Ne, tai nebuvo išsigelbėjimas – aš nuo nieko nemiriau ir tikriausiai nebūčiau tą naktį numiręs – man tai buvo įrodymas, kad neįmanomų dalykų nėra, – kad jei egzistuoja nors mažytė tikimybė, jog tau pasiseks, negalima jos praleisti, – nesvarbu, jog neturi jokio pagrindo tikėti, kad savaitgalio vakarą svetimos šalies svetimame mieste atsiras visiškai nepažįstamas žmogus, kuris nieko už tai nesitikėdamas ir vos prieš akimirką apie tave sužinojęs pakvies tave apsistoti savo namuose.

Dar niekada gyvenime per 20 metų nesijaučiau toks laisvas, kaip tą akimirką. Suvokiau, kad dabar nepriklausau nuo nieko: neturiu prie ko derintis – niekas su manimi nekeliauja, niekas niekur manęs nelaukia, nėra jokių gidų, jokių turistinių autobusų, jokių rezervuotų viešbučių – nieko. Esu tik aš, ką tik nusileidęs šalyje, apie kurią beveik nieko nežinau, kurios kalbos nesuprantu. Nebuvo ir baimės praleisti ką nors svarbaus, ką nors įdomaus – nes net neįsivaizdavau, kas vyksta aplinkui. Niekas nežinojo, kur aš tiksliai esu ir kur aš būsiu artimiausias 14 dienų. Nežinojau net aš pats, ką veiksiu ir kur atsidursiu rytoj ryte.

Turbūt ne vieną lietuvį turėjo sukrėsti dienraštyje „Respublika“ pasirodęs interviu su Lietuvos lenkų lenku Valdemaru Tomaševskiu.