Prieš metus numynę iš Vilniaus į Nidą šį kartą pasiryžome dvigubai ilgesniam atstumui: per 7 paras palei Baltijos jūrą įveikti 770 kilometrų kelią nuo Klaipėdos iki Talino. Kaip ir praėjusią vasarą – jokio fizinio pasiruošimo (prieš kelionę dviratį išsitraukiau iš rūsio po metų pertraukos) ir pigūs naudoti dviračiai (vienas buvo įsigytas už porą šimtų vos kelios dienos iki išvykimo; maniškis, prieš metus pirktas už panašią kainą, nenuvylė ir šiemet). Dar kartą įsitikinome, kad svarbiausia yra nusiteikimas, – tik jį mes teturėjome, tik jo mums ir užteko.

Viskas prasidėjo vėlyvą ketvirtadienio vakarą Klaipėdos traukinių stotyje – simboliškai toje pačioje vietoje, kurioje praėjusią vasarą sukėlę dviračius į vagoną baigėme savo kelionę į Nidą.

Temstant aplėkę uostamiestį po vidurnakčio pajūrio pušynais apsupti visiškos tamsos leidomės į kelią nežinodami, kada sustosime (nuostabus jausmas). Pirmosios nakvynės vieta tapo Karklė – pusiaukelė tarp Klaipėdos ir Palangos.

Anksti ryte pralėkę pro apsvaigusių poilsiautojų vis dar pilną Palangos Basanavičiaus gatvę ir nuo jos einančiu dviračių taku netrukus pasiekę miegančią Šventąją patraukėme prie Latvijos sienos. Po pietų atsidūrėme vienišoje Liepojoje, o vakarop įsikūrę prie netoliese aptikto ežero virš laužo kabinome verdamos košės puodą – jėgoms atgauti.

„Ei, kalbėkite lietuviškai!“ – sušuko mums moteris už prekystalio vienoje kaimo parduotuvėlėje už Liepojos su nuo mėlynių tamsiomis rankomis–išdavikėmis. „Žinote, kai prieš 50 metų būriai lietuvių čia kėlėsi, Lietuva buvo vargingas kraštas – ne taip, kaip dabar. Tiesa, mano seserys liko – pati jas aplankau ir jos pas mane atvyksta. Štai, prieš porą dienų, liepos 6, sesuo iš Klaipėdos atvažiavo, ėjome mėlynių rinkti. Bet kodėl vidury savaitės Lietuvoje buvo ne darbo diena? Sakote, Mindaugo karūnavimą minėjote? O kas tas yr? Ar anas jau miręs?“ – su didžiuliu susidomėjimu teiravosi pardavėja lietuvė, kai mums už nugaros prie prekystalio jau rikiavosi senukų latvių eilė. Patikinome, kad karalius jau miręs ir gana seniai. Moteris atsivertusi savo darbo sąsiuvinį kažkur tarp pomidorų ir agurkų kainų pasižymėjo: „Mindaugas. 1253“.

Antrąją parą – už 120 kilometrų esantis Ventspilis: gražus kurortas, pilnas besisveikinančių ir mojuojančių tautiečių („Šaunuoliai, pirmyn!“ – rankas iškėlusi lietuviškai sušuko mūsų trispalvę pastebėjusi senyvo amžiaus ponia). Pakeliui į Ventspilį – atgaiva laukiniuose Latvijos paplūdimiuose ir sustojimas netikėtai pastebėtoje Ventspilio alaus darykloje.

Nuo Ventspilio ką tik nutiestas asfaltas per retai apgyvendintas nederlingas žemes ir Neringą primenančius smėlėtus pušynus veda iki Kolkos rago – Baltijos jūros iškyšulio, nuo kurio prasideda Rygos įlanka. Tai vieta, kur iš vienos pusės gali palydėti į jūrą besileidžiančią saulę, o iš kitos – ryte pasitikti ją kylančią. Susikerta ten ir vandenys: tarsi dvi skirtingos jūros kelių metrų atstumu – viena tąsyk buvo rami kaip ežeras, kita bangavo – galėjai atsisėsti ant smėlio tarp jų ir stebėti. Pirmoji naktis paplūdimyje. Vidurnaktį dar buvo šviesu.

Atsikėlus – 130 kilometrų per mažus pajūrio miestelius. Vos ne kiekviename didesniame – jūros uostelis ir rūkyta žuvis. „Welcome to the largest beach in Europe“ – pasitinka mus stendai, skelbiantys apie nenutrūkstamus smėlėtus krantus palei visą Latvijos pajūrį.

Vakaras Jūrmaloje. Naktį – audra su žaibais, apsemtos palapinės. Ryte – šviečianti saulė ir pasivažinėjimas keliolikos kilometrų dviratininkų pamėgta bei žmonių neperpildyta kieto smėlio pakrante.

Pusdienis Rygoje ir nakvynė už 50 kilometrų Estijos link nutolusiame Saulkraštyje – iš penkių pajūrio kaimų sudarytoje ramioje gyvenvietėje.

Šeštąją dieną kirtę Estijos sieną vėlai vakare pasiekėme estų vasaros sostinę – Pärnu. Tarp gražiausių Europos paplūdimių minimas krantas ir atslūgusi Baltija.

Paskutinės dienos iššūkis – 130 kilometrų iki Talino. Užsibuvę Pärnu, išsiruošėme tik po pietų, bet jau prasitampius kojų raumenims 8 valandų su poilsiu įveikti šiam atstumui mums užteko – Estijos sostinės ribas kirtome praėjus lygiai savaitei nuo kelionės pradžios. Pasitiko mus neregėto raudonumo dangus saulei leidžiantis ketvirtadienio vakarą jau miegančiame mieste.

Kelionės „desertas“

Taline mūsų laukė trys dienos poilsio (šventimo?). Jau po vidurnakčio pasibeldėme į miesto centre stovinčio seno apgriuvusio namo duris, kuriame nė vienas iš mūsų anksčiau nebuvo buvęs ir nė vienas nieko nepažinojo.

„Sveiki atvykę į Naująjį pasaulį, lietuviai!“ – sušuko mus išvydęs trisdešimtmetis estas Erko su petnešomis ir juokingai jam tinkančia kepure. Netrukus kiekvieno rankose atsidūrė po pintą estiško alaus ir buvome pasodinti svetainėje prie stalo. „Atrodo, jūs Vilniuje turite Užupį, ar ne? Taigi mes čia darome kažką panašaus“ – paaiškino vyras.

Prieš kelis metus ekonomikos pakilimo laikotarpiu seną griūnančią trobą, kiauru stogu, be elektros ir kitų patogumų kaip ilgalaikę investiciją įsigijo verslininkas. Apie tai sužinojęs Erko su keliais meniškos sielos bendraminčiais nusprendė mesti sau iššūkį: išsinuomoti landynę primenantį pastatą ir paversti jį ne tik vieta gyventi, bet ir linksmintis. Nuo to laiko praėjo trys metai, name jau yra ne tik elektra, karštas dušas ir internetas, bet ir išgriovus senas sienas įrengtas baras su didžiuliu šaldytuvu, pilnu skirtingų rūšių alaus.

Name nuolatos vyksta gyvenimas. Čia kambarius nuomojasi apie 10 žmonių, kurie nuolatos keičiasi: vieni atvyksta, kiti išvyksta. Tarp jų – ir nežinia ką gyvenime veikiantis keturiasdešimtmetis kanadietis, ir vokiečių turistus po Taliną vedžiojantis estas.

Tokiems, kaip mes, skirta didžiulė palėpė – ten ant daugybės sumestų matrasų kelioms naktims nemokamai priimami keliautojai. Šalia mūsų miegojo sociologijos doktorantas Dimka iš Sankt Peterburgo, po pasaulį viena keliaujanti mergina iš Taivano, trys į Europą išsiruošę švedai ir pagal mainų programą studijuojantis graikas su drauge iš Italijos. Vieną naktį paryčiais grįžę iš senamiesčio palėpėje radome ir ką tik atvykusias dvi jaunas lietuves, kurių kelionė po Estiją jau bėgo į pabaigą.

Namo durys visada atviros praeiviams. Vidury dienos šachmatais pažaisti į svetainę užbėga paaugliai, pabendrauti ir atsigaivinti užsuka dviratį atmynęs senukas su šalmu, o vakare tarp suomių turistų su alumi gali išvysti ir jaunas mamas, atėjusias su savo vaikais, kurie čia yra visų mylimi.

Kiekvieną rudenį Erko su draugais organizuoja šventę, kurią Talino valdžia paskutiniais metais net įtraukė į oficialų sąrašą ir kuriai skiria pinigų. Jos metu uždaromos visos aplinkinės gatvės ir tūkstančiai estų susirenka į Naujojo pasaulio kvartalą – čia skamba gyva muzika, o nuo bendruomenės namo stogo šokinėjama į iš aplinkinių rajonų suvežtų rudeninių lapų krūvą. „Būna ir gydytojas, jei kas nors susižeistų, – prunkšdamas pasakojo Erko, – na, tiksliau, mes juo aprengiame kurį nors užsienietį, kuris tuo metu būna apsistojęs palėpėje“.

Pirmąjį rytą pabudę vėlai, mus priėmusio esto jau neberadome – jis buvo ištranzavęs į draugo gimtadienį Saremo salose. Nepaisant to, svetainėje ant apvalaus stalo gulėjo neseniai iš orkaitės ištraukta višta – nei mažiau nei daugiau – tiesiog plikas mėsos gabalas pusryčiams buvo paliktas ant stalo. Nerūpestingą gyvenimą puoselėjantis žmogus nepamiršo savo rūpesčio pademonstruoti svečiams – net jeigu kasdien užklysta vis kiti, nepažįstami.

Kaip išsilaiko bendruomenės namas, sugebėdamas nuolatos vaišinti prašalaičius ir organizuoti renginius? „Jūs galite iškeisti alų į daugiau alaus ir maistą į daugiau maisto padėdami mums aukomis“, – skelbia kreida užrašyti žodžiai koridoriuje, kuriame dar stovi senas kompiuteris kiekvienam, kuriam reikia pasinaudoti internetu. Aukų šiltai priimti keliautojai ir į vakarėlius užsukę miestiečiai dažniausiai negaili.

Kitas namų išlaikymo būdas – patalpų nuoma. „Kas tokias gali nuomotis?“ – pirmiausia klausimas kilo man. Šeštadienio rytą, kai prie namo pradėjo rikiuotis pasipuošusios močiutės, sužinojome: šiandien čia vyks vienos iš jų aštuoniasdešimtmetis. Pagalvojau, kad trobos, labiau už šią primenančios vaikystės namus, visame Taline senosios kartos atstovai tikriausiai nerastų, o viena name gyvenanti mergina dar ir visus šventinius pietus pagal užsakymą pagamina ir patiekia.

Vos gimtadieniui pasibaigus ir senutėms išlingavus į senąjį namą sugrįžo jaunų menininkų dvasia – imtasi ruoštis vakarėliui, kuris tąsyk vadinosi „Pizza Jazz“. „Grosime picą ir valgysime džiazą“, – paaiškino mums Erko, pasiraitojęs rankoves ir kibęs į milžinišką bliūdą tešlos – jis vienas tą naktį pamaitino bene 40 žmonių, su šypsena už baro be sustojimo kepdamas picas iki pat paryčių.

Pabaigai

Praėjus kelioms dienoms vis dar jaučiu po šimtus kilometrų minimo traukiamas kojas, bet žinau, kad netrukus šis jausmas išnyks.

O prisiminimai ir patirti įspūdžiai išliks. Išliks dar ilgam.