Vasarą dvi savaitės tranzavimo po Europą stipriai pakeitė mano požiūrį į keliavimą ir apskritai į gyvenimą. Supratau, jog įsimintiniausi įvykiai būna tie, kurių nesuplanuoji. Be to, pradėjau tikėti likimu: kad net ir blogi dalykai turi nutikti, jog galėtum patirti gerus, – todėl neverta pergyventi dėl to, kas iš pradžių gali atrodyti beviltiška. Taip mąstydamas nusprendžiau tiesiog daugiau nebeplanuoti ir leistis į nuotykius.

Šio įrašo tikriausiai nebūtų, jei ne praėję studijų metai Lietuvoje. Tuomet aplinka, kurioje dabar esu, atrodytų natūrali ir įprasta. Vis dėlto per pirmas šešias mokslo savaites kol kas radau daugiau skirtumų nei panašumų. Tiesą sakant, dar ir dabar daug kuo negaliu patikėti. Pasistengsiu aprašyti tik faktus, o vertinimą – kas gerai ir kas blogai – palikti jums. Visgi negaliu nuslėpti, jog kas kart eidamas į paskaitas jaučiuosi kaip patekdamas į vis naują sapną.