą garsiojo portugalo Vasco da Gama vardu (kuris išplaukęs iš Lisabonos atrado vandens kelią į Indiją) ir besitęsiantį daugiau nei 17 kilometrų. Senamiesčio gatvelės atrodė po truputi puošiamos didelei šventei, bet tuomet dar nenutuokiau, kas ir kada manęs laukia, – tik turėjau viltį, jog spėsiu tai pamatyti prieš patraukdamas į pietus.

Visą dieną jaučiausi persekiojamas narkotikų prekeivių – jokiame Europos mieste nebuvau sulaukęs 17 skirtingų žmonių pasiūlymų įsigyti žolės ar „ko nors stipresnio“ tiesiog vaikščiodamas po turistų lankomas vietas. Vakarop jau vos įžengęs į bet kurią aikštę apsižvalgęs galėjau pasakyti, kiek joje matau uždraustas medžiagas parduodančių žmonių, – visi elgėsi panašiai: išvaizda neišsiskirdami tyliai akimis žvalgydamiesi po minią, jie stengdavosi tarytum netyčia atsidurti šalia tavęs, kad vos girdimai į ausį galėtų ištarti savo pasiūlymą.

Vienas žilas senukas buvo simboliškai užsimaskavęs: rankas nuo pečių iki riešo apsikrovęs akiniais nuo saulės jis susirado mane ant suoliuko skaitantį knygą aikštės kampe ir pasilenkęs tyliai šypsodamasis tarė: „I have a very good stuff for a very good price“. Man neparodžius didesnio susidomėjo, vyras neatlyžo ir iš kišenės išsitraukęs tikrąsias prekes čiužendamas maišeliais dar kartą pakartojo savo firminį šūkį.

Kuo labiau artėjo vakaras, tuo smarkiau mane slėgė suvokimas, jog neturiu kur nakvoti. Galvoje kirbėjo mintis nakčiai traukti į Lisabonos oro uostą, įsikūrusį vidury miesto, kur lėktuvai leidžiasi praktiškai ant automobilių pilnų gatvių virš pat tavo galvos. Vis dėlto šis mano planas netrukus žlugo.

Maždaug šeštą vakaro, pavargęs po per dieną su kuprine įveiktų kelių dešimčių kilometrų, įsitaisiau skverelyje miesto centre. Šalia manęs po ilgomis nusvirusiomis medžio šakomis du vaikinai pasistatę grilį kepėsi mėsą gurkšnodami alų – po darbo dienos iškylą į gamtą jiems, rodos, puikiai pakeitė judrių gatvių apsuptas mažas žemės lopinėlis vidury miesto.

Negalėdamas atsistebėti ta liberalia dvasia, kuri tvyrojo aplinkui (atrodė, šiame mieste nebuvo draudžiama niekas), išgirdau skambantį telefoną – nežinomas numeris ekrane ir nepažįstamas merginos balsas po akimirkos kreipėsi į mane:

– Labas, atleisk, kad skambinu taip vėlai, – tik dabar pamačiau tavo prieš kelias dienas atsiųstą laišką. Mielai tave priimčiau rytoj, jei dar kartais nesi su niekuo susitaręs. Tiesa, šįvakar aš taip pat laisva, bet visą praėjusią naktį mokiausi ir dabar einu į egzaminą, po kurio iškart griūsiu į lovą, – tau tikrai su manimi būtų nuobodu, tad geriau, susitikime rytoj, gerai?

– Bet… Man ir šiandien būtų puiku! Aš taip pat netrykštu energija ir turbūt ilgai tavęs netrukdęs pats greitai užmigčiau. Jeigu tu tik dėl manęs, būčiau labai laimingas susitikdamas šįvakar, – nuoširdžiai bandžiau įtikinti merginą.

– Tikrai? O ar tau nesvarbu, kad aš ne portugalė ir negalėsiu daug papasakoti apie šią šalį? Atvykau iš Turkijos ir pati dar nelabai turėjau laiko pažinti miestą, bet mes tai galėtume padaryti kartu, jei tu norėtum.

– Man būtų dar įdomiau!

Taip netrukus susitarimas buvo pasiektas su sąlygą, kad šį vakarą ilsėsimės ir ilgam bendravimui jėgų neieškosime.

Po mūsų pokalbio prabėgo trys valandos, kai maždaug devintą susitikome miesto centre.

– Ei, bet tu juk nepanaši į turkę! Kur tavo tamsus gymis, moteriški ūsai ir skara? – tiesiai šviesiai savo mintyse turėtą turkės stereotipą pirmosiomis pažinties minutėmis su šypsena veide netrukau nupasakoti jai.

– Žinau, aš ne daug skiriuosi nuo jūsų, nes esu kilusi iš vakarinės Turkijos dalies – mes atrodome ir elgiamės labiau kaip europiečiai, nes gyvename arčiau Senojo žemyno.

– Ar tai reiškia, kad tavo giminėje nėra „tikrų“ vyrų, dėl kurių geležinės rankos ir visiško žmonų kontroliavimo skundėsi ne viena iš Turkijos pabėgusi graži lietuvaitė?

– Ne, tai seni papročiai mano šalies provincijoje – į Azijos pusę nutolusiuose šalies rytuose. Žmonės ten keičiasi gerokai lėčiau.

Mergina atrodė šiek tiek pavargusi, bet laiminga. Tų švytinčių akių priežastį netrukus sužinojau.

– Ką veiki Lisabonoje? – paklausiau jos.

– Atvykau čia pagal mainų programą visam ketvirtam kursui.

– O ką tu studijuoji?

– Anglų literatūrą, bet jau nebestudijuoju – aš ką tik ją baigiau!

– Kaip?

– Prieš 20 minučių parašiau savo paskutinį egzaminą – mano visi mokslai baigti, dabar aš laisva, galiu daryti ką noriu.

– Tai nuostabu. Ką veiksi rytoj? Kur būsi po mėnesio? Po metų? – apipyliau klausimais savo pašnekovę.

– Aš nežinau. Mano tėvai patarė man išsirinkti šalį Europoje, kurioje noriu gyventi, ir į Turkiją negrįžti, kol šalis nepasikeis, – net pažadėjo mane paremti, jei pabaigus mokslus nuspręsiu taip padaryti.

– Kodėl?! Kodėl tėvai nenori, kad tu sugrįžtumei?

– Turkijoje mus supa daugybė suvaržymų – įsivaizduok, jei net „YouTube“ mano šalyje yra blokuojamas! Tėvai sako, jog aš turiu gyventi ten, kur žmonės yra laisvi, kur jų niekas nekontroliuoja.

Mūsų greitai užsimezgęs pokalbis neleido pastebėti, kaip netrukus pasiekėme butelį sename name miesto centre. Jis priklausė pagyvenusio amžiaus portugalei, kuri pati gyveno viename kambaryje, o kitus buvo išnuomojusi mane priėmusiai turkei, doktorantui Fabio iš Italijos ir pagal mainų programą studijavusiai lenkaitei Paulinai.

Nenuostabu, jog vos įžengus į namus laisvos vietos aplinkui beveik nesimatė ir man buvo patikėta apšiurusi sofa svetainėje, į kurią neleisdamos pagalvoti apie bet kokį privatumą vedė visų kambarių durys. Nieko nelaukdamas įsitaisęs ant jos jaučiausi laimingiausias žmogus pasaulyje – šiąnakt aš turiu lovą!

Vos po kelių minučių turkei kažkur dingus prasivėrė buto durys ir prieš save išvydau juodaodę merginą su prekybos centro maišeliais: „Labas, aš esu draugė visų šiuose namuose“, – visiškai nesutrikusi vos mane išvydusi ištarė ji ir man nespėjus nė prasižioti pasistiebusi atsuko skruostą.

Nė vienas nenutuokėme, ką kitas veikia šiuose namuose, – tik abu žinojome, jog nė katras čia negyvename. Atrodė, kad prieš mane išdygusiai merginai daugiau niekas ir nerupėjo: „Aš šįvakar gaminsiu makaronų pastą su tunu. Ar tu mėgsti tuną? Mėgsti? Puiku, valgysime po 20 minučių!“, – nuoširdžiai šypsodamasi sušuko ji tarsi būčiau jos senas pažįstamas.

„Bet palauk, kuo tu vardu?“ – sulaikiau aš ją jau bėgančią į virtuvę.

„Luyana. Tik nesijuok – tokį vardą man sugalvojo tėvai Angoloje, negalėdami sutarti kurios močiutės garbei mane pavadinti, – todėl tiesiog sudūrė abiejų jų vardus: Luiza ir Ana“.

Išgirdusi balsus į svetainę sugrįžo turkė, kuri atrodė visai laiminga mane radusi jau ne vieną.

– Ar Turkijoje vardai suteikiami taip pat įdomiai, kaip Angoloje? Gal turi kokią reikšmę tavasis?

– Jis labai retas. Išvertus iš turkų kalbos tai reiškia „sidabrinis mėnulis“, – paaiškino man ji.

Savojo vardo naująsias pažįstamas išmokyti man buvo sunku – Luyana su velniūkišku padūkimu savo juodame kaip anglis veide mane ėmė vadinti tiesiog „Mr K(ei)“.

Angolietei nuėjus ruošti vakarienės pagalvojau, kad ką tik pabaigus universitetą ji bent jau vyno taurę – nesvarbu, kad prieš miegą, – būtina išgerti – juk tai šventė! Vyno butelį aš su savimi turėjau, tad paprašęs poros taurių netrukus jau pilsčiau jo turinį.

Mums begurkšnojant vyną į namus grįžo lenkaitė Paulina – kaip pridera ERASMUS studentei, su visu Lisabonos vakarėlių sąrašu galvoje – nesvarbu, jog buvo vidurys savaitės. „Šiąnakt Atlanto paplūdimyje iki paryčių vyksta nemokamas elektroninės muzikos koncertas – važiuojam su manimi?“, – pasiūlymą pateikė ji.

Luyana akimirksniu mielai sutiko, o mūsų likimas priklausė nuo kelias dešimtis valandų nemiegojusios mane priėmusios merginos. Kaip bebūtų, mums begurkšnojant vyną ir nuolatos kalbantis turkė, rodos, pamiršo visą nuovargį ir rimtai pradėjo svarstyti pasiūlymą. Tai pastebėjęs išdrįsau su ja pasidalinti savo sena šventimo filosofija: „Šiandien tavo šventė – tai kaip gimtadienis – rytoj jau bus kažkieno kito, bet nebe tavo. Koks malonumas švęsti šventę, kai ji jau praėjo?“.

„Bet tada man reikia nuspręsti kuo rengtis“, – garsiai susimąstė turkė su taure rankoje. „Aš tau galiu padėti“ – pasisiūliau jai ir netrukus pasodintas ant du trečdalius turkės kambario užėmusios lovos gurkšnodamas vyną stebėjau pristatomą suknelių kolekciją. „Tu tikrai manai, kad šita tiks? O kaip ši?“ – netruko svarstymų ir supratau, koks sunkus tas moterų gyvenimas.

Galiausiai visiems atsidūrus virtuvėje prie stalo jau neatsiminiau, ar ji mano patarimo paklausė ar ne, – bet atrodė linksma ir žvali.

„Ar tu rūkai?“ – paklausė manęs Luyana vos visiems susėdus. Sulaukusi mano neigiamo atsakymo, angolietė paprastu tonu – tarsi tai būtų elementariausias dalykas pasaulyje – tarė man: „Aš taip pat, nes noriu būti amžinai jauna ir šokinėti su savo vaikais“.

Niekada nepagalvojau, kokia stipri iš vidaus einanti gali būti žmogaus motyvacija – jai nereikėjo skaityti jokių knygų, kurios padėtų mesti rūkyti, – ji tiesiog turėjo troškimą susilaukusi vaikų dūkti su jais taip, tarsi būtų jų amžiaus, – nesvarbu, koks pagrįstas jis buvo, – tas troškimas ją smarkiai veikė.

Dėdamasis į lėkštę makaronus ir apsuptas bepaliavos tauškiančių turkės, angolietės ir lenkaitės, minutę susimąsčiau, kad atsidūriau tarsi sapne, – po dešimties valandų vaikščiojimo vienam nepažįstamo miesto gatvėmis svarstant, kur sutemus prigulti, galiausiai sėdžiu čia – nepažįstamų merginų priimtas namuose kaip senas draugas, apie kurį prieš valandą jos nieko nebuvo girdėjusios, – ir net neįsivaizduoju, kada pasibaigs ši diena, kurios galo dar nematyti.

„Kaip toli nuo Lisabonos yra vandenyno pakrantė, kur vyksta tas renginys?“, – kilo man klausimas bevalgant. „Už maždaug 30 kilometrų“, – sulaukiau atsakymo. „Bet juk jau naktis – kaip mes ten atsidursime?“ – pagalvojau apie atstumą didesnį nei tarp Vilniaus ir Trakų. „Naktiniu traukiniu!“ – jokių problemų neįžvelgė merginos.

Jau po vidurnakčio iš butelių gurkšnodami vyną (Portugalijoje gerti alkoholį viešose vietose nėra draudžiama) patraukėme į kelionę Atlanto vandenyno link: naktinės Lisabonos gatvės, metro požemiai ir galiausiai valanda traukinyje skrodžiant tamsą.

– Ei, jeigu tu ką tik baigei universitetą, neturi jokių planų ir gali daryti daryti bet ką, – važiuojam su manimi į pietus!

– Bet aš neturiu palapinės…

– Aš taip pat – o kam ji ten, kur karšta, retai lija ir gali miegoti po atviru dangumi?

Turkės akys pradėjo blizgėti – mačiau, kaip į jos galvą sekundėmis skverbėsi ši avantiūriška ir patrakusiai skambanti idėja. Tik man to nebuvo gana – labiau nei kuo nors įtikinti aš tą akimirką troškau sužinoti, kas vyksta žmogaus galvoje.

„Bet ar tu nebijai keliauti su manimi? Juk mes pažįstami vos tris valandas – o jeigu aš koks prievartautojas?“ – šypsodamasis paklausiau jos. Turkė akimirką susimąstė ir tada pakėlusi akis tiesiai į mane ramiu balsu tarė: „Aš neturiu ką prarasti“.

Pirma mintis mano galvoje išgirdus šiuos žodžius netruko įžūliai nusiristi iki liežuvio: „Ar tai nacionalinis Turkijos moterų požiūris į vyrus – nėra ką prarasti?“. „Ne! Aš nenoriu, kad tu taip galvotum apie mano šalį!“ – sušuko mano naujoji pažįstama.

Išlipę iš traukinio iš tolo paplūdimyje išvydome tūkstančius žmonių. Laikytis visiems kartu tokioje minioje buvo sunku ir mes su turke galiausiai pasiėmę alaus įsitaisėme prie pat vandenyno. Už nugaros pirmyn atgal zujo daugybė apsvaigusių naktinio gyvenimo mėgėjų, bet kai sėdi taip arti vandens, jog niekas nedrįsta eiti tau prieš akis, kad nesušlaptų, ta aplinka man visai patiko – tarsi unikalus fonas, kuriame ne kasdien atsidursi. Atrodo, patiko ir jai, – likome ten iki pat paryčių, o namo grįžome jau prašvitus.

Sintra

Kaip įprasta, prabudau anksti, susipažinau su ilgaplaukiu italu Fabio ir palikęs visus daiktus išėjau į gatvę: dienos tikslas – Sintra – paslaptingas miestelis netoli Lisabonos.

Nežinojau, kaip jį pasiekti, todėl tiesiog ėjau gatvėmis tol, kol neatsidūriau priešais metro stotelę, prie kurios stovėjo policininkas. Jam tiesiai šviesiai išsakęs savo norus ir paprašęs pagalbos, po trumpo policininko pokalbio su kolega per raciją buvau pakviestas eiti iš paskos: atsidūrus prie metro žemėlapio man buvo paaiškinta, kaip su persėdimais nukakti iki stoties, iš kurios kas 20 minučių išvyksta traukiniai į mano kelionės tikslą.

Vidurdienį atsidūręs Sintroje supratau, kodėl tiek daug kelionėje sutiktų žmonių rekomendavo ją pamatyti. Didžiausią įspūdį paliko IX amžiaus maurų pilies liekanos ant bene aukščiausio apylinkės kalno, į kurį gerą pusvalandį kopiau. Nuo jo viršūnės galėjai gerėtis neužmatomais toliais.

Pavakary grįždamas į Lisaboną sulaukiau pusę paros pramiegojusios ir neseniai prabudusios turkės žinutės – mergina klausė, ar grįžęs nenorėčiau turkiškos vakarienės. Grįžęs… Vienas mano kelionės principų buvo niekada niekur negrįžti – eiti tik į priekį, niekada ne atgal, – ir tą vakarą – vienintelį kartą per 14 dienų – aš jį sulaužiau.

Apie devintą pasirodęs namuose, kuriuos ryte buvau palikęs, savo naująją pažįstamą radau tarpdury kalbančią turkiškai su kita mergina, rankose laikančia puodą. „Per naktį prie vandenyno šiek tiek peršalau, – paaiškino man ji, – o mes Turkijoje turime seną tradiciją, kad kai kieno sveikata suprastėja, kitas žmogus jam išverda specialią labai riebią sriubą, kad greičiau pasveiktų“. Tad kita pagal mainų programą Lisabonoje studijavusi turkė suskubo pasirūpinti savo tautiete, nors jos ir nebuvo neatsiejamos draugės.

„Aš nežinau, ar tau patiks, todėl geriau gaminkime du patiekalus“, – pasiūlė turkė, kai galiausiai likome vieni. Linksmai šnekučiuojantis ir lengvai gurkšnojant alų visas procesas užtruko bemaž porą valandų, bet abu turkiški valgiai man labai patiko.

Bairro Alto

„Ar norėtum šiąnakt pamatyti Bairro Alto?“ – paklausė manęs turkė, kai baigėme vakarieniauti. Buvau girdėjęs, kad šis Lisabonos rajonas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl Portugalijos sostinė Europoje garsėja savo naktiniu gyvenimu, ir sunku buvo atsisakyti tai pajusti pačiam.

„Bet juk tu sirguliuoji“, – prisiminiau aš.

Turkei tai nepasirodė svarbi priežastis likti namie ir po kelių valandų, kai atsidūrėme siaurų gatvelių kvartale, pilname žmonių lauke besišnekučiuojančių su gėrimais rankose, supratau kaip ji nusprendė savo sveikatą „pataisyti“: vos įžengus į vieną iš keliasdešimt aplinkui buvusių mažų barų mergina barmenui tarė: „Mums po keturis stikliukus“. „Kokius?“ – pasiteiravo jis. „Stipriausius, bet skirtingus“ – trumpai ir aiškiai jam buvo atsakyta. Akis išpūčiau ne tik aš, bet ir vyras kitapus baro: „Aš nenoriu gadinti jums nakties“, – gudriai šypsodamasis tarė jis, bet daugiau nesulaukęs jokios reakcijos ėmė vykdyti užsakymą.

Netrukus priešais mus ant baro stovėjo aštuoni stikliukai – skirtingų spalvų ir turinio. Nors gamybos metu matėme tiek Absento, tiek Juodosios degtinės butelius, atrodo, barmenas savo žodį tyliai tesėjo viską nemažai praskėsdamas. „Keista, kitur už eurą būna stipresni… Imam dar po vieną?“, – pasiūlė man šiek tiek nusivylusi turkė. Man nekilo noras prieštarauti – juk kitos akimirkos tiek čia, tiek su ja galbūt niekada nebeturėsiu.

Vaikštant po tas pilnas gatveles žmonių sužavėjo naktinė kvartalo dvasia: mažai kas sėdėjo barų viduje, dauguma pasiėmę gėrimus nešdavosi juos į lauką, kur nebuvo jokių kėdžių ar staliukų – tarp minių žmonių jie tiesiog nebūtų tilpę. Atskirą savo kampą tame kvartale turėjo ERASMUS studentai – žinojai, kad vienoje keturių gatvelių sankryžoje kiekvieną naktį rasi susirinkusius užsieniečius. Taip, kiekvieną naktį – poilsio naktų šios gatvelės neturėjo.

Antrą naktį iš eilės grįžome paryčiui. Ji žinojo, kad atsibudus manęs namuose jau neberas, – turėjau judėti, nebegalėjau ilgiau užsibūti – nors ir neįsivaizdavau, kas laukia manęs rytoj.

Pažadėjau jai parašyti po kelių dienų, kai ateis metas palikti Lisaboną, – norėjau turkę pasiimti kartu su savimi.

Vis dėlto po tos nakties daugiau niekada jos nemačiau: mums atsisveikinus turkė nusipirko bilietą dešimčiai dienų vienai į Barseloną – skrydžiui, kuris turėjo įvykti netrukus. „Ką ten veiksi?“ – paklausiau apie tai sužinojęs. „O ką tu veikei Lisabonoje, kai mes susitikome?“ – atsakė man ji.

Nuotykis – vienas žodis, kuris užstoja visas beprotystes.

Po pusės metų ji paliko Portugaliją ir, matyt, paklausiusi savo tėvų išsirinko šalį, kurioje bent jau kol kas nori gyventi, – dabar ji Romoje.

„There is a light that never goes out“ („Yra šviesa, kuri niekada neužgęsta“), – praėjus kelioms savaitėms nuo atsisveikinimo pasiekė mane žinutė iš Lisabonos, riedant dviračiu kažkur tarp Vilniaus ir Nidos.