Beviltiška atrodo situacija, kai turbūt daugiau nei pusė Lietuvos netiki teisėsaugos darbu, bet niekas nieko negali padaryti. Tas beviltiškumas geriausiai pasireiškia tarp interneto komentarų vis dažniau atsirandančiose žodžiuose, kuriuos šiandien ištarė ir D. Kedžio motina: „Nėra valstybės, nėra teisėsaugos, nėra teisybės. Reikia kaip nors iš Lietuvos išvažiuoti. O kaip čia galima toliau gyventi?“.

Savo kelionių aprašymuose jau nekartą minėjau CouchSurfing – internetinę bendruomenę, kurioje gali rasti nemokamą nakvynę turbūt bet kurioje pasaulio šalyje. Vis dėlto ne kartą sulaukiau klausimų, kodėl žmogus galėtų norėti priimti nepažįstamąjį į savo namus, ir ką tu turi duoti mainais už tai. Į šiuos klausimus mėginsiu atsakyti kartu pasidalindamas patarimais iš savo patirties, kaip sėkmingai naudotis šiuo tinklu.

Beveik visada rašant apie save patariama vengti dviejų temų: politikos ir religijos. Šias sritis jungia vienas bendras bruožas – žmonių tikėjimas. Kadangi tikėjimo labai sunku išsižadėti, konfliktai tarp skirtingų pažiūrų žmonių yra neišvengiami ir neišsprendžiami. Vis dėlto antrąją Velykų dieną nusprendžiau pasidalinti savo paskutiniais metais brandintomis mintimis apie religiją.