Paskutiniu metu lankydamasis tiek universitete, tiek įvairiose konferencijoje ir seminaruose susimąstau, ką galima laikyti gera paskaita, geru pranešimu. Ką turi daryti žmogus, norėdamas sudominti kitus? Kas dažniausiai tampa klausytojų nusivylimo priežastimi?
Įsitikinimas: „Mano žinios yra vertos jūsų dėmėsio“
Kiekvienas žmogus kažką išmano. Ką bedarytum gyvenime, įgauni žinių ir patirties – net ir benamis, renkantis butelius, galėtų surengti paskaitą apie tai, kur ir kada reikia ieškoti tuščios taros, norint pasiekti geriausius rezultatus (puikiai skambėtų pranešimo pavadinimas: „Buteliai: efektyvi paieška ir pristatymas“).
Vis dėlto tokio pranešimo mes niekada neišgirsime, nes visuomenei yra įdomios tik tos sritys, kurios teikia malonumą arba ženklią finansinę naudą (žinoma, geriausia viską vienu metu).
Tarkime, tema aktuali nemažam ratui žmonių. Dauguma jų nori plėsti žinias ne tik skaitydami, bet ir klausydamiesi tos srities ekspertų. O kaip atsiranda lektoriai?
Pastebėjau, kad Lietuvoje yra tendencija, jog kai kurie žmonės vos perskaitę kelias knygas jaučiasi įgiję pakankamai kompetencijos dalintis savo žiniomis su plačiąja auditorija.
Klausaisi tokių linksėdamas galva (nes sako lyg ir tiesą), bet palinksėjęs kurį laiką galiausiai supranti, jog nieko naudingo taip ir nesužinojai. Nieko todėl, jog išsakytos mintys yra arba visiškai nereikšmingos, arba jau seniai visiems žinomos.
Geras pranešimas turi būti paremtas patirtimi – ne tik teorinėmis žiniomis ar pamąstymais. Teorija ir statistika yra tai, dėl ko mes atsiverčiame knygas. Nedaug kas nori atėjęs į seminarą klausytis skaitomų knygų. Tuo tarpu patirtis lemia konkrečius ir realius pavyzdžius, kurie puikiai iliustruoja bet kurią temą.
Būtent pavyzdžiai įsitvirtina atmintyje – ne tuščios sąvokos ar beribiai pasamprotavimai. Kiekvienas pavyzdys turi savo „pamoką“ – kitaip nebūtų pateiktas. Svarbiausia, jog prisimindamas pavyzdį žmogus prisimena ir tai, ko jis moko. Konkrečių pavyzdžių gerame pranešime turi būti daug.
Prieš atsistojant auditorijos priešakyje neužtenka pačiam žinoti to, apie ką kalbėsi, – reikia būti tikram, jog kiti to dar nežino ir nori sužinoti. Kitaip pranešimas neturi prasmės. Lektorius turėtų savęs paklausti: kuo praturtės žmogus, manęs išklausęs? Kaip tai pakeis jo mąstymą ar veiksmus?
Ką daro geras lektorius?
- Pasako tai, ką išgirdęs išsigąsti. Išsigąsti, jog gali pamiršti. Todėl būtinai užsirašai.
- Priverčia nusišypsoti. Realybė dažnai yra juokinga, tik reikia mokėti tai parodyti. Tikriausiai nėra geresnio būdo išsikovoti ir jausti klausytojų dėmesį. Galima nepasakyti nieko naujo, bet, jei tai pasakysi juokingai, – mažai kas gailėsis atėjęs.
- Motyvuoja. Kai pasibaigus pranešimui viduje tu dar lieki jame. Su mintimis, kurios neleidžia pabėgti. Su mintimis, iš kurių kyla idėjos ir darbai.
Būti įdomiu pranešėju – tai tarsi stovėti prieš auditoriją vilkint pižamą: drąsiai (nebijant išsiskirti savo mintimis ir idėjomis), netikėtai (leidžiant klausytojui patirti atradimo džiaugsmą – juk jis atėjo susižinoti kažką, ko dar nežinojo) ir linksmai (kai aplinkui save matai gyvus veidus, spinduliuojančius teigiamą nuotaiką).
Būtent! Kiekvienas dėstytojas ar bet koks žmogus, pasiryžęs mokyti grupę žmonių, privalo ne tik būti šarmingas ir unikalus, bet ir puikiai išmanyti grupės dinamiką, mokymosi mokytis metodus.. Bent jau turėti paruoštą strategiją ne tik apie tai, ko išmokys, bet ir kaip išmokys. Deja, kol kas apie tai gali išgirsti tik dirbdamas NVO srityje, kurią universitetai ir mokyklos sunkiai įsileidžia. Ir tai ne tik mūsų lietuvių problema, tad ką jau čia mums nuolankiems
Aš kiekvienam pradedančiam lektoriui liepčiau prieš tai neformalus ugdymo kursus palankyti.
kiekvienam juk vistiek neitiksi!
Ir shiaip yra nuobodzios informacijos.. kuri sudaro tarkim temos pagrinda.. tai kaip tu zhmogau ishdestysi kazka kas yra neidomu bet butina zinot?
Sutinku, kad visiem neįtiksi, nes visi skirtingi.
O dėl nuobodžios informacijos… Manau, kad ji yra neįdomiai pateikiama arba ta tema išvis tavęs nedomina (man taip neretai būna).
Sakoma, kad svarbu ne tai, ką pasakysi, o tai, kaip tai padarysi, – ir aš visiškai tam pritariu.
Is savo patirties…
tokia jauna destytoja mum turejo ishdestyt kursinio darbo rashymo reikalavimus.. citatas.. ishnashas.. kur koks tashkelis.. kablelis ir t.t. ir panasiai…
tai taip nuobodu buvo..
kad sunku budavo neuzmigt..
arba ishvis.. ateit i paskaita..
tai kaip.. ? nori pasakyt kad galima
kazkaip idomiai destyt ta gramatika?? :/ **confused
Man taip pat visą semestrą buvo dėstomi bibliografiniai reikalavimai… Tikrai beviltiška ten būdavo sėdėti.
Manau, problema yra, jog tokį dalyką dėstantis žmogus kiekvieną paskaitą tarsi perskaito po skyrių iš knygos. Jau parašytos knygos. Tokių paskaitų metu jis nesidalija nei savo patirtimi, nei žiniomis – nes viskas, ką reikia žinoti, yra vienoje knygoje. To net dėstymu negali pavadinti – tiesiog skaitymas, todėl kitaip ir negali būti, kaip tik nuobodu (nebent skaitytų Harį Poterį).
Tokiems dalykams dėstyti universitete daugiausia turėtų būti skirta savaitė, o realiai turbūt užtektų ir vienos ilgos paskaitos mokslų metų pradžioje. Aukštosios mokyklos, įtraukdamas į studijų programą „brūkšnių ir kablelių“ dėstymą taip bando užkamšyti laiką, kai negali pasiūlyti prasmingų paskaitų. Tuo pačiu dar sukuria dėstytojui darbo vietą.
tikra tiesa..
Kiek dalyvavau paskaitose, seminaruose tai visur destoma sistematiskai ir visa informacija yra pateikiama arba sausai-is popieriuko arba vakarelio tipo.Auditorija pagrindinai uzvaldoma pacio lektoriaus charizma ir asmeninem simpatijom.Rezultatai po tokiu destimu buna nuliniai – tipo; kaip graziai pakalbejo, atrode, nusisypsojo ir t.t. o uzkabinti tai neuzkabina ir informacijos neiseina isisavinti nes jos nelieka.Per klajojimus sudomino vienos lektores Nerijos Kondratenko destymas, visai netradicinis,apimantis placiai, isejau su klaustukais ir po siai dienai svarstau apie tai ka isgirdau.
Aš – už paskaitą ar seminarą, kuriuose tema būtų išdėstoma „šarmingai“, o lektoriaus mintys, idėjos, pastebėjimai būtų perteikiami svariai, remiantis atkakliomis įvairiausių šaltinių studijomis, po kurių dar oresniu klausytojas pasijustų besąs. Bet, Egluze, toks, klaidingai gimtąja lietuvių kalba rašantis, lektorius labai nuviltų daugelį klausytojų. Linkiu sėkmės, stovint ne tik „šarmingoje“, bet raštingoje gimtos kalbos sargyboje.