RSS Facebook Twitter

Dviračiais per Lietuvą: Vilnius – Nida

Kai šauniems draugams kyla idėja paminėti mokslo metų pabaigą riedant dviračiais iš sostinės į labiausiai į Vakarus nutolusį Lietuvos kampelį, sunku neprisijungti. Ir visai nesvarbu pasirodė tai, jog paskutinį kartą dviratį buvau mynęs prieš aštuonerius metus, o pagal planą kasdien turėjome įveikti po beveik 100 kilometrų. Be naivaus optimizmo gyvenime atsisakytume (atsisakome?) daugybės dalykų, – tariau sau ankstų šeštadienio rytą paliekant tuščias Vilniaus gatves.

Pasiruošimas

Nusprendžiau, kad psichologinis pasiruošimas svarbiau nei fizinis, tad prieš kelionę niekaip specialiai nesportavau, – tiesiog nusiteikiau, kad gali būti nelengva ir ką nors tikrai skaudės.

Likus porai dienų iki kelionės įsigijau dviratį. Nenorėjau skolintis – nebuvau tikras, ar po 400-500 kilometrų savininkui galėčiau grąžinti lygiai tai, ką jis man patikėjo. Taip pat nesinorėjo didelių išlaidų – man nuolatos keliaujant dviratis vargu, ar bus aktyviai naudojamas ateityje. Tiksliai žinojau, ko ieškau: nebrangaus, lengvai riedančio plentinio dviračio – dideliais ir plonais ratais.

Kelios dienos naršant po skelbimų svetaines davė rezultatų: galiausiai apsistojau ties naudotus dviračius iš Vokietijos vežančia įmone. Gana rimta ji man pasirodė – su atstovybėmis dviejuose didžiausiuose Lietuvos miestuose. Vienas skambutis ir aš jau keliauju į gražą Vilniaus Lazdynų rajone. Radau lauke išrikiuotus 20-30 dviračių. Malonus vyras manęs paklausė, kokio dviračio ieškau. Kainą nurodęs kaip pirminį kriterijų gavau tris pasiūlymus. Išbandžiau. Neblizgantys, bet paruošti važiavimui ir rieda puikiai. Galiausiai per 10 minučių išsirinkau tą, kurio sėdynę ir vairą pavyko iškelti aukščiausiai, sumokėjau 240 litų ir laimingas per visą Vilnių jau riedėjau namo.

Tiesa, prieš atsisveikindamas pardavėjo dar paklausiau, ar pavyks man nuvykti su savo naujuoju pirkiniu iki Nidos. Kelis kartus pasitikslinęs, ar aš tikrai ketinu tiesiog sėsti ant ką tik įsigyto dviračio ir minti jį per visą Lietuvą, vyras galiausiai mane patikino, jog nors ir nemažai naudotas, dviratis turi patikimas dalis ir kelionę sėkmingai atlaikys. Be to, su atsiradusiu šiokiu tokiu rūpesčiu veide jis man patarė per likusias dienas iki kelionės kuo daugiau važinėtis ir grįžti pas jį, jeigu tik kas bus blogai. Užbėgdamas įvykiams už akių galiu pasakyti, kad pardavėjas buvo teisus ir dviratis kelionę atlaikė puikiai.

Žinoma, „naudoti dviračiai iš Vakarų Europos“ yra dviprasmiška sąvoka. Galbūt vogti, o galbūt supirkti Vokietijos turguose po keliasdešimt eurų, kokius mačiau su dokumentais pardavinėjamus kituose Lietuvos miestuose. Kaip bebūtų, šiuo atveju man tiesiog reikėjo transporto priemonės savo kelionei ir į tai nesigilinau.

Paskutinę dieną prieš išvykstant JYSK parduotuvėje radau krepšius, skirtus kabinti ant dviračio bagažinės ir atsiremiančius į abi galinio rato puses – pasirodė puikus pirkinys vos už 25 litus – nereikėjo ant nugaros temptis kuprinės, kas per kelionę tikriausiai būtų virtę kančia. Miegmaišis simbolišku pavadinimu „Aliaska“ (15 Lt) vasaros naktims buvo visai tinkamas. Neapvylė ir pigiausia kiniška palapinė (20 Lt), sverianti vos daugiau nei kilogramą, – tiesa, tik todėl, jog išvengėme lietaus. Taigi sprendimu kelionei rinktis pigiausius daiktus, kurių negaila prarasti, šįkart likau patenkintas.

Kelionė: faktai

Į kelią leidomės šešiese – keturi vaikinai ir dvi merginos. Nė vienas iš mūsų negalėjo savęs pavadinti dideliu dviratininku, kasdien lakstančiu miestų gatvėmis su specialia apranga ir besirūpinančiu kiekviena transporto priemonės detale. Tiesiog nusprendėme sėsti ir pasivažinėti daugmaž pusę tūkstančio kilometrų.

Maršrutas nuo Vilniaus iki Nidos buvo padalintas į keturias lygias atkarpas po 90-100 kilometrų.

Pirmąją dieną priešpiečiavome Trakuose, pietavome Aukštadvaryje, o vakarui su palapinėmis įsikūrėme stovyklavietėje prie Nemuno, Birštono pašonėje.

Antrąją dieną per Prienus po vidurdienio pasiekėme Kauną, kuriame darėme pietų pertrauką. Likusį pusdienį jau riedėjome nuostabiu Panemunės keliu, nakvynei pasirinkę Dubysos ir Nemuno santaką.

Trečiąją dieną mindami tarp nuo vieno iki kito per 10 kilometrų nutolusių miestelių su pilimis per pietus pasiekėme Jurbarką. Įveikę dienos atkarpą nakvojome prie upės vardu Jūra.

Ketvirtosios dienos tikslas buvo pasiekti Kuršių marias. Pusiaukelėje atsidūrė Šilutė, kurioje sustojome pailsėti. Vakaras – mažame žvejų uostelyje tarp Kintų ir Ventės rago. Ten netikėtai radome rūkytos žuvies restoranėlį, kuriame valgiau turbūt vieną skaniausių karšių savo gyvenime su specialiu vietos gamybos padažu (o ir kainos buvo gerokai žemesnės nei Neringoje).

Rūkyti karšiai žvejų uostelyje prie Kuršių marių

Galiausiai beliko viena problema – kaip pasiekti kitoje marių pusėje esančią Nidą. Uostelyje sutiktas žmogus mums patarė kreiptis į Stasį iš netoliese esančio Mingės kaimo, vadinamo Lietuvos Venecija. Netrukus dviračiais pasiekėme vietą, kurioje vietoje gatvių teka upė, o artimiausias tiltas – už keliolikos kilometrų, tad kirsti „gatvę“ su dviračiais teko valtele, kurią mums iš kitos pusės atsiuntė tas pats Stasys.

Kitą rytą su dviračiais susėdome į laivą, kuris porą kartų per dieną vyksta iš Mingės į Nidą. Kelionė truko porą valandų, per kurias plaukėme Minija, Nemunu ir Kuršių mariomis.

Laivelis mus su dviračiais keliantis per Kuršių marias

Atėjo poilsio diena – vienintelė, per kurių niekur nemynėme. Atvykę papusryčiavome ant suoliuko Nidos pušyne; įkaitus orui vidudienį patraukėme prie jūros; popiet įsitaisėme prie marių, o vakare nusprendėme keliauti ant Parnydžio kopos. Kelionės tikslas buvo sutikti pirmąją liepos naktį būtent ten – ir mums pavyko. Ramiai iki sutemų gurkšnojome alų nuostabiausiame Lietuvos kampelyje, o atėjus nakčiai tiesiog sulindome į miegmaišius. Įspūdingas mėnulis kabėjo virš dykumą primenančių smėlynų ir leido mums gerai matyti vienas kitą net po vidurnakčio.

Pasiekus tikslą: Nida, Parnydžio kopa

Prabudau ketvirtą valandą ryto, kai mano tamsų miegmaišį pradėjo stipriai kaitinti kylanti saulė. Išsiropščiau lauk ir visiems dar miegant per smėlynus nužingsniavau ieškoti, iš kurios pusės ji teka. Dar gerokai mieguistom akim saulę radau kylančią virš besiilsinčios Nidos stogų. Įsitaisiau ant šlaito aukštai smėlyje ir geras 20 minučių tyloje tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau nukreipęs akis žemyn į miestelį.

Šeštąją ir paskutiniąją kelionės dieną riedėjome gerus 50 kilometrų per Neringą – nuo Nidos iki kelto Smiltynėje. Dviračių takas smagus, gamta graži, o pertraukėlės – gaivinantis jūros vėju. Per pietus jau buvome Klaipėdoje, iš kurios vakariniu traukiniu sukėlę dviračius į vagoną grįžome į Vilnių. Lietuvos geležinkeliai turėjo net atskirą žmogų, kuris traukinyje buvo atsakingas už dviračių gabenimą.

Kelionė: jausmai

Atstumas pasirodė tinkamas: išvykdavome 9-10 valandą ryte, o minti baigdavome 19-20, turėdami gražius vakarus prie vandens. Malonu buvo kiekvieną vakarą išsimaudyti, užsikurti laužą, atsidaryti alaus.

Važiuoti nebuvo nuobodu. Per dieną akyse nuolatos keisdavosi vaizdai – tai rugių laukai, tai tankūs miškai, tai ramūs kaimeliai, tai nedideli ir jaukūs miestai (Birštonas, Jurbarkas, Šilutė), kurių gatvėmis gali ramiai riedėti.

Prieš išvykdamas labiausiai bijojau minti mašinų važiuojamais keliais – niekada nebuvau to daręs. Baimė dingo jau po pirmosios dienos – automobilių vairuotojai mus sulėtinę greitį iš tolo aplenkdavo ir per visą kelionę nebuvo nė vienos avarinės situacijos. Be to, nemažai žmonių važiuodami pro šalį šypsodamiesi mums pamodavo ranka ar pasignalizuodavo, taip išreikšdami palaikymą.

Fizinis krūvis buvo juntamas kiekvienam skirtingai. Pirmąjį vakarą (be jokio pasiruošimo įveikus 100 kilometrų) man skaudėjo viską: kojas, delnus, užpakalį. Vis dėlto po antros dienos išsimaudžius upėje tai praėjo ir likusias keturias dienas jau niekuo nesiskundžiau (o galbūt tiesiog pripratau). Kitiems kelionės dalyviams buvo atvirkščiai: pirmosiomis dienomis nieko nejautę, kūnų priekaištus jie pajuto jau įpusėjus kelionei kaskart užsėdę ant dviračio. Kaip bebūtų, niekam tai įspūdžių nesugadino ir gailėtis ryžto keliauti neprivertė.

Nesistengėme sumušti greičio rekordų ir sustodavome dažnai – maždaug kas pusvalandį trumpoms 5-15 minučių pertraukėlėms, per kurias dar kartais spėdavome kaimo parduotuvėse rasti vietoje kepamų bandelių ar Vilniuje neragautų natūralių girų.

Važiuodamas dviračiu kaip niekad anksčiau pradėjau vertinti reljefą: kiekvienas pakilimas, kad ir koks nežymus jis atrodytų, iškart pareikalauja nemažai papildomų jėga. Sunkiausia kelio dalis buvo pirmąją dieną – kalneliai tarp Trakų ir Birštono. Tai įveikus visa kita jau atrodė malonumas.

Pats gražiausias (palei Nemuną) ir lengviausias (visiškai lygus) kelias dviračiams prasideda nuo Vilkijos miestelio (šiek tiek už Kauno) ir tęsiasi iki pat Šilutės. Šioje atkarpoje su visa manta ant dviračių neretai pasiekdavome 25-30 kilometrų per valandą greitį, kartais tiesiog sportinio principo vedami – kai tas, kuris tuo metu turi daugiausia jėgų, rieda priekyje, o kiti tiesiog savaime jį vydamiesi nejusdami pasiekia tą pačią spartą. Dažniausiai išeidavo taip, jog riedėdavome grupelėse po tris: vieni greičiau, kiti lėčiau, o kiekvieno sustojimo metu susitikdavome.

Keliauti šešiese buvo puiku. Nors norą iš pradžių pareiškė gerokai daugiau žmonių, dauguma jų galiausiai tam nepasiryžo. Negaliu sakyti, jog tai neišėjo į naudą. Su didele grupe žmonių natūraliai atsirastų daug skirtingų norų, reikėtų vieno vadovo, kuris priimtų sprendimus ir visi jo klausytų. Tuo tarpu keliaujant vos keliems kompanija gali šiek tiek pabosti. Taigi, manau, kad 5-8 žmonės tokiai dviračių išvykai yra idealu (beje, anksčiau mano padarytos išvados: keliauti vienam – ieškant nuotykių, dviems – autostopu, keturiems – InterRail).

Pabaigai

Jau baigiantis mūsų kelionei nuskambėjo frazė, kuriai niekas nedrįso paprieštarauti: „Prieš keliaujant po svetimas šalis pirmiausia reikia pamatyti ir pažinti savo pačių žemę“. Geriau reziumuoti nesugebėčiau.

Nepraleiskite naujų tinklaraščio įrašų*

Gaukite juos tiesiai į savo el. pašto dėžutę

* – nes tingus šio tinklaraščio autorius juos rašo kartą per mėnesį

Atnaujinimai Facebook'e

Komentarų: 23

  • Adis sako:

    Pavydžiu kelionės :)
    Ir aprašymas – puikus, įkvepiantis :) Pats dviračiu daugiau nei 5 km turbūt riedėjau kokiais 99-aisias, tai visa šita istorija tikrai motyvuojanti :)

  • dmitrij sako:

    o kur pirkai krepšius dviračiui? Tam pačiam Jysk’e?

  • Tomas sako:

    Kiek traukinuku atgal kainavo?, kodėl dviračiais nebegrįžot ? ;D

  • Kernius sako:

    Adi, dėkui :)

    dmitrij, atrodo, taip ir parašiau – dviračių krepšius radau JYSK (beje, visai atsitiktinai – negalvojau, kad jie ten gali būti).

    Tomai, atgal dviračiais minti ir neketinome – pasiekus galutinį tikslą visada norisi atšvęsti ir netrukus grįžti namo, o ne dar savaitę bastytis :) Traukinio bilietas dviračiui iš Klaipėdos į Vilnių kainavo papildomus 15 litų.

  • Jonas sako:

    Bet tai kaaai jūs šaunuoliai! Pavydu :)

  • serbeny sako:

    Tikrai gera kelionė :) pats daug dabar laiko praleidžiu ant dviračio ir man tai patinka, tad tokios kelionės pavydžiu jums labai. Ypač su gera kompanija.

  • Rūta sako:

    Kerniau, man TAIP patinka tavo kelionių įspūdžiai! Viskas taip nuosekliai ir nuotaikingai papasakota, kad kartais kyla jausmas, jog keliauji kartu :) Labai šaunu, kad aprašai ne tik matytas vietoves, bet ir jausmus. Tai tarsi prieskonis tavo straipsnelyje. Sėkmės toliau ieškant nuotykių ir rašant 😉

  • Rimas sako:

    Ir vėl, kaip ir kiekvieną kartą, skaitant Tavo įrašus, užplūdo baltas pavydas… :)
    Bandau ir aš prisikalbinti draugus panašiai kelionei, bet sunkiai sekasi…
    Viską dar labiau komplikuoja tai, kad pats sunkiai laiko jai galiu atrasti, labai jau užimta ši vasara man. :(

  • EMilija sako:

    Labai patiko! Jau planuojame su draugu kelionę ir būtinai pasinaudosime patarimais. Dabar reik tik suburt ūnis žmones :) Beje, svarstom nuo kurios vietos pradėti, jei turim tik nepildnas 3dienas(penktadienio vakaras ir savaitgalis). Nesinori praleisti Panemunės, bet gal per tiek laiko tiesiog nesuspėsim iki Nidos… Ką patartum?

  • Kernius sako:

    Labas, Emilija :) Jei turėčiau tik savaitgalį, tai įsimesčiau dviratį į traukinį ir važiuočiau iki Kretingos. Tuomet galima minti dviračių taku palei jūrą nuo Palangos (kad ir joje nakvojant, jei tai penktadienio vakaras) iki Klaipėdos, ten persikelti į Neringą ir niekur neskubant šeštadienio vakarą pasiekti Nidą. Sekmadienį liktų grįžimas į Klaipėdą. Tiesiog per tris dienas nuo Panemunės iki Nidos nukeliauti būtų labai sunku, tad galbūt geriau minti ne palei Nemuną, o palei jūrą :)

  • EMilija sako:

    Ačiū už patarimą! Kaip tik galvojom apie tai :) Tik man jūra jau šiek tiek nuvalkiota, gal net įdomiau žeme keliaut. :)

  • solveiga sako:

    aciu uz naudinga pasakojima, is tiesu atsakete i daugeli man iskilusiu klausimu, nuraminote ir ikvepete.

  • pow sako:

    nebloga kelionė, galvojau ir atgal važiuosit su dviračiais. Gerai, kai oras geras. O dėl kelionės po savo šalį, ar po kitą, tai po kitą šiek tiek įdomiau, daugiau įspūdžių ir tuo pačiu baisiau, bet kiekvienas renkasi kur nori. ir LT dar neturi tokių takų kaip kitos šalys… :) ar sutikot bent vieną dviratininkę keliauninką ne dviračių take?

  • Rokis sako:

    Turite šaunias paneles, vaikinai!!! Mano draugė jokiu būdu nesiryžtų tokiam išbandymui…

  • Artūras sako:

    Aš taip labai norėčiau, bet neturiu tokių draugų, kurie ryžtųsi tokiam žygiui :)

  • Nokia sako:

    O šiaip nebaisu ? Man kažkaip atrodo sutikus kokio kaimo „vietinius“ nakty, kelionė baigtusi nekaip..

  • Jonas sako:

    viskas kas cia aprasyta,labai artima:) mes su draugais sia vasara vaziauvom is Kauno iki Kauknorio ezero,kuris randasi prie pat Lenkijos sienos,ten vienas is draugu turi sodyba:) tj per 12h iveikeme beveik 150km, nors patys taip pat po 4 ar 5 metus nesedeja ant dviraciu 😀 daugybe ispudziu, visiems rekomenduoju pamegint ka nors panasaus :)

  • marija sako:

    vaziavau kazkada i amerika su dviraciu,mes ant dviraciu priimontavome ciuzinius ir plaukeme. buvo nerealu.dabar planuojam su dviraciu skrist

  • Paulius sako:

    Jei nesat bande, pameginkite pesciomis.
    Su draugu isejome i zygi Latvijos sunkeliais, vaizdai ne patys nuostabiausi, bet ispudziai neisdildomi. Kiekviena kart prakalbus prisimenam nakti, kai nutrukes suo mus islydejo is savo teritorijos, brrr… musu nuomone jis buvo tikra gresme musu siknoms. Prisimenam ir zole iki juosmens a.k.a. gyvatyna, o tamsu, dregna ir Latvijoje gyvaciu vasara netruksta.
    Siuo metu laukiame pavasario, nera lesu ziemos irangai, bet zygis pavasari neisvengiamas :-)

  • Mari sako:

    Laba, norėčiau sužinoti, kiek kainavo persikėlimas iš Mingės į Nidą? nes pačiai kirba tokia mintelė važiuoti šituo maršrutu.

  • Kernius sako:

    Visa informacija apie kėlimą per marias: http://www.mingeskaimas.lt/pirkite-bilietus-internetu

  • Antanas sako:

    Sveikas, Kerniau. Jei nepaslaptis, kiek iš viso pinigų išleidote per kelionę? :)


WordPress Theme by TheBuckmaker.com

Read previous post:
Savaitgalio kelionė: pigūs skrydžiai ir gražiausi Europos miestai (gidas)

Taigi jūs turite kelias laisvas dienas savo gyvenime ir norite kur nors nuvykti. Toliau nei kibinų į Trakus ar Laimučio...

Close