Apie Lietuvos nepriklausomybę, apie tai, kodėl žmonės šiandien yra nepatenkinti valstybe, apie emigraciją ir grįžimą, apie požiūrį į istoriją ir istorijos mokymą.

Vos prasidėjus naujiems metams – laikui, kai žmonės sau bando apibrėžti naujus siekius ateinantiems dvylikai mėnesių – susimąsčiau, kur aš esu dabar: kokius gyvenime tikslus esu sau kėlęs anksčiau ir kokius, kaip eilinis studentas, turėčiau sau kelti ateityje. Tai pamąstymai, kurių neišvengiamai laukia tęsinys, – apie kitokį gyvenimą.

Paskutinį pusmetį nuolatos susiduriu su laiko trūkumu. Matau du šios problemos sprendimus: sumažinti darbų skaičių arba geriau išnaudoti kiekvieną dieną – nuo pat tos minutės, kai atsibundu. Šiuo metu nerandu darbų, kurių galėčiau atsisakyti: studijos (vieną paskutinių semestro dienų atsiskaitymui kuriant žaidimą pasiektas asmeninis rekordas – 24 valandos programavimo su pusvalandžio pertrauka universiteto kompiuterių labaratorijoje), naujų idėjų įgyvendinimas (kuriu savo Europos pigių skrydžių paieškos sistemą), senų projektų (pirmiausia – Uždarbis.lt) priežiūra ir, galiausiai, straipsnių rašymas (akivaizdu, jog šis tinklaraštis nukenčia labiausiai). Taigi negalint (nenorint – kažkada samprotavau, jog viskas priklauso nuo norų) atsisakyti darbų beliko galvoti, kaip geriau išnaudoti laiką, kurį turiu. Šis įrašas – apie produktyvumą skatinančius būdus, kuriuos pasitelkiu paskutiniais mėnesiais.