Vasarą dvi savaitės tranzavimo po Europą stipriai pakeitė mano požiūrį į keliavimą ir apskritai į gyvenimą. Supratau, jog įsimintiniausi įvykiai būna tie, kurių nesuplanuoji. Be to, pradėjau tikėti likimu: kad net ir blogi dalykai turi nutikti, jog galėtum patirti gerus, – todėl neverta pergyventi dėl to, kas iš pradžių gali atrodyti beviltiška. Taip mąstydamas nusprendžiau tiesiog daugiau nebeplanuoti ir leistis į nuotykius.

Likus porai savaičių iki kelionės, apsilankiau Ryanair svetainėje. Kadangi norėjosi ištrūkti iš rudeninių orų, maršrutų žemėlapyje susiradau piečiausius taškus, į kuriuos galima nuskristi. Likę kriterijai buvo du: kaina ir laikas. Tokiu būdu pirmas mano sąraše atsidūrė Ispanijos miestas Alikantė. Iki tos minutės žinojau tik tiek, jog toks egzistuoja, todėl nenorėdamas patekti į kokią pramoninę gyvenvietę įvedžiau Alikantės pavadinimą į Google paveiksliukų paiešką. Vaizdas, kurį pamačiau, man patiko, tad daugiau nieko nemąsčiau, – įsigijau bilietus savaitgaliui, kurie iš viso kainavo tiek pat, kiek viena kelionė autobusu iš Vilniaus į Palangą.

Taigi sprendimą, kur skrisiu, priėmiau per 15 minučių. Tai, jog nė žodžio nemoku ispaniškai man neatrodė kliūtis.

[mappress]

Apie savo planus užsiminus pažįstamiems atsidaro norinčių vykti kartu. Vis dėlto jų atsiprašiau, bandydamas paaiškinti, jog šįkart noriu keliauti vienas (nors nežinau, ar tai įmanoma suprasti). Nusprendžiau, jog kuo mažiau pasiimi su savimi (žmonių, planų, daiktų – visko), tuo daugiau atrandi naujo. O atrasti aš norėjau.

Iš pradžių ketinau miegoti paplūdimyje ir taip tikriausiai būčiau daręs, nes oro temperatūra naktį Alikantėje tomis dienomis vargiai nukrisdavo žemiau 18 laipsnių ribos. Visgi likus kelioms dienoms iki skrydžio pagalvojau, kad būtų įdomu ne tik pakeisti aplinką, bet ir sutikti naujų žmonių, kurie mane su ta aplinka galėtų supažindinti.

Taip prisiminiau CouchSurfing – bendruomenę žmonių, siūlančių nemokamą nakvynę savo namuose mainais už bendravimą su nepažįstamais keliautojais. Pirmoji patirtis Varšuvoje buvo labai maloni, tad tai tik dar labiau paskatino pasinaudoti šia galimybe. Naujos pažinties paieškai skyriau valandą, per kurią atnaujinau savo aprašymą, įkėliau kelias nuotraukas, išsirinkau žmogų, pas kurį labiausiai norėčiau apsistoti, ir parašiau jam žinutę.

Praėjus pusdieniui gavau atsakymą: „Labas, man būtų malonu tave priimti!“. Tai buvo tikra sėkmė, nes paprastai keliautojai iš karto išsiunčia dešimtis prašymų tikėdamiesi sulaukti bent vieno teigiamo atsakymo (nežinau, kodėl, bet aš išsiunčiau tik tą vienintelį). Mane sutiko priimti 21 metų mergina, gyvenanti pačiame Klaipėdos dydžio miesto centre. Apsikeitėme telefono numeriais ir sutarėme, jog atvykęs su ja susisieksiu.

Mano kelionė prasidėjo škotiškame lietuje paskendusią lapkričio 12 dieną. Išsispausdinęs Ryanair bilietus po pietų išvykau iš savo studijų miestelio. Po trijų valandų riedėjimo kalnuotais ir vingiuotais keliais jau sutemus atsidūriau Vilniaus dydžio Glazgo centre.

Dar važiuodamas autobusu parašiau žinutę buvusiai kursiokei Vilniaus universitete, kuri dabar studijuoja Glazge. Stotyje mane pasitiko švytintis veidas. Praėjus pirmiesiems dviems mėnesiams svetur įspūdžių buvo daugiau nei spėjome pasidalinti kelias valandas vaikštinėdami po naktinį Škotijos miesto senamiestį. Nuostabu, jog žmogus, tik kovo mėnesį pradėjęs mąstyti apie studijas užsienyje, po pusmečio jau vaikšto į vieną iš trijų geriausių verslo vadybos universitetų Didžiojoje Britanijoje.

Vis dėlto, tai buvo tik pati kelionės ir išbandymų pradžia. Netrukus vėl buvau vienas ir basčiausių po senamiestį ieškodamas ko nors įdomaus. Jei penkis elnius ir Kalėdų Senelio roges pačiame miesto centre lapkritį galima taip pavadinti, tuomet man pavyko.

Pavakarieniauti nusprendžiau įsitaisęs ant suoliuko priešais nuostabiai tamsoje švytintį tiltą. Pasižvalgęs tolyn pastebėjau, kad kiekvienas tiltas ten buvo apšviestas vis kita spalva. Gražu. Tai net privertė trumpam pamiršti, jog Glazgas laikomas nesaugiausiu miestu Europoje.

Jau gerokai po devintos valandos vakaro patraukiau į centrinę traukinių stotį. Dienos tikslas buvo pasiekti už maždaug 80 kilometrų esantį Prestwick oro uostą, iš kurio skraido Ryanair lėktuvai. Tai padaryti man pavyko gana nesunkiai, kelyje pasišnekučiavus su vidutinio amžiaus škotu, kurio kalbą dar buvo įmanoma suprasti.

Viena pigiųjų lėktuvo bilietų sąlygų – skrydžiai neretai būna anksti ryte arba vėlai vakare. Mano atvejis nebuvo išimtis ir naktį turėjau praleisti oro uoste, nes kelio iš savo miestelio skrydžio rytą nebūčiau spėjęs įveikti.

Visgi nakvoti oro uoste nėra jau taip blogai. Iš tikrųjų, net žymiai geriau nei leisti naktį ant suoliuko lauke, ką vasarą teko patirti ne kartą. Be to, nenorėdamas švaistyti laiko neišvengiamo laukimo metu, į kelionę pasiėmiau knygą, kurią seniai norėjau perskaityti. Šiuo savo sprendimu labai džiaugiuosi, nes skaitymai ir naujos informacijos apmąstymai vyko iki pat paskutinių mano kelionės valandų.

Vienintelė baimė, kurią turėjau tiek skrisdamas į priekį, tiek atgal, – tai pramiegoti skrydį. Laimei netrukus pastebėjau, jog miegodamas ant suoliuko oro uoste atsibundu maždaug kas porą valandų, tad prabudęs likus paskutinėms dviems tiesiog daugiau nebeleidau sau užmigti.

Devintą valandą ryto buvau iškeltas virš debesų. Taip sutapo, jog gimiau tą pačią valandą lygiai prieš 20 metų. Taigi praėjus dviems dešimtmečiais vėl atsidūriau danguje. Saulės buvo daug, o mano nuotaika tiesiogiai priklausoma nuo spindulių kiekio, tad jaučiausi laimingas.

Greitai supratau dar vieną priežastį, kodėl Ryanair skrydžiai yra tokie pigūs: vos pakilus lėktuvui visos stiuardesės ir stiuardai tapo pardavimų agentais. Vadinu agentais todėl, jog paprasti pardavėjai išrikiavę savo prekes tiesiog laukia klientų, o ten skrydžio metu tris valandas vyko įtemptas darbas be sustojimo demonstruojant ir siūlant prekes keleiviams – pradedant sumuštiniais už bene 20 litų, baigiant Armani kosmetika ir ypatingomis cigaretėmis, kurias vieninteles buvo galima rūkyti lėktuve. Mano nuostabai, atsirado nemažai pirkėjų ir visai dėl to džiaugiuosi, nes būtent jų dėka po Europą galima skraidyti už kelis litus.

Šiek tiek po vidurdienio nusileidau prie Viduržemio jūros krantų. Džiaugiausi, kad savo kuprinėje buvau palikęs nemažai laisvos vietos, nes ji netrukus buvo užkimšta striuke ir megztiniu – iš gilaus rudens patekau į vasarą, kur oro temperatūra viršijo 20 laipsnių.

Pirmas dalykas, kurį pastebėjau vos padėjęs koją ant Ispanijos žemės, buvo moterys. Po poros mėnesių šiuo atžvilgiu pilkoje Didžiojoje Britanijoje jaučiausi tarsi patekęs į kitą pasaulį. Tai turbūt galima pavadinti kultūriniu šoku. Ne, rimtai, jos ten nuostabios. Dar važiuodamas autobusu, kuris už porą eurų iš oro uosto per pusvalandį mane pristatė į miesto centrą, nusprendžiau, jog ispanų kalbos mokymasis bus vienas didžiausių mano prioritetų, kol dar esu jaunas ir nepraplikęs.

Pagaliau sugebėjęs praplėsti akiratį pastebėjau, jog beveik visi medžiai aplinkui yra dviejų rūšių. Visgi ne palmės, o tie, kurių dėl savo gamtinio neišprusimo negaliu įvardyti, man paliko didesnį įspūdį. Įsivaizduokite kelių metrų aukštyje styrančias šakas, iš kurių žemyn veržiasi šaknys, bandančios pasiekti žemę. Gali pagalvoti, jog jos išplėštos iš žemės – bet iš tikrųjų dar tik eina į ją.

Atsidūręs centre pirmiausia nusprendžiau papietauti. Norėjau paragauti ispaniško maisto, bet taip greitai susidūriau su pirmąja problema dėl kalbos nemokėjimo: visi meniu buvo tik ispaniškai (ir nenuostabu – žmonių, kuriems ispanų kalba yra gimtoji, pasaulyje yra daugiau nei tikrųjų anglakalbių). Tuomet supratau, kaip jaučiasi amerikietis svetimoje šalyje pamatęs McDonald’s. Patekau į ispanų užkandinę, prie kurios įėjimo kabėjo didelis plakatas su tipiško greitojo maisto nuotrauka ir užrašu „Kompleksas“ – šį raktažodį aš ir ištariau įėjęs į vidų.

Galiausiai pasisotinęs nusprendžiau susisiekti su mane turėjusia priimti mergina. Netrukus susitikus paaiškėjo, jog ji ne ispanė (kaip aš buvau įsitikinęs), o italė, atvykusi čia studijuoti metams pagal studentų mainų (ERASMUS) programą. Pasirodo, centre ji nuomojasi butą su dar dviem italais, kurie savaitgaliui išvyko į Madridą. Ta proga namuose atsirado vietos ne tik man, bet ir jos draugei italei, kuri kelioms dienoms atvyko iš kito Ispanijos miesto.

Vėliau besikalbant sužinojau, jog mergina CouchSurfing tinkle buvo užsiregistravusi tik prieš porą savaičių ir per tą laiką spėjo sulaukti jau 8 prašymų apsistoti. Visgi (galbūt dėl palankaus laiko) aš buvau pirmasis, kurį ji sutiko priimti.

Butas priminė vaizdą iš ispaniško filmo: aukštos lubos, langai, siekiantys grindis, ir didelės senoviškos medinės langinės.

Palikęs dalį savo daiktų išėjau susipažinti su nauja aplinka, prieš tai sutaręs, jog susitiksime vėlai vakare.

Senamiesčio gatvelėmis patekau į pačioje miesto širdyje esantį paplūdimį (iš viso jų ten yra net septyni).

Prie jūros praleidęs nemažai laiko jau sutemus nusprendžiau pasižvalgyti po miestą. Daugiau nei tris valandas vaikščiojau iš vienos siauros gatvelės į kitą, kurios visos penktadienio vakarą buvo pilnos žmonių. Nesinaudojau jokiu žemėlapiu, dažniausiai nežinojau, kur esu ir kur einu, bet tai buvo visiškai nesvarbu. Būdamas vienas galėjau priimti impulsyvius sprendimus: pasukdavau ten, kur pamatydavau ką nors įdomaus, ar išgirsdavau gyvą muziką.

Man patiko visur besimėtančios medinės kėdutės: galėjai prisėsti pasistatęs kėdę ten, kur nori, – kartais tiesiog šalia bendraminčių kompanijos.

Be to, mieste vietoje vaikų atrakcionų daug kur galėjai rasti dešimties treniruoklių aikšteles. Iš tikrųjų jie atrodė tobuli: tvirtos metalo konstrukcijos, o svarbiausia – tinka kiekvienam be jokio reguliavimo, nes visur sunkumas proporcingas tavo svoriui. Pavyzdžiui, naudojantis vienu iš jų savo rankomis į orą gali iškelti kėdutę, ant kurios pats sėdi. Man bebandant kiekvieną išradimą aplinkui mankštinosi ir vaikai, ir studentai, ir pagyvenę žmonės.

Tai nebuvo viskas, kas paliko įspūdį. Negalėjau atsistebėti mieste ant kiekvieno kampo tarsi vietoje laikrodžių kabančiais termometrais, kurie visi rodė skirtingas temperatūras. Kaip šiaurietis pagavau save mąstantį gana kritiškai: kodėl jiems dar rūpi tie laipsniai, jeigu ir taip čia visąlaik šilta. Galbūt, jog žinotų, kada iš namų išeiti su marškiniais, o kada ir su jais bus per karšta?

Galiausiai jau šiek tiek pavargęs susiradau suoliuką priešais jūrą ir nuostabiai apšviestas palmes. Turėjau puikią progą perskaityti kelis knygos skyrius, dar gerai nežinodamas, ką veiksiu likusį vakarą ir naktį.

Pas itales grįžau jau po 10 valandos. Jos man paaiškino, jog čia viskas vėliau: ispanai vakarieniauja 21-22 valandą, vakaroti pradeda po vidurnakčio, į miestą išlenda apie antrą valandą nakties, o grįžta 7-8 valandą ryte.

Merginos dar dieną pakvietė mane kartu pavakarieniauti. Gimtadienio (apie kurį, žinoma, niekas nežinojo) vakarą valgiau itališką spagetti pastą su specialiu ingridientu. Italės man su pasididžiavimu pristatė tirštą žalią masę, pagamintą iš augalo, kuris auginamas tik jų gimtajame Genujos regione. Pristatymo metu turėjau galimybę įtartinai atrodančio produkto paragauti specialiai man užtepto ant duonos. Ne tokiomis oficialiomis aplinkybėmis galbūt nebūčiau pasiryžęs.

Kadangi tai buvo savaitgalis ir namuose tūnoti neįprasta, merginos manęs paklausė, ar geriu alkoholį ir, ar norėčiau kartu išeiti į naktinį miestą. Ieškodamas įspūdžių dažnai pasikliaunu „visada sakyk TAIP“ taisykle. Nepamiršau jos ir tąkart.

Nustebau, jog abi mano naujosios pažįstamos labai mėgo alų – būsto šeimininkė turėjo jo net kelias dėžes. Anksčiau įsivaizdavau, jog pietiečiai geria tik vyną. Buvo ten ir rusiškos degtinės, ir dar kaži ko.

Beje, Ispanijoje alkoholis parduodamas nuo 16 metų ir svaigintis viešose vietose nėra draudžiama (didelis kontrastas su Didžiąja Britanija, kur ėjimas gatve su atkimštu buteliu rankoje gali iš karto atsieiti 150 litų).

Kelias valandas kalbėjome apie gyvenimą ir kultūrų skirtumus. Pasirodo, mane priėmusios merginos tėtis – picų kepėjas, o ji pati prieš išvykdama Italijoje išvežiodavo picas. Abi jos studijuoja kalbas. Kaip tiksliukui, man sunku įsivaizduoti, kaip vienu metu įmanoma mokytis net keturių – anglų, ispanų, prancūzų ir portugalų – kalbų.

Jau gerokai po vidurnakčio patraukėme į miestą. Iki pat ryto buvau vedžiojamas po įvairiausius nemokamus barus ir klubus. Alikantėje studijuojanti italė savo draugams mane pristatinėjo kaip seną pažįstamą. Netrukus toks ir jaučiausi.

Teoriškai per tą naktį susipažinau su maždaug 20 žmonių, bet iš tikrųjų nepažinau nė vieno iš jų. Atradau tik tą aplinką – pasaulį, kuriame jie gyvena. Sako, būtent tai tyrinėja socialinė antropoligija, kurią studijuoju šį pusmetį, – ne pačius žmones (sociologijos darbas) – o tai, kas juos supa. Atskiro tinklaraščio įrašo būtų vertas vien italų studentų savęs identifikavimas svetimoje šalyje.

Miegojau neilgai. Po puikaus itališko vakaro ir ispaniškos nakties 11 valandą ryto padėkojęs bei atsisveikinęs tęsiau savo įspūdžių paieškas.

Internete buvau skaitęs, jog Alikantė turi vieną geriausių paplūdimių Europoje, tad nusprendžiau jį aplankyti.

Transportas mieste sutvarkytas puikiai: tramvajaus linija kelias dešimtis kilometrų driekiasi tiesiog palei jūrą. Taigi man beliko išsiaiškinti, į kurią pusę iš centro važiuoti ir kur išlipti. Susikalbėjus su bilietus pardavinėjančiu vyru jau po pusvalandžio atsidūriau pleže.

Vaizdas buvo puikus: platus gryno smėlio paplūdimys, kurio pabaigos nė iš vienos pusės negalėjau įžiūrėti. Sužinojau, jog jo ilgis – 7 kilometrai (kaip nuo Nidos iki Preilos) bei nusprendžiau nueiti iki tolimesniojo galo ir atgal – iš viso apie 10 kilometrų. Aplinkui žmonės deginosi, bėgiojo, žaidė tinklinį – man tai vis dar kėlė nuostabą pagalvojus, jog už keletos valandų skrydžio gali papulti vos ne į sniego pusnis Lietuvoje.

Einant tolyn žmonių vis mažėjo, nors pagal tramvajaus žemėlapį tai dar net nebuvo miesto vidurys (tą išdavė ir daugybė kaip reta stilingų daugiaaukščių su langais į jūrą).

Po kelių valandų vaikštinėjimo nutariau išsimaudyti Viduržemio jūroje. Vanduo pasirodė kaip Baltijos jūros vasara – apie 18-19 laipsnių, tik labai skaidrus (galbūt dėka to, jog besimaudančių žmonių nebuvo daug).

Įsitaisęs nudžiūti ten, kur aplinkui nesimatė nė vieno žmogaus, netrukus gulėdamas išgirdau: „Ei, statyk čia, toliau šiek tiek“. Pakėlęs galvą ir ištempęs ausis dar bandydamas ką nors išgirsti galiausiai įsitikinau, jog priešais mane – jauna lietuvių šeimyna su mažu vaiku. Neįtikėtina. Visgi pasisveikinti nenubėgau ir tuo pačiu netikėtumo jausmu jų neapdavanojau.

Pavakary grįžęs į centrą turėjau paskutinį neįgyvendintą norą. Norą, kuris kilo pirmąjį vakarą vaikštant palei jūrą pamačius įspūdingai tamsoje švytinti kalną.

Kalno viršūnėje – pilis. Italės buvau išsiklausinėjęs, kaip į ją patekti: pasirodo, nuo jūros pusės į kalno vidurį veda 250 metrų ilgio tunelis, kurio gale – liftas, per visas uolienas tave iškeliantis į 180 metrų aukštį. Kas labai miela – kelia visą dieną ir nemokamai.

Prieš kildamas į kalną nusprendžiau palaukti saulėlydžio, o kai sulaukęs ten atsidūriau, gerą pusvalandį stebėjau temstantį miestą. Aplinkui daugybė akių darė tą patį. Kuriam laikui tarsi visi tapome vienodi – žmonės su tuo pačiu siekiu. Siekiu, kuris dingo su paskutiniais saulės spinduliais.

Dar kurį laiką sutemus vaikštinėjau jūros promenadomis. Tokiu ilgu ir gražiu taku palei vandenį dar nebuvau ėjęs. Būtų galima palyginti su Nidos keliu palei marias, tik Alikantės – keletą kartų ilgesnis ir su išsikišimu gilyn į jūrą.

Apie dešimtą valandą vakaro, atsisveikinęs su vasara, vienu paskutinių autobusų iš miesto centro išvykau atgal į oro uostą. Italė siūlė pas ją nakvoti ir antrąją naktį, bet paryčiais su taksi važiuoti į oro uostą būtų kainavę daugiau nei lėktuvo bilietai į abi puses.

Naktis oro uoste buvo panaši į pirmąją – tylu ir daug aplinkui miegančių žmonių. Nežinau, ar ryžčiausi užmigti Lietuvos oro uoste, bet ten net ir būdamas vienas jaučiausi pakankamai saugiai ir to gailėtis neteko.

Mano lėktuvas iš palmių žemės pakilo šeštą valandą ryto, o devintą susivilkęs visus šiltus drabužius jau stovėjau prie Škotijos greitkelio.

Nusileidęs oro uoste nukeliavau tiesiai į netoli esančią traukinių stotelę, bet mano netikėtumui ji buvo visiškai tuščia. Prie įėjimo kabėjo užrašas, skelbiantis, jog šį sekmadienį vyksta remonto darbai ir traukiniai nevažiuos.

Tai nebuvo tragedija, nes šalimais kursavo autobusai, tik nelabai gerai – važiuojant tuo maršrutu jie yra trigubai brangesni už traukinius. Autobusų stotelę radau ne iškarto – pamačiau iš tolo, kai joje sustojo ekspresas į Glazgą, kurio man ir reikėjo. Žinoma, suspėti buvo nerealu, o kai galiausiai pasiekęs stotelę, sužinojau, jog kitas bus tik po dviejų valandų. Tai šiek tiek sugadino nuotaiką – ne tik brangesnė, bet su laukimu ir gerokai ilgesnė kelionė iš oro uosto pasirodė tapsianti.

Vis dėlto likimas mane dar kartą pamokė, kad reikia juo tikėti: po 10 minučių stotelėje išvydau didelį naujutėlaitį autobusą, kurio vairuotojas išlipęs man ir dar keletui belaukiančių žmonių pranešė, jog autobusą užsakė traukinių stotis ir jis nemokamai mus nuveš į Glazgo centrą. Niekaip kitaip, bet nedidele likimo dovana galėčiau pavadinti tai, jog neradau stotelės iš karto ir neįsėdau į reguliariai kursuojantį ekspresą, kurio bilietas būtų atsiėjęs bemaž 40 litų.

Papusryčiavęs Glazgo senamiestyje netrukus dardėjau atgal į kitą Škotijos pusę. Kelių dienų nuotykiai baigėsi, o grįžęs į savo miestelį su trimis didelėmis gatvėmis jau pradėjau planuoti naujus maršrutus (Roma?).

Mano avantiūra visiškai pasiteisino. Galbūt galėčiau sakyti, jog pranoko lūkesčius ar planus, bet to negalėjo padaryti – prieš išvykdamas aš jų tiesiog neturėjau. Ir neturėsiu.