Pasiimk mane (kas tie žmonės, kur aplink?)
pasiimk mane (mes dar galim pasirinkt!)
pasiimk mane (vynas mūsų nepaguos…)
pasiimk mane – aš bijau kitos dienos
FOJE – „Pasiimk mane“
Artimas parems. Bažnyčia pasmerks. Medikas užjaus. Valstybė uždraus. Visuomenė nustebs. Liberalas palaikys. Konservatorius nesupras. Pasaulis išgirs.
Eutanazija – vienas kontraversiškiausia vertinamų dalykų pasaulyje. Dalis žmonių tai laiko galimybe pabėgti nuo savęs, išsilaisvinti iš savo kūno – tiesiog išeiti. Tuo tarpu kitiems savanoriška mirtis prilygsta Dievo išsižadėjimui, atsisakymui pripažinti gamtos dėsnius, vengimui susitaikyti su likimu.
Kaip bebūtų, yra tik vienas teisingas požiūris, o visi jam nepritariantys – siauros pasaulėžiūros ir primityvių taisyklių įkaitai.
Kiekviena gyvybė turi tris neginčijamas teises: gimti, gyventi ir mirti (tiesa, teisė gimti kartais yra atimama, bet abortai – kita tema).
Žmogus, atsiradęs pasaulyje, patenka į gyvenimo vandenyną. Juo plaukia savo plaustu. Keliauja per sūkurius ir bangas, pasroviui ir prieš srovę. Saugo save arba ne.
Mirtis – tai savojo plausto palikimas. Nukrentant, kai nebegali išsilaikyti, arba nušokant, kai nenori toliau juo plaukti. O ką daryti, kai vos laikaisi, bet negali pasileisti? Ar gali kas nors gyvenime būti sunkiau, nei ilgai „kaboti“ žinant, jog galiausia nukrisi? Kaboti užmerktomis akimis, kai negali matyti, negali paliesti to, kas tave supa. Kaboti, kai kiti turi tave laikyti.
Kada išeiti, sprendžia likimas, – tarsi mažas laivelis, skrodžiantis gyvenimą tavo plausto priešakyje. Niekas kitas nekuria likimo, kaip pats žmogus: kiekviename žingsnyje, su kiekvienu sprendimu, su kiekvienu ištartu žodžiu. Ištarti: „Aš išeinu“ – reiškia pasivyti savo likimą, pamojuoti jam ir su juo atsisveikinti. Tai – asmeninis sprendimas.
Laisvė yra tikra, kai gyveni nevaržydamas kito žmogaus laisvės. Deja, daugybės šimtmečių neužteko šiai liberalizmo idėjai prigyti visuomenėje. Jokia valstybė, jokia religija negali atimti galimybės rinktis. Kiekvienas turi teisę išeiti.
Kiekvienas turi teisę išeiti.
Buvo verta.
http://tjshome.com/quote1.php?page=2 paskaitinek
Pažiūrėkit filmą „The sea inside“- labai aukšto meninio lygio pamąstymai eutanazijos tema.
viskas būtų puiku su ta eutanazija.. Deja, žmonės dar nėra tam pasiruošę. Kur ją įteisinę yra ten kiekvienas ligonis, kurį išlaikyti ligoninė nusprendžia, kad neapsimoka, yra „jo pasirinkimu“ eutanizuojamas.. (Atsiprašau, jei neteisingai paskutinį žodį pavartojau)
O kas gali užtikrinti, kad išeidamas nepersigalvosi ir neužsinorėsi pasilikti? Juk turi ir tokią teisę. Kaip tada jausis tas, kuris tave nustumė nuo plausto?
Teisiškai žmogus neturi teisės į mirtį, kiek žinau, net konstitucija [ne tik Lietuvos] tokios teisės nenumato. Žinau, iš pirmo žvilgsnio tai atrodo neteisybė, aš dėl to mokykloje irgi ginčijausi
Tačiau būtent todėl ir eutonazija vertinama nevienareikšmiškai. Žmogus neturi tokios lasivės – pasakyti išeinu 
bet kam mums atiminėti gyvybes sau, ar kam kitam? kad ir kokia žiauri situacija bebūtų… juk kiekvienas ateiname į gyvenimą su kažkokia užduotimi ir išeiname ją atlikę. galbūt tam, kuriam reikia visokeriopos kitų žmonių pagalbos, kurio galioje, tarkim, tik akių judinimas, reikia dar kažką suvokti, kas leistų jam tęsti savo kelionę (tikiu, kad ji esamu gyvenimu neapsiriboja). manau, kad žmonės ne tie sutvėrimai, kurie gali nuspręsti, kada ta užduotis įvykdyta… kiekvienas einame savo keliu, kad ir koks sunkus jis bebūtų ir pasiekę aklavietę, pakylame aukščiau ir keliaujame toliau. juk gyvenimas- stebuklingas dalykas, kurio prasmės, mano nuoširdžia nuomone, žmogaus protu suvokti praktiškai neįmanoma. praktiškai – nes tikiu, kad kažkuri kūno dalis neatsieta nuo dieviškumo ir turi tą žinojimą, kuris paprastai sąmoningos būsenos nepasiekia.
ne žmogui spręsti, kada laikas pasitraukti kitam. ar net jam pačiam.
eutanazija kaip kelių žmonių silpnumas- to, kuriam skauda, ir to, kuris sergančiajam pasiūlo tokį „sprendimą“
tačiau tikra nesąmonė, kad tokį sprendimą priėmęs išsižadi dievo. Kažkokie pasitalai
Mano manymu eutanazija- viena iš sudėtingiausių šiuolaikinių diskusijų. Ji neturi tikslaus apibrėžimo, ar galima ja pasinaudoti legaliai, ar negalima. Kiekvienos šalies „galvos“ apie ją kalba skirtingai, vienoje valstybėje tas pats dalykas nepanašus į tą patį kitoje valstybėje. Aš ir pats neseniai mokykloje vedžiau pamoką eutanazijos tema, tačiau nesukonkretinau savo minčių. Eutanazija man pasirodė didžiausia nesamonė pasaulyje. Kodėl ją turėjo išrasti? Klausiu retoriškai. Bet tikrai, dabar dėl šios priemonės į mirties glėbį, kyla labai daug diskusijų, daug ginčijasi ir pykstasi dėl to. Geriausia būtų, kad ji nebūtų buvus išrasta. Bet jei jau taip yra, manau, kad nei vienas negalime dėlto ginčytis ar tai gerai ar blogai. Aš tiesiog manau, kad negaliu suvokti kaip stipriai sergantis, kenčiantis žmogus jaučiasi, ko jis nori ir trokšta, ir jei jis pasirenka savo išėjimo kelią kaip eutanaziją mes tiesiog negalime jam priekaištauti, nes tai jo pasirinkimas ir nesuvokiame kaip jis jaučiasi. Žinoma, sėdėdamas prie kompiuterio, šiltuose namuose, su kakavos puodeliu rankose ir skaitydamas straipsnį apie eutanaziją daugelis sako, kad koks durnas žmogus, kad išeina iš gyvenimo ne dievo valia. Daugelis pasakys- tai nusižengta religijai ar panašiai. Bet kodėl taip žmonės šneka? Kodėl mes tokie pikti? Aš neturiu konkrečios nuomonės apie eutanaziją, bet linkstu į tą pusę, kad tai būtų laisvas pasirinkimas. Kaip ir Kernius sakė, žmogus nieko nematantis, nejuntantis ir negirdintis, tik kenčiantis didžiulį skausmą kartu su giminaičiais nėra geriausia išeitis. Kam plūduriuoti gyvenimo plaustu nejaučiant vandenyno srovės, saulės spindulių ar vėjo gaivumo. Kam kankintis? Gal ir mes patys ateityje taip pasirinksime išeiti iš gyvenimo, palikti kupiną skausmo gyvenimą. Niekas negali žinoti kaip pačiam nutiks. Niekada nesakyk niekada. Tai čia puikiai tinka. Negalime teisti dėlto kitų žmonių. Lietuvoje eutanazija turi būti legalizuota, dėl pačių žmonių gerovės.