Gyvenimas studijuojant smarkiai skiriasi nuo dvylikos metų, praleistų mokykloje. Tai neribota laisvė. Laisvė susikurti savo aplinką, atrasti save naujose srityse, valdyti savo laiką. Iš esmės viskas priklauso nuo kiekvieno studento – nuo požiūrių ir tikslų, su kuriais jis praveria aukštosios mokyklos duris. Pirmaisiais studijų metais mačiau daug skirtingų žmonių, kurių pasaulėžiūra kartais stebindavo, kartais žavėdavo. Kaip bebūtų, mokytis galima iš visų.

Priešingai nei Lietuvoje, norint studijuoti užsienyje svarbu ne tik mokslo rezultatai, bet ir stipri motyvacija. Kadangi gabumų ir gerų įvertinimų gali turėti daugelis, užsienio aukštosios mokyklos (ypač JAV ir Didžiosios Britanijos) didelį dėmesį skiria individualumui. Būtent tai, kuo tu išsiskiri iš kitų stojančiųjų, reikia parodyti motyvaciniame laiške. Daugeliui jaunų žmonių parašyti maždaug puslapį apimantį tekstą apie save būna nemažas iššūkis. Pirmiausia todėl, jog nėra aiškūs visi aspektai, kurių reikia nepamiršti prisistatant aukštajai mokyklai. Juos ir mėginsiu aptarti.

Studijų paskatinti pamąstymai klausimu, su kuriuo, tikiuosi, pačiam niekada neteks susidurti.

Paskutinę dieną prieš pirmąjį prezidento rinkimų turą, kaip ir buvo galima tikėtis, dedamos visos pastangos paveikti mažiau apsisprendusius rinkėjus ir taip sudaryti galimybes antrajam turui. Kadangi rinkimų agitacija likus parai iki balsavimo yra uždrausta, tai puikus laikas oponentams paskleisti neigiamą informaciją apie varžovą – progos atsakyti į kaltinimus jis jau nebeturės. Prieš kelias dienas šią situaciją prognozavo G. Aleknonis savo komentare „Paskutinis žodis – mūsų“. Šiandien galiu pasakyti, jog visa tai pasitvirtino. Puikaus „juodųjų“ rinkimų technologijų Lietuvoje pavyzdžio ilgai ieškoti nereikėjo.

Šią savaitę galima dar kartą įsitikinti, jog Eurovizijos dainų konkursas nesikeičia: vėl tos pačios vienodos dainos su primityvia muzika, banaliais žodžiais apie meilę ir kelių mergaičių, vienodu ritmu judančiu fone,„išbliaunamu“ priedainiu. Sunku suprasti, kodėl beveik visos šalys siunčia tą patį. Ar tai įsitikinimas, kad kitokios dainos šiam konkursui netinka? Bet juk jau ne vieną kartą buvo įrodyta, jog laimi tie, kurie sugeba išsiskirti (šiuo atveju, turbūt nieko nėra paprasčiau). Sėdėdamas prie televizoriaus savęs klausiau, kodėl aš visa tai žiūriu. Pagavau save besitikintį atrasti naujų dainų, kurias norėtųsi išgirsti dar ir dar kartą. Nusprendžiau šiandien prisiminti tuos pasirodymus, kurie per visą Eurovizijos žiūrėjimo laikotarpį man įstrigo labiausiai.

Nemaža dalis žmonių, užsiimančių kūryba (nuo tapybos iki programavimo), dirba pagal autorines sutartis. Nuo etatinio darbo šis skiriasi tuo, jog taisykles kuri pats. Iš vienos pusės – tai laisvė – nesi priklausomas nuo nuolatinio darbdavio, iš kitos pusės – atsakomybė – darbas su vis kitais žmonėmis ir naujų užsakymų paieška. Šioje srityje sėkmė vertinama ne paaukštinimais, bet laimingais klientais, kurie patys tave susiranda ir rekomenduoja kitiems. Taigi kaip to pasiekti?

Šiais metais tarp trečią kartą rengiamo „Be2gether“ reklamų Lietuvoje dažnai prasprūsta žinios apie Lenkijoje vyksiantį „Heineken Open’er“ muzikos festivalį. Į „Be2gether“ vykau abu kartus, bet šįkart svarstau, kurį renginį pasirinkti. Nusprendžiau šiuos festivalius palyginti skaičiais ir dalyvių vardais.

Keliauti galima įvairiais būdais, bet kalbant apie didelius atstumus, laiką ir kainą turbūt vienas geriausių pasirinkimų yra traukiniai. InterRail – tai tarptautinis traukinio bilietas, kuriuo naudojantis galima važiuoti daugumos Europos šalių geležinkeliais. Tuo įsitikinau praėjusią vasarą, su draugais aplankęs Amsterdamą, Paryžių, Romą ir kitus didžiuosius Europos miestus. Mėginsiu pasidalinti sava patirtimi, kuri galbūt bus naudinga galvojantiems apie tokią kelionę.

Dauguma mažų Europos šalių bando kuo nors išsiskirti ir patraukti Vakarų dėmesį. Jau kuris laikas kalbama apie Lietuvos prekės ženklo ir įvaizdžio kūrimą. Būta netgi pasiūlymų keisti vėliavą („Nes dabartinės vėliavos spalvos užsieniečiams asocijuojasi su skurdžiomis Afrikos valstybėmis.“) ir anglišką Lietuvos pavadinimą („Nes žodis „Lithuania“ kitų šalių gyventojams yra sunkiai ištariamas.“). Įgyvendinus pastaruosius rinkodaros ekspertų pasiūlymus būtų sąlyginai sutaupyta – nebereikėtų investuoti į „drąsios šalies“ įvaizdžio kūrimą – juk tuomet tuo turbūt jau niekas nebeabejotų. Vis dėlto manau, kad yra geresnių būdų pristatyti Lietuvą.

Neseniai pasirodžiusiame interviu su vienu iš buvusių „Žalgirio“ vadovų G. Navikausku įstrigo vienas jo teiginys: „Ant mūsų konkurentų marškinėlių – „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Reklamuoja už dyką? Kieno tai pinigai? Mokesčių mokėtojų ar privatūs?“.