Beveik visada rašant apie save patariama vengti dviejų temų: politikos ir religijos. Šias sritis jungia vienas bendras bruožas – žmonių tikėjimas. Kadangi tikėjimo labai sunku išsižadėti, konfliktai tarp skirtingų pažiūrų žmonių yra neišvengiami ir neišsprendžiami. Vis dėlto antrąją Velykų dieną nusprendžiau pasidalinti savo paskutiniais metais brandintomis mintimis apie religiją.
Nemažai daliai žmonių, save laikančių katalikais, didžiosios šventės būna tie keli kartai per metus, kai jie apsilanko bažnyčioje. Apsilankymai šventovėje nebūna atsitiktiniai: visada iš anksto suplanuoti, tam tikru metu – kai prasideda mišios, kad galėtum praleisti valandą ar dvi atgailaujančiu veidu kartu su minia mechaniškai atlikdamas tuos pačius veiksmus.
Nesvarbu, kas tuo metu tavo galvoje: svarbiausia laiku atsiklaupti, atsistoti, atsisėsti, kartoti dar vaikystėje mintinai išmoktus žodžius. Ar tai neatrodo dirbtina? Ar katalikybė – tai minios žmonių vienas kito mėgdžiojimas? Ką reiškia išberti maldos žodžius? Ar tai nuoširdu? Ar kas nors tuo metu galvoja, ką sako?
Aš tikiu bažnyčia kaip susikaupimo, apmąstymų vieta, bet manau, kad jei Dievas yra, tai jis yra visur ir visada. Netikiu, kad ritualai priartina arčiau Dievo. Netikiu, kad kam nors gali būti svarbiau minia, kartojanti tuos pačius žodžius, nei kiekvienas žmogus, kalbantis iš savęs.
Škotijoje turiu du religingus draugus: lenką ir slovaką. Abu jie nuo mokslo metų pradžios kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią, bet praėjus pusmečiui, fiziką studijuojantis lenkas staiga nustojo. Paklausiau jo: „Kas atsitiko?“. Jis man atsakė: „Supratau, kad katalikybė verčia žmogų jaustis kaltu. Tu nuolatos turi galvoti, ką blogo padarei. Dėl to kiekvieną sekmadienį po mišių aš grįždavau liūdnas. Nusprendžiau, jog man to nereikia. Su Dievu galiu bendrauti ir savo kambaryje“. Panašų klausimą uždaviau slovakui: „Ar tu jautiesi kitaip, jei likai ištikimas bažnyčiai?“. Jis man paaiškino: „Ne, bet aš tikiu, jog Dievas mane atsimins ir, kai man labai reikės jo pagalbos (galbūt ne dabar, o po kelių metų), aš džiaugsiuosi, jog jo neapleidau“. Suvokiau, kokia didelė gali būti tikėjimo galia.
Praėjusių Kalėdų rytą aš leidausi vienas į kelionę po Vilniaus bažnyčias. Kadangi man mišios visiškai nerūpėjo, nežinojau jokių tvarkaraščių, įeidavau bet kada ir išeidavau, kai man nusibosdavo.
Didžiausią kontrastą pajaučiau paskutinėse savo stotelėse.
Katedroje pagyvenę žmonės stovėjo rūškanais veidais. Nesvarbu, kad religijai ta diena yra šventė (juk gimė Jėzus!), – visi vis tiek buvo liūdni – juk kitaip tarsi ir būti negali. Atrodė, jog dauguma jų čia ateina per kiekvienas Kalėdas jau dešimtis metų.
Tuomet nusprendžiau apsilankyti Bernardinų bažnyčioje prie Sereikiškių parko. Kaip ir per kiekvienas Kalėdas, ji buvo priglaudusi asiliukus ir dėl to – pilna šiaudų. Tai pritraukė jaunus žmones su vaikais. Pritraukė tokias minias, kad pravėręs duris vos radau kur koją padėti. Bet ne tai svarbiausia. Atsitiktinai patekau į pačią mišių pradžią. Mano nuostabai vietoje įprastų giesmių bažnyčią staiga užpildė būgnų ir gitarų garsai. Kelių moksleivių grupė pakeitė vargonus ir giedotojus. Vidutinio amžiaus vyras stovėjęs šalia manęs ranka pagal ritmą tukseno sau į koją. Netrukus pasirodę Brolis Astijus ir jo kolegos taip pat su šiluma ir laime akyse žvelgė į susirinkusiuosius. Jaučiau džiaugsmą tvyrantį ore ir man nesinorėjo iš ten išeiti. Supratau, jog patekau į šventę, ir pasilikau joje iki pat pabaigos.
Vis dėlto didžiausią įspūdį man paliko kartas protestantų pamaldose Škotijoje, į kurias mane nusivedė tas pats katalikas slovakas (tiesa, iškart po jų bėgęs atgailauti į savo bažnyčią – jo įsitikinimu, jei apsilankai protestantų mišiose, turi tą pačią dieną nueiti ir į katalikų). Pirmiausia, nuostabią atmosferą sukūrė patys žmonės: užgrojus vargonams staiga visi susirinkę pakildavo, paimdavo į rankas gulinčias giesmių knygas ir pasijusdavai tarsi gyvam koncerte. Antra, pamokslą skaitė iš Oxfordo atvykęs profesorius. Jis buvo pasirašęs keliolikos puslapių kalbą, kurią pakėlęs galvą dėstė iš tribūnos. Visi žmonės atsisukę į jį įtemptai klausėsi. Kalbos turinys buvo šiuolaikiškas – apie vertybes, remiantis paskutinių amžių filosofų mintimis. Jo žodžiai sukėlė daugybę apmąstymų.
Baigdamas savo minčių srautą galėčiau reziumuoti: tikėjimo išpažinimas negali būti tikras, jei tu tik dalyvauji masinėse apeigose mechaniškai kartodamas tuos pačius veiksmus kartu su kitais; susikaupimas neturi virsti kančia ir religija neturi versti žmogaus liūdėti; mišios gali būti šventė, gali nešti džiaugsmą, gali skleisti žinias.
Mano nuomone sutampa su taviske visais aspektais siuo atveju. Religija, kaip ir politika yra viena is dazniausiai diskutuojamu temu turbut visame pasaulyje, taip pat, ir tarp mano aplinkos zmoniu. Zinoma, kadangi vakar buvo Velykos, religijos tema vakar taipogi nebuvo pamirsta ir eilini karta sedejau klausydamas giminiu, tarp kuriu nemazai tokiu, kurie paprasciausiai mechaniskai atlieka prievole, butent tai, ka tu minejai. Daug kartu bandydamas ka nors itikinti ir sneketi panasiai kaip tu, tu zmoniu, kurie atseit yra is tikruju tikintys, bet eina i baznycia tik is reikalo, nieko nepesu. Dabar ir nebesistengiu- ju valia, tegu daro ka nori. Taciau man iki siol nera suprantama, kam viso to reikia? Jei tikejimas kelia vien kancias ir atgailavima, ir apskritai, kartais netgi bereikalinga nusizeminima (klaupimasis ant keliu baznycioje n kartu be jokiu priezasciu ir t.t…), tai kam viso to reikia? As paprasciausiai manau, kad jei tiki Dievu, tai juo gali tiketi bet kur ir bet kada, gali su juo pasikalbeti vienas pats, pasimelsti taip pat gali namie, koks skirtumas kaip tu tai darysi, svarbiausiai, kad darytum tai is sirdies ir tiketum tuo, ka darai. Gan grieztai ir kategoriskai issireiskiau, taciau tokia yra mano nuomone. Nieko neturiu pries religija, tiesiog esu priesiskai nusiteikes baznycios atzvilgiu kaip istaigos, ir daugumos baznyciu, kaip atskiru maldos namu. Tavo mineti pavyzdziai atspindi tai, ka as galvoju.
Jei nebutu religijos, nebutu ir Dievo! tad susimildamas, baik sventvagiskai rasyti cia!
Vajėzau, Daivute, nemaišyk piršto su geru daiktu. Logiškiau – jei nebūtų Dievo, nereikėtų ir religijos. Beje, o Dievas – vardas, pavardė ar pravardė?
Is tolerancijos ir pagarbos kitiems poziuriams, bei stilistikos sumetimais, rasiau is didziosios raides.
Nelabai gražu, tačiau žiūriu su šypsena į naivius tikinčiuosius, dievus visus, horoskopus, prietarus, šventvagystes, skraidančius rožinius drakonus…
Taigi, užeikit pas mane pirkt indulgencijų 10lt vienos nuodėmės atleidimas, smulkesnėms 5lt ^^
Ne šiaip rimtai, gal pasišvieskit šiek tiek, o ne aklai tikėkit tuo ko nėra, greičiausiai nebuvo ir nebus, bent ten kur mes esame.
Šiek tiek reklamos iš geros valios:
http://www.evilbible.com/
http://www.god.lt
[4fun-pasijuokime kartu ;D]http://www.facebook.com/pages/Jezaus-Radijas/372017922684
Čia tiktų Remarko mintis – Neteiskit religijos, nes tai vienintelė diktatūra, kuri dar nesugriuvo.
Egipto dievai, pagonių dievai, graikijos, romos dievai nesuskaičiuosi ant šimtakojo pirštų kiek ten buvo tų religijų.O krikščionybė, na ką ji, kažkuriam ten amžiui senai senai protingas dėdė sukūrė gražią, tikroviškai skambančią pasaką, paskui dar atėjo tie laikai kai krikštijamės arba tuoj mirsi, krikštijamės arba tavo tauta nebus pripažinta…
Taip ir sukišo žmonėm tą religiją į ten kur nesueina,o dabar kas, tėvai tiki aš tikiu visiem gerai..nors pagalvotų kuo tiki 21 modernios visuomenės amžiuje..
Šiaip nusibodo man ten ginčytis su kuo nors ar pan, tai nebelabai rodau entuziazmo pokalbiuose religiniuose tai nieko šaunaus nebepasakysiu tiesiog pamąstykim
Yra labai geras filmas, kuriame pajuokamas tas religinis formalumas, o iškeliamas tikras dvasingumas. Geriausias mano matytas filmas krikščionybės tema. Jei kada bus proga- būtinai pažiūrėkit- „Ostrov“. Lietuviškai- „Sala“ (:
Religija verta tik tiek, kiek ji moko žmogų mylėti Dievą. Jei mylėsime Dievą – mylėsime ir artimus. O mylėti gali tik laisvi žmonės. Tai mūsų pasirinkimas.
O Hillsong United esi girdėjęs?
http://www.youtube.com/watch?v=XZpPIKmiMuo
http://www.youtube.com/watch?v=ceBQPgaBWGU
Nebuvau girdėjęs. Dėkui, Dariau, tikrai įdomu.
O tas profesorius gal kartais C.S. Lewis buvo? Manau, kad kiekvienas agnostikas, ar šeip ieškantis žmogus, ir netgi ‘krikščionis vienąkart metuose’ turėtų paskaityt jo knyga „Tiesiog krikščionybė“ („Mere Christianity“), skaitant puikiai jauti, kad rašo Oksfordo profesorius, pasižymintis išskirtine argumentacija ir logika
Ačiū, Kerniau, už šią temą – ji yra labai svarbi, turbūt svarbiausia žmogaus gyvenime: kuo tu tiki, kur gi ta gyvenimo prasmė, tavo vertybės.. – tai – mūsų gyvenimo pamatas, jei jis tvirtas, galim saugiai ir laimingai gyventi savo namuose. O kur gi tie žmogaus namai namučiai? Manau, svarbiausia turėti juos savo širdyje, mąstančioje širdyje, nes mūsų protas negali visko paaiškinti. o išmintinga širdis dažnai teisingiausiai atsako į esminius gyvenimo klausimus. Tik reikia išmokti jos klausyti. Savo širdį galima išgirsti įvairiai – keliaujant,bendraujant, būnant vienumje, gamtoje, bažnyčioje, šeimoje, su draugais, skaitant, rašant, klausant muzikos ir tt…. Kiekvienas eina savo keliu pas Dievą, kiekvieno kelias yra unikalus – svarbiausia – GYVENTI ATVIRA TYRA ŠIRDIMI, neatsiskiriant nuo žmonių. Tuo keliu tu, matau, ir eini. Ir dar spėji pasidalint su kitais savo patirtimi, kaip tikras krikščionis.
Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi tavimi. AČIŪ!
Darius Malys apibūdino religijos paskirtį trumpai ir taikliai – iš tiesų, svarbiausia atrasti Dievą, pajusti Jo gyvą tikrą visaapimančią Meilę, o tada, kai širdis kupina tokios Laimės, negali nesidalinti…
Ačiū už Hillsong šlovinimo giesmes.
Neseniai Kaune mūsų jaunimas ne ką prasčiau šlovino:
http://www.youtube.com/watch?v=8YRbXv-iBUU
pažiūrėkit, jei nebuvot