Niekada nebuvau didelis poezijos gerbėjas, bet nuo vaikystės vienas eilėraštis kažkodėl įstrigo ir iki šiol liko gyvas manyje. Šiandien mirė žmogus, kuris jį parašė. Praėjus maždaug 10 metų nuo tada, kai paskutinįsyk deklamavau, norėjosi vėl jį garsiai ištarti. Pajutau, kaip žodžiai vienas po kito grįžta iš tolimos atminties. Turbūt yra žodžių, kurie mūsų niekada nepalieka.
Dar gyvi, dar mato tie langai,
Pro kuriuos vaikystėj viskas tikra.
Medžių šakos lyg ilgi nagai
Visą naktį grabalioja stiklą.
Ir nubėga kūnu šiurpulys
Lyg per seną kūdrą šaltas vėjas
Iš pat ryto langas ima lyt,
Kol vienam kamputy prašviesėja.
Tiek valytų, lopytų, šveistų,
Užkamšytų, paremtų balanom.
Jau nėra tokių šviesių
Ir tokių pilnų langų kaip mano.
Įsiremsi būdavo akim
Ir su lango kryžium susiliesi
Ir jau niekas nepajėgs atimt,
Ką suspėsi akimis paliesti.
Naktį jie pasislenka arčiau,
Mėnesiena kaip sapnais užkloja.
Ką mačiau ir ko dar nemačiau
Aš už viską tiems langams dėkoju.
Nes ir šiandien vaikiškai ilgai
Dar žiūriu į viską pro jų stiklą.
Jie gyvi. Jie mato tie langai,
Tik pro juos, deja, ne viskas tikra…
Ilsekis, Justinai, ilsekis.
„Ir jau niekas nepajėgs atimt/Ką suspėsi akimis paliesti“.
Nuostabios eilės.
Labai gražu, sūnau
Kaip miela, kad šis eilėraštis ir kaime neaugusiam patinka:)
toks pažįstamas jausmas užplūdo skaitant. Pirmą kart su šiomis eilėmis susidūriau irgi prieš daugmaž dešimt metų, ir vis kažkaip gyvenime jį sutikdavau. Iki pat šiandien. Tikrai kažkas yra, kad pasilieka atminty taip giliai.
Jie gyvi. Jie mato tie langai, tik pro juos, deja, ne viskas tikra…