Gegužės pirmąją suėjo dveji metai nuo pirmojo įrašo šiame tinklaraštyje. Puiki proga antriesiems blogerio metams apžvelgti.
Skaičiai
Lankytojų skaičių per dieną liudijanti grafa nuo 0 prieš porą metų, 200 prieš metus šiandien jau pasiekė 1000 ribą – tiek lankytojų ši svetainė paskutiniais mėnesiais sulaukia kasdien. Įdomu pastebėti, jog skaitytojų skaičius auga nepaisant to, jog vidutiniškai per mėnesį publikuojami vos du nauji tekstai.
Iš 29 per paskutinius metus paskelbtų įrašų daugiausia skaitytojų sulaukė šie:
- Kodėl jauni žmonės neturi darbo ir ką daryti, kad tu jį visuomet turėtum (30 000)
- Kaip pasiruošti egzaminams (VBE gidas) (13 000)
- Kaip išmokti anglų kalbos – arba tiesiog prasilaužti (11 000)
- Savaitgalio kelionė: pigūs skrydžiai ir gražiausi Europos miestai (gidas) (10 000)
- Kaip rašyti ilgus tekstus – rašinius, esė (6 500)
- Kalbos, kurias turi išgirsti apie verslą galvojantis žmogus (5 500)
- Kaip gimsta idėjos arba verslo šaknų beieškant (5 000)
- Produktyvumas: kaip nešvaistyti laiko veltui (5 000)
- Roma. Už miesto ribų (III dalis) (3 000)
- 14 (Portugalijos) dienų. Kur likimas nuves (2 500)
- Dviračiais per Lietuvą: Vilnius – Nida (2 000)
Gera žinoti, jog aktualumo per paskutinius 12 mėnesių neprarado ir seniau parašyti tekstai:
- Studijos užsienyje – Anglijoje ir Škotijoje (gidas) (37 000)
- Motyvacinio laiško rašymas studijoms užsienyje (25 000)
- Pigūs skrydžiai: kaip išvengti Ryanair kortelės mokesčio (13 500)
- Kaip pasirinkti universitetą Didžiojoje Britanijoje (11 000)
- Kaip vyksta studijos Škotijos universitete (9 000)
- InterRail – traukiniais po Europą (EuroTrip) (5 500)
- University of St Andrews: pirmoji savaitė (4 000)
- Tranzavimas po Europą arba 5000 kilometrų autostopu (3 000)
- TED: geriausios girdėtos kalbos ir idėjos (3 000)
- CouchSurfing: nemokama nakvynė už bendravimą (2 500)
- Pabėgimas arba vienas Ispanijoje (2 000)
Iš viso šis tinklaraštis per paskutinius metus sulaukė 186 500 lankytojų, kurie pervertė daugiau nei trečdalį milijono (360 000) jo puslapių.
Prieš kelias dienas Poko.lt, analizuojantis Lietuvos tinklaraščius ne pagal lankytojų skaičių, o pagal jų populiarumą socialiniuose tinkluose (Facebook, Twitter), blogerių suvažiavime Kaune pristatė pranešimą apie Lietuvos blogosferos skaičius.
Šiandien apžvelgiant prezentacijos skaidres buvo malonu šį tinklaraštį išvysti net keliose kategorijose: pirma vieta pagal labiausiai išplitusį vieną įrašą Lietuvoje ir antra – pagal viso tinklaraščio populiarumą socialiniuose tinkluose.
Tiesa, tai, kas dėjosi paskelbus „Kodėl jauni žmonės neturi darbo ir ką daryti, kad tu jį visuomet turėtum“, atrodė panašu į beprotybę. Man iš pradžių tai buvo tiesiog 70-tasis įrašas, paskelbtas tinklaraštyje – kaip visada, su savais pamąstymais, tik galbūt šiek tiek ilgesnis už kitus, – tik kelias savaites po to nenustoję plūsti laiškai ir komentarai privertė susimąstyti, kad galbūt ne vienam žmogui jis buvo kažkuo ypatingas. Neseniai gavau laišką iš vieno dešimtoko, kuris tą straipsnį atsitiktinai atrado per laisvą pamoką užsukęs į mokyklos skaityklą, išspausdintą ir susegtą į aplankalą, gulintį tarp laikraščių ir žurnalų. Tuomet supratau, kad tikrojo jo skaitytojų skaičiaus jau nebe sužinosiu.
Apskritai, baigdamas metų statistikos aptarimą ir begėdišką pasidžiaugimą tuo, kad šį puslapį aplanko daugiau nei du kompiuteriai (mano asmeninis ir mano darbo), norėčiau atkreipti dėmesį į skaičių reikšmę mūsų mažoje šalyje. Man visada tūkstantis, keli ar keliasdešimt tūkstančių atrodė nedideli skaičiai kalbant apie žmones – juk jų pasaulyje 7 milijardai. Tik tuomet, kai staiga vieno įrašo rekomendacijų skaičius perkopė tūkstantį ir draugas paskaičiavo, kiek proporcingai pagal gyventojų skaičių tai būtų JAV, supratau, kad 1000 lietuvių nėra taip jau ir mažai – tai beveik 100 000 amerikiečių. Žinoma, tai nėra pats teisingiausias palyginimas, bet suteikia peno pamąstymams, kiek žmonių tu gali pasiekti Lietuvoje ir kiek užsienyje, kūrybinio darbo įdėjęs beveik tiek pat, – nesvarbu, tai menas, verslas ar bet kas kita.
Rašymas
Nuo pat dienos, kai nusprendžiau tapti blogeriu, turėjau nuostatą nepaversti tinklaraščio rašymo savo gyvenimu – man tai kažkas šalia jo – tarsi storas sąsiuvinis, kurį gali nuolatos atsiversti ir kuriame gali pasidalinti kažkuo iš savo pasaulio. Pasauliai keičiasi. Viename buvai prieš du metus, kitame esi šiandien. Man tinklaraščio rašymas – tai galimybė išsaugoti įspūdžius, mintis, prisiminimus, kurie vėliau neišvengiamai būna užgožiami naujų ir paslepiami kur nors giliai atmintyje – iš kur kartais jų jau niekada kitaip nebe ištrauktum.
Kaip rašiau tokia pat proga prieš metus, nesijaučiu įsipareigojęs prieš savo skaitytoją – galiu nerašyti kelis mėnesius, jei nemanau, kad turiu ką nors svarbaus pasakyti, kas būtų vertas kitų žmonių skaitant sugaišto laiko. Būtent todėl rekomenduoju visiems, kuriuos nauji įrašai domina, juos tiesiog užsiprenumeruoti (el. paštu, Facebook, Twitter, RSS).
Žinoma, rašyti tinklaraštį būtų galima kasdien – bet tai tik atimtų daug laiko iš gyvenimo – o juk būtent patyrimais jame aš dažniausiai noriu pasidalinti. Mano nuomone, tapti „profesionaliu“ blogeriu – tai vos ne tas pats, kaip tapti žurnalistu: belieka tik iš šalies komentuoti įvykius: ką vakar pasakė A. Kubilius, ką galvoji apie naują Apple iPhone ir panašiai.
Man norisi, kad kiekvienas įrašas šiame tinklaraštyje turėtų išliekamąją vertę – būtų toks pat įdomus po 5 metų, koks yra šiandien, – būtų įdomus vėliau atsiversti man pačiam. A. Kubilius rytoj pasakys ką nors kita, Apple po mėnesio pristatys ką nors kita – ir visa tai, ką rašei prieš tai, taps nebeaktualu. Iš 73 įrašų, kuriuos parašiau per dvejus metus, dauguma tebėra aktualūs ir šiandien – tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl retai atnaujinamas tinklaraštis gali išlikti neužmirštas.
Mano kursiokas Maksimas iš Sankt Peterburgo turi pomėgį savo mintis išreikšti infografomis. Viena iš jų man labai patiko:
Taigi tinklaraščio rašymo niekada reguliariu savo darbu nelaikiau ir tikiuosi, kad „blogeriu“ gyvenime niekada neteks prisistatyti, – kad būsiu nuveikęs ką nors daugiau.
Mano manymu, turėti savo tinklaraštį ir jame rašyti tuomet, kai norisi, turėtų tapti normaliu dalyku kiekvienam mąstančiam žmogui, – nesvarbu, kas jį skaito ar kaip dažnai jis yra atnaujinamas. Šiuo metu Lietuvoje vis dar gyvas nuo tinklaraščių išpopuliarėjimo atsiradęs stereotipas, kad jei jau turi tinklaraštį, tai privalai nuolatos jame kažką rašyti, o jei pavargai – tuomet paskelbk apie „užsidarymą“ ir daugiau niekada neberašyk.
Šis tinklaraštis užsidarys nebent tuomet, kai fiziškai nebegalėsiu jo rašyti: kol bus naujų minčių ir įspūdžių, tol bus ir naujų įrašų, – tikiuosi, kad visą gyvenimą, ir dar spėsiu parašyti įrašą „Kur keliauti, kai tau virš 60“ iš asmeninės patirties.
Kelionės
Pradėjęs studijuoti Škotijoje, kur mano universiteto informatikų kiekvieną savaitę laukia bent pora keliolikos darbo valandų reikalaujančių atsiskaitymų, bet už tai atsilyginama 6 mėnesiais atostogų, pakeičiau gyvenimo būdą: pusę metų kasdien be savaitgalių po 12 valandų skiriu darbui ir mokslui, o kitus pusę metų viską patraukęs į šoną džiaugiuosi gyvenimu, stengdamasis pamatyti ir patirti kuo daugiau, – kelionėse praleidau 60 iš 90 praėjusios vasaros dienų ir nemažai trumpų atostogų kiekvienu metų laiku. Ne visos mano kelionės būna paprastos ir lengvos – kai kurios tiesiog traukia kaip iššūkiai ir daugumai žmonių tikriausiai atrodo nesuvokiamos.
Kaip bebūtų, suprantu, jog visų jų šiame tinklaraštyje neaprašysiu, nors ir labai norėtųsi. Galbūt kada nors įdomiausios istorijos atsidurs knygoje – vis dažniau pajaučiu, kad tinklaraščio formatas ne visada tinkamas įspūdžiams pasakoti: turbūt daug kam labiau patiktų tiesiog versti kitą knygos puslapį nei savaitę laukti kitos pasakojimo dalies – o viso pasakojimo juk į tinklaraščio įrašą nesutalpinsi.
Kelionių aprašymai man skiriasi nuo visų kitų tekstų – juos žymiai sunkiau rašyti – ir kartu įdomiau. Esu išsikėlęs sau tikslą pabandyti aprašyti kelionę taip, kad skaitytojas pasijustų tarsi keliaudamas kartu su manimi – niekur nedingtų, nieko įdomaus nepraleistų. Pasirinkau tą kelionę, kuri man buvo pati įdomiausia iki šiol. Bet kaip nelengva yra tai padaryti – pusę metų mąsčiau, kodėl negaliu pradėti, kol galiausiai supratau: aš turiu gyventi tuo, apie ką noriu papasakoti, grįžti ten – atgal laike, atgal erdvėje. Gyventi tuo, apie ką rašai, – tai atsibusti ryte, valytis dantis, valgyti, eiti gatve ir mintyse vis tiek išlikti ten pat – toje dienoje prieš daugybę jau praėjusių. Klausytis dainos, kurią klauseisi tą dieną. Man tai tiesiog nauja įdomi gyvenimo patirtis.
Domantas viename komentare rašė:
Na nerealus straipsnis. Beskaitant užplūsta tokie jausmai, lygtais tu pats ten būtum ir kalbėtum su tom moterim.
Aš taip jaučiuosi tomis valandomis, kai rašau. Nesvarbu, kaip seniai tai buvo.
Ateitis
Nesunku pastebėti, kad nemažos dalies mano įrašų pavadinimai prasideda žodeliu „kaip“. Man patinka bandyti atsakyti į klausimus, kurie kyla ne vienam žmogui. Ne vienas įrašas atsirado tuomet, kai kas nors klausimą uždavė, o pradėjęs rašyti atsakymą suvokiau, jog jis bus per ilgas, kad nebūtų paskelbtas tinklaraštyje. Manau, taip ne kartą atsitiks ir ateityje.
Taip pat ketinu pabaigti visą seriją istorijų iš Portugalijos – galbūt dar iki vasarai prasidedant.
Pasakojimą šiek tiek nutraukė tai, jog rašydamas pirmąją dalį ir grįžęs į tuos jausmus pajaučiau, kad vėl noriu tai pakartoti, ir paskelbęs antrąją dalį po dešimties minučių susidėjau kuprinę ir leidausi į 12 valandų naktinę kelionę į multimilijoninį miestą, kuriame anksčiau niekada nebuvau buvęs. Praleidau ten keturias dienas, kiekvienam vakarui prasidėjus vis dar neįsivaizduodamas, kur nakvosiu tą naktį. Kartą atsidūriau pas kines: „Kai pagyvenęs Europoje parskrendi į Kiniją, tau atrodo, kad tu kažkuo sergi, – liga, kurios vienintelis vaistas yra grįžti atgal, atgal į laisvę“, – sakė jos man. Vieną naktį prieš kelias paras netikėtai patekau į namą, kuriame gyveno du geri pažįstami nuo mokyklos laikų: ji – biseksuali, jis – homoseksualus. Mes praleidome 10 valandų iki penktos ryto gerdami vyną ir kalbėdamiesi apie gyvenimą – gyvenimą, apie kurį prieš tai ne daug ką težinojau.
Turbūt vienas bendras bruožas sies daugumą šio tinklaraščio ateities įrašų – jie bus apie tai, ko šiandien dar nesu patyręs, ko šiandien dar neišmanau.
Nuostabu, Kerniau, sveikinu blogą su gimtadieniu! Didžiuodamasis galiu pasakyti, jog blogą skaitau jau pusantrų metų, o įrašų kokybė nei kiek nekrenta. Atvirkščiai – ji akivaizdžiai kyla! Didžiausios sėkmės darbuose ir gyvenime
c’mon, nerasyk knygos – bent jau man asmeniskai tai labiau patinka laukti savaite naujo iraso (pavyzdziui kalbant apie kelione per Portugalija). Labai abejoju kad atsiversciau tavo knyga.
„(…)kiekvienam vakarui prasidėjus vis dar neįsivaizduodamas, kur nakvosiu tą naktį“
Ar čia tau tikrai taip sekasi susirasti greitai žmones, kurie priimtų, ar norėdamas pagražinti savo istorijas sąmoningai nutyli kur nors ant suoliukų praleistas naktis ? ;D
Sveiknu su 2 bloginimo metais ir gerais straipsniais, kurie įdomūs įvairiems žmonėms.
Kaip pries metus, taip ir siemet, sveikinimai!
Linkiu nenustoti rasyti, dziugu, kad su metais tie straipsniai darosi vis artimesni skaitytojui, taip puikiai vystomi silti ir geri santykiai su lankytojais, tarsi kalbetum su kiekvienu is ju asmeniskai ir pasakotum savo istorija gyvai is lupu.
Tavo kiekvienas irašas kaip koks mažas šedevriukas, linkiu ir toliau rašyti, nes norisi tik skaityti ir skaityti.
blogeris yra ne tas, kuris kasdien įkelia nuorodą į kitų parašytą informaciją ar video iš youtube, o tas, kuris rašo viešai ir dalinasi su kitais savo nuomone. Tai gali būti ir triskart į metus
Nesustok 😉
Dėkui
Iš tikrųjų, kai keliauju vienas ir būnu mieste, man kol kas neįtikėtinai sekasi. Žinoma, kada nors nustos. Tai pratampo daug nervų, bet galiausiai kažkokie stebuklai atsitinka ir sau norisi pasakyti: „wow, ir vėl“.
Tiesa, keliaujant su draugu ne kartą teko miegoti ant suoliuko – dažniausiai tranzuojant. Atsimenu net 5 naktis iš eilės ant skirtingų valstybių suoliukų, grįžtant nuo Bosnijos ir Hercegovinos sienos į Lietuvą.
O keliavai autostopu?
Paskutinįsyk – ne.
Jau seniai pagalvojau, kad jei tu parašytum knygą, tai be jokių abejonių nueičiau i knygyną ir iškart nusipirkčiau, net nepaskaičius knygos nugaros ar pavadinimo.
Nuoširdžiai sveikinu su sukaktimi gražia
Įdomus blogas tikrai, neatsibosta skaityti ir ilgiausius straipsnius, o kai kurie dalykai išties įkvepia 
Turi rašymo dovaną, neabejotina.
Dėl to, kad rašai apie gyvenimą. Tokį, apie kokį neatsibosta skaityti. Tokį, kurį pusiau slapčia tikimės ir mes susikurti kada nors ateity. Apie keliones, kurios įkvepia, apie ,atrodo, visiems puikiai žinomas idėjas, kurių kažkodėl niekas nesugalvojo aprašyt anksčiau už tave. Už tai, kad kažkaip priverti patikėti, kad ir aš kurią nors dieną pabuvosiu Kinijoje. Kad išdrįsti gyventi. Ačius.
Kerniau, sveikinu su metinėmis!
Tačiau turiu du pastebėjimus:
1) Pripažink, kad blogas išpopuliarėjo dėl straipsnių apie studijas užsienyje, o ne dėl kelionių ar pamąstymų apie gyvenimą. Sakau iš asmeninės patirties. Po to straipsnio ir aš užsikabliavau kiekvieną dieną tikrinti Tavo blogą.
2) Mano nuomone, Tavo įrašai apie keliones pasikeitė. Tranzavimas po Europą, Italijos ir Ispanijos įspūdžiai savo rašimo stiliumi buvo daug vertingesni, nei apie Portugaliją. Pastaruose įrašuose užuodžiu labai daug kičo – nemanau, kad po kiekvienos pastraipos reikia kalbėti apie gyvenimą, likimą, etc. Neatsisakyk to, tačiau jausk saiką.
Bet šiaip tai tikrai sveikinu Tave ir dėkoju tuo pačiu (dėl informacijos apie užsienio universitetus, kas nulems mano likusį gyvenimą)! PS.: niekada nepagalvojai, kad esi „protų nutekėjimo“ vedlys? ;D
Tu teisus, Juliau, dėkui už pastabą. Pats apie tai mąsčiau paskutiniu metu. Vis dar ieškau balanso – kartais tiesiog sunku filtruoti iš viso minčių srauto tai, apie ką verta rašyti, o ką geriau tiesiog pasilikti sau, – kas kam nors gali būti įdomu, o kas ne.
O dėl protų nutekėjimų: studijas užsienyje aš vadinčiau protų gelbėjimu. Niekada nekalbėjau apie gyvenimą užsienyje studijas pabaigus. Apie tai rašiau http://kernius.net/ka-daryti-kad-lietuvai-butu-geriau
Juliau, del to protu nutekejimo, tai zmogus tiesiog padeda efektyviai maksimalizuoti kitu zmoniu galimybes, jis neskatina kitu zmoniu isvykti, pasilikti, gyventi ir dirbti uzsienyje, ta apsisprendima jie padaro patys ir tik tada randa reikalinga pagalba. Jei jau zmogus nusprende studijuoti uzsieny, tai jis ir iesko informacijos, o rades si bloga, jis tiesiog suzino daugiau apie tai, paspartina stojimo procesa ir issirenka geresni unviersiteta. Kernius, mano nuomone, tiesiog paspartina tai, kas neisvengiama, jei jau snekam apie protu nutekejima, o galiausiai, juk jis aiskiai savo pasisakymais remia Lietuva ir visada visus skatina grizti atgal i Tevyne ir, igijus reikiamu ziniu studiju metu uzsienyje, padeti Lietuvai.
Sveikinimai. Svetainė sugebėjo užkabinti tai, kas nemažai daliai svarbu. Ji įvairėja, tobulėja. Nesutinku su Juliumi :). Gerėja, tampa subtilesni, labiau niuansuoti ir kelionių aprašymai – juose daugiau gražaus dėmesio sutiktiems žmonėms. O tai – jau autoriaus branda. Sėkmės.
Tavo įrašai įkvėpia ir toliau tobulėk. Būtu įdomu, jei dar kokį straipsnį parašytum apie mokslus Škotijoje, tikrai praverstu.
Kas čia per multimilijoninis miestas? 😀
hm, o aš kaip tik užsikabinau už šito blogo nuo straipsnių apie tranzavimą. Ir visad užėjęs po ilgesnio laiko tikiuosi vėl paskaityt ką apie keliones. O apie studijas ir pamąstymus apie gyvenimą… nežinau, man kažkodėl labai kvepia jaunatvišku maksimalizmu, ir per dideliu optimizmu
ir šiaip, gal ir todėl, kad nelabai man tas aktualu. O apie keliones – super. Padeda trumpam pabėgt mintimis, kai negaliu to padaryti pats fiziškai dėl darbų… Sveikinimai su 2 metais, iš jų, kokius 1,5 turbūt jau skaitau tavo rašinėjimus.
Sėkmės ir toliau rasti kur apsistoti paskutinėm minutėm!
sveikinu blogą su gimtadieniu. Gal ir nerašyčiau, jei ne būtinybė paprieštarauti Juliui ir iš dalies Miciui. Mašinalus autostopinimo ar kažko kito fiksavimas yra banalu ir primityvu, pilna kelionių vadovų pasiskaitymui.
Neverta bastytis,jei jokių minčių nekyla ir pojūčiai netobulėja. Geriausias parašymas apie PortugalijąII, taigi PASKUTINIS:)
Nijole, turėjau omenyje populiariuosius straipsnius apie jaunimą ir darbą ir panašiai. Apie keliones – tai viskas super. Gal kiek per daug pamąstymų, bet tas aprašymo stilius, kai atrodo, jog keliauji kartu – labai gerai. Tuo ir skiriasi nuo kelionių vadovų. Patinka. Keista, kodėl kiti blogai rašydami apie keliones nerašė šituo stiliumi. Paprastai rašomas, ir žymiai įdomiau skaitosi.
Klausytis dainos, kurią klauseisi tą dieną.
————-
Čia jau V. Papievio garsiojo romano EITI leitmotyvas:)
———–
Miciui -supratau:)
O man apie Portugaliją mažiausiai patiko iš visų kelionių aprašymų, o visi kiti kelionių aprašymai – super, lyg skaitytum nuotykių knygą vaikystėje:) Ačiū, Kerniau.
man truksta daugiau paveiksliuku ir filmuku galetu buti daugiau
Tikiuosi , kad tie 2 metai bus tik mažas trupinėlis tavo bloge ir blogerio karjeroje . Linkiu tik tobulėti , ir kuo daugiau rašyti mums . 😀 Na , nežinau kiek sykiu per diena atidarau tavo blogą ir kiek sykiu jau esu perskaites tavo visus straipsnius . Perskaites tavo įspudžius iš kelionių , galvoju tik tai , jog sulauksiu pilnametystės ir kurnors iškeliausiu ( neilgai , bet aplankysiu savo svajonių šalis ) galbūt kamnors bus įdomios mano mintys ir apmastymai, ir pradėsiu rašyti savajį blogą.
Prisidedu prie sveikinimų su sukaktimi. Dveji metai – nėra daug, bet augantis skaitytojų skaičius rodo, kad jie buvo praleisti ne veltui.
Turbūt visi, pradedantys pildyti blogą, iš pradžių nesijaučia įsipareigoję skaitytojams. Atrodo, ai parašinėsiu sau, o jei kas netyčia užsuks, taip pat galės paskaitinėti.
Bet atsiranda komentarai, teigiami ar neigiami įvertinimai ir supranti, kad jei jau išėjai į eterį, nebegali nesijausti neįsipareigojęs. Norisi nebenuvilti ir rašyti kuo geriau.
Linkiu ir toliau auginti skaitytojų skaičių bei atrasti vis įdomesnių temų. 😉
Kerniau, tavo mintys įkvėpė daugybę jaunuolių judėti savo svajonių link. Linkiu ir toliau dalintis savo patirtimi ir pamąstymais
Sėkmės
Manau prie blogo populiarumo prisidėjo ir tavo forumas…
Beje sveikinu su gimtadieniu