RSS Facebook Twitter

Kodėl jauni žmonės neturi darbo ir ką daryti, kad tu jį visuomet turėtum

Keistas pasaulis aplinkui. Devintokas, nusprendęs, kad mokytis jam nėra prasmės, nes net ir baigę universitetus žmonės neranda darbo. Abiturientas, klausiantis kokią specialybę pasirinkti, kad baigus studijas būtų nesunku įsitvirtinti Škotijoje. Ketvirtakursis, sėkmingai pradėjęs dirbti pagal savo specialybę, kurios nekenčia, kiekvieną darbo dieną laukdamas penktadienio popietės ir trokšdamas, kad pirmadienio rytas niekada neateitų. Galiausiai universiteto absolventas, niekaip nerandantis darbo, baksnojantis į savo diplomą, bet sutrinkantis kaskart, paklaustas apie sukauptą darbo patirtį. Kodėl taip yra? Ką daryti, kad taip nebūtų?

Turėk savo sritį. Būk specialistas. Būk sunkiai pakeičiamas

Jei per televiziją išgirsite interviu su kokiu jaunu lietuviu, traukiančiu ieškoti darbo į užsienį, pastebėsite, jog jis neatrodo kvailas: mąsto, mato problemas, ieško sprendimų. Dauguma žmonių nėra kvaili (ir absoliučiai nei vienas pats savęs tokiu nelaiko). Problema su dauguma darbo nerandančiųjų nėra tai, kad jiems trūksta proto, – problema yra tai, kad jiems trūksta žinių. Kokios srities specialistai jie yra? Ką jie sugeba daryti geriau nei eilinis žmogus?

Būtent tuomet, kai nesi jokios srities specialistu, tenka dirbti nekvalifikuotus darbus. Gali būti labai protingas, bet jei nežinai, kur savo protą nukreipti, iš jo jokios naudos. Tuomet tik švaistai veltui laiką ir savo gyvenimą.

Naudodamas žodį „specialistas“, aš turiu omeny žinių ir patirties mišinį. Kitaip tariant, baigęs universitetą tu nesi specialistas, jei toje srityje per studijų laikotarpį neįgijai jokios patirties.

Prieš porą metų tokiu metu vaikštinėjau po Vilniaus universiteto „Karjeros dienų“ mugę, kurioje didžiausios Lietuvos įmonės studentams pristatinėjo save. Aš buvau pirmakursis, tad nei jos manęs, nei aš jų nelabai dominau, bet vis tiek gana smagiai praleidau laiką, prie kiekvieno stendo stovėdamas po 20 minučių ir klausinėdamas apie tai, ką pačios darbuotojos tose įmonėse veikia ir pas kuriuos konkurentus už didesnį atlygį sutiktų perbėgti.

Kaip bebūtų, man įstrigo akimirka prie Tele2 stendo, prie kurio priėjo dvi merginos. Per kelių metrų atstumą nuo jų sklido „moksliukiška“ tuštuma, o akys rodė, jog vienintelis dalykas, kurio galėčiau jų paklausti, tai kokią ekonomikos teoriją vakar atmintinai mokėsi. Vis dėlto, jos pačios turėjo kur kas svarbesnių klausimų: Tele2 atstovei prisistačiusios kaip po kelių mėnesių studijas baigsiančios ekonomistės su didesniu nei 9 vidurkiu, jos tiesiai šviesiai paklausė, ką Tele2 joms gali pasiūlyti. Nejaukus momentas buvo, kai jos išgirdo atsakymą: „Galime pasiūlyti jums darbą skambinti kitų tinklų abonentams ir kviesti juos pereiti į Tele2“. Merginos patikslino: „Bet juk mes būsime su aukštuoju išsilavinimu“. Tele2 atstovė ramiu tonu atsakė: „Ką jūs darytume, jei gautumėte darbo vietą, apie kurią svajojate? Jums pirmą darbo dieną reikėtų priimti sprendimus. Kokius sprendimus jūs priimtumėte, jei neturite jokios patirties?“.

Taigi šioje situacijoje daugelis tikriausiai suabejotų studijų prasme, bet norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad viskas priklauso nuo pačio tavęs, – baigęs mokyklą tu gauni mažiausiai 3-4 metus, per kuriuos naudodamasis visomis studentiškomis lengvatomis (ir turbūt – tėvų parama) turi save padaryti specialistu:

  • Geras universitetas yra geriausias būdas per trumpą laiką išmokti labai daug. Blogas universitetas yra geriausias būdas tą laiką iššvaistyti negrįžtamai ir neišmokti nieko, ką galėtum realiai pritaikyti. Tad geriau nestok, jei nežinai kur stoji, o jei jauti, kad studijos tau nesuteikia pakankamai žinių, kad ateityje galėtum priiminėti atsakingus sprendimus, tuomet negaišk su jomis keturis metus. Ieškok vietos, kur tave iš tikrųjų išmokytų to, ką tu nori žinoti. Aš mečiau studijas Lietuvoje po pirmo kurso; pažįstu ne vieną žmogų, kuris metė po antro; ir gaunu laiškų iš žmonių, kurie nori mesti būdami trečiame. Niekada nevėlu, jei jauti, kad tavo laikas bėga veltui, – kuo ilgiau delsi, tuo daugiau laiko prarasi.
  • Studijų metais nemalk šūdo (atrodo, kad tai pagrindinis laisvalaikio užsiėmimas 80% studentų Lietuvoje): ieškok darbo (arba – dar geriau – susikurk darbo vietą sau) toje srityje, kurioje nori dirbti (nesvarbu, ar ji sutampa su tuo, ką studijuoji, – svarbiausia, kad joje matytum save ateityje: kaip praktinės žinios svarbiau už teorines, taip ir darbo patirtis galiausiai yra svarbesnė už diplomą). Būnant studentu įsidarbinti lengviau – tu nesitiki didžiulio atlyginimo, o darbdaviai iš tavęs dar nesitiki nuverstų kalnų – priešingai, nei baigus, kai ieškodamas darbo stoji į vieną eilę su tais, kurie išsilavinimą yra įgiję senų seniausiai ir jau sukaupę nemažai patirties.

Nėra jokių stebuklų – kiekvienas žmogus jaučia, kiek jis žino ir kiek ne. Todėl man juokinga klausytis žmonių, besistebinčių, kad jų aukštojo mokslo diplomas yra nevertinamas, kai jis iš tikrųjų nedaug vertas, – jei liudija apie baigimą kurso, kuris nesuteikia žmonėms pakankamai žinių, kad jie galėtų vadintis tos srities specialistais.

Atsimenu Raimondo Kuodžio, vieno Lietuvos banko vadovų, žodžius per tas pačias Vilniaus universiteto „Karjeros dienas“ 2009 metais. Jis, nežinau, ar suvokdamas tai, ar ne, pilnai ekonomikos studentų auditorijai pareiškė, jog stengiasi įdarbinti (ir specialiai ieško) tik lietuvius, įgijusius ekonomisto išsilavinimą užsienyje, nes po trijų metų bakalauro studijų vidutiniame Anglijos universitete į Lietuvą grįžęs lietuvis, jo žodžiais, turi daugiau praktinių žinių nei šešis metus Vilniaus universitete praleidęs magistras.

Geri universitetai pasaulyje rūpinasi savo vardu: jie neleis baigti studijų žmogui ir neįteiks jam diplomo, jei nebus tikri, kad jis įgijo pakankami žinių, jog darbdaviui būtų naudingas iš karto. Priežastis paprasta: keli absolventai, nesugebantys dirbti to, apie ką liudija jų diplomas, smukdo viso universiteto vardą. Jei aš į darbą priimčiau du universitetą baigusius informatikus ir jeigu jie nesugebėtų atlikti to, ko iš jų pagal išsilavinimą tikimasi, aš ne tik daugiau nepriimčiau tą specialybę baigusių studentų be jokios papildomos patirties, bet ir įspėčiau savo kolegas tokių klaidų nedaryti. Taip krenta universiteto vardas, taip diplomas tampa mažai vertas, – jei tavo universitetas į gyvenimą išleidžia žmones, neturinčius pakankamai savo specialybės žinių.

Užsienio universitetai dažniausiai skiria dėmesio tiek teoriniam, tiek praktiniam studentų paruošimui, bet dauguma savo ateitimi besirūpinančių studentų atostogas tarp kursų paskiria realiai darbo praktikai pagal specialybę įgyti. Svarbu pastebėti, jog priešingai nei Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje dauguma studentų atlieka „internships“: dar žiemą pradeda ieškoti kompanijų (tiksliukai – laboratorijų), kuriose vasarą galėtų atlikti praktiką. Kartais už praktiką mokama, kartais ne, bet tai nėra svarbiausia – baigus studijas tokiems studentams kvalifikuotą darbą su neblogu atlyginimu ir perspektyvomis rasti yra žymiai lengviau ir tai atperka viską.

Pavyzdžiui, mano kurso informatikai vasarą ieškosi praktikos Google, Apple, Microsoft, Adobe ir kitose didžiausiose savo srities kompanijose. Patekti ten nėra lengva, vyksta keli turai, motyvaciniai laiškai, interviu telefonu – ir visas vargas už tai, kad per atostogas galėtum ne ilsėtis, o dirbti, – ir neretai net negaudamas jokio atlygio. Jie tiesiog žiūri į priekį ir suvokia, kad reikalauti perspektyvios darbo vietos (kurią kiekvienas norėtų užimti vos pabaigęs studijas), neturint jokios patirties būtų juokinga.

O ką daro Lietuvos studentas visą vasarą? Arba geria alų išsidrėbęs prie ežero, arba susiranda kokį nekvalifikuotą darbą – pavyzdžiui, statybas. Žinoma, kartais tiesiog žūtbūt reikia pinigų, bet prioritetas turėtų būti pirmiausia pamėginti atrasti darbą srityje, kurioje norėsi dirbti ateityje. Jei studijuoji Lietuvoje, žinant mūsų aukštojo mokslo kokybę, susirasti darbą dominančioje srityje dar būnant studentu yra net svarbiau, nei baigti universitetą.

Taigi, jei tavo diplomas nėra vertinimas, galbūt jis ir nėra daug vertas. Baigus studijas paprasta paklausti savęs, ar tu jautiesi išmanantis tą sritį, kurioje ieškai darbo. Jei nesijauti, nėra ko stebėtis, kad taip nemano ir darbdaviai, kurie to darbo tau nepatiki.

Reikia suvokti, jog viskas priklauso nuo pačio tavęs. Tavo atsakomybė yra save paversti specialistu. Universitetas nekaltas, kad tavęs neparuošė, – tu kaltas, kad jį pasirinkai ir jo nemetei, jei jautei, kad netobulėji taip, kaip norėtum (jei tavo kursiokas jaučia, tai nereiškia, kad ir tu turi jausti; kiekvienas yra skirtingas, kiekvienam duota galva, kad klausytų savęs). Darbdavys nekaltas, kad tau nepatiki darbo, jei tu nepadarei nieko, kad studijų metais įgytum realios jo patirties.

Vis dėlto, universitetas nėra vienintelis būdas įgyti žinioms. Gali būti puikiu ne vienos srities (žinoma, galbūt ne medicinos) specialistu nebaigęs jokių studijų, jei sugebi save motyvuoti tobulėti pačiam. Informacijos pilnas internetas, knygų pilnos bibliotekos, o YouTube EDU pateikia paskaitas iš geriausių pasaulio universitetų (jei esi studentas ir, pavyzdžiui, nesupranti kokios aukštosios matematikos temos, – susirask ir paklausyk, kaip tuos pačius dalykus dėsto Harvardo profesorius, – galbūt pasidarys aiškiau). Asmeniniam tobulėjimui Open Yale Courses ir MIT Course Ware yra puikūs šaltiniai, skelbiantys ištisus kursus ne tik su paskaitų įrašais, bet ir su visa medžiaga, kurią gauna ten besimokantys studentai (dėstytojų užrašais, seminarų klausimais, egzaminų užduotimis). Viskas nemokama, viskas atvira.

Iš dalies galima sakyti, jog universitetas daugeliu atveju skirtas žmonėms, kurie neturi pakankamai motyvacijos, kad visą informaciją pasiimtų patys (juk neretai tau dėstytojas atėjęs į paskaitą pasakys, kurios knygos kuriame skyriuje aprašyta tai, apie ką jis kalba, ir vėliau (egzaminu) patikrins, ar supratai, informaciją, kuri guli tose knygose). Pavyzdžiui, turbūt daugiau nei pusė geriausių informatikų save programuoti išmokė patys, nes jie tiesiog turėjo didžiulę motyvaciją – norą įgyvendinti savo idėjas technologijų pasaulyje patiems.

Galiausiai svarbiausia yra tapti sunkiai pakeičiamu. Pakeisti žmogų kitu žmogumi visada yra įmanoma, bet ne visada lengva. Nesunku vieną indų plovėją pakeisti kitu ir nepajusti didelio skirtumo, bet žymiai sunkiau pakeisti gerą savo srities specialistą kitu – nes paprasčiausiai dauguma jam neprilygsta. Stenkis būti sunkiai pakeičiamu ir tave vertins – bet tokiais ne gimstama, o tampama – ir tampama, nes dirbama.

Kurk vertę, realią vertę

Kažkada susimąsčiau apie tokį, atrodo, elementarų dalyką: kad viską, kas mus supa, kažkas sugalvojo, kažkas sukūrė, kad pasaulis sukasi, nes žmonės kuria tai, ko reikia žmonėms. Tuomet kilo natūralus klausimas: o ką kuriu aš? Kokią vertę pridedu prie viso to, ką matau? Kokia nauda pasauliui, kad aš apskritai gyvenu? Ką aš pakeičiu nuo tada, kai atsibundu, iki tos akimirkos, kai vakare nueinu miegoti? Ar jei manęs nebūtų, jei nedaryčiau nieko, kažkas kažko pasigestų?

Manau, kad šiuos klausimus sau turėtų užduoti kiekvienas žmogus. Kokia nauda, kad tu esi?

Problema yra tai, jog dauguma žmonių pradeda kurti vertę tik tada, kai yra priversti tai daryti, – kai reikia pinigų. Dažniausiai pinigus duoda už tai, kad darai kažką, ko reikia kitiems, – kuri vertę.

Taigi nemaža dalis žmonių pragyvena 20 metų nekurdami jokios didesnės vertės, prisidengę moksleivių ar studentų statusu.

Ne viskas yra matuojama pinigais, ne viskas turi būti daroma dėl pinigų. Tai reiškia, kad gali neturėti oficialaus darbo, bet kurti vertę. Atsakymas į kito žmogaus klausimą internetiniame forume – vertės kūrimas, nes tu kažkam padedi, reiškia, palieki kažkokį pėdsaką, kažkam esi reikalingas, ne tuščia vieta pasaulyje.

Menas (muzika, dailė, teatras, literatūra, kinas), tekstų rašymas (jei juos kas skaito), bet koks verslas, organizavimas, iniciatyvos yra puikūs vertės kūrimo pavyzdžiai. Galbūt ir šis mano tekstas kam nors turės vertę, jei pateiks ką nors naujo, paskatins susimąstyti ar kam nors pasiryžti – tuomet galėsiu sakyti, kad taip pat kuriu vertę.

Vis dėlto didžiąją laiko dalį mes esame vartotojai. Gali skaityti knygas, žiūrėti filmus, žaisti žaidimus ir dienų dienas vartoti tai, ką sukūrė kiti, pats nekurdamas nieko.

Manau, kad iš daugybės specialybių mokytojai yra tie žmonės, kurie pasauliui sukuria didžiausią vertę. Mokykloje kiekvienas 45 minutes 30 mokinių iš savo mokytojų sužino ką nors naujo, išmoksta tai, ko nemokėjo anksčiau, ką galbūt nešiosis galvose visą gyvenimą. Jei vieną dieną mokytojas neateina į darbą, šimtas jo mokinių kažką praranda, kažko nesužino.

Tinklaraščių rašymas – būdas dalintis savo mintimis ir žiniomis su pasauliu – taip pat yra vertės kūrimas, kuriuo gali užsiimti kiekvienas žmogus, – ir tai nereikalauja jokio specialaus išsilavinimo. Jei žmonės daugiau dalintųsi tuo, ką žino, pasaulis būtų žymiai geresnis. Juk kiekvienas kažkuo domisi – reiškia, kiekvienas turi sritį, kurią išmano daugiau nei eilinis žmogus (net jei tai yra kompiuteriniai žaidimai). Pavyzdžiui, srityje, kuri mane domina, kiekvienas mąstantis žmogus taip, kaip el. pašto dėžutę, turi ir savo tinklaraštį, kuriame nuolatos dalinasi profesiniais pastebėjimais, taip aplink save suburdamas bendraminčių ratą.

Kodėl taip svarbu kurti vertę? Jei atrasi tai, ką daryti tau patinka ir ką darydamas teiki naudą kitiems, turėsi ne tik užsiėmimą, bet ir – jei norėsi ir jei pasiseks – pragyvenimo šaltinį. Žmogus, mokantis daryti tai, ko reikia kitiems, visada turės darbo.

Veik, kai gali neveikti

Mes gyvename nuolatinėje konkurencijoje. Jei nori įstoti į gerą universitetą, jei nori susirasti gerą darbą, jei nori sukurti sėkmingą verslą – visada turi būti kažkuo geresnis už kitus, turėti pranašumą, nebūti eilinis, vienas iš daugelio, pilkas taškas minioje.

Kaip tapti išskirtiniu? Veik, kai gali neveikti. Veik, kai kiti aplink tave neveikia. Būk nenormalus, kai nieko neveikti yra normalu.

Geriausi Didžiosios Britanijos ir JAV universitetai sulaukia 10 stojančiųjų paraiškų į vieną vietą. Dar daugiau paraiškų sulaukia geriausi darbdaviai iš tų, kurie studijas jau baigė. Dauguma žmonių turi vieną bendrą rodiklį, pagal kurį gali būti lyginami, – mokslo rezultatus. Vis dėlto į geriausias vietas bandančių patekti žmonių mokslo įvertinimai būna beveik idealūs.

Įsivaizduok prieš savo akis 100 kandidatų sąrašą, iš kurių pusės vidurkis yra lygiai 10.0, – kaip iš jų tuomet išsirinksi 10 geriausių? Tada supranti, kad skaičiai yra ne viskas. „Aš gerai baigiau mokyklą“ nėra joks garantas stojant į universitetus užsienyje, kaip nėra ir „Aš gerai baigiau studijas“ ieškantis darbo. Tai tik pliusas, bet ne garantas.

Kodėl universitetas ar darbdavys turėtų priimti tave, o ne tokį patį vidurkį turintį tavo bendramokslį? Kuo tu geresnis? Žmogų iš minios geriausiai išskiria jo darbai: tai, ką jis nuveikė savo laisvu laiku, – tuomet, kai galėjo veikti bet ką arba neveikti nieko.

McDonald’s dirbęs studentas turi žymiai didesnę vertę už tą, kuris nedirbo niekur, nes tu gali apie jį pasakyti: tai žmogus, kuris nebijo darbo, moka dirbti komandoje, bendrauti su klientais, laikytis taisyklių ir atlikti tai, ko iš jo yra tikimasi. O ką gali pasakyti apie žmogų, kuris niekada nieko nedirbo? Visiškai nieko.

Taigi pirmas etapas yra iš žmonių su gerais mokslo rezultatais atrinkti tuos, kurie savo gyvenime jau kuria vertę. Kuo jaunesnis pradedi kurti vertę, tuo daugiau gali suspėti nuveikti, tuo didesnį įspūdį gali palikti, tuo geresnę ateitį gali susikurti. Tokie žmonės paprastai vadinami „daug žadančiais“ – ir ne be reikalo.

Jeigu kandidatų vis dar yra per daug, tuomet vertinti pradedama jų nuveiktų darbų reikšmė. Aš išskirčiau tris kriterijus: mastą, iššūkius ir individualumą.

Mastas – tai, kiek žmonių pasiekia tavo veiklos rezultatai. Pavyzdžiui, jei esi mokinių taryboje, studentų atstovybėje, priklausai kokiai organizacijai, rašai ar leidi laikraštį ar žurnalą, arba turi savo verslą – galbūt tai, ką tu veiki, daro įtaką ne vienai dešimčiai, šimtams ar tūkstančiams žmonių.

Iššūkiai – tai, kaip sunku pasiekti tai, ką tu padarei. Pavyzdžiui: priklausyti organizacijai dažniausiai gali kiekvienas, bet būti jos pirmininku – tik vienas, kažkuo išsiskiriantis iš kitų; parašyti straipsnį į laikraštį gali daugelis, bet tą laikraštį suorganizuoti ir išleisti yra žymiai didesnis iššūkis, kurio priėmimas yra didžiulis pliusas tam žmogui.

Individualumas – tai, kaip tavo pasiekimai yra nepriklausomi nuo kitų žmonių. Dainuoti chore, ar būti solo atlikėju, žaisti komandinėje sporto šakoje (kur gali tapti čempionu neišbėgęs į aikštę), ar ten, kur viskas priklauso nuo tavęs vieno (tenisas, penkiakovė). Iš esmės, tai nuveikti darbai, apie kuriuos gali sakyti ne „mes“, o „aš“.

Visa tai yra būdai, kuriais vieni žmonės tampa pranašesniais už kitus, – jie tą pranašumą susikuria savo galva, savo rankomis.

Pavyzdžiai žmonių, kurie veikia, kai gali neveikti:

17-metis, pastebėjęs nišą ir tai, jog turi reikiamų žinių, kad ją užpildytų

10-metis, jau kuriantis savo verslą. Kiek jis bus pasiekęs praėjus dar 10 metų, būdamas vos 20-ties?

Nesivaikyk perspektyvų. Daryk tai, kas tau patinka

Turbūt sutiksi, kad norint tapti geru bet kurioje srityje reikia daug dirbti. O kiek daug tu gali nudirbti darydamas tai, kas tavęs nedomina? Daugiausia gali tapti eiliniu, vidutinybe toje srityje, kuri tau nepatinka, nes visada bus žmonių, kurie ją myli, savo noru tam skiria žymiai daugiau laiko ir jaučia malonumą darant tai, ką tau daryti yra kančia.

Aš tai supratau tiek pats anksčiau beviltiškai darydamas dalykus, kurie manęs nedomino („nes reikia“), tiek matydamas žmones, kurie kankinasi nesėkmingai darydami tai, kas man yra malonumas.

Studijuodamas Lietuvoje turėjau pilną tvarkaraštį dalykų, kurie manęs visiškai nedomino. Gilindamasis į juos jaučiausi visiškas nevykėlis ir buvau be pradedantis patikėti, jog aš apskritai nieko gerai daryti nemoku ir nieko neišmanau. Po tokių studijų žmonės išeina į gyvenimą įgiję „visapusišką“ išsilavinimą, kas dažniausiai reiškia „visapusiškai gerai nežino nieko“.

Išvada paprasta – jei nori ką nors pasiekti, tau pirmiausia turi patikti tai, ką darai.

Geriausias būdas suprasti, ar tave domina tai, ką studijuoji, yra išklausyti gerą (tikrai gerą) to dalyko paskaitą, – tokią, kurioje matai, kad dėstytojas tikrai supranta, ką kalba, ir kad kitiems tikrai įdomu jo klausytis. Jeigu net tuomet tavęs tai vis tiek „neveža“ – reiškia, tai tikrai ne ta sritis, kurioje norėtum dirbti visą gyvenimą.

Tuo tarpu geriausias būdas suprasti, ar dirbi darbą, kuris tau patinka, tai atsakyti sau į klausimą, ar darytum tą patį, jei už tą darbą tau niekas nemokėtų. Pavyzdžiui, už turbūt 80% dalykų, kuriuos aš per 8 metus esu sukūręs internete, nesu gavęs nieko – ir man nieko nereikia, nes rašau ir programuoju todėl, kad man tai patinka. Jokie pinigai negali tavęs padaryti tokiu laimingu, kaip darymas to, ką tu mėgsti.

Visiškai normalu, jog tavęs nedomina dauguma sričių – bet yra viena, kuri traukia, prie kurios eini ir kuria domiesi laisvalaikiu savo noru. Aš turbūt mirčiau studijuodamas ekonomikos teorijas, mintinai mokydamasis teisės aktus ar nagrinėdamas lietuvių literatūra, o kitas žmogus tuo tarpu juodą kompiuterio langą su programos kodu regi tik pragare.

Gyvenimas yra per trumpas, kad švaistytum laiką dalykams, kurie tavęs nedomina. Tad kodėl žmonės taip su savimi elgiasi? Kodėl kas nors klausia kitų nuomonės, ką jam studijuoti? Juk tai tavo gyvenimas. Koks skirtumas, kam kokių specialistų reikia? Ar tu baigęs mokyklą jau esi pasiruošęs 40 metų iki pensijos tarnauti bet kam, kas tik įsipareigos mokėti atlyginimą, – nesvarbu, ar tau patiks tai, ką darai, ar ne?

Perspektyvų vaikymasis man atrodo didžiausia klaida. Perspektyvos keičiasi nuolatos. Prieš 5 metus per statybų bumą visi puolė stoti į statybų inžineriją. Praėjo laikas, tie žmonės baigė studijas, o statybininkų jau niekam nebereikia. Kaip dabar jaustis žmogui, kuris pasirinko statybą ne dėl to, kad jį tai domino, o tik todėl, jog tikėjosi turėti gerai apmokamą darbą, – ir dėl to kankinosi 4 metus? Šiandien visur skelbiama, jog trūksta informatikų, ir jų tikriausiai reikės dar ilgai, bet kas iš to, jei informatika tavęs visiškai nedomina?

Šiuo metu Lietuvoje populiariausios specialybės yra ekonomika, vadyba, teisė ir politikos mokslai, bet atrodo, kad dauguma į jas įstojusių žmonių (su gerais pažymiais), nežino, ką ten veikia. Pats metus studijavęs ekonomikos fakultete galiu pasakyti, kad maždaug pusės žmonių nei ekonomika nei vadyba tikrai nedomina – laisvalaikiu savo noru (kai to nereikalauja dėstytojai) knygų apie tai jie neskaito, geriausių tos srities specialistų rašomų tinklaraščių niekada nėra atsivertę ir apskritai nežino, ką toje srityje norėtų veikti. Apie perspektyvas baigus ekonomiką, rekomenduoju paskaityti vieno ISM absolvento patirtį, bandant siekti karjeros banke.

Esmė yra tai, ko dažnai nesuvokia vyresni žmonės (tėvai, seneliai), skatinantys jaunimą atsisakyti savo svajonių ir rinktis tai, kas jų nuomone yra „perspektyvu“: šiandien viskas keičiasi greičiau nei tu gali nuspėti. Mūsų seneliai baigę mokslus visą gyvenimą išdirbo tą patį darbą; mūsų tėvai per gyvenimą yra pakeitę bent po kelis darbus; o mes darbus keisime nuolat – specialybės, kurių specialistų dabar labiausiai trūksta, prieš 20 metų net neegzistavo, – tai kaip tuomet gali žinoti, ko labiausiai reikės dar po dešimties metų? Mažai tikėtina, jog tu visą gyvenimą būsi toje srityje, kurios studijas baigei. Mes ateityje dirbsime darbus, kurie šiandien dar neegzistuoja. Nėra prie ko taikytis, nes anksčiau ar vėliau tai gali tapti nebereikalinga, todėl vienintelis dalykas, kurio verta laikytis, – tai tai, kas tave domina ir kas tau patinka.

Kas svarbiausia, norint būti pasiruošiam ateičiai? Sugebėti greitai keistis, greitai išmokti naujų dalykų, įsisavinti tai, ko tavęs anksčiau niekas nemokė. Geras universitetas gali išlavinti šiuos tavo įgūdžius: išmokyti tave tobulėti pačiam. Reikia dviejų dalykų: iššūkių – sunkių užduočių, kurias iš pradžių net neįsivaizduoji kaip atlikti, kurios reikalauja daug tavo laiko ir pastangų, – ir reikia noro tuos iššūkius įveikti. Taigi prastame universitete neturėsi didelių iššūkių, net jei tau ir patiks tai, ką studijuoji, o gerame universitete gali turėti iššūkių, bet jei tavęs nedomins dalykas, tu nedėsi tiek daug pastangų, kad juos įveiktum, – ir tuo pačiu nepasiimsi iš studijų tai, kas yra svarbiausia: sugebėjimo ateityje pačiam save išmokyti naujų dalykų, naujos profesijos.

Padėk žmonėms, kurie negali padėti tau

Kartais žmonės per daug visur ieško naudos sau. Liūdna matyti tokius, kurie tau būna labai paslaugūs ir pasiruošę padėti, nes galvoja, kad ateityje gali jiems būti naudingas, ir priešingai – visiškai abejingi žmogui, kuriam jų pagalba (kartais reikalaujanti vos kelių minučių) labai praverstų, bet nepadeda, nes nemato, kaip tas žmogus kada nors jiem galėtų būti naudingas.

Paprastą pavyzdį galiu pateikti iš internetinio forumo programavimo skilties. Žmonės nuolatos tobulėja, nuolatos susiduria su problemomis ir nuolatos turi klausimų. Gali sugalvoti ne vieną priežastį, kodėl žinodamas atsakymą neturėtum jiems padėti: pirmiausia, jei pats esi programuotojas, tai mokydamas kitus didini sau konkurenciją ateityje; antra, jei pačiam dabar nėra geriausi laikai (pavyzdžiui, nerandi darbo), tai gali galvoti, kad dabar neturi laiko padėti kitiems, jei tau už tai nemokama. Aš turėdamas laisvą minutę visada stengiuosi atsakyti ir sulaukiau efekto, apie kurį nebuvau pagalvojęs: iš to, kad tu atsakai į klausimus, žmonės pamato, jog išmanai šią sritį ir pradeda tau siūlyti darbus bei rekomenduoti tave kitiems.

Jei manęs prašo parekomenduoti žmogų, aš taip pat rekomenduoja ne tą, kuris yra tik pasiskelbęs, jog teikia paslaugas, o tą, kuris nemokamai padeda žmonėms, ieškantiems pagalbos toje srityje, nes jis atsakydamas į klausimus viešai puikiai pademonstruoja, kad tikrai tą dalyką išmano.

Tai galioja ne tik forumams, bet ir tinklaraščiams. Kokio dalyko specialistas bebūtum, skleisk savo žinias, rašyk apie tai, mokyk kitus. Pavyzdžiui, jei esi profesionalus slidinėjimo instruktorius, rašyk savo straipsnius – pamokas pradedantiesiems. Žmonės atras tave per Google, rekomenduos draugams per Facebook, o tie, kurie susidomės ir norės išmokti daugiau, patys ieškos tavo kontaktų (ir, žinoma, jei jau kas nors asmeniškai prašys skirti tavęs daugiau savo laiko, tuomet įprasta yra už tai atsilyginti).

Lygiai taip pat bet kokios srities specialistą įdarbinti yra žymiai lengviau, kai gali paskaityti jo mintis apie sritį, kurioje jis dirba ir matai, kad jis ją tikrai gerai išmano. Tai darbdaviui gali palikti didesnį įspūdį nei aukštojo mokslo diplomas.

Susikurk darbo vietą sau

Pagaliau prie svarbiausios dalies.

Žmonės dažnai rodo nepasitenkinimą, kad jiems niekas neduoda darbo, kad per mažai moka ir panašiai. O kodėl kas nors tau tą darbą turi duoti? Kodėl turi duoti tau, o ne tu turi duoti kitam? Kodėl tiek daug žmonių Lietuvoje įsitikinę, kad turi rasti kitą žmogų, kuriam galėtų parduoti savo laiką? O jei neranda – tai bloga šalis. Kas trukdo susikurti sau darbo vietą patiems? Lietuvoje vienas žmogus iš šimto turi savo verslą, o yra šalių, kur sau vadovauja kas penktas. Jei tu esi pakankamai protingas, kad tave norėtų kas nors įdarbinti daugiau nei fiziniam darbui, tai turėtum būti pakankamai protingas, jog pats atrastum nišų ir galimybių. Dėl tokių „duokite man darbo arba aš išvykstu“ darbo vietų ir nėra – nes visi tik jų laukia, o patys nieko nekuria.

Iš kažkur yra nusistovėjusi nuostata, kad verslininkas – tai būtinai pagyvenęs piktas stambus dėdė, kuris visus išnaudoja (gerai, gal iš 100 turtingiausių Lietuvos verslininkų nemažai tokių ir yra), o darbas – tai būtinai kažkas nemalonaus, kančia, vergavimas, amžinas savaitgalio laukimas (vos ne: „Sakai, tau patinka tai, ką tu darai? Ei, tai čia tuomet jau ne darbas“).

CommonSense.lt straipsnyje „Triušiukų ir papūgėlių hibridai“ rašo:

Mūsų mokymo įstaigos ruošia papūgėlių ir triušiukų hibridus. Triušiukai – kad bijotų (dėstytojų, valdžios, viršininkų), papūgėlės – kad atkartotų dėstytojų pasakytas “tiesas”. Dar Seneka yra pasakęs: ”Duok vaiką auklėti vergui, ir turėsi naują vergą”. O dabar, jei kalbame apie verslumą, pamėginkime atsakyti į klausimą: ko studentų gali išmokyti tas, kuris gyvenime nebuvo prisiartinęs prie verslo darymo? Visi esate daugmaž baigę kažkokius aukštuosius mokslus: kiek verslumo jums įdiegė jūsų dėstytojai?

Tau nebūtina tapti dideliu verslininku – neturėdamas jokių viršininkų ir pats rinkdamasis klientus gali tiesiog užsidirbti tiek pat, kiek kasdien vaikščiodami į darbą gauna kiti. Paskaityk apie tai, kaip dirba nuolatinį darbą biure metųsi Ieva, ir jos palyginimą: „Dirbti namie ar biure?“.

Verslas Lietuvoje? Pažiūrėk į jaunų žmonių sukurtą „CiopCiop“, šiemet laimėjusį konkursą „Verslauk!“ ir jau sulaukusį didžiulio pasisekimo. Paskaityk apie tai, kaip atsiradoMano meistras“. Galiausiai straipsnis „Menkas verslumas atsilieps šalies ūkiui“ tau paaiškins, kur slypi didžiausia Lietuvos problema ir emigracijos priežastys.

Būnant studentu yra pats geriausias laikas mąstyti apie savo idėjas ir bandyti jas įgyvendinti, nes tu gyveni šiltnamio sąlygomis. Baigus mokslus jau norėsis turėti nuolatinį uždarbį (ypač, jei aplinkui save matysi jį turinčius draugus) ir tuomet jau pats eisi ieškoti darbo vietoje to, kad kurtum ką nors savo. Tuomet, kai įsidarbini, įpranti gyventi jau ne kaip taupus studentas, o kaip nuolatinį atlyginimą gaunantis žmogus – su išaugusiais savo poreikiais ir tuo pačiu išlaidomis – mesti darbą ir rizikuoti dėl idėjos, kuri nežinai, ar pasiseks, pasidaro per daug rizikinga, per daug sunku – nes iš esmės turėtum grįžti į taupaus studento laikus tol, kol tavo verslas neįsibėgės. Dauguma žmonių tam nepasiryžta. Jie geriau 5 dienas eis į darbą, net jei jame daug ko nekenčia, nei rizikuos prarasti tą stabilumą.

Taigi, jei tu nori turėti laisvę gyvenime ir nuo nieko nepriklausyti, ją reikia pradėti kurti tuomet, kai dar neturi ką prarasti, kai neturi ko atsisakyti. Ne veltui dauguma didžiausių kompanijų buvo įkurtos studentų arba studijas metusiųjų – tai ypač galioja technologijų lyderiams (Apple, Microsoft, Facebook). Tiek Bill Gates, tiek Mark Zuckerberg buvo pakankamai protingi, kad įstotų į Harvardą, ir buvo protingesni už daugumą kitų Harvardo studentų, kad neapsiribotų tik mokslais, – tik tuo, ko iš jų tikėjosi dėstytojai. Jie turėjo idėjų ir paskyrė savo laisvą laiką studijų metu tam, kad tos idėjos virstų realybe. Nė vienas jų Harvardo taip ir nebaigė, bet jie pasiekė daugiau už turbūt visus jį baigusiuosius – nes nesistengė būti kaip visi, nešvaistė laiko veltui – kūrė vertę ir veikė tuomet, kai galėjo neveikti.

Tas pats Lietuvą užkariavęs prekybos centrų tinklas „MAXIMA“ prieš 20 metų buvo sukurtas tuometinių Vilniaus universiteto medicinos studentų. Tai reiškia, kad net nesvarbu, ką tu studijuoji, – tereikia svajonės ir tikėjimo, kad gali ją pasiekti… Ir, žinoma, kai jau tiki, tai siekti, o ne vaikščioti laimingam akis užvertus į dangų, nieko daryti taip ir nepradėjus.

Tu gali skirti savo laiką savo paties svajonėms pasiekti arba parduoti jį kitiems ir dirbti dėl kitų žmonių svajonių.

Daug kam sunkiai suvokiama, kodėl aš atsisakau daugumos darbų, kuriuos man siūlo, tuo pačiu ir didesnių pinigų, kuriuos galėčiau uždirbti. Tiesiog manau, kad jei nori būti laimingas, turi stengtis tokiu būti nuo pat pradžių – o ne po metų ar po penkių. Nėra su kuo palyginti to jausmo, kai dirbi sau pačiam, – įgyvendindamas savo idėjas, dėl savo svajonių, o ne dėl kažkieno kito. Tavo darbo rezultatai – sėkmės ir nesėkmės – viskas priklauso tau pačiam – ne kompanijai, kuriai dirbi, ne užsakovui, kuriam padarei ir atidavei.

Tuomet nereikia jokių diplomų, jokių darbo patirčių, nedomina jokios karjeros ir jokios kompanijos, nereikia niekam nieko įrodinėti – tiesiog kuri tai, kas turi vertę, ko reikia kitiems žmonėms, ir gali daryti tai, ką nori. Tuomet visa savaitė tau yra kaip savaitgalis. Tai yra laisvė, kurią žmonės gali sau susikurti, jei neplaukia su minia, žino, ką ir kodėl daro, ir pasiryžta tam, ko kiti dažnai neišdrįsta.

Būk nuolatos užimtas, protingai užimtas

„Neturi pinigų? Tai gal turi laiko? Neturi laiko? Tai gal turi pinigų?“ – puikūs žodžiai.

Nesuprantu, kaip galima neturėti ką veikti. Jei turi daug laisvo laiko ir pinigai tavęs neriboja – tuomet keliauk, patirk, pamatyt, pažink, džiaukis gyvenimu. Jei turi daug laisvo laiko ir jo praleidimą riboja pinigai – tuomet tavo darbas turėtų būti išnaudoti tą laiką taip, kad ateityje pinigų netruktų ir galėtum daryti tai, ką nori.

Aš turiu omeny ne šiaip nekvalifikuoto darbo susiradimą, kurį padirbus gausi pinigų, juos išleisi ir vėl viskas iš naujo, bet tai, kas tavo galvoje paliktų ilgalaikę žymę, kas ateityje tau padėtų būti geresniu.

Portugalijoje sutikau merginą, kuri turėjo tapti skulptore, bet jos studijų programą po kelių kursų dėl sumažėjusio studentų skaičiaus universitetas nutraukė. Jai teko galvoti, ką tuomet veikti gyvenime. Mėgo piešti, bet nematė galimybių iš to pragyventi. Tuo pačiu turėjo daug laisvo laiko ir nenorėjo imtis nekvalifikuoto darbo, nes suprato, kad tuomet prie jo tikriausiai liktų visą gyvenimą. Galiausiai ji nusprendė išmokti piešti kompiuteriu – užsisakė knygas, pradėjo mokytis savarankiškai ir tuomet, kai aš ją sutikau, ji jau man rodė užsakovams savo atliktus Flash darbus. Tai buvo laiko investicija į save – įgauti žinių ir įgūdžių, kurie jai padėtų gyvenime.

Ilgalaikis fizinis darbas bukina žmogų. Kartą iškėlus ranką kažkur vidury Estijos sustojo džipas su lietuviškais numeriais. Viduje buvo 25-30 metų lietuvis, su drauge grįžtantis iš Talino – pasisiūlė nemokamai pavežti 500 kilometrų iki pat Vilniaus, kuriame atsisveikinome („padėk žmonėms, kurie negali padėti tau“). Abu atrodė laimingi, patenkinti gyvenimu. Jaunas vyras pasakojo, jog niekada neturėjo daug pinigų, todėl visada teko dirbti. Pirmame kurse jis įsidarbino vieno Vilniaus naktinių klubų apsauginiu, prie kurio įėjimo budėdavo. Po pusės metų jis nebeištvėrė – pasiprašė būti atleidžiamas. Ne dėl to, kad darbas būtų buvęs sunkus ar kad netenkintų atlyginimas, bet todėl, jog, sakė, negalėjo ištverti to, kaip jautė bunkantį savo protą, leidžiant laiką stovint ir žiūrint į vieną tašką (o kiek žmonių to taip ir nepajaučia?). Jis laiku save iš ten ištraukė, o dabar, praėjus keliems metams, turi net tris sėkmingus verslus ir kiekvieną žiemą nardo Egipte.

Smegenys yra kaip kūnas – jei ilgesnį laiką nesportuodamas gali prarasti fizinę formą, tai ilgesnį laiką nedirbdamas protinio darbo gali tiesiog atbukti, – mažiau mąstyti, mažiau suvokti. Aktyviai nenaudojamas protas tai tas pats, kaip aktyviai nenaudojama užsienio kalba, kurią kadaise gerai mokėjai, – kuo toliau, tuo sunkiau susigrąžinti tai, kas kažkada tavo galvoje buvo. Neleisk savo protui nykti, naudokis juo, ieškok ilgalaikio protinio darbo vietoje ilgalaikio fizinio.

Tiek moksleiviai, tiek studentai dažnai turi daug laisvo laiko. Dažniausiai bendras bruožas tarp jų būna tai, jog jie dar nėra atradę to, ką nori veikti gyvenime (nes, kai atrandi, atsiranda ir užimtumas). Tuomet belieka laiką pašvęsti bandymams – žiūrėdamas televizorių ar žaisdamas kompiuterinius žaidimus tikrai nesužinosi, kas tave gyvenime domina, bet domėdamasis skirtingomis sritimis, skaitydamas straipsnius, tinklaraščius, bendraudamas su vyresniais žmonėmis ir domėdamasis tuo, ką jie gyvenime yra veikę, gali vieną dieną atrasti tai, kas tave užkabins, – jei ne profesiją, tai galbūt verslo idėją.

Jei turi laisvo laiko, tai Stanford Entrepreneurship Corner ir TED yra puikios vietos jį praleisti. Po kiekvienos išklausytos kalbos kažkas galvoje lieka ir visa tai galiausiai suformuoja žinias ir mąstymą, kuriuo gyvenime tikrai pasinaudosi.

Emigracija: nebėk, jei nežinai, kur nori nubėgti

Lietuvoje nerandantiems sau vietos ir galvojantiems apie emigraciją (ne dėl mokslo, o dėl darbo) rekomenduoju būtinai perskaityti vieną straipsnį, kurio mintims labai pritariu ir kelias leisiu sau pacituoti:

Jaunimui Lietuvoje pabaigus mokslus pradėti savarankišką gyvenimą be galo sunku. Todėl jie ir važiuoja į Norvegiją ar kitą šalį, galvoja – pradėsiu karjerą nuo tokio darbo, kurį gausiu. Lietuvoje daugybė baigusių vadybininko mokslus, bet nemoka užsienio kalbos. Daugybė vadinamųjų edukologų, bet vėlgi – nei darželyje, nei mokykloje nemokančių kalbos nepriima. Todėl tenka griebtis nekvalifikuoto darbo. Visi galvoja, kad laikinai. Bet pavojus toks, kad nekvalifikuotas darbas labai menkai apmokamas. Todėl reikia dirbti daug daugiau valandų, kad užsidirbtum minimalioms reikmėms. Be to, darbas fiziškai sunkus. Žmonės pavargsta, fizinis darbas atbukina, vakare nieko nebesinori, mokytis kalbos ir ką nors dar studijuoti pavyksta tik labai užsispyrusiems.

Taip padirbus 5 ir daugiau metų šansas gauti kitokį darbą vis mažėja. Ką rašysite į CV? Įrašius, kad pagrindinė darbo patirtis – valytojo ar statybininko, galėsite gauti tik panašų darbą. Jei žmogus, nors ir baigęs mokslus, pagal profesiją visiškai nedirbo, jo išsilavinimas turi mažai vertės ir nuvertėja dar labiau bėgant laikui ir dirbant nekvalifikuotą darbą. Mokslininkai tokį reiškinį pavadino proto švaistymu (brain waste – angl.). Žmogus turi išsilavinimą, gabumų, potencijos, tačiau neišnaudoja jų.

Lietuvoje, regis, iškreipta ne tik moralinių vertybių, bet ir ekonominė sistema. Susidaro įspūdis, kad dauguma Lietuvoje išgyvena tik gaudami iš užsienyje dirbančių artimųjų ir giminių paramą. Prekės ir paslaugos Lietuvoje įkainotos ne pagal lietuvišką algą, o pagal užsienyje uždirbamus pinigus. Taip žmonės Lietuvoje pasidaro priklausomi nuo užsienyje dirbančiųjų. Savo ruožtu užsienyje dirbantieji negali grįžti į darbą Lietuvoje, nes su lietuviškomis algomis nebeišgyventų, be to jaučia spaudimą padėti artimiesiems Lietuvoje.

Vis galvoju – kuo daugiau žmonių išvažiuos iš Lietuvos, tuo mažiau darbo pasiūlos čia bus. Juk išvyksta žmonės – nebereikia jiems ir paslaugų. Taip darbo vietų Lietuvoje mažėja. Tai vėl skatina emigraciją, ir todėl nuolat mažėja darbingų gyventojų Lietuvoje, jaunimo, mažėja mokestinės įmokos, valstybė priversta mažinti socialinę paramą. Viskas užsidaro į užburtą ratą. Pasekmė – visa šalis pasidaro priklausoma nuo emigrantų atvežamų ar siunčiamų pinigų, todėl emigracija netiesiogiai ir skatinama. Ką emigracijoje išgyvena mūsų piliečiai ir jų vaikai, niekam nerūpi.

Išvažiuojantieji tiesiog ieško išeities. Juk žmogiška siekti gerovės, svajoti apie geresnį gyvenimą. Bet skaudu matyti, kaip žmonės, vedami iliuzijų praturtėti emigracijoje greitai ir lengvai, praranda savo geriausius gyvenimo metus, o kartais sužlugdo ir ateitį.

Tuo pačiu rekomenduoju: „Kodėl Lietuvoje gyventi gera“ – turbūt mieliausias tekstas, kurį kada esu skaitęs apie Lietuvą, ir geriausias paaiškinimas, kodėl išvykę žmonės svajoja sugrįžti.

Daryk tai, ko bijai

Geriausias patarimas, geriausia taisyklė, kuria visuomet pats stengiuosi vadovautis.

Nebūna tokių dalykų, kaip „už mane nusprendė tėvai“ – būna tik „aš nusprendžiau, kad už mane sprendžia tėvai“. Nebūna tokių dalykų, kaip „neturiu pasirinkimo“ – net kalinys turi pasirinkimą: bandyti pabėgti iš kalėjimo arba ne. Reiškia, tu kiekvienoje situacijoje pasirinkimų turi mažiausiai du, o dažnai ir dešimtis. Kartais vienas iš pasirinkimų būna taip išryškintas tavo aplinkoje nusistovėjusių normų, kad kito net nepastebi. Kartais kito tiesiog bijai. Daryk tai, ko bijai. Tai išmokys tave daugiausiai.

Nepraleiskite naujų tinklaraščio įrašų*

Gaukite juos tiesiai į savo el. pašto dėžutę

* – nes tingus šio tinklaraščio autorius juos rašo kartą per mėnesį

Atnaujinimai Facebook'e

Komentarų: 185

  • Lukas sako:

    Na, šįkart tai jau tikrai paskatinai IELTS testui pasiruošti, kuo geriau, kad Glazge turėčiau šansą studijuoti abi savo mylimas sritis: ir informatiką, ir fiziką. Ačiū tau!

  • Andrius sako:

    Patinka skaityti Kerniaus tekstus. Dėkui už juos, tikrai kuriama vertė :)

  • Jurga sako:

    Bet tai kai geras straipsnis, ypač paskutinis punktas. Pernelyg dažnai galvoju, o kas bus, taigi nepavyks, ką pagalvos kiti ir dar begalė visokių „bet“ prisigalvoju.

  • Mindaugas sako:

    Na, Kerniau, dar vienas geras tekstas. Šaunuolis!

  • Visi tik giria, o aš pasakysiu, kad man sukėlė šleikštulį. Jei bus įdomūs argumentai, tai gal tada atrasiu laiko išsiplėsti, va.

  • frogsign sako:

    Straipsnis labai patiko. Turbūt užėmė nemažai laiko, kol parašei. Teisingas požiūris ir yra apie ką pagalvoti.

  • pow sako:

    neperskaičiau kol kas iki galo, bet nereikia taip jau teigti, kad neturi patirties nepriims. Žinau nemažai žmonių, kurie čia tiesiog neieško darbo, laukia kol iš dangaus nukris, bet nenukritus sako, kad jo nėra ir išvažiuoja. Arba tiesiog nori išvažiuoti, bet dėl to kaltinti tai reikėtų tik save.

  • Jonas sako:

    Voveriuk labai idomu plz parasyk, nes man tavo nepagristas komentaras suvimde, prasau argumentuok:)

  • Jigrel sako:

    Pasidalinsiu ir savo istorija, kuri prisides prie sio grazaus straipsnio.
    As grojau ( na ir dabar groju ) smuiku. Ir gerai grojau – laimejau kelis tarptautinius ir nacionalinius konkursus, nuolat koncertavau ir dalyvavau festivaliuose. Net ir mokyti kartais kviesdavo. Bet as turejau uzslepta simpatija budizmui, kinu ir tibetieciu kalboms ir kulturoms. Supratau, kad noriu destyti kinu istorija ir antropologija! Visi mano kad as stosiu i akademija ir toliau grosiu – atetis juk saugi ir garantuota. O as nusprendziau viska pakeisti. Buvo barniu ir su seima, visko buvo..
    Dabar esu pirmakurse Mancesterio universitete, studijuoju Chinese Studies. Specializuojuosi, nenuostabu, istorijoje ir antropologijoje. Esu viena is geriausiu savame kurse. Ir daznai pagalvoju, kad kaip nuostabu, kad neissvaisciau savo laiko kokioj nors akademijoj!
    Man tik 19, o jau si birzeli skrendu i Pekina pravesti anglu kalbos ir istorijos kurso, rupgpjuti skrendu i Shandong universiteta pasidalinti antropologijos ziniomis. Man netgi pazadejo, kad turesiu galimybe ilysti i senus istorinius archyvus!..
    Skambes banaliai ar naiviai, nesvarbu, darykit, ka tikrai labai norit daryti, ir nekils jokiu problemu igyvendinti viena is Kerniaus minetu tikslu – tapti nepakeiciamu.

  • Karolis sako:

    Kerniau, puikus motyvuojantis įrašas, ačiū, kad kuri!

  • Simas J sako:

    Neįtikėtinai įdomus, užvedantis ir vertingas straipsnis, tik gal šiek tiek per ilgas šiems internetinių straipsnelių laikams. Bet vis tiek manyčiau dešimtokams-dvyliktokams besirenkantiems gyvenimo kelią turėtų būti įrašytas „must read“ sąraše pirmu numeriu!

    P.S. Siūlyčiau autoriui nusiųsti straipsnį į „Delfi pilietį“ – jei būtų išspausdintas ten, jis pasiektų dar didesnę auditoriją ir atneštų dar daugiau naudos visuomenei ir Lietuvai.

  • Carpe diem sako:

    Aš manau, kad dauguma talentų yra įgimti. Lengva kalbėti apie išskirtinumą ,kai esi tokia multi talentinga kaip Jigrel, nematau skirtumo ar tu būtum keliavus į Kiniją groti smuiku ar šiuo atveju kalbėti apie antropologiją. Bet noriu priminti, kad didesnius nei vidutinius gebėjimus statistiškai turi mažiau nei ketvirtadalis gyventojų, akademiškai apdovanotu mažiau nei 10%. Automatiškai kyla klausimas, o ką daryti kai esi visais atžvilgiais pakeičiamias? Dabartinės visuomenės unikalumo akcentavimas tampa liguistas. Kiekvienas save gerbiantis žmogus PRIVALO būti unikalus ir gyventi iškirtinį gyvenimą, šią nuomonę, neatsakingai naudodamas savo autoritetą, į jaunus protus bruka ir Kernius. To pasekoje turime didelį savižudybių skaičių, psichinių susirgimų padidėjimą. Aš siūlau tiesiog mėgautis gyvenimu, atsigręžti vėl į gamtą, juk gyvenimas pertrumpas juk įrodytum savo „išskirtinumą“ tokiem patiems “ išskirtiniams“.

  • Jigrel sako:

    Lengva kalte suversti igimtiems gabumams ir statistikai, kai nera bandoma nieko pakeisti. O ir Kernius kalbejo ne apie ‘isskirtinuma’, o apie naudinguma visuomenei. Naudingumas veda prie isskirtinumo, net neatvirksciai.
    O ir tikslas, manau, sio straipsnio nebuvo ipirsti visiems ideju, kaip tapti ‘isskirtiniams’, o pirmiausia naudingiems.

    “No matter what age you are, or what your circumstances might be, you are special, and you still have something unique to offer. Your life, because of who you are, has meaning.“ – Barbara de Angelis

  • Deividas sako:

    Nors nesutinku su kai kuriais (gan kategoriskais) teiginiais ir mintimis (del darbo patirties ir pan.:esu girdejes apie viena lietuvi, tiesiai po mokyklos baigimo isdalinusi 10 tukstanciu cv kopiju Londone ir gavusi IT vadovo darba vienoj puikioj kompanijoj ir uzdirbanti 110 tukst. svaru per metus- svarbu kas tavo galvoje, o ne kokia patritis), taciau straipsnis puikus ir tikrai motyvuojantis. Dekui.

  • Kernius sako:

    Jigrel, super istorija. Galvojau, kas tokia yra ta visada šiek tiek kandi ir ironijos nevengianti komentatorė.

    Deividai, pow, jūs ne taip mane supratote dėl darbo patirties svarbos. Aš nesakau, kad darbo be patirties susirasti yra neįmanoma, – norėjau pasakyti, kad yra žymiai sunkiau jos neturint ir todėl reikia stengtis išnaudoti savo laiką taip, kad šios problemos ateityje išvengtum.

    Carpe diem, „sėkmingais gimstama ir aš nieko negaliu padaryti“ yra mąstymas, kuris žmones sužlugdo. Savęs įtikinimas, kad tu nieko negali, savęs pateisinimas, kodėl nieko nedarai, kai kiti daro.

    Aš gerai save pažįstu ir žinau, kad vienintelis gabumas, kurį galbūt turiu nuo gimimo, tai aiškiai dėstyti mintis. Visa kita, kas atsirado mano galvoje, aš pats į tą galvą įdėjau. Niekada mokykloje nebuvau pirmūnu – 10 žmonių iš 30 būdavo už mane geresni. Man pasisekė, jog atsirado dalykų, paskatinimų, kurie leido patikėti, jog aš pats valdau savo gyvenimą ir jei aš noriu kažko, tai turiu to ir siekti, o ne teisinti save, jog „gimiau ne toks gabus kaip kiti“. Būtent todėl man ir norėjosi parašyti šį tekstą.

    Pagrindiniai dalykai, kurie padeda tobulėti, yra smalsumas (noras žinoti) ir motyvacija (supratimas, kodėl tu tai darai). Viskas. Kiekvienas žmogus gali save išugdyti, jei nešvaisto laiko veltui.

    Mano nuomone, pagrindinis išskirtinumas nėra žmogaus talentas – tai žmogaus mąstymas, tai, kaip jis žiūri į pasaulį, kaip jis suvokia dalykus, kuo jis tiki ir kuo ne. O savo mąstymą tu suformuoji pats. Pasaulyje yra daugybė talentų, kurių mąstymas neleidžia jiems atsiskleisti.

    >> „Aš siūlau tiesiog mėgautis gyvenimu, atsigręžti vėl į gamtą, juk gyvenimas pertrumpas juk įrodytum savo “išskirtinumą” tokiem patiems ” išskirtiniams”.“

    Žmonės žudosi ir suserga depresija („vidutinio amžiaus krize“) būtent tuomet, kai suvokia, kad gyvenime galėjo pasiekti daugiau, bet to nepadarė, nes netikėjo savimi ir švaistė laiką veltui. Tiesiog kiekviename žingsnyje, kai reikėjo priimti sprendimus, jie rinkosi lengviausius arba klausėsi kitų, o ne savęs.

    Aš nenoriu pasakyti, kad kiekvieno tikslas turi būti tapti garsiam ar panašiai. Tiesiog būti laimingam, daryti gyvenime tai, ką tu nori. Tai ir yra didžiausias pasiekimas.

  • Ieva sako:

    Puikus straipsnis, Kerniau! Dėkinga už nuorodų gausą, jaučiuosi įvertinta :)
    Mane iš tiesų jau seniai glumina ir stebina perspektyvų vaikymosi problema. Matyt čia yra globali šių laikų bėda – žmonės nebeieško savęs, savo paskirties, savo kelio – žmonės vaikosi tariamų perspektyvų. Tai nuo pat pradžių yra klaidinga – nes net jei dėl perspektyvumo neapsiriksi, ir kol baigsi studijas specialybė nepraras paklausos – neturėdamas nei menkiausios aistros tam dalykui nesužibėsi ir kaip specialistas… Ir apskritai – rinktis būsimą darbą tik pagal pinigus, kuriuos gali uždirbti – kvailystė. Psichologų seniai įrodyta, kad laimės koeficiento pinigai praktiškai neįtakoja, arba tokia „piniginė“ laimė trunka trumpai, tad dirbdamas nemielą darbą būsi nelaimingas, nepaisant to, kad uždirbi krūvą pinigų, o dirbdamas tai ką mėgsti – būsi laimingas nepaisant to, kad uždirbi mažiau…
    Aš tikiu rytų filosofija – kiekvienas žmogus turi paskirtį, savo kelią – ir tik radęs jį jis gali būti laimingas, jaustis pasaulio dalimi, matyti kad kuria kažką naudingo, kad yra Asmenybė. „Mada yra kvailiams“ – taip, ar labai panašiai yra pasakęs vienas garsiausių pasaulio madų dizainerių – ir tai tiesa. Kiekvienas esame individualus – tai kas tinka vienam – visai netiks kitam – tai tinka kalbant apie drabužius, spalvas, pomėgius, muziką, specialybę, darbą, maistą – tai tinka kalbant apie bet ką.
    Tad nuo vaikystės turim ieškoti savęs – kaip lietuvių liaudies patarlė sako: „kas ieško, tas randa“.

  • Paulius sako:

    Puikus straipsnis, perlai, o ne mintys. Keletas is ju buvo pacios atejusios i galva, bet teisingai sakai, apibendrinant: investuok viska!
    Vienas puikus variantas padeti zmonems, tai savanoriskas darbas pasaulyje, uz kuri neretai dar paciam reikia susimoketi.

  • Carpe diem sako:

    Labai ačiū , Kerniau, už išaiškinimą, dabar jaučiu, kad įrašo mintis taikli ir teisinga ir svarbiausia aiškiai užbaigta:)

  • Tomas sako:

    Galėčiau iš vienos pusės mestelti kritikos dėl kompiuterinių žaidimų ar televizijos.Šioje srityje taip pat kažkas dirba ir plačiu glėbiu laukia gerų specialistų – tiek žurnalistų, tiek programuotojų, dizainerių, animatorių.
    Šiaip šaunus tekstas, dedu į favoritus, įsijungsiu kai trūks motyvacijos(o taip deja nutinka ne retai)

  • Abejonė sako:

    Straipsnis nuostabus, komentarai taip pat. Moralas – daryk tai, ką nori daryti, veik. Man iš kart kyla problema tai ką aš noriu daryti? Veiklų ir pomėgių yra, tačiau ar tai yra TAI, kas mane padarys laiminga?

  • Ernestas sako:

    Labai ačiū už išsakytas mintis. Tokie straipsniai pažadina smegenis ir liepa joms veikti !!!

  • Rilu sako:

    Įspūdingas straipsnis, Kerniau. Nepaprastai įkvėpė. Perskaitęs tik dar labiau nusivyliau paskutinius 4-5 metus praleidęs besėdėdamas prie kompiuterinių žaidimų, supratau, kiek daug pražiopsojau.
    Vėlgi, nesutinku tik su vienu teiginiu – „Juk kiekvienas kažkuo domisi – reiškia, kiekvienas turi sritį, kurią išmano daugiau nei eilinis žmogus.“ Jei žmogus, kaip pats sakei, žaidžia kompiuterinius žaidimus, žiūri televizorių per dienas, ar užsiima kita nemotyvuota ir nemotyvuojančia veikla, jis retai turės konkrečią sritį, į kurią bus daug įsigilinęs ar gerai ją išmanys. Žinoma, jei žmogus tų žaidimų nebežaidžia, jis tam tikra prasme – laisvas, gali domėtis įvairiais dalykais. Tačiau, pavyzdžiui, aš, pabudęs iš kelerius metus trukusio žaidimų „miego“, susizgribau, kad niekur neįstosiu, iškart šokau prie mokslų ir dabar, neturiu laiko niekuo domėtis, nes per dienas leidžiu laiką mokydamasis, tam kad įstočiau kur nors, kas man kada nors bus įdomu. :D

  • Nuotrupos sako:

    [...] tingėjimas! Deja, taip ir neparašysiu… Nors čia man džiaugtis reikia!!! Tiesiog atradau kito žmogaus mintis, kurios daugmaž sutampa su manosiomis… Įrašas subalansuotas tiems, kurie nusivylę darbu, [...]

  • kiri sako:

    Atgavom badus :) Tu tikrai kuri vert3, bent mane, o tikiu ir daugelį kitų žmonių, ikvepi veikti, kurti, rinktis atsakingai ar bent jau susimastyti.
    Ačiū.

  • Domas sako:

    Labai geras straipsnis! Retai tenka tokių gerų straipsnių rasti. Labai geri pavyzdžiai ir straipnis lengvai skaitosi, nesustok ir rašyk savo blogą toliau, įdomu paskaitynėti:).

  • viz3 sako:

    Puikiai parašyta.
    Nors su kai kuo nesutinku, bet vistiek puikiai.
    Tarkim, labai klysti dėl verslumo. Lietuviai verslūs ir labai didelė dalis imdavosi savarankiškos veiklos, bet jau kokius 20 metų atrodo daroma viskas kad tą savybę išnaikint. 90 -aisiais buvo banditai, paskui konservatoriai su Vagnoriaus žiauriom akcijom, viešieji konkursai saviems ir t.t., ir panašiai.

  • Darius sako:

    Tikrai įdomus tekstas. Įdomūs komentarai. Ir kalbėjimas ne tuščias, išgalvotas, bet autentiškas, išgyventas. Svarbi mintis – visose gyvenimo projekcijose neprarasti savęs. Ne prisitaikyti, ne paklusti aplinkybėms, konjunktūrai, vyraujančiai nuomonei, bet laisvai kurti savo gyvenimą, savo gyvenimo prasmę. Taip, gyvenimas per trumpas, kad jį tik nuvargtume, praleistume, iškęstume… Verta pamėginti kurtis jį drąsiai kaip išskirtinę, nepakartojamą, prasmingą istoriją. Gal net ir apie tą pridėtinę vertę taip baisiai rimtai negalvojant. :)

  • [...] įrašo dalis: http://kernius.net/kodel-jauni-zmones-neturi-darbo-ir-ka-daryti-kad-tu-ji-visuomet-turetum Share [...]

  • Dovilė sako:

    Va, reikia visiem pasakyt, kas tiki diplomą esant kažkokiu tai stebuklingu raktu į karjerą ir sotų gyvenimą, o tai dabar dauguma ketverius metus tėvams ant sprando sėdi, neva siekia aukštumų kaldami tekstų paklodes, o paskui dar magistrą studijuot pasiima (kad galėtų vėl tėvelius pjaut), mat darbo nėra (ne neranda, o nėra). Nu paskui klausia manęs, kodėl aš ant tokių pykstu, vat ir pykstu, nes nosį riečia, akademinė bendruomenė.

  • Liūtūkas sako:

    Labas,

    Visų pirma norėčiau tave pagirti.. Įkvepiantis straipsnis. Vieną mintį įkėliau ir į facebook sieną (tą su vergu). Dviems draugams išsiunčiau nuorodą į šį puslapį. Jie turi tai perskaityti. Ačiū už naudingas įžvalgas.

    BET.
    Ar niekada nesusimąstei, kad gyvenimas per trumpas, kad įrodinėti kitiems, koks tu esi geras? Stengtis kitus aplenkti, kad gautum geresnį darbą?

    Save laikau gan perspektyviu. Man viskas įdomu…esu hyperaktyvus. darau viską. noriu visko….turiu galimybes UŽDIRBTI PINIGUS.
    TURIU DIDELIUS TIKSLUS.

    BET. Kažin ar būsiu laimingas..kai turėsiu DAUG pinigų? Yra tyrimai, kurie sako, kad didejant pajamoms yra riba, kurią peržengus, kiekvienas ribinis pajamų prieaugis nebesukelia tiek daug džiaugsmo… t.y. jachta, greičiausiai, neatneš tiek džiaugsmo ateityje, kaip ….

    va kas mane žavi…. boardsports.lt – jie tikrai daro, ką myli. ir už tai gauna pinigus….. apsilankyti pas juos. feisbuke susiraskite 313 TV, jie filmuoja ir rodo visiems savo gyvenimo būdą….
    BET. Ar jie tikrai yra laimingi?

    Čia jau gilūs pamąstymai pas mane ir šiaip minčių kratinys…. noriu tuo parodyti, kad gyvenimas paradoksalus. gyvenk šia minute…daryk kas malonu. negalvok apie ateitį….nes kartoju – gyvenimas yra PARADOKSALUS…..

  • Mindaugas sako:

    In other words: be a competitive bitch. :)

  • Jonas sako:

    Mokykloj velniškai gerai sprendžiau matematiką ir daug kas man sakė „o, koks tu protingas“, o aš visąlaik norėdavau atsakyt, kad aš ne toks jau ir protingas, nes protas didžiąja dalimi yra visai kas kita, bet nemokėjau to tvirtai pagrįst. Tada „perspektyvų“ vedinas įstojau į specialybę, turinčią mažai ką bendro su matematika, pasiekimų prasme tapau vidutinybe, bet vis tiek nemečiau mokslo. Dabar liko trys mėnesiai iki diplomo, ir žvelgiant į savo veiklą studijų metais matau, kad nedariau beveik nieko, apie ką čia rašoma. Ir aišku – esu baisiausiai susimaišęs, ką noriu veikti gyvenime, ir kol kas neturiu jokių aiškių nei karjeros, nei kitokių perspektyvų. Dabar pasakyčiau, kad ta didžioji dalis proto ir yra šito įrašo turinys – sugebėjimas auginti save, nesislėpti patogiuose užkampiuose, ir kurti vertę darant tai, kas patinka.

  • Indre sako:

    wow, tikrai nuostabu. Perskaiciau teksta iki galo. Atrodo, isguldei mano mintis. Viskas suformuluota aiskiai, o tokio aiskumo man kaip tik siuo metu ir reikejo. Net pavydu tiek daug komplimentu, bet prie ju prisijungiu ir as. Gera matyti bendraminti.

  • Marius sako:

    Dirbk-Pirk-Mirk. Straipsnis kaip saldi lopšinė , monetarinės sistemos vergams.

  • Paulius sako:

    Noriu prisdėti prie Mariaus ir pasiūlyti alternatyvą. Nieko neveik – nieko nepirk – Mirk.

    Jei žmonės nebūtų pasirinkę monetarinės sistemos kaip būdo apsikeisti prekėmis, paslaugomis ir kita sukurta verte, o vietoje to pasirinkę nieko neveikimo sistemą, būtumėm visi daug laimingesni. Niekas nebūtų varginęsis išrasti ir visą pasaulį aprūpinti automobiliais, niekas nebūtų sukūręs mobilaus telefono ir kompiuterio. Nereikėtų dabar sėdėti prie mirgančio ekrano ir skaityti šio kvailo straipsnio. Na o jei ir nebūtumėm laimingi – ne problema. Dėl medicinos neišsivystymo, nevaldomų ligų ir sudėtingų išgyvenimo sąlygų, nereiktų ilgai kankintis ant šios žemės.

    Kam tos monetos, kurios nieko gero pasauliui neduoda, tik leidžia lengvai ir greitai keistis paslaugomis? Keistis? Už tai, kad gaučiau paslaugą, turiu pats atlikti kažkokią paslaugą, dirbti ar ką nors sukurti? Absurdiška sistema, aš jums ne koks vergas.

  • dew sako:

    Neblogai :) Nors vėlai atsimerkiau (dabar auga vaikai ir senatvės sulaukė tėvai), vistiek reikia veikti. Bijau, nenoriu. RENKUOSI veikti.

  • Jigrel sako:

    Pauliau, na ir galvotum, kad zeme plokscia be tos monetarines sistemos ir neturetum galimybes savo tulzies skleisti internetiniuose komentaruose – kur tada detumeis, laido riteri?
    Ir kvailiais nesisvaidyk i visas puses, o tai is balutes geres tuo paciu avineliu pavirsi.

  • G sako:

    AČIŪ KERNIAU

  • Andrius sako:

    Labai geras straipsnis. Daugelis teiginių labai artimi mano mintims. Tikrai nesitikėjau. :) ))

  • Paulius sako:

    Jigrel, tikriausiai mano atsakyme į Mariaus komentarą reikėjo įdėti sarkazmo ženklą. Kritika buvo adresuota jam.

    Nors pats daugiau laiko praleidžiu kurdamas, negu vartodamas, sunkiai save pavadinčiau vergu. Jei myli savo darbą (arba, kitais žodžiais, turi apmokamą hobį), sunkiai įsivaizduosi save veikiant ką kitą. Baisu pagalvoti kur būčiau dabar, jeigu būčiau pasidavęs giminių ir aplinkinių spaudimui studijuoti kažką perspektyvesnio, o ne tai, prie ko traukė širdis. Nekęsčiau studijų, nekesčiau darbo ir tikrai savo noru nedirbčiau. O dabar yra priešingai. Nebuvo lengva eiti prieš artimų žmonių ir visuomenės diktuojamą srovę, bet galiausiai tai atsipirko. Mūsų istorijos panašios.

    Na o ilgas tekstas virš komentarų – vienas geriausių ir svarbiausių Kerniaus parašytų straipsnių. Laukiau jo nuo tada, kai Kernius prasitarė apie ką rašo. Norėjau pasidalinti su draugaus. Kuo daugiau žmonių paskaitys apie tai, tuo geriau.

  • P. sako:

    Kerniau, ačiū už tekstą. Už įdėtą darbą ir atiduotą laiką. Žinau, kad tu rašei su malonumu.

    Norėjau pasidalinti viena TED kalba, kuri kaip tik ir kalba apie problemą, kad jaunimas neišnaudoja savo talentų.
    http://www.ted.com/talks/sir_ken_robinson_bring_on_the_revolution.html

  • Jigrel sako:

    Pauliau, tada prasau priimti mano atsiprasyma, kad neteisingai supratau tamstos mintis.

  • Giedrius sako:

    Ai, nebegirsiu, aišku, kad geras straipsnis. Ir dargi su naudingom nuorodom. :}
    O va šitas paveiksliukas gerai iliustruotų įrašą ar jo dalį:
    bitsofwisdom.org/2011/03/11/everyone-is-a-genius/

  • Šaras sako:

    Maladiec. Nežinau ką rūkei rašydamas, bet tekstas velka ne ką prasčiau ;)

  • Augustė sako:

    Tikrai šaunus straipsnis :) Pati esu studentė, 4kursas, ir supratau, kad patekau į tokią pačią padėtį kaip ir 12klasėj, praktiškai niekas nepasikeitė – nesupratau ko noriu, norų pilna, o suformuluoti juos į tikslus gan sudėtinga, juk visi norim tiek daug :) sugalvojau, kad magistro reikia užsieny (žinau ir kelias studijų šakas), tačiau tam reikia pinigėlio. Todėl dar vieni metai bus „gaištami“ užsidirbant ant jų. Ką gali žinoti, gal dar ir naujo bakalaura užsinorėsiu per tą laiką… Ir baisu pagalvoti, kad tik nebūtų vienas iš tų variantų, kai lauki kada pradėsi gyventi, o paaiškėja, kad visą tą praėjusį laiką jau gyvenai…

  • Marius sako:

    Vartotojų visuomenė suės save pačią , be vertybių , be moralės

  • Augis sako:

    Na, Kerniau, galiu tik dar kartelį tave pagirti – esi pats geriausias motyvatorius, kokį pažįstu :] ty

  • Juodaodis Albinosas sako:

    the reality chip is in your hand

  • Ringas sako:

    eh, kad sita straipsni buciau perskaites gudziais mokyklos laikais…

  • jurgis sako:

    > Problema su dauguma darbo nerandančiųjų nėra tai, kad jiems trūksta proto, – problema yra tai, kad jiems trūksta žinių.

    o man susidaro įspūdis, kad daug kam trūksta gebėjimų/gabumų būt rimtais specialistais.
    tiesiog „nepaveža“ sudėtingesnių dalykų dauguma studentų. Pvz, dėstytojauju kolegijoj komp. tinklistams pirmakursiams programavimo įvadą – tai tik su trečdaliu galima normaliai dirbt. Kitiems kažkaip „fantazijos trūksta“ – sunkiai sekasi dėsningumus pastebėti. Ir gebėjimo susikaupt trūksta (nes žioplas klaidas labai velia).

    tai vietoj teorijos geriau duodu galvosūkius spręst – vis šiokia tokia nauda ;)

    ir dar trūksta netingėjimo (motyvacijos), dažnai…

  • To Marius: pritariu :)
    To Paulius: taip, pinigai ilgą laiką buvo variklis, bet ar pasikeitus sąlygoms ir esant galimybei gyventi daug progresyviau, reikia laikytis įsikibus senos sistemos?

  • Aurimas sako:

    Nerealus straipsnis, pritariu aukščiau pasisakiusiems. Prieš šokdamas į komentarą noriu pasveikinti: mūsų (http://poko.lt) duomenimis, šis įrašas yra pats populiariausias Lietuvos blogosferoje per gerus pusę metų. O greičiausiai dar ir seniau ;)

    O šiaip aš tik pridėčiau pastebėjimą dėl patirties: labai neretai žmonės gali nuveikti dalykus, bet niekada negauna galimybės to padaryti, nes niekas netiki, jog jie tai gali („kaip tu mums dabar strategiją sudėliosi, jei niekada to nesi daręs?“ – nesvarbu, kad atsisėdęs gali supaišyti ant lapo, kas blogai ir kas gerai). Būtent todėl studentai, kurie galėtų banke tobulinti produktus, gauna tik pasiūlymus sėdėti prie kasos – HR jais nepasitiki, ir nenori rizikuoti. Natūralu. Išvengti to galima tik dviem būdais: veikti pačiam ir taip turėti, ką parodyti, kai paklausia „o kodėl tu tai sugebėsi?“ arba tikėtis, kad rasi įmonę, kuri yra labiau linkusi rizikuoti (pvz., intership’ai yra ta vieta, kur jos neretai rizikuoja).

    Man atrodo, kad būtent šito įsisąmonimo trūksta LT studentams. Jie nesupranta, kad niekam nerūpi, kad jie gali dalykus. Visiems rūpi tik tai, ar jie kada nors jau įrodė, kad jie tai gali. Ir kartais tai bus sėkmė, kad turėsi, ką parodyti. Aš pvz., gavau internship’ą McKinsey & Co 2 kurse. Ar aš po tų 2 mėn. pasidariau 10 kartų protingesnis? tikrai ne. Bet aš turėjau ką parodyti, kai manęs klausdavo „o kodėl tu gali?“ – tereikdavo atsakyti, kad manin McK pasitikėjo ir paėmė, ir aš tuos 2 mėn. sėkmingai išgyvenau. Is it fair? probably not too much. Bet taip jau viskas veikia.

  • Edas sako:

    Daug labai teisingų minčių.
    Tik vieną dalyką, Kerniau, neteisingai supranti (arba tiesiog nežinai to). Rašei, kad universitetas turėtų ruošti specialistus, kad buvai nepatenkintas, jog universitete reikėjo mokytis dalykus, nevisai susijusius su tavo specialybe (juk teisingai supratau, tiesa?).
    Faktas tas, kad universitetas nėra skirtas specialistų ruošimui – tai vieta, kurioje žmogus įgyja universalų išsilavinimą. O specialistus, norinčius išmokti konkrečios specialybės ir vėliau konkrečiai iš jos užsidirbti pinigus, ruošia kolegijos. Nežinau kodėl, bet dauguma lietuvių nesupranta universiteto ir kolegijos paskirties.

  • Kernius sako:

    Faktas tas, kad universitetas nėra skirtas specialistų ruošimui – tai vieta, kurioje žmogus įgyja universalų išsilavinimą. O specialistus, norinčius išmokti konkrečios specialybės ir vėliau konkrečiai iš jos užsidirbti pinigus, ruošia kolegijos. Nežinau kodėl, bet dauguma lietuvių nesupranta universiteto ir kolegijos paskirties.

    Edai, aš ne kartą girdėjau iš savo nevykusių dėstytojų Lietuvoje, jog „universitetai neruošia specialistų, tai daro kolegijos“, ir (be jokių asmeniškumų) manau, kad tai yra tušti pezalai.

    Žinoma, tiesa, jog universitetas nuo kolegijų skiriasi tuo, kad suteikia platesnį išsilavinimą, bet visiška nesąmonė, jog universitetas tavęs neturi paruošti kaip savo srities specialisto.

    Jei aš įstoju į informatiką, aš noriu būti informatikos specialistu, o ne nuėjęs pas darbdavį aiškinti, kad nieko nemoku todėl, jog turiu „labai universalų išsilavinimą“.

    Universalų išsilavinimą gali įgyti namie skaitydamas knygas ir jį turi plėsti visą gyvenimą, o ne 4 metus vaikščiodamas į paskaitas.

    Metęs VU aš išvažiau studijuoti į Škotiją, University of St Andrews (kai kuriuose reitinguose trečias universitetas UK po Oxford ir Cambridge; jį baigė ir jame susipažino po mėnesio besituokiantys princas Williamas ir jo draugė). Pirmais metais galėjau mokytis bet kokius dalykus, dėstomus universitete, tuo pasinaudojau ir sužinojau daug apie pasaulį.

    Bet mane šiandien domina informatika labiau už viską – tai kodėl aš negaliu skirti viso savo laiko jai? Nuo antro kurso likusius tris metus visi dalykai, kuriuos turiu, yra tik informatikos (galėjau rinktis nors ir arabų kalbą, bet nusprendžiau, kad taip noriu), – ir man tai leidžia daryti vienas geriausių pasaulio universitetų. Tai iš kur tie aiškinimai, kad universitetai neruošia specialistų?

    Esu detaliai aprašęs, kaip veikia mano universiteto studijų sistema ir kodėl 97% įstojusiųjų jį baigia (nenutraukia studijų) bei 90% studentų (daugiausia UK) nacionalinėje apklausoje atsako, jog studijomis St Andrews yra patenkinti ir jas rekomenduotų kitiems: http://kernius.net/kaip-vyksta-studijos-skotijos-universitete

  • Emilija sako:

    Dabar nulenksiu galvą savo draugui, kuris atsiuntė šį straipsnį. Labai taiklu ir vertinga. Visą laiką, kol skaičiau, džiaugiausi, kad teko galimybė tai padaryti būtent dabar. Sustiprėjo motyvacija vėl iš naujo griebtis to, ką jau buvau pradėjusi laidoti.

  • Justina sako:

    Saunuolis, Kerniau! Kai kurios tavo mintys man labai primena Seneka ir siaip per gyvenima sutiktu protingu zmoniu patarimus. Puikiai viska sujungei.

  • Mantas sako:

    Puikus straipsnis, nors ir ne su viskuo sutikčiau. Aš kaip ir kažkas anksčiau siūlau publikuot platesnei auditorijai.
    PS: St Andrews nuostabi vieta. Kartais tenka ten apsilankyt ir visada džiaugiuosi. Kaip tik ir vakar teko lankytis jūsų universitete:)

  • Vytautas sako:

    Sudomino straipsnis, bet tuo pačiu sukėle nemalonių asociacijų ir daug klausimų. Jei galėtum Kerniau padėti, prašau parašyk laišką į paštą

  • Kernius sako:

    Dėl tekstų perpublikavimo: aš nekenčiu kopijų internete ir iki šiol per du metus į beveik visus prašymus naudoti mano tekstus kitose svetainėse atsakiau neigiamai (taip pat ir dėl šio teksto jau keliems naujienų portalams).

    Tam yra daugybė priežasčių.

    Pirmiausia, aš pats dažniausiai perskaitęs straipsnį, kuris man patiko, noriu iškart po ranka rasti kitas to paties autoriaus mintis, užsiprenumeruoti būsimus jo straipsnius ir apskritai suvokti, kas tą tekstą parašė. Taip pat ir iš autoriaus pusės kiekvienam turbūt maloniau būtų girdėti ne „Ar skaitei tą DELFI straipsnį?“, o „Ar skaitei [to žmogaus] straipsnį?“.

    Antra, komentarai yra svarbi kiekvieno straipsnio dalis – ir manau, kad argumentuotų nuomonių įvairovė po šiuo tekstu yra puikus to pavyzdys. Kas būtų perpublikavus jį skirtinguose portaluose? Įdomūs komentarai pasiklystų tarp internetinių šiukšlių, parašytų gyvenimu nusivylusių žmonių, dažnai visiškai nesugebančių pagrįsti savo minčių. Galiausiai diskusija būtų išbarstyta ir pusės įdomių komentarų, kuriuos skaitėte čia, niekada nebūtumetė atradę.

    Trečia, aš tikiu, kad visus žmones, kuriems tai gali būti įdomu, šis tekstas galiausiai pasieks – jei ne šiandien, tai rytoj. Juk nieko nereiškia nuorodą nusiųsti draugui. Per tris dienas šį straipsnį šiame tinklaraštyje perskaitė jau beveik 10 000 žmonių, tad tikrai nemanau, kad jis yra sunkiai pasiekiamas. Be to, tokio Facebook rekomendacijų skaičiaus jokiuose naujienų portaluose nesu matęs, – tad kokia prasmė tuomet man savo tekstus kam nors dalinti?

    Galiausiai Google klausimas: jei atsiras daugybė to pačio teksto kopijų, iš kur žinoti, kuri yra originalas? Kaip dauguma informatikų supranta, paieškos sistemos to nekenčia.

    Publikavimas spaudoje būtų kitas klausimas, bet internete dublikuoti turinį nematau jokios priežasties.

  • Tomas sako:

    Sveikas, Kerniau!

    Nepaisant korektūros ir skyrybos klaidų, labai gera sekti Tavo mąstymą. Straipsnis, potencialiai naudingas kiekvienam jaunam :)

  • Elama sako:

    Puikus straipsnis! Sveikinu ir autorių, kuris sukūrė dar vieną vertingą darbą, ir tuos, kurie jį ne tik „suvartojo“ vietoj bulvarinio skaitalo, bet gerai perkratė smegeninėje, suvokė bei susivokė.
    Kerniau, prisipažinsiu – tavo straipsnių anksčiau nebuvau aptikusi, tačiau džiaugiuosi radusi ir, matyt, pirmą kartą lenkiuosi „visagaliam“ Facebook’ui. Keli išties įdomias idėjas, argumentuoji, motyvuoji, tačiau tekstuose nemažai gramatikos ir stiliaus klaidų. Pasinaudosiu Tavo mintimi – „Padėk žmonėms, kurie negali padėti tau“. Studijuoju filologiją, siekiu kuo plačiau save realizuoti mylimoje sferoje ir po universitete praleistų metų turėti ne tik diplomą. Tad jei reiktų pagalbos šioje sferoje, mielai sutikčiau bendradarbiauti, pasidalyti patirtimi ir tuo pačiu plėsti savąją.
    Ačiū už vertingą straipsnį.

  • Dovilė sako:

    Ačiū, kad įkvėpei šįvakar brūkštelėti keletą žodžių vis nukeliama tema tinklaraštyje. Puikus darbas!

    O dabar prie esmės: tikiuosi, kad po tokio sėkmingo straipsnio nenupopsėsi, kad išliktum ant bangos – patraukei svarbią publiką, kurią patraukti skaityti ilgus tekstus nelengva.
    Sėkmės Tau – neprarask iniciatyvos.

    Ketvirtakursė, vienos vieno miesto šventės koordinatorė
    Dovilė

  • Lina sako:

    Noriu tiesiog šiuo komentaru padėkoti už gražų ir įkvepiantį straipsnį, pasiekusį mane pačiu tinkamiausiu metu (taip šią akimirką atrodo).

    Dar viena mintis: savo atsakyme į pirmuosius komentarus, rašai: „Mano nuomone, pagrindinis išskirtinumas nėra žmogaus talentas – tai žmogaus mąstymas, tai, kaip jis žiūri į pasaulį, kaip jis suvokia dalykus, kuo jis tiki ir kuo ne. O savo mąstymą tu suformuoji pats. Pasaulyje yra daugybė talentų, kurių mąstymas neleidžia jiems atsiskleisti.“

    Galbūt dėl dabartinės mano situacijos man natūraliai kilo klausimas, ką manai apie greta esančių žmonių įtaką žmogaus mąstymui? Pati neretai susiduriu su situacijomis, kai aplinkiniai žmonės, būdami svarbūs kaip draugai ar giminaičiai, savo pažiūromis ir nuolat kartojamomis savotiškomis konvencijomis palengva ima veikti mano požiūrį. Kartais netgi keičia jį taip, kaip man pačiai nesinori, nes nuolatinis kažkokio dalyko kartojimas – kuris, sakykim, padeda besimokant kalbų, kaip ir rašei kitame straipsnyje – dažnai priverčia jį įsiminti. Čia gal tiesiog tokie pasvarstymai ir užuomina, kad tavo nuomonė šiuo klausimu būtų įdomi. :}

    Sėkmės!

  • Karolis sako:

    Maladec, Kerniau!!! Idomus, zvalus, optimistiskas straipsnis!
    Nezinojau, kad rasai eses…
    Karolis Z

  • Gytis sako:

    kaip tau tokie pažįstamos darbo įvertinimai? :)

    http://www.smpraktika.lt/
    http://naujienos.vu.lt/mokslas/77-publikacijos/23338-vu-mokslininku-straipsnis-priskirtas-vip-kategorijai-papildyta

    Niekada negalima absoliutinti! Tas puslapis lūžta nuo norinčių atlikti praktiką, pernai, kai vienam fizikui parašiau, tai jis sakė, jog rinkos iš dviejų studentų, kurių vidurkis lygiai dešimt. Taip pat turiu krūvą pažįstamų, kurie atlieka praktikas nuo pirmo kurso, tai yra tiesiog dirba biotech institute ar šiaip fakultetuose :)

    Na ir aišku žinoma, labai geras straipsnis :) išsiunčiau mamai, sesei, tėčiui, mokytojams…

  • Kabl sako:

    Man asmeniškai straipsnis nėra labai superinis, nes jaučiasi Kerniaus potekstinė mintis, jog VU EF jam paliko labai blogą įpūdį ir jis gan aiškiai „varo“ dėl to. Tiesą pasakius, nereikėtų jam ir teigti, kad daugelis dėstytojų nėra prisilietę prie verslo, nors apie tai dėsto. Aš pats mokausi VU EF trečiam kurse ir galiu drąsiai teigti, kad praktiškai visi dėstytojai yra savo sričių specialistai ir tikrai daug išmano. kitas dalykas, jei pats nenori tai nieko ir neišmoksi. Iš dėstytojų reikia traukti pačiam,tai kas tau įdomu, o ne laukti galbūt netyčia pasakys. Ir dėl to „proto bukinančio darbo“: manau ne visiems taip pasiseka, kad laisvą laiką galėtų skirti neapmokamai praktikai, nes ne visi tėvai gali pilnai patenkinti savo vaikų finansinius poreikius.
    Bet pats stripsnis nėra blogas. Mintys teisingos, tiek nuomonė galbūt pernelyg kategoriškai brukama. Šaunu, kad mąstai ir darai.

  • [...] “Kodėl jauni žmonės neturi darbo” šią savaitę buvo vienas iš įrašų – fejeverkų. Visas fb buvo nusėtas linkais į jį ir diskusijomis :) Jei kas pergyvenate, kiek studijų baigimas padės integruotis į darbo rinką, būtinai pasiskaitykite. Ir pabandykit bent kelis punktus įgyvendinti. Aš dalimi jų senokai naudojuosi – reikia turėti kantrybės, bet pastangų atnešti procentai kiekvieną  maloniai nudžiugina ir pamotyvuoja. [...]

  • D. sako:

    „……. Tiesiog kiekviename žingsnyje, kai reikėjo priimti sprendimus, jie rinkosi lengviausius arba klausėsi kitų, o ne savęs. ……“ – čia galima sakyti pats sau paprieštaravai, nes man atrodo nebaigtų studijų metimas yra lengvesnis kelias.

  • Kernius sako:

    Man atrodo nebaigtų studijų metimas yra lengvesnis kelias

    Lengvesnis kelias yra sėdėti ir nieko nedaryt, kai matai, kad tavo laikas bėga veltui. Kas iš to, kad tu sėdėsi ir švaistysi geriausias dienas? Kas iš to universiteto, jei tu nematai, ką iš jo pasiimti? Kai būdamas pirmakursis žinai daugiau už savo dėstytoją, kuri nesugeba atsakyti į tavo klausimus iš dalyko, kurį dėsto? Ar tai labai didelis pasiekimas baigti tokias studijas? Ir kas tada? Mano buvę kursiokai (protingi žmonės, puikiai baigę mokyklą), su kuriais mokiausi VU, susirado darbus ir į daugumą paskaitų seniai jau nebevaikšto, o universitetą sėkmingai pabaigs atsiversdami knygas tik per sesijas. Ar čia vadinasi „sunkusis kelias“, prie kurio reikia likti įsikibus?

    Ryžtis nutraukti studijas, prarasti metus ir keturiems metams išvažiuoti į svetimą kraštą toli nuo visų, kuriuos pažįsti, studijuoti universitete, kuris tau kelia žymiai didesnius reikalavimus ir kur turi gerokai daugiau iššūkių ir mažiau laisvo laiko, manau, tikrai nėra lengvesnis kelias. Atvirkščiai, tai buvo milžiniškas iššūkis man tuo metu, kurį dabar labai džiaugiuosi priėmęs.

    Šio straipsnio, kaip ir daugumos kitų tikriausiai niekada nebūčiau parašęs, likęs VU. Iššūkiai skatina mąstyti, nauja aplinka ir skirtingos kultūros praplėčia akiratį, o studijos būnant apsuptam protingų ir aukščiausius tikslus sau keliančių žmonių – tiek bendramokslių, tiek dėstytojų – išmoko tikėti savimi.

  • Liucija sako:

    Prisidedu ir aš giriant straipsnį!
    Dauguma dalykų, kurie čia aprašyti, priklauso nuo sugebėjimo prisitaikyti. Kaip minėjo ir Kernius, ateityje, matyt, teks dažnai keisti darbus (arba bent užsiėmimus), kad neatsiliktume; reikia suprasti, kuris sritis domina labiausiai, arba net atrasti naują, jei tokios nėra.. Visa tai – svajonių turinčio, jų siekiančio, savo tikslų neišduodančio žmogaus uždaviniai.
    Bet šiame straipsnyje mane maloniai užkliudė Kerniaus žodžiai, jog jis supratęs savo įgimtą gabumą – aiškiai dėstyti mintis. Kaip matome, jam puikiai sekasi šį savo gebėjimą pritaikyti. O jei kiekvienas ieškotų ir atrastų savyje po tokį gebėjimą, jį pritaikytų, toliau būtų užsispyręs ir „nenustotų gyventi“, tuomet jei ne pasiturintis, tai laimingas gyvenimas turėtų būti garantuotas.

  • Živilė sako:

    Oi, seniai taip įdėmiai beskaičiau straipsnį… :) ) Viskas,ką reikia žinoti jaunam žmogui surašyta vienoj vietoj :) ) Pamąstysiu įdėmiau, ką perskaičiau ir ką darau ne taip :) ) Ačiū.

  • Domantas sako:

    Jau gan ilgą laiką mastau . Apie savo verslo kūrima t.y elektronikos ir kt pardavinėjimą. Tik vis prisibijodavau , kad nepasiseks , gal apgaus ( visgi internete pardavinėju ) , bet po šio straipsnio nusprendžiau viską pradėti. Nes viską apsvartęs , visas savo galimybes nusprendžiau jog tik tai ir temoku . Gal tai ir nėra labai perspektyvu , bet juk Daryk ką mėgsti, pinigai patys ateis (H. J. Brown).

  • D. sako:

    Na nesivelsiu į gilesnes diskusijas, nes manau turim savo nuomones ir tai gerai.

    Ir dar kas man užkliuvo:
    „…Ilgalaikis fizinis darbas bukina žmogų. …“ – ar čia nori pasakyti jog ūkininkai, kelininkai ir kt. fizinį darbą dirbantys žmonės yra bukapročiai? Gal tai jų mėgstamiausias darbas ir jie niekuo nenusileidžia prie kompiuterio sėdinčiojo darbui. Tavo duotas pavyzdys labai specifinis, sutinku jog ten atbukti galima greitai, bet kažin ar tai galima vadinti fiziniu darbu.
    Jei visi dirbs tik tą vadinamą „protinį darbą“, tai kažin ką valgys jie? :) Pas mus gajus mąstymas jei dirbi kokį fizinį darbą, o jei jis dar purvinesnis tai vadinasi tas žmogus nieko vertas, nieko nepasiekė. Ir visi nori turėtų aukštojo diplomus ir dirbti švarius darbus, nors tas studentas gal būtų puikus santechnikas. Bet čia jau tokia sistema.

  • Vaida sako:

    O aš manau, kad žmogų bukina toks darbas, kuriame nieko naujo neišmokstama, nesitobulinama. Tarkim kaip D. sakė apie ūkininkus, kelininkus ir kt., tai man atrodo, kad toks darbas bukina, nes tu nieko daugiau nemąstai. Pavydžiui, ūkininkas daro ką jam reikia, tiesiog ūkininkauja, kelininkas tvarko kelius. Tiesiog tai darbas, kuriame daugiau ir neišmoksi, kitaip ūkininkauti ar kitaip tiesti kelius :) O žodis bukina tai man atrodo, kad nėra tolygu bukapročiams :D Bukina reiškia, kad jis tiesiog nemąsto dirbdamas, daro tik tai ką jis daro fiziškai, nes mąstyti jam nereikia. Jie negalvoja kaip jiems reikia dirbti, nes jie tik dirba. Tačiau nereiškia, kad jeigu jie nemąsto dirbdami, tai jie yra visiški bukapročiai :D Jie tik atpranta sukti smegenis :D

  • Uralas sako:

    Jus pabandykit sukurti ir islaikyti konkurencinga uki. Manau, kad prireiks zymiai daugiau ziniu ir galvos sukimo nei dirbant vienu is milijono vadybinku kazkokiame ofise .

  • D. sako:

    Man atrodo Vaida nėra buvusi kaime arba ji įsivaizduoja ūkininką laikantį 2 karves. Uralas teisingai pastebėjo, norint išlaikyti ūkį reikia turėti ne tik agronomo, zootechniko, finansininko žinių, bet ir turėti vadybininko gabumų, nes produkciją tai reikia realizuoti. Apskritai ūkininką galima prilyginti įmonės vadovui. O jei kalbant apie kitas profesijas, tai tarkim Norvegijoje geras auto mechanikas uždirba 3000 – 4000 eurų/mėn., ir nors jis dirba fizinį darbą, jam gi reikia nustatyti gedimo priežastis, be to jis domisi visomis savo profesijos naujovėmis ir t.t. Ir jis į tą Egiptą gali nuskristi per metus kelis kartus. Beje kaip supratau iš pasakojimo, jei tas buvęs apsaugininkas pasigyrė apie Egiptą, tai vadinasi atlyginimas darbo pakeitimui turėjo įtakos, nes anksčiau jis negalėjo leisti tokių kelionių.

  • Kernius sako:

    D., geras pastebėjimas.

    Manau, kad reiktų atskirti darbus, kurie yra tiek protiniai, tiek fiziniai, nuo tų, kurie proto (žinių, kvalifikacijos) visiškai nereikalauja.

    Pats išvardijai tai, kiek reikia žinoti ir kiek sprendimų reikia priimti ūkininkui, tad tai jau tikrai nesivadina tik fiziniu darbu – gal netgi daugiau verslu, nes galiausiai tu organizuoji du dalykus: gamybą ir pardavimą.

    Kelininkų, meistrų pavyzdžiai geri. Tai reikalauja kvalifikacijos, mąstymo, todėl negali būti nuvertinta, nors kartu nežinau, kiek savo proto išnaudoja žmogus, visą gyvenimą kasdamas duobes (su visa pagarba jam ir pripažinimu, kad tokie žmonės tikrai yra reikalingi).

    Galiausiai kiekviename darbe yra mąstymo – net apsauginis, dažniausiai žiūrėdamas į vieną tašką, susiduria su akimirka, kai turi priimti sprendimą (praleisti žmogų ar ne). Turbūt tik nuo kiekvieno žmogaus priklauso, ar jis jaučia, kad savo protą gali panaudoti geriau, ar ne.

    Galų gale, jei kuri tai, ko reikia kitiems žmonėms, tai yra svarbiausia. Tiesiog kiekvienas turi išnaudoti save geriausiai.

    Pačiai valstybei yra didžiausias turtas mąstantys piliečiai, nes būtent jie renka žmones, kurie jų šalį valdo.

  • Arvydas sako:

    Ted kalba, mano nuomone, puikiai papildanti šį kerniaus straipsnį.
    http://www.ted.com/talks/richard_st_john_s_8_secrets_of_success.html

  • zmogus sako:

    Taip turime stengtis, bet del ko? Ne manau, kad del pinigu. Gal kokia motina dirba del savo vaiku tiek pat daug kaip Bilas Geicas, ir kad ji neturi tokios korporacijos kaip ‘Microsoft’ – ji ne tokia skeminga kaip Bilas Geicas. Man rodos reiktu izvelgti prasme uz kasdieniu darbu. Ir ta prasme nera sekme matuojama pinigais.

  • zmogus sako:

    as pats mokaus Skotijoj. blogai kad kruva politechnikumu pavirto i universitetus. o t.y. univerai dabar gamina smegenis, kurios paskui parduodamos kapitalistams. o realiai kai pirmieji universitetai buvo ikurti religiniu ordinu ju tikslas buvo visai kitas. as pvz., studijuoju teorine fizika grynai is idejos, nes jauciu pareiga kaip zmogus atskleisti gamta. daugiausiai padarau laisvalaikiu. ir man to diplomo reikia tik PhD paskui galeciau gauti. o dalis studijuoja tik nes ‘there’s many jobs in this area these days’… Zodis universitetas nebeteko savo tikros prasmes.

  • kukuruku sako:

    Gyvenimas yra tam, kad džiaugtis juo. O, ne tam, kad pastoviai varžytis kas geresnis. Man truputi gaila to dešimtmečio, kuris ten skelbimą pasirašęs, kur kažkokį puslapį kurt nori. Tokių metų, aš laksčiau po mišką su mediniu šautuvu ir šaudžiau įsivaizduojamus vokiečius kartu su pusbroliais. Truputį gaila, kad stojau į univerą, belenkur. nes nelabai kas įdomu atrodė. O visi stoja, tai su chebra pastudentaut norėjosi. Vis tiek ketvirtam kurse mečiau :) Bet va, ką supratau, visur yra nauda. Net žiūrint teliką (aišku, nelygu ką žiūrėt) ar žaidžiant žaidimus kompu. Krizei prasidėjus netekau neblogai apmokamo darbo, ir užsiimu savo prieš tai buvusiu hobiu – kuriu žaidimus. Pvz, kažkada praleistos valandos prie „Segos“ davė supratimą apie „kas yra geras žaidimas“. Praleistos valandos miške su nematomais priešais, puikiai lavino vaizduotę. Stengiuos kuo daugiau laiko praleist su draugais, alumi. Pakeliaut, pažvejot.
    Straipsnyje labai užuodžiu jaunatvišką maximalizmą. Aš galiu. Nesu senas, bet pamačiau jau šiek tiek. Lietuvoj dirbt – sunku. Pačiam kažką kurt. Pjauna mokesčiai ir biurokratinis aparatas. Daug kas pjauna. Jei rankos pradžioj nenusvyra, aišku, gal ir pavyks prasimušt.
    Tiesioh, džiaukitės gyvenimu, ir stenkitės veikt kas patinka. Ir mažiau kokuruot… nebent su vidiniu savim :)

  • Tadas sako:

    Del darbo patirties pataikyta kaip pirstu i aki. Ieskodamas darbuotoju esu mates daugybe CV, ir norom nenorom susimastai, kodel vienas jau nuo 18 metu dirba, ir dirba i tema, pagal specialybe, o kitas ne, ir net CV susitvarkyti negali padoriai, siulau dar ir ta tema parasyti, kaip nedaryti copy/paste CV ir motyvaciniu, nes jie eina i siuksliadeze kaip neinformatyvus… Bet kiek yra zmoniu su aukstuoju ir tik juodadarbio patirtimi, bakalaurai net magistrai, istrige apsauginio pareigose, ar padavejo ar staliaus… isvada, jei tik yra galimybe eik dirbti pagal specialybe, net nemokamai. Jei sakysi nera darbo, juk krize, mes i darba priemem tokius kurie praeityje ejo savanoriskai nemokamai praktikai pagal specialybe. Gerai kai kas pataria, bet ne visi juk klausys..

  • Joanuze sako:

    Dėkui, Kerniau! Straipsnis nerealus!
    Iš tikrųjų nėra taip jau blogai VU, paskaitų nauda priklauso nuo dėstytojų. Man turbūt pasisekė, nes turėjau tikrai gerų dėstytojų, iš kurių gavau daug praktinių žinių. Žinoma, lygindama su Prancūzijos universitetais, pritariu kad dar daug tobulėti reik mūsų švietimui.

  • kukuruku sako:

    Užmiršau paklaust, gal turi tos portugalės, kur flash’ą daro nuorodą kokią. Nes, iš dalies man irgi labai panašiai buvo :) įdomu pažiūrėti kaip per neilgą laiką dirba tobulėja mergina. Mano paštą turėtum matyt, arba, kad ir čia kur nors. Dėkui.

  • Rimantas sako:

    Edai, aš ne kartą girdėjau iš nevykusių dėstytojų Lietuvoje, jog “universitetai neruošia specialistų, tai daro kolegijos”, ir manau, kad tai yra tušti pezalai.

    Taaaip, kai kažką suvokti per sudėtinga, tai geriausia tai išvadinti pezalais, o žodžių autorius — nevykusiais dėstytojais.
    O dar tokį ilgą straipsnį parašei…

  • Kernius sako:

    Taaaip, kai kažką suvokti per sudėtinga, tai geriausia tai išvadinti pezalais, o žodžių autorius — nevykusiais dėstytojais.

    Rimantai, pirmiausia, nepažįstamų žmonių aš niekaip nevadinu. Mano žodžių prasmė buvo tiesioginė – aiškinimus, kad universitetai neruošia specialistų, girdėjau iš pačių blogiausių savo dėstytojų Lietuvoje.

    Antra, suvokti reikia jums patiems. Kažkodėl tie, kurie nėra studijavę Vakaruose, tvirtina, jog universitetas neturi duoti žmogui nieko apčiuopiamo.

    „Universitetas suteikia universalų išsilavinimą ir neruošia specialistų“ yra visiškas mitas – tiksliau, antroji šio teiginio dalis.

    Jei universitetas priimdamas žmogų reikalauja iš jo pasirinkti specialybę – reiškia, jis ruošia specialistus.

    Jeigu universitetas tik suteiktų platesnį išsilavinimą, tai kokia prasmė būtų stoti į specialybes? Tuomet visi stotų tik į vieną ir tą pačią studijų programą ir visi turėtų tą patį universalų išsilavinimą.

    Kodėl ant žmogaus diplomo baigus studijas būna užrašyta, kokios srities bakalauras jam suteiktas, jei universitetas neruošia savo srities specialistų ir suteikia tik universalų išsilavinimą?

    Ar nori pasakyti, kad baigęs informatiką Stanforde žmogus nėra informatikos specialistas, nes universitetai specialistų neruošia; kad baigęs VU mediciną žmogus neturi būti medicinos specialistu?

    Kolegijos ruošia specialistus. Universitetai ruošia specialistus su platesniu (visapusiu) išsilavinimu. Kiekviena aukštojo mokslo įstaiga ruošia specialistus. Kiekvieno žmogaus reikalas pasirinkti įstaigą, kuri jį paruoštų geriausiai.

    Man draudimas studentui pačiam pasirinkti dalykus, į kuriuos jis nori gilintis, yra geriausias supuvusios sistemos požymis. Lietuvoje, atrodo, šiuo metu moderniu universitetu gali vadintis tik VDU: http://www.vdu.lt/studijos/apie-studijas-vdu/destomi-dalykai.html

  • Andžej sako:

    Labai patiko straipsnis. Respect Kerniau ;)

  • tomas sako:

    esmine problema yra žmonių baime kazka daryti, o priežasčių nieko nedaryti visada buna daug. autorius gan protingai rašo nes mąstymas yra platesnis nei sėdint Lietuvoj ir galvojant kad viskas jau pasiekta, mano patarimas – kuo daugiau keliaukit, pazinkit šalis, zmones, tuomet labai prasiplecia akiratis, grįžus į Lietuva atsiras nauju idėjų arba turtinsim Lietuvos visuomene svetur, ir tai nėra blogai, autoriui pritrūko stipresniu motyvaciniu issireiskimu – todėl kelkit uzpakalius ir judekit, nes niekas už jus nieko nepadarys ir jūsų gyenimo nenugyvens! linkėjimai skaitytojams ir sekmės visiems pasiryzusiems! ;)

  • Fanfanė sako:

    Labai teisingas įrašas. Džiaugiuosi (nors dar nepradėjau studijų), kad pasirinkau specialybę, kuri mane domina, o ne kam agitavo tėvai (surprise surprise, teisei). Jau dabar norisi siųstis knygas ir pradėt mokytis, nes daug plonybių dar yra nesuprantamų, bet svarbiausia – noras jas suprasti.
    Iš daugumos klasiokų pasirinkimų matau, kaip jiems tos populiariosios specialybės (teisė, politika, ekonomika, administravimas..) netinka. Netinka tiesiog prie charakterio (pvz tarptautiniu santykiu studijas pasirinko mergina, kuri yra visiskai atsiskyrusi nuo komandos, niekuomet net nesistengia i kito zmogaus nuomone isiklausyt). Patarimas besirenkantiems specialybę – jei jau esate visiškame akligatvy, imkit kad ir tuos charakterių, pomėgių testus – blogiau nebus, gal kaip tik šviesiau akyse pasidarys. Studijuoti, ko iš vis nenori studijuoti mano nuomone neverta. Būsi visiškai nekonkurencingas darbuotojas, be jokio noro tobulėti. O tuo labiau mes ne darbdavį pamalonint ir jam geresni būt norim, o patys savo gerovės siekiam. Nekaifuoja žmonės dirbdami nemėgstamus darbus, faktas, kad nekaifuoja.

  • teisusis sako:

    as visiskai nesuprantu, kodel kernius(kas per vardas? pirma kart girdziu haha kietai) budamas akivaizdus nepriklausomo verslo salininkas studijuoja universitete? o ne daro pinigus. vienintelis argumentas kuri sugalvoju, tai kokio partnerio sutikimo galimybe, kuri isties jokia ten galimybe, nes tam universitetas visai nereikalingas, ypac seis super globalizacijos laikais, kai net pats protingiausias zmogus zemeje(as) gali su tavimi susisiekti.

    tai kodel? kodel studijuoji? del ko? nes ismokti gali viska ta pati, lygiai ta pati ir zyyymiai geriau ir nesvaistant laiko popierizmui ir be universiteto.??

    del zmoniu kurie nori, kad jiems vadovautu tai as suprantu, nereikia nieko galvoti eini ir darai ka liepia, bet tai kitiems kas is to universiteto?

  • Simas J sako:

    Siūlau tokių apsisnarglėjusių ir užsikompleksavusių mažvaikių kaip „teisusis“ komentarus trinti… Jie tikrai neprideda vertės straipsniui, o savo paaugliškas nesąmones (kurios visai ne į temą) gali skaldyti one.lt arba delfyje…

    „teisusis“: visų pirma apie vardus – jei pats savo vardo gėdyjiesi, tai aišku ir slepiesi už visokių pseudonimų ala „teisusis“, jei tave tėvai nuskriaudė duodami vardą kurį gėda pasakyti viešai (gal kokį nors „Vispirdas“? :) ), tai apie šią problemą siūlau pasikalbėk su savo tėvais, nes kai pas slėpdamasis už pseudonimo forume bandai stumti kietą kabinėdamasis prie vardų tik parodai, kad esi debiliukas kuris ko gero 4 klasėj praleidinėjo istorijos pamokas, kitaip tikrai būtum girdėjęs tokį vardą. Vnž., kaip sakydavo mūsų laikais – apsilažalinai, arba kaip sako šiais laikais – EPIC FAIL.

    Antra – kai paaugsi suprasi, kad tokio dalyko kaip „pats protingiausias žmogus žemėje“ nėra – visi yra kažkurios savo srities specialistai, kitose srityse yra visiški nuliai. Ir net jei toks „pats protingiausias žmogus žemėje“ būtų, kad jis norėtų su tavim susisiekti, tu jam irgi turi kažką pasiūlyti. O jei nebūsi savo srities specas – nalabai ką turėsi su juo diskutuoti. Ką daryti, kad taptum geru specialistu – apie tai ir kalba Kernius straipsnyje. Todėl skaityk nuo pradžių.

    Trečia – iš tavo žodžių „nesvaistant laiko popierizmui ir be universiteto.“ aišku, kad visiškai nesupratai apie ką straipsnis. Skaityk straipsnį nuo pradžių, pamatysi mintį kad „Jei universitetas tau nieko neduoda apart „popieriuko“ – jis nieko vertas.“.

    Ketvirta: jei manai, kad verslui daryti nereikalingas išsilavinimas, man tavęs gaila – esi tokioj gilioj tundroj, kad net sunku pasakyti į kurią pusę tau eiti kad pamatytum kas darosi civilizuotam pasaulyje…

  • Kernius sako:

    Aš nebūčiau toks kategoriškas kaip Simas klausimu, ar universitetas kiekvienam žmogui yra būtinas.

    as visiskai nesuprantu, kodel kernius budamas akivaizdus nepriklausomo verslo salininkas studijuoja universitete

    Turiu prisipažinti, kad pats savęs paskutiniu metu vis dažniau to paklausiu.

    Ne dėl to, jog manau, kad universitetas yra nenaudinga, – atvirkščiai, man studijos davė labai daug: žinių, kurias pačiam įgyti būtų užėmę žymiai ilgiau (o tikriausiai daugumos dalykų nebūčiau sužinojęs niekad), gebėjimo greitai save išmokyti naujų dalykų (kai turi po du deadlines per savaitę), galimybę sutikti ir pažinti daugybę nuostabių žmonių, kurie tikriausiai liks draugais visam gyvenimui.

    Labai džiaugiuosi savo trim metais, praleistais universitetuose, bet kartu vis dažniau susimąstau, jog dauguma bendramokslių yra ruošiami ir gyvens pasaulyje, kuris manęs nedomina, – karjeros, kompanijos, rūpinimasis savo CV, darbo patirtimi ir kita. Lygiai taip ir dėstytojai neruošia žmogaus nuo tų dalykų nepriklausomam gyvenimui – tai kažkas, kas visiškai yra kiekvieno individo rankose ir kartais studijos net atima tą laiką, kuriuo galėtum save ruošti nepriklausomam gyvenimui (kaip šiame straipsnyje mąsčiau – baigus mokslus ir dar nebūnant nieko savo sukūrus dažniausiai kažką pradėti jau būna per sunku ir eini dirbti kitiems).

    Kol kas esu universitete todėl, jog nemanau, kad dabar laiką galėčiau išnaudoti geriau, kai universitetas man suteikia daug praktinių žinių (dalykų, kuriuos išgirdęs per paskaitą ryte, popiet laisvu metu jau galiu bandyti pritaikyti įgyvendindamas savo idėjas).

    Kaip bebūtų, nesu įsikibęs studijų ir mano akyse jaunas žmogus be aukštojo mokslo, kuris pats sau susikūrė nepriklausomą gyvenimą yra aukščiau už tą, kuris baigęs Cambridge ar Oxford išėjo dirbti samdomu darbuotoju. Nesakau, jog antrasis variantas yra blogas – tiesiog pirmąjį pasiekti žymiai sunkiau – tau neužtenka būti protingu (protingų yra daug) – tau reikia būti išskirtiniu.

    http://www.youtube.com/watch?v=xMrENoTe3cE

  • karolisk sako:

    ironija…:) jau antas zmogus sitom gijoj nesupranta sarkazmo ir be reikalo uzsipuola kita komentatoriu (nors ir su reikalu neverta nieko pulti). (beje, turbut tai parodo kokie skirtingi zmones skaito sita straipsni, nice).

    jei su kuo nors nesutinki ar nesupranti siulyciau nebent pareiksti savo atskira argumentuota nuomone, o ne izeidineti kitus, nes visi turi teise i savo nuomone (o tuo labiau uzduoti klausima). taip visiem bus geresne nuotaika ir maziau reiks skaityti spamo.

    aciu :)

  • Tomas P sako:

    Simai J, nu ir pamalei šūdą

  • zmogus sako:

    Išskirtiniu prieš ką??? Prieš verslo pasaulį, ekonomiką? Kiekvienas žmogus yra išskirtinis prieš gyvenimą. Tik mažai kas bando užmegzti su juo santykį.

  • Edas sako:

    Kerniau, neteisingai iterpretavai mano žodžius.
    Kur aš rašiau, kad universitetas neruošia specialistų? Sakiau, kad pagrindinė universiteto paskirtis yra suteikti išsilavinimą, bet ne specialybę, iš kurios vėliau uždirbsi. Tai reiškia, suteikti žinių, plėsti akiratį, formuoti požiūrį, lavinti gabumus, sugebėjimą mokytis, suteikti galimybę užsiimti akademine veikla ir pan.
    Viena yra mokslas, kita yra amatas (būtent tai turėjau omenyje minėdamas specialybę).
    Išsireiškimas universalus išsilavinimas yra subjektyvus dalykas – tokiu išsilavinimu galima vadinti ir įvairiapusių žinių įgyjimą konkrečioje specialybėje. Tavo atveju, akivaizdus, universitetinio mokymo pavyzdys – esė rašymas. Tai Tau pagrinde padeda įgyti išsilavinimą, bet ne ruošia tiesioginiam darbui – programuoti ar pan.
    Pagrindinė mintis, kurią norėjau pasakyti ta, kad universitetas suteikia žmogui išsilavinimą, kuris nebūtinai visas gali būti pritaikytas tos specialybės darbe. Žinoma, ruošiama ir darbui, bet tai nėra pagrindinė paskirtis.
    Universtiteto absolventas neturėtų manyti, kad garantuotai dėl savo išsilavinimo gaus darbą, nes nebūtinai turi turėti pakankamai kompetencijos. Šiai kompetencijai įgyti galima praktika ar žemesnio rango darbas – juk būtent tai, ką ir teigei šiame straipsnyje.
    Bet štai kolegijos absolventas turi pilnai pagrįstą lūkestį iškart gauti darbą pagal specialybę, nes būtent tam darbui ir ruošėsi kolegijoje.
    Ir pabaigai. Prastų dėstytojų nekompetencija neparodo, jog jie negali būti teisūs (akcentavai, jog būtent prasčiausi dėstytojai tai teigė). Štai KTU gimnazijos direktorius KTU dėstytojas, kurį asmeniškai pažįstu, bei kuris, manau, turi daugiau kompetencijos šioje srityje nei Tu ar aš, taip pat mano, jog unniversitetai nėra skirti specialistų ruošimui: http://bit.ly/i1k6lM

  • lepraunch sako:

    Visų pirma tai tas tavo pavyzdys su esė visai netinka, galvoji universitete duoda tik esė parašyti? ne, žinok ir praktinių darbų būna daug, kuriuose reikia programuoti. Be to, esė rašymas, padeda mąstyti ir įsisavinti žinių kurias gali panaudoti kažką originalaus kurdamas. Be to sakykim kodėl mes gauname rašyti esė studijuojant biologiją, o todėl kad esant biologijos mokslininku ir darant bandymus reikia ne vien mokėti daryti konkrečiai kažką, bet ir mokėti aprašyti apibendrintą darbą kuris jei pasiseka būna vėliau spausdinamas moksliniuose žurnaluose kaip straipsnis. Žinoma, vienas dalykas kuris ir man nepatinka, kad Lietuvos universitetuose moko visko, bet užsienio universitetuose tu gali mokytis tik tą dalyką kurį pasirinkai. Be to tu nori pasakyti kad baigęs VU ar KMU mediciną tu esi neparuošiamas darbui? Nori pasakyti kad baigęs kokį edinburgh university software engineering nesi paruoštas šiam darbui? Nori pasakyti kad baigęs cambridge fiziką, chemiją, biologiją, elektronika, robotika, bent kokią inžinerija, archeologiją, paleontologiją ir t.t ir vasarą praleidžiant intershipuose neesi paruoštas tiems darbams? Dar ir kaip esi paruoštas, tik ne šiaip dar esi paruoštas darbui kaip ruošia kolegijos tik mechaniškai atliekančius viską darbininkus, bet universitete gali būti paruoštas tam darbui su originaliais įgūdžiais kai ne vien mechaniškai kažką išmokęs darai, bet ir galvoji darydamas ir sukuri kažką naujo ir įdomaus. Žinoma, jei tu nori būti šaltkalviu ar suvirintoju ar staliumi tai tada kitas dalykas, nes to universitetas nelabai išmokys, bet pastebėjau tokį dalyką kad daugumą žmonių kurie stoją ir neįstoja į universitetus ir tada ne savo noru pasirinkti turi kolegijas tada ieško priežasčių kaip pateisinti tai kodėl tu esi kolegijoje ir automatiškai jas išaukština ir pradeda “stumti“ ant universitetų, nes taip pateisina save kad ant širdies ramiau pasidarytų kad nestudijuoja universitete.

  • tomas sako:

    kazkur jūsų diskusijos nuklydo į šoną, stojau Pvz as į klp univera, neistojau, nes mane domino tik viena specialybe, įstojau į kolegija, baigiau ją, baigiau dar po to Maskvos universitetą, ir Del nieko nesigailiu, nes turiu kryptį ir einu nesiblaskydamas, esmė ne universitetuose ar dar kur, jei žmogus žino ko nori, būtinai ta ir pasieks! savo gyvenime sutikau daug žmonių, yra tokiu kurie tik konstatuoja savo bėda, bet nieko nedaro, kiti net nesusimąsto, dirba, gyvena ir tiek, o dar kiti turi ugnele savo akyse, ir patys juda į priekį, ir dar kitus sugeba pastumti į priekį.. taip kad ramybes visiems, žiūrėkite pirma savęs o ne kitus,

  • Freezas sako:

    Straipsnį vertunčiau kritiškai, bet racionalių minčių yra. Trūksta sistemos, viskas padrika. Anksčiau nesu skaitęs šio autoriaus. Manau, autorius yra gana jaunas, todėl mąsto gana siaurai (vienpusiškai). Bet greitai turėtų prasiplėsti, potencialo yra. Linkiu sėkmės.

  • Deividas sako:

    Aš nesu toks žmogus, kuris skaito knygas, straipsnius ar kitus naudingus dalykus – dažniausiai neprisiverčiu savęs to padaryti. Pamatęs nuorodą Facebook svetainėje, šiektiek susidomėjau ir nusprendžiau pasižiūrėti kas čia per straipsnis. Dabar galiu pasakyti, kad džiaugiuosi visa tai perskaitęs. Kerniaus kalba tikrai mane įkvėpė ir stengsiuosi to įkvėpimo neprarasti (kaip kad dažniausiai man nutinka).
    Labai patiko tai, kad autorius dėsto savo mintis paprastai ir aiškiai, nenaudodamas sudėtingų išsireiškimų – tai padeda lengviau įsisavinti bei suprasti tekstą. Žinau, kad šis straipsnis nėra tobulas, tačiau pats minusų pastebėti nesugebėjau. Perskaitęs komentarus, galėčiau prisidėti prie tų žmonių, kurie rašė apie VU nuvertinimą ir fizinio darbo sulyginimą su nubukėjimu. Jeigu studijuočiau Vilniaus universitete, tikrai šiektiek įsižeisčiau, bet manau, kad autorius norėjo nepaniekinti aukštąją mokyklą, o parodyti, kad jis (galbūt) įstojo ne ten, kur norėjo, t.y. dar nebuvo atradęs savo vietos. O fizinį darbą lyginčiau su nubukėjimu tik tais atvejais, kai tas darbas žmogui tikrai nepatinka ir jis suvokia, kad galėtų geriau „atsiskleisti“ kitose srityse.
    Labai nepatiko kai kurių žmonių komentarai, kuriuose jie rašo, jog gyvenimas PER TRUMPAS, kad galėtum stengtis dėl savo norų išsipildymo. Tada man kyla klausimas: o tai kam išvis gyventi? Kas iš to, jeigu tu gyvensi ir nei kiek nesistengsi savo gyvenimo padaryti geresniu? Taigi gyvenimas ir yra tam, kad gyventi, o ne „plaukti pasroviui“.
    Nepykit, jeigu neteisingai kąnors supratau – jug kiekvieno žmogaus požiūriai ir nuomonės yra skirtingi. O pabaigai, norėčiau prisidėti prie visų pagyrų ir padėkoti Kerniui už šitą jo straipsnį, kuris man labai patiko. Ačiū!

  • teisusis sako:

    Simui J:

    teisusis yra mano vardas, t.y. justas, bet man toks lotiniskas labai negrazus, tai as isverciau i teisusis,

  • f sako:

    kiekvienas mąstantis žmogus taip, kaip Facebook profilį, turi ir savo tinklaraštį,

    Tai facebook tavo vos ne būtinybe?…

  • Skeleton sako:

    Geras straipsnis keliantis visokiausių minčių.

    Vienas patebėjimas išdidiems komentatoriams dėl „bukinančio duobių kasimo“ ir panašių darbų. Čia matyt įsikūnyjęs jaunatviškas maksimalizmas komentuoja, bet kai padirbėsite tą kūrybišką arba atsakingą darbą kokius 10 ar 15 metelių po 10, 12 ar 14 valandų per dieną, kai jausite nuolatinę įtampą visur ir visada, kai galvosite apie problemą atsibudę ir užmingant, tai 8 valandos „bukinančio“ darbo kurį galima užmiršt pasibaigus darbo valandoms gali pasirodyti visai patraukliai.
    :)

  • TuttiFrutti sako:

    Prisidėsiu prie straipsnio fanų – puikus stilius, auksinės mintys, o labiausiai sužavėję konkretūs siulomi sprendimai.
    Tačiau aš, būdama 27 metukų, šiaip ne taip „pribaigiu“ viena kolegiją, nors anksčiau esu pradėjusi ir metusi net penkis universitetus.. Net sužlugdžiau savo verslą, pradėtą iš vieno hobio.. Vien per panašų mąstymą, „kam daryti, tai kame ne būsi profas, kas tau nėra itin miela“. O įvairių multitalentų man netrūko, mano hobių ir veiklų, kur siekiau pripažinimo [ir paprastai man sekdavosi], įvairovė tiesiog fantastiška, visi iq testai ir įv. olimpiadų mokykloj rezultatai rodė neeilinius gabumus, o ir rūpestį visuomenine nauda skaičiau savo pareiga – bet niekas manęs nedžiugino, nemotyvavo ilgam. Taigi, galų gale, mano patarimas būtų, „baigti bet ką“, jei tiksliai nžn ko nori. Kelti tikslus ir eiti į priekį, ir tik kai iš tiesų ateis suvokimas, nušvitimas, ko nori ar ko tau reikia – keisti gyvenimą ir vadovautis aprašytais principais :) Nes kitaip, aš bijau, kad būčiau neaiškiai blaškiusis dar 27metus, ir po to tikrai beliktų tik nusižudyti, taip nieko gyvenime ir nenuveikus :)

  • Nedlins sako:

    Nuostabus straipsnis, Kerniau.
    Man nepatiko tik vienas aspektas, apie versla, juk ne visi žmonės yra verslūs. Kaip pavyzdį galiu pamineti savo tėvus, jiems niekada nesisekė verslauti, nors ir turėjo ne vieną versliuką, tačiau vis nepasisekdavo ir dabar tiesiog dirba kažkam kitam.

    @Jigrel, mane labai sudomino tavo pirmasis komentaras. Man kaip ir tau Kinija arba tiesiog tolimųjų rytų kultūra trauke nuo mažens, tačiau nežinau, ką galėčiau studijuoti, jog gakėčiau gan greitai susirasti darbą (Kinijoje? Taivane(gal :) ). Dabar esu dešimtokas. Jeigu dar kada nors čia užsuksi parašyk man i e-mail: lietuvininkas0@gmail.com Dėkoju.

    Kerniau, tau galiu palikėti tik visokiaropos sėkmės. Laukiu kitų tavo straipsnių.

  • Ričy sako:

    Dėkui už straipsnį. Neturiu ką pridurti nuostabus strapsnis, viskas slypi paprastume….

  • Ieva sako:

    You have an ability to make people believe in themselves. Congrats!

  • Geras ir įdomus straipsnis. Dėkoju!

  • Einora sako:

    Dėkoju už įkvepiantį straipsnį. Ir dar norėjau pasakyti tai, kad studijuojant savo dalyką yra keista matyti visiškai nesidominčius ir nemotyvuotus bendramokslius. Realiai tokia situacija šiek tiek demotyvuoja, nes nesukelia azarto.

  • Jurgita R. sako:

    Man greitai 30… jau seniai darbe jauciuosi kaip verge, nors atlyginimas palyginus su LT vidurkiu labai neblogas… jaunysteje domejausi visai kitais dalykais… megau… bet gyvenimas susisuko taip, kad pasukau ten kur daugiau moka, nes reikia vienai islaikyti vaika… bet jau pati jauciu, kaip nebesisypsau, gristu pavargusi, nebenoriu bendrauti… esu nelaiminga pati su savimi… nekoks pavyzdys vaikui… kaip dabar rasti drasos viska mesti ir imti iskoti arba atrasti save is naujo… santaupu mazai, kad nesijaudindama galeciau islaikyti vaika ir tuo pat laiku metusi darba ieskoti saves… jauciu kaip dabartinis darbas mane eda ir uzgozia viska… nekenciu jo…
    vis delto taure kapsi ir kazkada ateis sprendimu metas – sito labai laukiu, o kol kas ieskau saves kai turiu laisva minute – skaitau, rasau, piesiu, siuvu…

  • Jurgita R. sako:

    beje, perskaicius straipsni kilo labai daug minciu ir ideju…

    atsispausdinau – duosiu paskaityti dar keliems zmonems, kurie gyvenime blakosi taip pat kaip ir as…

  • bronius sako:

    Panašu į gidą „Ką daryti, kad nužmogėtum ir susigadintum sveikatą“. Specialistas, specialistas, ark, kalk, stenėk… Nepamirškit, kad ir taip nervai šiuolaikinei visuomenei trūkinėja kaip kaitrinės lemputės siūleliai. Ir Jums, p. Račai, laikas būtų pailsėt, bo jaučiasi, kad jau perkaitote.

  • Tomas sako:

    Galiu pasakyt apie sita zmogu tik tiek, kad nuo siol turbut pradesiu blog’us skaityt. Tuo paciu, dziaugiuos, kad yra bent vienas zmogus mastantis kaip as:) Beje as esu web dizaineris, butu idomu pamatyti kokias projektais tu uzsiemi :) .

  • kitaip sako:

    Man 36 metai. Čia pabrėžti, kad daugelis rašeivų ir skaitovų yra jaunesni. Straipsnis pernelyg ilgas, kad jį perskaityčiau. Beveik Lenino raštai, kurių neskaičiau, bet įtinka visiems kaip Šventasis raštas, kurį perskaičiau visą -Senajį ir Naujajį testamentą. Dievo, beje, neradau. Studijavau tai kas domino.VU. Moku tik rusų kalbą (užtenka). Bet domėtis studijomis nereiškia norėti dirbti. Man išvis svetima samprata, kad žmogus privalo dirbti, kurti vertę. Vienintelis geras būdas kurti vertei – nesąmoningas vertės kūrimas. Kaip sliekas besimaitindamas išpurena žemę. Deja, tokių aukštumų nepasiekiau, bet gyvenu spekuliuodamas, o tai ištisinis lochatronas, Ponzi piramidė, kas tik nori, bet vertės kūrimo tame nematau. Ir keista, kad man tai patinka. Turiu marias laiko, nereikia su niekuo bendrauti, nes ir nemėgstu. Tačiau smagiai leidžiu gyvenimą su savimi. Idealu gimti turtingam ir visą gyvenimą ilsėtis. Berods p.Kazickas pasakojo tokį atvejį iš savo draugų aristokratų tarpo – šešiasdešimt kelerių metų aristokratas paklaustas apie darbą atsakė, kad yra kažkada bandęs dirbti, bet jam nepatiko. Man irgi. Tačiau pavirtęs sistemos varžteliu vargiai iš jos pabėgsi. Tai mano patarimas neapsisprendusiems ar išvis gyvenime nori dirbti – jei galite nedirbti, tai ir nedirbkite. Juk tokia dilema kilo tikrai ne man vienam.

  • - sako:

    kitaip, matos, kad bedievis… realybej galetum parodyti save. speju pamatytume apgailetina zmogu ir nusprestume klausyt taves ar ne.

  • [...] Taip pat visiems, rekomenduoju paskaityti draugo straipsnį: Kodėl jauni žmonės neturi darbo ir ką daryti, kad tu jį visuomet turėtum [...]

  • kitaip sako:

    Nesergu manija save rodyti. Nepritariu snukiaknygei ir neketinu savęs viešinti. Žmogus garsiai mąstantis kiek kiti yra apgailėtini tikriausiai pats savęs gaili, o kitiems pavydi. Man niekas netrukdo, nei gėjai, nei žydai. Esu tolerantiškas. Tik dirbti nemėgstu. Žmogus sutvertas ilsėtis, o dirba tik todėl, kad valgyti neturi iš ko.

  • Monika sako:

    Esu viena is tu, kurie nekomentuoja internete ir kur yra pabege is Lietuvos. Tiesa, niekad nesu dirbusi nekvalifikuoto darbo, bet is pagalbos tetei lentpjuvej, giminems darzuose, supratima apie ji turiu, Lietuva palikau ne tik del minetu priezasciu. Jos labiau susije su zmogiskumu nei pinigais. Visgi drisciau nesutikti su fiziniu darbu. As i ji ziuriu siek tiek kitaip. Fizinis sekinantis darbas tik dar labiau motyvuoja stengtis ir bandyti tokio dalyko isvengti savo gyvenime. Tad, manau, netgi visai sveikas dalykas paauglysteje.
    Kas mane nuliudino straipsnyje, kad iki siolei didziausias galvotumas yra matuojamas pinigais. Zmones, daug pasieke, tai tie, kurie sukure Apple, IBM, Facebook… deja, visi negali buti milijonieriais ir del to apmaudu, jog jaunesnioji karta auga su mintimis, kaip uzsidirbus kuo daugiau pinigu ir tada keliauti, guleti kokiam Egipte… „studijos+internship+studijos+darbas+uzklasine veikla+nisos ieskojimas+darbas = new Bill Gates“ – kvepia technokratija, kaip pasakytu Maxas Weberis.

  • - sako:

    facebook nera realybe. as turiu omeny tavo asmenini pavyzdi gyvenime.

  • kitaip sako:

    Vakar perskaičiau knygą „Pasaulio matavimas“. Ji tik dar sustiprino mano supratimą, kad itin genialūs žmonės nemėgsta keliauti, nelanko teatrų ir nesidomi visuomeniniu – politiniu gyvenimu. Taip jau nutiko, kad studijavau su trim genijais, dar du buvo vyresniuose kursuose. Dabar po beveik dvidešimties metų tik vienas dar krapšto mokslus. Nė vienas nėra turtingas, bet nevargsta net dirbantis skrajučių dalintoju Vilniuje (moka keturias kalbas, turi magistro diplomą iš Austrijos universiteto). Nė vienas nemėgsta keliauti, net su žmonomis nekeliauja. Ne visi ir turi žmonas. Jų pasiekimai ir laimė priklauso jiems. Laimingas žmogus nelenktyniauja pasiekimais, jiems svetimas pergalės džiaugsmas. Gyvenimas tik rutina, o laimę žmogus turi arba ne. Ir piniginiai pasiekimai tam nereikalingi. Bet tikrai daugeliui tokių žmonių nesuprasti, kodėl gabiaui nedirba geriausiuose darbuose? Nes darbas – vargas, tokie žmonės suvokia ramybės ir laisvės kainą. Jei gali nebrangiai pragyventi visą gyvenimą, tai taip ir daryk. Mano mėgstamiausias (ir ryškiausias per paskutinius 2000 metų) filosofas Šopenhaueris, gavęs tėvo palikimą susikaičiavo, kiek gali išleisti per metus, kad nugyventų nedirbdamas. Ir jam pavyko! Apie keliones jis atsiliepė skeptiškai, o filosofija jo teigimu, jam tik padėjo sutaupyti. Taigi dar kartą pagalvokite prieš eidami į gyvenimą, ar tikrai jūs norite sunkiai, mokytis, dirbti, išgarsėti, ar, perfrazavus Šopenhauerį, sureikšmindami kitų nuomonę apie save, jūs ne per daug garbės tiems kitiems atiduodate?

  • Jonas sako:

    Yra įdomiu minčių, bet su dižiaja dalimi straipsnio absoliučiai nesutinku. Dar vienas pamokymas „Kaip gyventi“. Rašo apie sudėtingas tėmas kas nori ir ką nori, ir taip formuoja kitų ant kabliuko besikabinančių nuomonę. Atrodo, kad jaunimas visiškai nebeturi kritinio mąstymo, kas yra itin svarbu šiandieniniame pasaulyje. Susidaro įspūdis, kad autoriaus lūpomis šneka ne jis pats, bet už jo nugaros perskaitytos dabartinės lyderystės ir sėkmės knygos, blogai ir etc. kurie, kaip tik akina žmones judėti viena kryptim nesvarstant, kas yra gerai, o kas blogai, skatina prisidėti prie nepailstančios vartotojimo grandinės be jokios moralės. Svarbu, kad būtų patenkinti tavo godumo ir apsirūpinimo poreikiai, kad tu būtum saugus, o dėl kitų nusispjauti. Lygtais šnekama apie gėrybių mainus, tai yra pagalbą vieni kitiems, bet pats skatina konkurenciją, varžymąsį – psichologinį snukiadaužį. Nesunku tada ir nuspėti, kas laukia tokių žmonių ateityje. Vakarų pasaulyje popiliariausia liga – depresija. O kur dar nuolatinis stresas. Depresija ir kitos psich. problemos palėtė ir mus, esame lyderiai pagal savižudybes. Ir toliau skatinkime varžymasi tarpusavyje, skatinkime kaltinimus sau, kad nesugebi kitiems kažko duoti. Skatinkime būti geriausiu, įvelkime žmogų į spastus, iš kurių niekada neišsikapstysi, nes visada žmogus matys už save geresnių.

    Viską, kas mus supa, kažkas sukūrė, ir kažkas nualino žemę, išsunkė ir tebesunkia neatsinaujinančius gamtos resursus, nuskurdino aplinką, išnaikino tūkstančius gyvūnų rūšių ir nenustoja to daryti. Daugumai diegiama pasąmonėje programa ir toliau tai daryti. Literatūros apie tai, kas vyksta, pilna. Jūs patys save programuojat tą daryti, nes jaučiatės kalti kitiems nieko neduodami.

    Apie maximas neseniai mano straipnis skaitytas. Tiesiog pateikiu, kaip pavyzdį, kad nėra taip viskas gražu, kaip jums atrodo. Kritiškai mąstantys žmonės mato problemas, o kiti aklai eina kitų primestu keliu (aišku jūs galvojate kad tai darote savo noru).
    http://www.tspanevezys.lt/verta-perskaityti/1/22/almantas-samalavicius-urbanistines-erdves-ir-bakaleju-kultura

  • [...] Vienas populiariausių lietuviškųjų blogų įrašų yra blogerio Kerniaus Kuolio straipsnis „Kodėl jauni žmonės neturi darbo ir ką daryti, kad tu jį visuomet turėtum„. [...]

  • domas sako:

    oj, kiek tiesos. nuo šiol kai kas prašys interviu ar pagalbos ar paramos, siųsiu čia.

    o dėl „darbo sau“ – nebūtina dirbti sau, galima dirbti su kolektyvu, kuriame esi vertinamas už tai ką darai, ir kur tiki tuom ką darai. beveik kaip sau, bet ne. :)

    O fizinis darbas ritin eikalingas, idant suprastum, kaip gerai jo nedirbt (ar bent jau suvokimui, ką norėtum daryt pabėgęs iš smegenų kepimo :)

  • Marius sako:

    Sveikas, Kerniau! Nuostabus tekstas, man, kaip jaunam, bet motyvuotam žmogui, labai padedantis ;)

    Turiu dvi aistras: rašymą ir politiką/istoriją. Baigiau 11-ą klasę, o egzaminams ruošiuosi jau dabar. Pasakysi, kad esu moksliukas? Nors visad sugebėjau mąstyti, dar prieš dvejus metus nesimokiau ir nepatikėsi, bet toks jaunas bėgiojau iš pamokų, gėriau, ir netgi bandžiau narkotikus! Džiaugiuosi, kad turėjau tokios patirties, nes galiu dabartinį save palyginti su buvusiu savimi: dabar man įdomius dalykus mokausi 9/10-ukams, domiuosi politika, tuo, kas vyksta pasaulyje, nuolat skaitau BBC ir panašius naujienų tinklapius ir netgi už pinigus rašau egzaminų kalbas dvyliktokams, iš kurių jie gauna tikrai neblogus pažymius.

    Vienaip ar kitaip, rašau čia ne tam, kad papasakot savo „gyvenimo istoriją“ ar pasigirt. Rašau, nes turiu dar begalę klausimų dėl ateities, tikiuosi, kad į kai kuriuos galėsi atsakyti :) Esu šventai įsitikinęs, jog studijuosiu politikos mokslus, o magistrą – tarptautinių santykių. Kita mane dominanti sritis – žurnalistika, tačiau nemanau, kad su ja daug pasiekčiau, o bulvarinėj spaudoj dirbti tikrai nenorėčiau. Dievinu politiką, bet po šio teksto kilo klausimas. Rašei apie praktiką studijų metu, ką galėčiau veikti su politika? Ar būtų įmanoma kažkur atlikti praktiką ar netgi studijų metu atlyginamai dirbti? Reiktų eiti į valstybines įstaigas? Bet ar ten egzistuoja tokie dalykai? Žinau, jog tavo sritis yra visiškai kita, tačiau domiesi įvairiais dalykais, gal esi ką nors girdėjęs ir apie tai? Būčiau labai dėkingas, jei pasidalintum žiniomis! :)

  • Kernius sako:

    Mariau, žinau, kad Lietuvoje politikos mokslų studentai atlieka praktiką įvairiuosiose valstybinėse įstaigose ir nevyriausybinėse organizacijose.

    Vienas mano draugas antrame VU kurse dirbo seimo nario padėjėju, kiti eina į tokias vietas, kaip pavyzdžiui, Pilietinės visuomenės institutas. Nevyriausybinėse organizacijose atlikdamas praktiką gali užsiimti tyrimais, rašyti tekstus, organizuoti pilietinius renginius ir panašiai.

    Nežinau, kaip yra užsienyje, bet turbūt gabūs politikos mokslų studentai turi neblogesnes galimybes praktikai atlikti – kad ir Briuselyje, kur yra susibūrę svarbiausi valdymo organai.

    Nemažai lėšų visuomeniniams projektams skiria Europos Sąjunga ir kiti fondai, tad manau, turėtų būti galimybę gauti ir atlygį atliekant praktiką – bet, žinoma, dėl to reikėtų klausti tavo dalyką studijuojančių žmonių.

  • T. sako:

    Įdomus straipsnis, ir nors seniai komentarų lavina nuslūgo, vis tiek pasidalinsiu savo mintimis. Na tiksliau viena- žmonės keičiasi, o dar stipriau jie keičiasi, jei pasikeičia jų aplinka. Kai įstojau į studijas buvau 100% garantuotas, kad noriu visą gyvenimą rašyt kodą, ir man tai nuoširdžiai patiko- programinau per naktis ir gyvenimas atrodė nuostabus. Bet vat išvažiavau iš namų, pradėjau gyventi su visiškai skirtingais žmonėmis ir spėk ką- nesu tikras, kad noriu programinti visą gyvenimą…

    Matyt, ką aš čia per aplinkui bandau pasakyti, labai gerai apibendrina Regina Spektor dainos žodžiai- „We take the things we like and try to love things that we took“. Vienu žodžiu, žmogus nebūsi nuolatos laimingas ir nuolatos turėsi abejonių, nes kitaip nebūtumėm mes žmonės- sustabarėtumėm ir nustotumėm tobulėt. Tad neverta manau per daug galvoti, ką veiksi gyvenime ir svarstyti „ar aš tikrai dabar laimingas“, nes tikriausiai atsakymas bus „NE“.

  • Kernius sako:

    Žinai, mes turime kažką bendro, nes aš taip pat nejaučiu pašaukimo visą gyvenimą sėdėti prie kompiuterio ir žinau, kad baigęs informatiką programuotoju tikriausiai nedirbsiu. Tai žinojau dar prieš stodamas į universitetą, bet praktinės ir realiai pritaikomos žinios mane vis tiek domina labiau nei sausos teorijos ar filosofiniai pamąstymai apie abstrakčius dalykus. Aš tiesiog nesieju studijų su darbo vieta.

    Mano nuomone, visa esmė yra apjungti skirtingus savo gebėjimus ir skirtingas žinias. Pavyzdžiui, aš vargu ar kada nors būsiu top programuotojas arba top verslininkas, bet mažai programuotojų sugeba susikurti savo verslus ir mažai verslininkų sugeba patys įgyvendinti tai, ką jie internete sugalvoja, – o aš galiu ir vieną, ir kitą.

    Tokių skirtingų žmonių pavyzdžių yra daugybė bet kurioje srityje. Viena priežasčių, kodėl popiežius Jonas Paulius II-asis taip mokėjo bendrauti su žmonėmis ir užsitarnauti milijonų simpatijas – jaunystėje jis buvo aktorius (vaidino teatre) – turėjo sugebėjimą išreikšti save ir pavergti kitus – kuo tikrai negali pasigirti kiekvienas kunigas.

  • Tomas sako:

    Manau, kad viskas ateina su branda. Jei apie tai mąstote- kelią žinote.

  • Linas sako:

    Puikus straipsnis.Padeda suprasti kazkiek gyvenimo teikiamus pasirinkimus ir galimybes.Pats visada norejau dirbti sau arba megstama darba,bet jauciu,kad pirmenybe teikiu verslui.Manau,kad sis straipsnis man pades is dalies apsispresti,ko siekti ateityje.

  • [...] lietuviams pagaunamo savanoriavimo naudą visiems ir jos imtis. Čia noriu parodyti/priminti garsųjį Kerniaus blogo įrašą ir jo paminėtą „duok ir pats gausi“ tiesą. Studijuodamas Pietų Korėjoje neradau ten jokios [...]

  • Sandra sako:

    Labai geras straipsnis, šaunu, kad jaunas žmogus ne tik, kad pats atranda savo vietą, bet ir kitiem padeda ją surasti. Ačiū, labai padejai tiek motyvuodamas, tiek suteikdamas žiniu apie rupimus dalykus.

  • mėlyni debesėliai sako:

    O studijuodamas St.Andrews turėjai darbą? Kad ir part-time, nesusijusį su mokslais?

  • Kernius sako:

    Turiu verslą.

  • I sako:

    Straipsnis nei geras, nei blogas. Kaip sako liaudies išmintis „kiekvienas savo matu matuoja“. Taip ir čia. Man asmeniškai labai teisingi žodžiai apie mėgiamą sritį, tai tikrai atneša daug laimės gyvenime. Bet kategoriškai nesutinku lyginti pinigų ir proto. SVARBIAUSIA-ATRASTI SAVE. Manau, tai yra didžiausia sėkmė.

  • B sako:

    Tai turbūt vienas geriausių mano skaitytų straipsnių. Žinok, net apsiverkiau, nes supratau, jog tikrai ne aš, o mama nori mano stojimo į mediciną. Ir galiausiai pasimečiau visiškai, nes atrodo, kad nesu jokioje srityje išskirtinė ir sugebanti daugiau už kitus.
    Nors įrašas ir suklaidino, bet privertė pamąstyti, kas yra nykstantis dalykas mano amžiuje. Ačiū. Labai.

  • Ieva sako:

    Straipsnis ikvepiantis :) vertetu duoti paskaityti abiturientui pries egzaminus ar likus metams iki egzaminu..

  • Svajone sako:

    WoW! Kuo daugiau žmonių mąstys kaip Tu, visiems bus geriau.

    Labai patiko ta dalis: „Tu gali skirti savo laiką savo paties svajonėms pasiekti arba parduoti jį kitiems ir dirbti dėl kitų žmonių svajonių.“

    Aš irgi baigiau ir programuotojos specialybę, pritaikau prie ekonominių užduočių. Visada galvojau apie nuosavą verslą, turėjau keletą idėjų/krypčių ir ryžausi.
    Ir tavo organizuotai tvarkingai perteiktos mintys – kažkas nuostabaus! Kodėl tik dabar tave atradau. Fantastika!

    Keep going :)

  • [...] “Veik, kai gali neveikti“. Nuostabius žodžius yra pasakęs Kernius. Ypač vertas dėmesio straipsnis.  [...]

  • Aistė sako:

    Labas, Kerniau, gal galima būtų gauti tavo elektroninį paštą? Turiu pasiūlymų ir pastebėjimų, norėčiau susisiekti.

  • Neringa R. sako:

    Straipsnio esmė ir yra tai, kad kiekvienas suprastų, kas jam patinka ir ką jis nori daryti, ir kad to imtųsi! Kad dirbtų, mokytųsi, tai, kas jam patinka, nesvarbu, kad tai kelininkas, ar finansininkas, ar menininkas :) esmė tame, kad dirbtum tai, kas Tau miela ir patinka.. :)

  • Aušra sako:

    WOW, likau sužavėta, šį tinklaraštį radau visai netikėtai, per žurnalistą Račą, puiki dovana šiam ketvirtadieniui, malonūs skaitymai. Tik iškilo klausimas, o ką daryti jeigu daug žadantis žmogus jaučiasi nelaimingas, mokosi, dirba, gyvena lyg ir viską turėdamas, o džiaugsmo trūksta. Įdomu būtų paskaityti pamąstymus iš kur semtis jėgų. Žinoma, galima kalbėti, kad kai darai kas patinka, tai ir nepavargsti, visgi…

  • kitaip sako:

    Čia apie Aušros pamąstymus – daug žadantis, dar ne daug padaręs. Tik nereikia stengtis gelbėti žmonijos savo didžiais sugebėjimais, gelbėk savo gyvenimą, imkis kad ir niekam nenaudingos veiklos, jei tik ji tave žavi. Mažiau kreipk dėmesio į kitus ir jų nuomonę apie tave. Daug ar nedaug žadanti, būk savimi ir sau.

  • Lukas sako:

    Iš pradžių mane suintrigavo pavadinimas, bet čia pat kiek atbaidė, jog gana ilgas pats straipsnis :) visgi nepatingėjau perskaityt ir tikrai nesigailiu. Labai daug protingų minčių ir nemažai man pačiam kaip tik šiuo momentu aktualių klausimų aptartą.
    Dėkui už puikų straipsnį ;)

  • Rile sako:

    dekoju uz straipsni. nors jau seniai zinojau, kad be savo pastangu as nieko nepasieksiu, bet ka daryti tiems, kurie nemoka vadovauti, nemoka prasyti pagalbos siekiant tikslu. Juk vienas lauke ne karys,siekiant tikslo svarbu kas tave supa ir kas pades pralauzti ledus, net i scena dazniausiai uzlipa tie, kuriuos rekomendavo gerieji draugai ar dedes ir nesvarbu, kad jie be talento, bet mes vistiek i juos ziurime arba isjungiame TV. Nemoku vadovauti, nemoku lipti per galvas, nemoku meluoti, nemoku vertinti savo talento, kas man belieka? Taip , dirbau eilini darba kokius 10m, bet i ji eidavau su kancia, nes nepatiko vadovas. Tai ka patartumet man? siekti savo tikslo neturiu jegu, nes saves nemoku vertinti, to nepakeisiu, nes tokia esu, gal del prasto auklejimo, ar del kaip rasyta: „Mūsų mokymo įstaigose ruošiamų papūgėlių ir triušiukų hibridų“, ir tokių žmonių tikrai ne vienas,juk visi negali būti sėkmingi ir daug pasiekę, yra ir pilka masė, bet gal toje masėje yra nuoširdžių, sąžiningų, gal net nebaigusių aukštųjų mokslų, bet daug skaitančių, bet jie nebeturi vilties gyventi žmogiškai. Kuriamų darbo vietų mažėja, nes technika, robotai nustumia žmogų, mūsų šalis garsėja bedarbyste, nes dauguma buvo įpratę gauti darbo vietas su paskyrimu ir nebemoka gyventi savarankiškai,nemoka teisingai aukleti vaikų, tad tenka laukti tik stebuklų.

  • Ele sako:

    Ir mano 2 centai. Kai baigėme universitete (tegul jis nebus paminėtas) anglų filologijos magistrantūrą, su dėstytojais aptarėme kursą. Kai vienbalsiai pasiskundėme, kad vien tik teorija ir paskaitos ir 2 metus tik 1 mėnuo praktikos, viena iš dėstytojų pasižiūrėjo nustebusi ir tarė: „Taigi mes čia suteikiame AUKŠTĄJĮ išsilavinimą“.

    Ką čia bepridursi…No comments.

  • tiesiog as sako:

    na….. is tiesu nesutinku su dauguma pasakytu faktu. pazystu nemazai atsiprasau uz issireiskima – kaimo liurbiu, konkreciai zmones is kaimo nieko nebaige, daugiausia 9 – 10 klasiu ir sedi direktoriaus kedej, nes koks dede vadovauja viskam. o paprastas zmogelis kad ir su magistru toj pacioj firmelej sluotai vadovauja….. siuolaikinej aplinkoj valdo ne protas, o pazintys.

  • Antanas sako:

    *Turėk savo sritį. Būk specialistas.
    Klausimas: kam to reikia ir dėl ko tu turi tai daryti?
    *“..bet koks verslas, organizavimas, iniciatyvos yra puikūs vertės kūrimo pavyzdžiai.“
    Ar čia vertė kūrimas? Ką daro verslininkai? Naudoja žemės išteklius, sukuria atseit kažkokį produktą, kad vartotojai pirktų, išnaudoja darbuotojus gaminant produktą. Bet daro tai, kad būtų kuo daugiau naudos jiems o ne vartotojams ar darbuotojams ir pačiai motinai gamtai kuri tai suteikia mums..
    *“Mes gyvename nuolatinėje konkurencijoje. Jei nori įstoti į gerą universitetą, jei nori susirasti gerą darbą, jei nori sukurti sėkmingą verslą – visada turi būti kažkuo geresnis už kitus, turėti pranašumą, nebūti eilinis, vienas iš daugelio, pilkas taškas minioje.“
    Dėl konkurencijos ir siekio turėti daugiau nei kitas, būti geresniu nei kitas ir atsiranda karai, korupcija ir kitos problemos. Reikia išmokt dalintis viskuo ir vienas kitam būt draugu, o ne priešu.
    *“Nesuprantu, kaip galima neturėti ką veikti. Jei turi daug laisvo laiko ir pinigai tavęs neriboja – tuomet keliauk, patirk, pamatyt, pažink, džiaukis gyvenimu. Jei turi daug laisvo laiko ir jo praleidimą riboja pinigai – tuomet tavo darbas turėtų būti išnaudoti tą laiką taip, kad ateityje pinigų netruktų ir galėtum daryti tai, ką nori.“
    Žmogus dar nesuprato ekonominės sistemos. Niekas vietoje nestovi. Ir kaip dabar yra po 5 metų taip pat nebus. Kad ir po 2 pamatysi už dyzeliną ar benziną mokėsim po 6-8 litus, galiu tai garantuoti jei ne daugiau. O kalbant apie ekonominius nuosmukius, tai jie nesibaigs, nes skolos auga ir greitai bus stagnacija, taip kad čia tik šūdo malimas. Pasidomėkit apie piniginę sistemą ir kaip ji veikia.. Kad ir kaip stengtumeis šita piniginė sistema kurioje gyvename yra atgyvenusi ir greitai jei ateis galas, tik pasėkmės bus baisios.

    Šiaip kai kurie patarimai geri, bet žmogus dar nemato tikrojo pasaulio ir kas jame vyksta, tikrųjų problemų. [:)] Gaila.

  • Ana sako:

    Ačiū visiems: Kerniui ir komentatoriams, visi su savo tiesomis ir visi savotiškai teisūs. Buvo labai įdomu skaityti ir, manau, gana turiningai praleidau sekmadienio vakarą :) nors planų turėjau kitų, bet… kai jau prisėdau, tai nebegalėjau visko neperskaityti. Labai smagu, kad su daugeliu nuomonių norėjau sutikti, su kai kuriomis ne… iškart norėjosi oponuoti, bet nėra vienos tiesos, taip kad svarbu, kad čia visi pasisakome, nes taip kyla gerų idėjų, galima pasisemti įkvėpimo, kartais spirti sau į užpakalį ir kažko imtis… arba tiesiog pasidžiaugti tuo, ką turi, ką darai :) lauksiu kitų straipsnių ir komentarų, gero vakaro visiems :)

  • [...] Jaunimo forumai ūžia nuo patarimų žmonėms, kurie kovoja už kiekvieną įrašą CV. Ką daryti, kad niekada neliktum be darbo? Europoje randasi vis daugiau žmonių, kurie naudojasi kiekviena galimybe padirbėti, pasimokyti ir patirtimi papildyti savo įrašą gyvenimo aprašyme, užuot vasaras leidę prie ežero. Apie tai, ko imtis, kad būtų sunkiau likti be darbo, galima paskaityti pas Kernių čia. [...]

  • Mantas sako:

    Ačiū, Kerniau, už tikrai puikų įrašą. Nors atklydau čia pirmą kartą iš esmės ieškodamas tik patarimų motyvacinio laiško, bet taip „užsikabliavau“ ir ant šito straipsnio, kad net didumą komentarų perskaičiau ir pats pasiryžau dalį savo laiko paskirti komentarui. Iš esmės gyvenu panašiai, kaip tu ir teigi – nors studijuoju Lietuvoje, o ne užsienyje, tačiau, mano manymu, vieną iš nedaugelio specialybių, kurią privalai studijuoti gimtinėje, jei nori Lietuvėlėj ir dirbti (o aš nenoriu emigruoti). Studijuodamas dirbu – beje, pagal specialybę, bet pastaruoju metu darbe taip viskas įkyrėjo, atsibodo monotoniškos užduotys, bet niekaip nesiryždau mesti. Nors iš esmės pirmadienį jau buvau apsisprendęs galų gale įteikti šefui pareiškimą, bet vis dar jutau baimę – o jeigu nerasiu kito darbo..? Mintyse skambėjo kitų patarimai, jog šiais laikais (o kuo šie laikai tokie jau ypatingi?) reikia saugoti savo vietą ir pan. Bet kai pagalvojau, ko iš manęs šis darbas pareikalavo – nebeturiu laiko hobiui (aktyviam sportui), studjoms (kurios, po 3 metų pagaliau tapo įdomios), net bendraudamas su artimaisiais piktas pasidariau .. :( bet paskatintas šio straipsnio, baimės nebejaučiu, ir ramia širdim pirmadienį ketinu pasiųst visus po velnių ir pagaliau judėt į priekį su naujais projektais – o jų mintyse sukasi jau ne vienas:) Tad – ačiū už paskatinimą :) Matau, kad teks apsilankyti čia ir vėliau:)

  • [...] metus Kernius Kuolys parašė straipsnį apie tai, kodėl jaunimas neturi darbo. Aktualumo šis tekstas neprarado ir, matyt, nepraras dar [...]

  • Piktas sako:

    „Ka jie sugeba daryti geriau nei eilinis žmogus?“
    Sita daznai tenka isgirsti, cia turbut yra zmoniu lengviausias budas atsakyti i klausima del darbo ieskomo darbo. Butent taip atsakyti gali betkas, net ir eilinis abiturientas, isgirdes internete toki pasiulyma, ta pati gali pasakyti tevai, ar zmonos, kuriem tai saus i galva. Mano manymu, kai tu dirbi kazkam, kazkokiam su pilvu savininkui tu neprivalai buti geriausias, tuo labiau lietuvoj, jeigu tu esi geriausias tu dirbsi kur nors kitoj saly, geriausioj, o ne cia (tarkim, kad ir JAV), plius geriausioje kompanijoje ir vat tada, ten galesi buti geriausias. Pagal ideja tu turetum buti geresnis uz kitus, tai reiskia, jei tu esi daktaras tu esi geresnis uz statybininkus, vadybininkus, ekonomistus, furistus ir pan… nes tavo specelybe daro tave geresniu uz kitus individus, kuriu specelybe skiriasi nuo taviskes, bet tai nereiskia, kad jei tu ieskai saly, kuria pasaulio ekspertai nelaiko geriausia perspektyvom, kurios BVP nera auksciausias, kuri apskirtai viskuom, o tiksliau niekuom, negali niekur pasigirti, kad butu geriausi kazkurioj srityje, nebent savizudybiu skaiciumi, tai reiskia atitinkamoj saly, dar labiau atitinkamo lygio istaigoje (nebutinai geriausioje lietuvos firmoje) ir turi uztekti atitinkamai kvalifikuoto darbuotuojo, nes butent, todel taip musu valstybes svietimo sistemos isaugino jaunuoli, toki koks jis yra ir toki turi priimti musu darbdaviai. As suprantu, kad visi nori daugiau negu gali, zmoniu norai yra begaliniai, taciau reikia ziureti realiai, nes galimybes tikrai nevisada leidzia rasti ta tobulybe. Pvz.: jeigu Lietuvoje siulomos studiju programos yra per zemo lygio, kad paskui savus priimti i darba, tai cia ir susiduriame su tuo tobulybes ieskojimu, nes kam gristi i sali isvykus kitur kur tave baigus ju studijas priims, o cia, Lietuvoje, taves neprieme? Taigi siame reikale turi buti apibrestos kazkokios ribos, kad poto nereiketu skustis apie protu nutekejimus ir sitas pasakymas, kad turi sugebeti geriau viska uz kitus ar geriau nei eilinis zmogus, kad gauti darba yra nesamone – tai tiesiog yra lengviausias atsakymas i pateikta klausima, bet toli grazu ne teisingiausias.

  • Answer sako:

    Puikus tavo blogai, saunu pasiskaityti. Cia jau ne pirmas blogas, kuri perskaitau ir tikrai ne paskutinis ir visus perskaites jauciuosi labiau apsisisvietes, noreciau tau paspausti ranka, kad rasai tokius blogus. :)

  • nadza sako:

    :)
    Perskaičiau straipsnį (dar ne visą, bet grįšiu :) labai įkvepiantis. Tik… dabar jaučiuosi veltui išsvaisčius savo laiką mokydamasi LT universitete. Ir tikrai buvo juokinga kai uždavusi dėstytojui klausimą iš jo dėstomo dalyko (Photoshop programa) sulaukiau atsakymo: „Paprastai studentai už mane žino daugiau“ ….

  • Atsibusk... sako:

    „Nebūna tokių dalykų už mane nusprendė tėvai“ gal atsibusk iš to sapno, jei tėvai tave išlaiko jie įtakoja tavo sprendimą kur mokytis ir panašiai, nepatinka , priešinkis, eik gyvent savarankiško gyvenimo ir dirt fizinį darbą įdomu ar išgyvensi iš 670 LT ? ir dar sugebėsi surinkt studijom ir tobulėti. tas pats galioja ir svajonių vaikymuisi, viskas remiasi į pinigus, gerai jei pasiseka ir viskas tampa padėta ant lėkštutės, tereikia pasimti tai ko tu nori…

  • Rasa sako:

    Patiko straipsnis. Kaip tik reikėjo tokio spyrio. ;) Ačiū.

  • Gytis sako:

    Įdomus ir naudingas traipsnis. Ačiū.

  • Lukas G. sako:

    Nuostabus tekstas, ačiū autoriui. Tikrai pastumiantis tekstas į priekį siekti to apie ką pamiršai ar praradai motyvaciją. Tekstas priverčiantis pamąstyti apie save patį, koks tu, kuo išsiskiri, kuom patinki savo draugams ir aplinkiniams. Kas tavyje kitaip, kas tavyje nuostabu. Manau, kad vien dėl autoriaus kaltės daug žmonių „atėjo“ į protą. Tame tarpe ir aš. Skaitydamas tokias mintis suprantu, kad aš galiu daug ką pakeisti, padaryti, tik reikia noro, reikia nebijoti, nebijoti būti kitokiu. Gal darbštesniu. Tekstas priverčiantis apmąstyti savo ateitį, norus, tikslus, tekstas paskatinantis siekti to, ką kažkada užsibrėžei, tik pamiršai apie senąjį aš, kuris kažkada seniai buvo stipresnis, vaikiškesnis ir norėjo labai daug, tik užaugęs suprato, kad ne taip ir viskas lengva čia tam gyvenimėlyje. Ačiū dar kartą autoriu už savo mintis, bandysim ieškotis darbo ir svarbesnių dalykų už jį.

  • Rasa sako:

    Puikus ir atveriantis akis straipsnis! Einu – paplatinsiu. :)

  • Milda sako:

    Šiaip tekstas neblogas, ir bendrai paėmus mintys geros dėstomos, bet požiūris į universitetus yra neteisingas. Visų pirma, jei nori profesijos, tai eik į kolegiją arba į profkę, kur ir suteikia tą profesiją. Universiteto paskirtis yra visai kita, ir deja, bet jos dauguma nesupranta. Universiteto esmė yra suteikti universalų išsilavinimą, o ne padaryti kažkokiu „specialistu“. Geri dėstytojai duoda be galo daug. Ir VU tokių yra. VU yra trečia mokymo įstaiga, kurioje mokausi. Prieš tai maniau, kad būsiu dizainerė, ir šiaip sekėsi visai nieko, bet tiesiog nejaučiau jokios traukos tai sferai ir t.t. Todėl teko priešintis didžiuliam šeimos spaudimui ir kitiems demonams, kurie užpuola, kai nusprendi ką nors kardinaliai keisti gyvenime. Perstojau į VU, ir net surizikavau eit į mokamas studijas, kadangi nebuvau pasirengus, t.y. laikiau ne tuos egzaminus, nes neplanavau stot, kur stojau. Ir išimties tvarka po pusmečio perėjau į nemokamas studijas, ir apskritai suvokiau, kad noriu užsiimti mokslu. Tai tai yra priežastis, kodėl aš pritariu straipsniui.

    Tačiau, universitetas ir yra skirtas ruošti akademikus, o ne specialistus. Jis turi ruošti tą, kas nagrinėja ir analizuoja akademiškai bankų veiklą, bet ne bankininką. Tokia yra originali universiteto paskirtis nuo Antikos laikų. Deja tai išsigimsta visam pasauly. Ir dėl to klasikinis humanitarinis išsilavinimas apskritai suteikiamas labai retoj mokslo įstaigoj. VU gal yra vienintelis universitetas, kur tą Lietuvoj galima gaut, šito aš nežinau, bet, kad tai tikrai įmanoma humanitarinių mokslų srityje yra tikras reikalas. Dauguma dėstytojų yra daugiau nei labai kompetentingi, o kai kurių paskaitos iš tiesų sugeba kardinaliai pakeisti požiūrį, nes jos būna neįtikėtinai kokybiškos ir būna parodomas neaprėpiamai platus akiratis, kuris sužavi. Mūsų fakultete tikrai yra ruošiami mokslininkai, o ne „specialistai“, niekas iš mūsų baigęs neturės profesijos. Bet ar to visiems reikia? Žinoma, turėtų būti mažiau studentų, čia jau kitas klausimas, tačiau VU humanitarinių mokslų srityje (kitur nežinau) atlieka puikų darbą, ir tikrai ruošia mokslininkus, tik tiek, kad ne visiems to reikia. Bet manau, kad tai ne universiteto bėda, o tik stojančiųjų, kurie 1. patys nežino ko nori, ir stoja dėl tariamo „prestižo“ iš kurio jokios naudos šiaip gyvenime 2. kai įstoja ir pamato, jog jiems čia ne vieta, vis tiek dėl šeimos ir viso kito kabinasi akmenį po kaklu. Tai žmogaus ryžtingumo klausimas.

    Ir dar ką pastebėjau straipsnyje, tai mokslo ir išsilavinimo šioks toks menkinimas. Kiekvienam savo, ir kai kuriems mokslas ir išsilavinimas yra tas kelias, kuris jiems labiausiai tinka. Ir tokiu atveju, vargu ar teisinga žmogų žeminti dėl to, jog jis neina dirbti į mcdonaldą o mokosi ir „kala paklodes“, nors iš tiesų tai nesąmonė. Joks tikrai geras ir motyvuotas studentas paklodžių nekala. To niekam nereikia, ir geri dėstytojai visai to nereikalauja. Reikia tik orientuotis ir sugebėt mąstyt, to reikalauja dėstytojai, ir sakyčiau tai yra ganėtinai pagrįsti reikalavimai.

  • Akvilė sako:

    Įdomiai rašai, Kerniau. Labai geras straipsnis! ;]
    Esu kažką panašaus girdėjus Ted Talks… Man atrodo Ken Robinson ten buvo. Tik jis kalbėjo apie tai, kaip svarbu dirbti mėgstamą darbą, o ne pelningą. Ką ir bandau kalt į galvą savo tėvams :)

  • nesvarbu sako:

    kas is to jei tu dirbi tau patinkama darba ir nieko uz tai neuzdirbi. universitetai kolegijos… visi nusirasineja su ausinem eina ir tt.. ka tu gali ismokt kai ten vps neidomu nieko naujo ta pacia seniena metu metus moko… lietuvoj su tokia ekonomika gyvent normaliai ir leist sau viska – neimanoma jei nevogsi ar kazko nelegalaus nedarysi.. visiem giliai px ka tu baiges ar nebaiges.. jei valstybe neduos uzdirbt tai tu ir nebusi laimingas kad ir dirbsi savo megiama darba… vistiek kamuos mintys kaip uzdirbt daugiau ir bla bla bla… bulshitas ne straipsnis net neidomu skaityt…

  • Simonas sako:

    Na, kaip devintokas perskaitęs šį straipsnį, esu sužavėtas, esu skaitęs ne vieną Tavo straipsnį uždarbyję ir jie visalaiką atverdavo akis ir duodavo daug perspektyvos judėti į priekį, ačiū labai, dar kartą likau sužavėtas.

  • zinovas sako:

    Straipsnis neįtikėtinai geras.Košės galvoje autoriui tikrai netrūksta.10/10

  • Manvydas sako:

    Visiškai sutinku su straipsniu :) Papasakosiu ir savo istoriją. Prieš keletą mėnesių baigiau istorijos bakalauro studijas Lietuvos Edukologijos universitete. Po studijų baigimo ieškojausi darbo pagal savo specialybę (t.y. baigęs istorijos bakalaurą LEU galiu dirbti istorijos mokytoju, sėdėti muziejuje arba archyve kapstytis po istorinius dokumentus, be to, perėjęs gido kursus galiu patapti iš istoriko gidu). Tačiau dabar pažvelkime į realią situaciją Lietuvoje. Šiuo metu su mokytojais situaciją pavadinčiau labai tragiška, kadangi ir pats ieškojausi istorijos mokytojo darbo, tačiau dėl susidariusios emigracijos mažėja mokinių skaičius Lietuvos mokyklose, kas priverčia dauguma mokytojų likti be darbo. Jau nekalbu apie jauną istorijos mokytoją, kuriam įsidarbinti išvis praktiškai šiuo metu yra neįmanoma,kadangi net ir rengiant kai kurioms mokykloms konkursą yra pasirenkamas daug vyresnis mokytojas su patirtimi (pats neseniai dalyvavau konkurse dėl istorijos mokytojo darbo).
    Toliau seka istorijos darbas muziejuje arba archyve. Šiose institucijose dirbti, atrodo, būtų dirbti net nuobodu, tačiau net ir norint įsidarbinti, baigus istorijos bakalaurą tokiose institucijose labai sunku, kadangi pats domėjausi šiuo klausimu ir buvo pasakyta, kad šiuo metu darbuotojų skaičius archyvuose ir muziejuose yra tik mažinamas. Lieka tik paskutinis variantas: t.y. pereiti mokamus gido kursus, tačiau ir su tokiu darbu nieko daug nenuveiksi. Asmeniškai manęs gido darbas kolkas netraukia. Tačiau aš baigiau istorijos studijas Lietuvoje, nes man istorija buvo, yra ir bus yra ne tik mokslas, bet ir pomėgis. Mėgstu kolekcionuoti senus užrašus, dokumentus. Domiuosi kitų šalių istorija, futbolo istorija, taip pat ir genealogijos šaka. Manau, kad mano mąstymas ir požiūris į istoriją skiriasi nuo daugumos. Be viso to,net mano vardas yra istorinės kilmės :D
    Tačiau tas pats kelias studijuoti istorijos bakalaurą LEU buvo įdomus. Dar besimokydamas 11 klasėje (2007m.) net nežinojau ir negalvojau, ką norėčiau veikti baigęs mokyklą. 11 klasėje pasirinkau tiksliųjų mokslų profilį ir istoriją B lygiu, nes tuo metu mąstymas buvo toks,kad be tiksliųjų mokslų manęs laukia pražūtis. Tačiau supratęs,kad matematikoje ir iš dalies fizikoje esu „visiškas nulis“ po semestro pasirinkau humanitarinių mokslų profilį ir istoriją A lygiu.
    Iš tiesų, mokykloje istorija sekėsi visai gerai, tačiau ne dėlto, kad dėčiau daug pastangų į mokslus, bet dėlto, kad istorija man tiesiog patiko. Mokydamasis 12 klasėje taip pat dar nebuvau apsisprendęs, kur noriu stoti po mokyklos. Tačiau čia pasisekė ir vėl su istorija. Istorijos mokytoja mane pakvietė sudalyvauti viename konkurse apie Lietuvos kariuomenę,nes matė, kad turiu gerą atmintį ir esu „ne kvailas“ istorijoje. Pavyko užimti aukštą vietą tame konkurse tiek mokykloje, tiek mieste, vėliau teko dalyvauti ir šalies konkurse. Taip supratau, kad man geriausiai gyvenime sekasi istorija ir, kad po mokyklos norėčiau studijuoti toliau, būtent, istoriją. Tačiau lengvo kelio ir čia nebuvo kaip pasirodė, kadangi koją pakišo Valstybiniai Brandos Egzaminai, kurie parodė prastus mano lietuvių kalbos ir istorijos egzaminų rezultatus. Tačiau ir tai nieko nepakeitė ir pirmuosius savo tris pasirinkimus „kur noriu stoti“ rašiau į istorijos specialybę tiek VU, tiek VPU (dab. LEU).
    Daugiau neturėjau tvirto apsisprendimo, ką norėčiau veikti, jeigu neįstočiau į istoriją, taigi savo
    ketvirtąjį pasirinkimą parašiau, jog noriu studijuoti vokiečių filologiją (mokiausi vokiečių kalbą nuo 2 klasės, nors pati kalba nelabai sekėsi). Tiek istoriją, tiek vokiečių kalbą rinkausi studijuoti valstybės finansuojame vietoje(vf). Ironija buvo tame, kad į istoriją neįstojau (per mažai balų), o įstojau į vokiečių filologiją LEU vf. Toliau sekė tokia istorija, kad visgi pridaviau dokumentus studijuoti vokiečių filologiją LEU, nes tuo metu maniau, jog pabaigus vokiečių kalbą turėsiu geresnius šansus susirasti darbą, negu pabaigęs istoriją. Na ir studijavau aš vokiečių filologiją, ir nebuvo taip blogai, grupėje vien merginos, mokytis kalbos ir neatrodė sunku, tačiau turėjau problemų tiek su gramatika, tiek su fonetika, ir tai tiek dėstytojai pastebėjo, tiek pats supratau, kad mokytis vokiečių kalbos gerai ir gauti aukštus įvertinimus, bei išsaugoti vf vietos nesugebėsiu.
    Taigi, studijavęs apie mėnesį vokiečių filologiją , aš nusprendžiau,kad reikia man sugrįžti prie savo mėgiamos istorijos. Paskambinau į LEU IF fakuletą dar tą patį rugsėjo mėnėsį ir paklausiau, ar yra įmanoma perstoti į istorijos specialybę. Ir man pavyko. Atsakymas buvo taip. Kadangi atsirado viena laisva, žinoma, mokama vieta dieniniame istorijos specialybės kurse, ir aš nedelsiant nuvažiavau priduoti reikiamus dokumentus, ir jau po keletos dienų studijavau ir jau baigiau savo mėgiamą istoriją (nepraleidęs jokių metų). Mokomės iš gyvenimo :D

  • Aurelijus sako:

    Šaunuolis Kerniau.Tik prieš kelias dienas netyčiomis radau tavo saitą.Labai džiaugiuosi savo nauju atradimu.Tikrai labai naudingi ir motyvuojantys straipsniai,daug naudingų ir informatyvių nuorodų,kurių jau seniai ieškojau.Gaila,kad tokiu straipsniu neradau ankščiau,kai dar buvau studentas,bet kaip sakoma „geriau veliau negu niekada“ arba „niekada ne vėlu pradėti“.
    Rašyk,tau tikrai puikiai sekasi dėstyti mintis ir pateikti, tikrai šiai dienai aktualią, informaciją.
    Ačiū

  • Justinas sako:

    Na as dar kaip ir neperskaiciau sio straipsnio, bet matau kad jis geras nes atsiliepimai teigiami komentatoriu, o tai nera daznas atvejis… As tik tiek zinau, jog reikia susirasti savo niša, pasaulis beprotiskai didelis ir zmones kiekvienas gali rasti ir daryti tai ka megsta… tiesiog reikia ieskoti ir i pasauli zvelgti ne pro rakto skylute o pro placiai atvertas duris :) man 22 dabar… as kai pradejau dometis kas dedasi pasaulyje jau bandau antra versla per antra vasara… pirmas nelabai buvo koks ir nelabai man su juo pasiseke, tad teko atsisakyti minties, bet visvien neliudziu nes ismokau sio to ir pagilinau savo zinias o dabar bandau antraji ir sekasi tikrai gerai ir net negalvoju jo mesti. Tiesiog paieskokit internete domekites ir rasit tai ko trokstat :)

  • Mantas sako:

    Super straipsniukas! :) Labai panasi pasauleziura ir pasirinktas gyvenimo kelias. Svarbiausia suprasti savo veiklos ar uzsiemimo kuriama verte. Visi mes norime geru atlyginimu, bet labai retas kuris racionaliai ivertina sukurta produkcija ar paslauga tolygia gautiems pinigams. 10/10

  • Indrė sako:

    Norėčiau labai labai padėkoti.
    Taip įdėmiai skaičiau, kad net akys išvarvėjo. Labai patiko, atvėrei akis pačiu laiku(esu pirmo kurso studentė). Ir tuo pačiu labai malonu širdžiai, kad yra protingų žmonių, kurie padeda kitiems. Nors tik šiandien aptikau šį tinklaraštį, manau ateityje skaitysiu ir skaitysiu.
    Labai labai ačiū ir kuo didžiausios sėkmės. ;)

  • [...] tai siūlau tokiems važiuoti į Graikiją. Ten jau sukūrė. Ir gal net paskaityti kitokius komentraus apie jaunų žmonių darbą ir [...]

  • [...] tai siūlau tokiems važiuoti į Graikiją. Ten jau sukūrė. Ir gal net paskaityti kitokius komentraus apie jaunų žmonių darbą ir nedarbą. Tokiam vaikui galima patarti ir šiaip paskaitinėti [...]

  • [...] nei jas realiai spręsti. Todėl su malonumu pateikiu ir nuorodą į jauno žmogaus komentarą tema “Kodėl jauni žmonės neturi darbo ir ką daryti, kad tu jį visuomet turėtum”. Šis įrašas man užstrigo ne todėl, kad su daug kuo sutinku Jis man užstrigo po to, kai radau [...]

  • Rapolas sako:

    Katik perskaiciau, ir mane labai suzavejo sis straipsnis. Pats galvoju apie informatikos studijas ir vis bandau kuo daugiau dirbti kad pasiekciau geriausiu rezultatu (ir nors dabar kiek suprantu, kas 3 verziasi i sia specialybe, tikrai esu pasiryzes rimtai konkurencijai). Labai geras blogas! Puikios mintys. Autorius tikrai, manau, ne mane viena motyvavo! Nuosirdus aciu!

  • Lukas sako:

    Tikrai objektyvus straipsnis – likau sužavėtas. Įdomu tai, jog remiesi patirtimi ir gan kritiškai paneigi tam tikras nusistovėjusias nuostatas. Super!

  • andrius sako:

    Didziule pagarba ir Didelis Aciu autoriui.Labi dziaugiugiuosi visiskai atsitiktinai surdes,Jusu,puslapi.Gavau tai,ko butent dabar man labai reikejo.

  • Egis sako:

    Esu durnas, bet atidus. Visos rasliavos neskaiciau, bet teksto autorius galejo ir nekelti to antro pavyzdzio. Rasai, kad 10-metis vaikas ten ta skelbima parase, nors pagal teksto struktura suprasciau, kad jis 10-okas. Todel jei nesi isitikines, kokio amziaus zmogus ten rase, tai geriau nedek tokiu „superiniu reklamu“, nes jei visdelto jis 10-okas, tai tuomet visiems reiktu pasymokyti, kaip nereikia rasyti sklebimu.

  • Simona sako:

    Svarbiausia, ka ir akcentavo autorius, yra nebijoti buti savimi, nebijoti buti kitokiu, ugdyti savyje SAVO nuomone, o ne vadovautis kazkieno kito. Tai yra didziausia laime, didziausia stiprybe siame gyvenime. Deja, tai nera taip paprasta, ne kiekvienas mes gimstame turedami stipru charakteri. Kitas dalykas – daznai manoma, kad apskritai kitiems labai rupi ka ir kaip mes darome, ka dirbame, koki automobili turime ar kaip rengiames. Is tiesu niekam tai nerupi.

  • Mantas sako:

    Labai protingas,motyvuojantis straipsnis ir kas mano nuomone svarbiausia-is savo patirties,straipsnio autoriui linkiu sekmes jo darbuose.

  • Vitalijus sako:

    Labai geras straipsnis, irtaukiantis ir motivuojaantis. Aciu autoriui! Kurk ir toliau verte ir mes bandysim kur

  • Neringa sako:

    Tokio straipsnio Lietuva lauke 20 metu. Pagaliau. Drisiu sakyti mesijaus darbo lygis. Drasa ir laiko suradimas, sakyti tiesai, ikvepti jaunaja ir nebe visai kartas. Lenkiu zemai galva. Aciu.
    Aisku, atsirado zmoniu, kurie neisiskaite, gal ir nelabai suprato minti, bet taip jau buvo ir bus. O siaip tai daugelis skelbiama zinia „pagavo“ teisingai.
    As pati ne mokytoja, bet vis tiek dekoju, kad siame tekste paminejai mokytoju svarba. Kazkaip truksta gero zodzio tiems zmonems, kurie dirba viena svarbiausiu darbu pasaulyje. Turi pastoviai patys gintis, lyg ju svarbos ir pasiaukojimo niekam nereiktu.

  • [...] panašius arba net vienodus norus.Ir jei kažkas bus naudinga tau, labai gali būti, kad tai bus naudinga ir kitiems.Manote tai netiesa? O kaip jūs manote gali gyvuoti tokie tinklalapiai kaip Jociaus Virsmai, [...]

  • Donatas sako:

    Super straipsnis, verta paskaityti. Added value!! :)


WordPress Theme by TheBuckmaker.com

More in Verslas ir politika (1 of 12 articles)