Neįtikėtina, bet šiuo metu esame pasiekę tokį lygį, kad iš Vilniaus nėra nė vieno tiesioginio skrydžio į Londoną(!). Iš Londono – miesto, iš kuriam priklausančių šešių tarptautinių oro uostų galima nuskristi į turbūt bet kurią pasaulio šalį ir daugybę salų vidury jūrų ir vandenynų, – jau kuris laikas nėra nė vieno tiesioginio skrydžio į Vilnių, Europos Sąjungai priklausančios valstybės sostinę. Ar prie šio fakto dar reikia ką nors pridurti, norint apibūdinti Vilniaus padėtį pasaulio žemėlapyje?

Niekada nebuvau didelis poezijos gerbėjas, bet nuo vaikystės vienas eilėraštis kažkodėl įstrigo ir iki šiol liko gyvas manyje. Šiandien mirė žmogus, kuris jį parašė. Praėjus maždaug 10 metų nuo tada, kai paskutinįsyk deklamavau, norėjosi vėl jį garsiai ištarti. Pajutau, kaip žodžiai vienas po kito grįžta iš tolimos atminties. Turbūt yra žodžių, kurie mūsų niekada nepalieka.

Apie Lietuvos nepriklausomybę, apie tai, kodėl žmonės šiandien yra nepatenkinti valstybe, apie emigraciją ir grįžimą, apie požiūrį į istoriją ir istorijos mokymą.

Vos prasidėjus naujiems metams – laikui, kai žmonės sau bando apibrėžti naujus siekius ateinantiems dvylikai mėnesių – susimąsčiau, kur aš esu dabar: kokius gyvenime tikslus esu sau kėlęs anksčiau ir kokius, kaip eilinis studentas, turėčiau sau kelti ateityje. Tai pamąstymai, kurių neišvengiamai laukia tęsinys, – apie kitokį gyvenimą.

Paskutinį pusmetį nuolatos susiduriu su laiko trūkumu. Matau du šios problemos sprendimus: sumažinti darbų skaičių arba geriau išnaudoti kiekvieną dieną – nuo pat tos minutės, kai atsibundu. Šiuo metu nerandu darbų, kurių galėčiau atsisakyti: studijos (vieną paskutinių semestro dienų atsiskaitymui kuriant žaidimą pasiektas asmeninis rekordas – 24 valandos programavimo su pusvalandžio pertrauka universiteto kompiuterių labaratorijoje), naujų idėjų įgyvendinimas (kuriu savo Europos pigių skrydžių paieškos sistemą), senų projektų (pirmiausia – Uždarbis.lt) priežiūra ir, galiausiai, straipsnių rašymas (akivaizdu, jog šis tinklaraštis nukenčia labiausiai). Taigi negalint (nenorint – kažkada samprotavau, jog viskas priklauso nuo norų) atsisakyti darbų beliko galvoti, kaip geriau išnaudoti laiką, kurį turiu. Šis įrašas – apie produktyvumą skatinančius būdus, kuriuos pasitelkiu paskutiniais mėnesiais.

Paskutinę metų dieną noriu pasidalinti savo pamąstymais apie ateitį. Kiekvienas kalbėdamas apie Lietuvos padėtį – tiek ekonominę, tiek politinę – yra linkęs kritikuoti, pabrėžti tai, kas yra blogai, bet dauguma nutyla, paprašius pateikti savo pasiūlymus. Aš uždaviau sau labai konkretų klausimą, kuris aplenkia visus tuščiažodžiavimus: jei turėtum pinigų, kuriuos norėtum skirti, kad Lietuvai būtų geriau, – kaip juos panaudotum?

Šis gidas skirtas vidutinių gabumų moksleiviams (kurių yra dauguma), norintiems gerai pabaigti mokyklą. Ketinu pasidalinti savo kelių metų senumo patirtimi ruošiantis valstybiniams brandos egzaminams (VBE), kaip mokykloje būdamas vidutinioku (vidurkis – 8), 4 iš 5 egzaminų išlaikiau gaudamas 90 balų ir daugiau.

– Sakai, kad tavo lėktuvas nusileido prieš valandą, jau sutemus; atvykai čia visiškai vienas, nieko nepažįsti, nemoki nė žodžio mūsų kalba, tau tik 20… Ir ketini dvi savaites keliauti po mūsų šalį neturėdamas jokio maršruto, nei sykio nemokėdamas už nakvynę ir net neįsivaizduodamas, ką veiksi ir kur būsi rytoj?

Internetas ne veltui lietuviškai dar vadinamas „žiniatinkliu“: juk pagrindinė jo paskirtis – padaryti informaciją pasiekiama. „Informacijos“ sąvoka dažnai siejama su oficialiais pranešimais, dokumentais, naujienomis – tuo, kas būna specialiai pateikta konkrečių žinių ieškantiems. Kaip bebūtų, nemažiau vertingos žinios yra tos, kurios kaupiamos kiekvieno mūsų galvose. Pagrindiniai jų šaltiniai internete – asmeninės svetainės (tinklaraščiai) ir forumai.

Aš niekada neskaičiau daug knygų ir, nežinau, ar dėl to, mokyklos suole patirdavau didžiules kančias, bandydamas parašyti ilgesnį rašinį duota tema – dažniausiai, niekada neparašydavau, visada dvigubai mažiau nei reikėdavo (ir negu sugebėdavo klasiokai) – todėl iš karto gaudavau minus du balus, bet kažkodėl nesijaudinau (nors gal ir reikėjo) – tiesiog sakydavau sau: kodėl aš turėčiau turėti ką pasakyti bet kokia tema, kurią man kas nors duoda?