Tai vienas iš daugybės gerų klausimų, iškeltas Uždarbis.lt diskusijose apie asmeninį tobulėjimą:
Sveiki, tikriausiai kiekvienas iš mūsų, nuo pat pirmųjų klasių mokykloje iki pat aukštųjų mokslų, kuriame įvairius ilgesnius tekstus, tokius kaip rašiniai, straipsniai, interpretacijos ir t.t. Tačiau toli gražu ne kiekvienas turi idėjų, sugeba protingai, rišliai dėstyti savo mintis 400 žodžių ar didesnės apimties tekstuose, o tarp tokių esu ir aš pats.
Anksčiau dėl to didelių problemų nepatirdavau, tačiau kuo toliau, tuo rašymo temos tampa sudėtingesnės ir pastebiu, kad vis daugiau laiko praleidžiu prie balto lapo (t.y. net nesugebu žmogiškai suformuluoti pirmųjų teksto eilučių, įžangos).
Manau, kad ne man vienam praverstų patarimai, kaip galima išlavinti savo teksto kūrimo, sakinių formulavimo įgūdžius. Girdėjau, jog tam labai padeda knygų skaitymas, tačiau turiu nemažai pažįstamų, kurie jų apskritai neskaito, o ilgiausius tekstus rašo be problemų ir gauna geriausius įvertinimus. Be to, neužilgo laukia lietuvių gimtosios kalbos valstybinis egzaminas, kuriame yra ir teksto kūrimo užduotis.
Aš niekada neskaičiau daug knygų ir, nežinau, ar dėl to, mokyklos suole patirdavau didžiules kančias, bandydamas parašyti ilgesnį rašinį duota tema – dažniausiai, niekada neparašydavau, visada dvigubai mažiau nei reikėdavo (ir negu sugebėdavo klasiokai) – todėl iš karto gaudavau minus du balus, bet kažkodėl nesijaudinau (nors gal ir reikėjo) – tiesiog sakydavau sau: kodėl aš turėčiau turėti ką pasakyti bet kokia tema, kurią man kas nors duoda?
Baigęs mokyklą greitai pamiršau, kad išvis turėjau tokią problemą dėl trumpų tekstų – tiesiog rašydavau tada, kai kyla minčių, o ne kai kas nors liepia.
Vis dėlto įstojus į universitetą susidūriau su esė ir negalėjau patikėti, kokio lygio tai buvo reikalavimai: per pirmosios sesijos egzaminą reikėjo per 2 valandas parašyti 3 esė po 3-4 puslapius (anglų kalba) temomis, kurios nebuvo žinomos iš anksto: ateini, nuskamba gongas, apverti lapą, randi temas – griebi tušinuką ir rašai dvi valandas be sustojimo iki gongo, skelbiančio egzamino pabaigą – tuomet belieka suskaičiuoti, kiek puslapių parašei, ir juos atiduoti.
Pirmą sykį išgirdęs, koks egzaminas manęs laukia ir prisiminęs mokyklą, pamaniau, kad neturiu jokių šansų jį išlaikyti. Bet vis dėlto išlaikiau – ir gana neblogai. Tas egzaminas mane išmokė, ką reiškia būti pasiruošus diskutuoti bet kokiu klausimu, kuris bus pateiktas. To egzamino esmė buvo nepalikti laiko galvojimui – sėdėjimui ir žiūrėjimui į popieriaus lapą. Taip pat nepalikti laiko skaitymui to, ką parašei, – tarsi gyva kalba, turi sklandžiai dėstyti mintis iš karto, nes neturėsi laiko prie to sakinio grįžti vėliau.
Taigi kaip pasiruošti rašymui, kad nuėjęs galėtum tiesiog atsisėsti ir parašyti?
Aš turiu vieną taisyklę, kurios visada stengiuosi laikytis, – nesvarbu, ar tai pranešimas forume, ar valstybinis lietuvių kalbos egzaminas, ar tinklaraštis, ar penkių puslapių esė universitetui: turėk istoriją, kurią galėtum papasakoti, – ir geriau net ne vieną.
Tau visada lengviau rašyti, o skaitytojui – skaityti – kai tekste kažkas yra pasakojama – yra kažkoks siužetas – kažkas, ką perskaitęs vėliau atsimeni ir galėtum perpasakoti draugui, o ne pamiršti iš karto ir galvoti: o ką aš ką tik skaičiau?
Tiesa, niekam nereikia tik istorijų. Svarbiausia yra tie keli sakiniai, kuriuos parašai istoriją papasakojęs – tavo išvados, esmė, priežastis, kodėl ji atsirado tavo tekste.
Šis mano įrašas puikus to pavyzdys – jis prasidėjo nuo istorijos apie egzaminų laikymą ir tai, ką dabar dėstau, yra jos moralas (nemėgstu šito žodžio, jeigu atvirai).
Taip, internete tu gali pasakoti savo istorijas, bet nei mokykloje, nei universitete jos niekam neįdomios. Esminis skirtumas – tu turi pasakoti nebe savo, o kažkieno kito istoriją. Norėdamas ją papasakoti, turi pirmiausia sužinoti – jog sužinotum – domėtis. Temos, kuriomis teks rašyti, dažniausiai nėra paslaptis (net jei nežinai tikslių potemių) – taigi sritis, į kurias reikia gilintis, galima nustatyti.
Dauguma žmonių bando ieškoti kokių nors apibrėžimų enciklopedijose ir tai laiko pasiruošimu rašiniui arba esė – o nuėję ir pradėję rašyti sustoja įsmeigę akis į baltą popieriaus lapą, nes netrukus nebeturi ką pasakyti (apibrėžimai baigiasi). Nebeturi, nes neturi istorijos, kurią galėtų papasakoti. Tavo istorijos pasakojimas gali užimti labai didelę bet kokio esė ar rašinio dalį ir tave išlaisvinti nuo teksto apimties problemų – svarbiausia, kad, pabaigęs pasakoti, savo argumentais neleistum skaitytojui suabejoti, jog tau būtinai reikėjo tą istoriją aprašyti.
Būtent pasakodamas istorijas aš išsigelbėjau rašydamas tuos tris esė per dvi valandas: kiekvienam esė pritaikiau po 2-3 temą atitinkančius pavyzdžius (plačiai aprašytas pavyzdys – istorija).
Lengviausias būdas sukaupti bagažą istorijų yra skaityti. Valstybiniam lietuvių kalbos esė tu gali skaityti naujienų portalus ir sekti, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, – neįsivaizduoji, kaip nesunku nustebinti rašinio vertintoją savo plačia pasaulėžiūra ir erudicija aprašius tai, ko mokytojai nepasako per pamokas, – nesvarbu, kad tu tai radai delfyje, – tai parodo, jog tu domiesi, ieškai informacijos, pagauni tai, kas yra įdomu (svarbu) ir – pats svarbiausias dalykas – iš to, ką perskaitai, padarai savo (labai protingas) išvadas, kurias gali pateikti atpasakojęs istoriją. Tu tiesiog parodai, jog tave ta tema iš tikrųjų domina, – kad nesi eilinis „kalikas“, kuris rašo tik todėl, jog reikia.
Mokyklos laikais aš visąlaik buvau įsikibęs į meno temą ir per valstybinį egzaminą viena savo esė istorijų pasirinkau „Vilniaus Europos kultūros sostinė“ organizuojamus renginius ir jų teikiamą naudą, trūkumus, savo idėjas – o pasiruošimas buvo paprastas: vakarą prieš egzaminą projektui skirtos svetainės naršymas, surasti keli skirtingų kritikų straipsniai ir susidaryta savo paties nuomonė – kuri jau formavosi kurį laiką tiesiog sekant naujienas.
Kaip bebūtų, skaityti nėra vienintelis žinių kaupimo būdas. Viename iš to universiteto egzamino esė, kurio tema buvo „Laiko sąvoka“ (pagalvok, ką apie tai parašytum per 3 puslapius?) aš pasakojau apie tris žiūrėtus dokumentinius filmus: vieną apie praeitį, kitą apie dabartį ir trečią apie ateitį – jie visi buvo šaunūs, su giliomis mintimis, todėl man nebuvo sunku perteikti savo rašinyje tai, ką tie filmai norėjo pasakyti. Vien tos trys „žinutės“ – kokią laiko sampratą bandė perteikti kiekvienas iš tų filmų – man leido parašyti neblogą esė.
Nesvarbu, jog didelė turinio dalis yra tiesiog atpasakojimas – neabejoju, kad kiekvienam žmogui įdomias istorijas įdomu skaityti – tau belieka parodyti, jog mąstai, tiesiog aprašant tai, kaip viską supranti, – ir niekas nieko negalės prikišti – bet kuriam vertintojui tai bus žymiai įdomiau nei teorijų prigrūstas rašinys ar pilstymas iš tuščio į kiaurą.
Reziumuojant:
- Pasirink kelias temas, kurios tau arčiausiai širdies (tegunie – viena pagrindinė, kita atsarginė)
- Domėkis viskuo, kas vyksta aplinkui, ir ieškok to, kas geriausia ta tema buvo sukurta iki šiol (knygos, filmai, straipsniai)
- Sugebėk filtruoti tai, kas įdomu, o kas ne. Jei tu perskaitei vieną straipsnį, nereiškia, jog jis turi istoriją, vertą patekti į tavo rašinį. Įdomu – tada, kai apie tai norėtum papasakoti draugui ar tapačia tema besidominčiam žmogui
- Niekada nepasikliauk viena nuomone. Rašinys (esė) turi pateikti skirtingas nuomones – net jeigu tu nepritari kitai pusei, žinok, ką ji sako, surink jos argumentus ir papildyk jais savo tekstą – galiausiai, tai padės suformuluoti tavo paties asmeninį požiūrį ta tema (nebegalėsi skųstis, kad neturi ką pasakyti): dažnai būna taip, kad pritari daliai vienos pusės argumentų ir daliai kitos, – esė yra puiki proga tau išreikšti save – jei dėstysi, kodėl sutinki su vienais ir kodėl su kitais, – vertintojas suvoks, jog skaito darbą žmogaus, mąstančio savo galva, o ne atpasakojančio kokio vieno vienpusiško kritiko mintis
- Perskaitęs bet kokį straipsnį, knygą, pažiūrėjęs filmą paklausk savęs: ką jis norėjo pasakyti? Kokia jo mintis? Ar aš sutinku, jei ne – kodėl? Sužinok, ką apie tai mano kiti (paprasčiausia Google paieška gali surasti jei ne profesionalių kritikų, tai blogerių įrašus) – galbūt praleidai ką nors svarbaus, apie ką nors nepagalvojai
Taigi norėdamas parašyti gerą esė turi užkimšti savo galvą žiniomis, nuomonėmis, argumentais. Jei neturi apie ką rašyti – reiškia, neturi ir ko pasakyti.
Kiekvienas žmogus turi nuolatos tobulėti domėdamasis skirtingomis temomis. Geriausias būdas tobulėti – ieškoti tų, kurie žino daugiau už tave. Nuostabu yra tai, jog tu pats gali sužinoti daugiau nei žino tavo mokytojai ar dėstytojai – ypač, jei tai kažkas naujo.
Lygiuokis į geriausius: jei tai knyga, filmas ar straipsnis – tegunie jie būna geriausių tos srities specialistų. Tiesiog – kas dieną ieškok ir kaupk informaciją. Judėdamas teisinga kryptimi pajausi, jog galvoje yra per daug minčių – ir pačiam norėsis jas užrašyti (kaip dabar atsitiko man).
To visiems ir linkiu – jog informacija spaustų galvą taip, kad norėtųsi rašyti savaime.
Perfecto.
[…] Pasimokykime kaip vaikščioti, atsikratyti nereikalingo pašto ir rašyti tekstus. […]
Dėl to ir skaitau daug visokių tinklaraščių, daug kas stebisi, kai pamato sąrašą (kalbu apie tokius kuriems kompiuteris tai tiesiog prietaisas kontaktuoti arba susirasti pažinčių), sako tu rimtai tiek skaitai? 😀
Aš išvis nesugėdavau ankščiau rašyti nieko, dar ir dabar darau daug klaidų, bet rašyti po truputį mokausi, gerėją teksto kokybė.
p.s. „To visiems ir linkiu – jog informacija spaustų galvą taip, kad norėtųsi rašyti savaime.“ dėl to ir atsiranda asmeniniai tinklaraščiai 😀
Pats geriausias patarimas – domėtis viskuo!
Geram rašiniui istorijos nepakanka. Kaip namui nepakanka pamato ir sienų, jam reikia vidaus apdailos ir interjero. Juk būtent nuo apdailos ir interjero priklauso namų jaukumas, o ne nuo pamato tvirtumo. Yra tūkstančiai beveidžių tinklaraščių kuriuos skaito tik patys autoriai.
Kerniau, tavo įrašai tinklaraštyje maloniai skaitosi ne dėl istorijų. Jos, žinoma, būtinos, be tikrai nepakankamos. Rašinyje turi būti žmogus, asmenybė, jo jausmai ar požiūris į kalbamą objektą. Tavo įrašuose jaučiasi Kernius – asmuo, kuris kiekvieną patirtą istoriją yra pervirškinęs per savo asmeninę patirtį. Geruose rašiniuose informacijos yra nedaug. Juose yra daug autoriaus asmenybės, jo patirties, jo savitos pasaulėžiūros.
Kūrybiškumą galima apibūdinti kaip sugebėjimą pinti asociacijas. Paimti skirtingas istorijas, skirtingas patirtis ir pastebėti kas jas sieja. Čia nepralenkiamas pavyzdys yra Leonidas Donskis. Nežinau kito autoriaus, kuris taip meistriškai susietų klasikines istorijas su nūdienos realijomis ir su savo asmenine patirtimi.
Taigi, norint nors ką nors parašyti, reikia istorijos. Bet norint parašyti įdomiai, jos neužtenka.
Sutinku su tavim, Dovydai. Man ypač patiko šie žodžiai:
„Kūrybiškumą galima apibūdinti kaip sugebėjimą pinti asociacijas. Paimti skirtingas istorijas, skirtingas patirtis ir pastebėti kas jas sieja.“
Aš to pats niekad sau taip tiksliai neapibrėžiau, bet iš tikrųjų – juk tai ir daro tekstą įdomiu.
Apie tai, jog pati istorija savaime nėra daug verta, šiame įraše rašiau:
„Tiesa, niekam nereikia tik istorijų. Svarbiausia yra tie keli sakiniai, kuriuos parašai istoriją papasakojęs – tavo išvados, esmė, priežastis, kodėl ji atsirado tavo tekste.“
Tavo komentaras tai paaiškina žymiai išsamiau ir puikiai apibrėžia, ko reikia geram tekstui.
Tavo tinklapis nuostabus, radau daug naudingos informacijos. Ačiū.
Puikus įrašas. Tačiau suabėjojau, dėl nuomonės reiškimo valstybiniame egzamine. Valstybiniame egzamine (samprotaujamasis rašinys) turi remtis kultūriniais kontekstais, o tavo pačio nuomonė yra vertinama tik 1 balu. Kiek suprantu tau reikia rašyti ką apie tai mano Donskis, Račas ir jų draugai, bet ne apie tai ką manai tu, ir neduok dieve, jei tu manai prie priešingai nei jie, tada būsi nesuprastas. Bet jau taip mums aiškinama kaip reikia rašyti samprotaujamąjį rašinį.
Džiaugiuosi, kad tau tokių bėdų nekilo ir egzaminą išlaikei sėkmingai.
As manau kad keiksmazodziu dauk reikia
Jo, jei pats išgalvoji kažką samprotaujamam rašinį tai reikia būtinai rasti kažkokią knygą kuri paremtu tavo nuomonę, nes jei parašysi tik savo nuomonę ir ji nebus iš kokios literatūrinės knygos tai tada neduos taškų daug, todėl galima sakyt kad mokinius lietuvoj uždaro į rėmus ir negalima niekur į šalį nusukt, tai mažina mokinių kūrybiškumą
Manyčiau, kad kaip tik didina kūrybiškumą, nes pritempti knygos mintis prie savo minčių arba savo originalias mintis išgauti iš knygų ir yra kūrybiškumas.
„originalias mintis išgauti iš knygų“ ne visada įmanoma, vargiai išlupsi iš knygos apie tai, ko joje nėra, vien fantazijom neišsisuksi. Bet iš esmės taip, rašymo dalis yra šiek tiek kūrybiškesnė.
Bet va teksto suvokimas… Mes visi turime vienodai suprasti dalyką, kurį šiaip jau kiekvienas suvokia skirtingai 😀
„Aš turiu vieną taisyklę, kurios visada stengiuosi laikytis, – nesvarbu, ar tai pranešimus forume, ar valstybinis lietuvių kalbos egzaminas, ar tinklaraštis, ar penkių puslapių esė universitetui: turėk istoriją, kurią galėtum papasakoti, – ir geriau net ne vieną.“
Rašinyje, deja, labai bloga mintis pasakoti ką nors, išvis kuo mažiau reikia atpasakojimus naudot (pvz iš knygų). Rašinys – tai samprotavimas.
Manau, kad tušti samprotavimai be pavyzdžių (literatūrinių, kultūrinių, socialinių, asmeninių) yra nieko verti, o pavyzdžiai – tai istorijos, kurias tu pasakoji.
Tai ir niekas ir nekalba apie tuščius samprotavimus, tai būtų tiktai savo nuomonės reiškimas be argumentų. Visada ir reikia vadovautis savo kultūrine patirtimi, literatūros bei istorijos žiniomis.
Visi tie argumentai ir yra mini istorijos
jo aš irgi norėjau panašiai pasakyt, žinoma visada reikia pasiremti kažkuo ir pateikt argumentų, bet kas blogai čia padaryta, jei remiesi egzamininiam rašiny kultūriniu, socialiniu, istoriniu ar asmeniniu pavyzdžiu negausi daug taškų, jei nebus dar vieno pavyzdžio iš kažkokios knygos, ir tas kad slopina kūrybiškumą, tai yra kad pačios mokytojos ar tikrintojos būna siaurų pažiūrų, atsimenu rašiau rašinį, nebeprisimenu apie ką ir nuvertinau Maironį prieš kitus rašytojus pasiremdamas egzistencialistais, tai kaip mokytoja užpyko ir iškart 4 parašė, mat gi jos Maironį įžeidžiau arba rašiau kažką apie likimą ir rėmiausi skaityta knyga „Dievas nėra didis kaip religija užnuodija viską“C. Hitchens ir vėl mokytoja pristojo kaip čia galima tokias knygas skaityt
Mokytoja kvaila tada.
Egzamine gali reikšti kokią tik nori nuomonę, svarbu ją paremti svariais argumentais.
Tarp kitko, neseniai rašiau rašinį ir nepasirėmiau nė viena knyga. Paprasčiausiai tema tokia, kad buvo daug geresnių argumentų nei knygos. Pvz. istoriniai faktai, šių dienų aktualijos, kalbos istorija.
Gavau maksimalų įvertinimą.
Kerniau, gal turi daug laisvo laiko, kad tokius ilgus tekstus rašai? Esmė ne ilgume, o teksto skaitymo lengvume
Beje, jei ieškai rašytojo darbo, brūkštelk meiliuką, gal rasim bendrų sąlyčio taškų…
Mariau, šį tekstą, kiek atsimenu, parašiau per porą valandų, pradėjęs pirmą nakties.
Laiko labai trūksta, todėl rašau dažniausiai porą kartų per mėnesį.
Didžiąją laiko dalį atima programavimas – man tai įdomiau ir naudingiau nei rašyti tekstus.
Esu dvyliktokas, o egzaminai jau ne už kalnų. Planuoju daugiau laiko skirti tiksliųjų mokslų egzaminų pasiruošimui, tačiau neramina lietuvių brandos egzaminas. Kodėl atrodo, kad šis egzaminas gryna loterija, priklausanti nuo to, ką gausiu? Mokykloje už rašinius ir interpretacijas gaunu įvairiai (5 – 8), nes nesugebu daug prirašyti – trūksta argumentų. Problema tame, kad manęs visiškai nedomina tie visi rašytojai ir vien prisiversdamas sėdėti prie tų knygų tiesiog kankinuosi. Straipsnyje patariama domėtis viskuo, ar tuo, kas man patinka. Ką daryti jei mane domina fundamentalūs dalykai, todėl aš skaitau straipsnius apie fiziką ir technologijas? Juk egzamino metu doplerio efektu nepasiremsi, o technologinės naujovės nors ir suteikia galimybe argumentacijai, tačiau ji gana menka.
Remkis tuo, ką išmanai. Tam tikroms temoms tikrai galima pritaikyti ką nors iš mokslo srities
Kartą rašinyje pasirėmiau Barbaros McClintock sublizgėjimu. Rašinyje reikėjo rašyti kažką apie tai, jog patys esame savo gyvenimo kalviai. Visada iš kiekvienos knygos ar dalyko gali kažką išpešti.
Galų gale, juk skatei bent jau kokį Biliūną, pasiremk kad juo, jei reikės.
11-12kl. perskaičiau tris programines knygas, bet už samprotavimą gaunu maksimumus
[…] Į klausimą, kaip turėti minčių rašiniui, bandžiau atsakyti straipsnyje „Kaip rašyti ilgus tekstus – rašinius, esė“. […]
[…] Į klausimą, kaip turėti minčių rašiniui, bandžiau atsakyti straipsnyje „Kaip rašyti ilgus tekstus – rašinius, esė“. […]
Visi jūsų, Kerniau, straipsniai, tokiam jaunam žmogui kaip man ( nepaisant to, kad esu abiturientė, dar nesu susiformavusi asmenybė:) pradvelkia mano sąmonėje kaip šviežio oro gūsis. Todėl jūsų nuomone, ar tiesa, kad lietuvių egzaminas – laimės dalykas ant kokio vertintojo „užšoksi“? Kiekvienas turime savo nuomonę, tačiau jeigu žmogus, taisantis tavo egzamino darbą, nesutinka su tavo požiūriu ir tu dėl to nudegi. Be abejonės, taiso ne vienas. Tačiau pavyzdžiui aš esu ganėtiškai kritiška ir dažnai į įvairius dalykus pažvelgiu kitu kampu, kitaip nei pagal šablonines nuomones apie tekstus. Bijau likti nesuprasta…
Monika, čia ir yra ėsmė, kad turi aprašyti abi „minties“ puses, tada, mano manymu ir sušvelnėtų vertintojai, matytų, kad ne tik bandai įrodyti savo tiesas, bet ir parodyti kitą savo teiginio pusę. Pats esu dešimtokas, taip pat nerimauju dėl „bandomųjų“ egzaminų, nes taip pat nemoku išdėstyti skalndžiai savo minčių.
Be abejonės, aš taip ir darau, žvelgdama įvairiu kampu. Tačiau, tarkim, suvokimo teksto užduotis. VISIŠKAS ABSURDAS, jei dar klausimas formuluojamas „Kaip jūs suprantate tokį ir tokį reiškinį“ tai kodėl dar yra kažkoks kažkieno suformuluotas atsakymas, įrašytas atsakymų lape. Juk kiekvienas suvokiame savaip. Jei „nepataikai“, tai ir neužskaito balų. Vadinasi, visi Lietuvoje turi turėti šabloninę nuomonę ir galvoti vienodai.
[…] Į klausimą, kaip turėti minčių rašiniui, bandžiau atsakyti straipsnyje „Kaip rašyti ilgus tekstus – rašinius, esė“. […]
Aš mokykloje praleidau laiką veltui nesimokiau šiaip lankiau, kad nereiktu dirbti. Dabar dėl to gailios, gal galit pasakyti nuo ko reikėtu pradėti naujokui
„Viename iš to universiteto egzamino esė, kurio tema buvo „Laiko sąvoka“ (pagalvok, ką apie tai parašytum per 3 puslapius?) aš pasakojau apie tris žiūrėtus dokumentinius filmus: vieną apie praeitį, kitą apie dabartį ir trečią apie ateitį – jie visi buvo šaunūs, su giliomis mintimis, todėl man nebuvo sunku perteikti savo rašinyje tai, ką tie filmai norėjo pasakyti.“
Tikrai pasidarė labai įdomu 
Gal būtų galima sužinoti apie kokius filmus kalbėjote?
Toks geras straipsnis (ar kaip tiksliau pavadinti). Tu šaunuolis. Išties esu labai dėkinga, jog nepatingėjai ir tiek parašei. AČIŪ
Savo 100-uką skirsiu tau 😉
Nu tikrai svarbiausias dalykas yra perskaityti viska apie tema, jei as gerai supratau, ir paskui viska suformuliuoti i viena tema. As dazniausiai punktais pirma rasau o paskui visa texta parasau.