LNK laidai „Savaitės panorama“ (2009 05 31) duodamas vieną iš paskutinių savo, kaip prezidento, interviu V. Adamkus mėgino paaiškinti, kodėl prezidento rinkimuose savo balsą atidavė A. Butkevičiui. Tiesą sakant, mane šis atsakymas nustebino ne mažiau nei pats faktas, kad viešai neslėpdamas paramos D. Grybauskaitei, prezidentas ją išdavė stovėdamas prie balsavimo urnos.

O ar jūs supratote?

Prezidento teiginys, jog jis sąmoningai parodė balsavimo biuletinį (01:18) galėtų būti traktuojamas kaip bandymas paveikti rinkėjus (tas pats, kas prieš kameras pasakyti, už ką balsavo, kai rinkimai dar nepasibaigę). Visgi manau, jog šie žodžiai buvo tik noras pasakyti: „Nemanykite, kad aš jau toks žioplas“.

Vertinant visą interviu, V. Valentinavičiaus klausimai buvo tikrai įdomūs ir esminiai. Deja, prezidentas atrodė visiškai beviltiškai ir nesugebėjo atsakyti praktiškai į daugumą iš jų. Visą situaciją puikiai iliustravo žurnalisto veidas, nuo ironiškos šypsenos perėjęs prie gilaus susirūpinimo (o gal gailesčio?).

Galima tik įsivaizduoti, kokią įtaką tokio žmogaus sprendimams turėjo jį supanti aplinka. Galima tik spėti, kas tada valdė Lietuvą paskutinius penkerius metus.

Kita vertus, sunku kaltinti patį prezidentą. Kuris iš mūsų vis dar galėtų blaiviai suvokti ir reaguoti į aplinką, nugyvenęs daugiau nei 80 metų? Tiesiog atėjo laikas pasitraukti. Galbūt jis atėjo jau seniai.