„Ar tu keliautojas?“, – penktą valandą ryto einant siaura Porto senamiesčio gatvele manęs paklausė menkai pažįstama naivi lenkaitė. „Taip, aš keliautojas“, – tuomet sulaukęs gana keistoko klausimo patikinau ją. Kiek vėliau, sėdėdamas ant suoliuko ir kirsdamas lietuviškus lašinius jau kitame Portugalijos mieste susimąsčiau – o kas mane daro keliautoju? Kuo keliautojas skiriasi nuo kitų žmonių?

Ar tai nugarą dengianti kuprinė, gerokai didesnė už tą, su kuria kadaise žingsniuodavau į mokyklą?

Ar tai laikas, trumpas laikas, kuriam čia atvykau, kurį čia praleisiu, jausmas, kad manęs greitai šioje vietoje nebebus?

Ar tai visiška nepriklausomybė, jokių įsipareigojimų nebuvimas ir galimybė kasdien ištarti: „Taip, aš šiandien laisvas“?

Ar tai atsiradimas kitoje vietoje, tarp kitų žmonių – bet kada, bet kur ir be jokios priežasties?

Ar tai artimųjų ir draugų nebuvimas šalia, pasakantis, jog esu ne namuose, toli nuo jų?

Ar tai kita kalba, kuri kaip niekas kitas išduoda mane, – svetimas, kilęs iš kažkur kitur?

Ar tai išvaizda – odos spalva, akys, plaukai – išskiriantis mane iš minios vos žvilgsniui pasiekus?

Galbūt viskas kartu, nes vargu, ar kostiumuotas vyras atvykęs į trumpą verslo susitikimą kitoje šalyje, šeimyna išsiruošusi į kurortą Turkijoje, studentė išvykusi pusmečiui į svetimą kraštą pagal mainų programą, ar emigrantas iš Nigerijos būtų sulaukę to paties klausimo… Ar tu keliautojas?

Coimbra, studentų miestas, Portugalija

2010 06 06