Pagal paskutinius interneto naršyklių duomenis, Firefox jau naudojama beveik 50% visų kompiuterių. Taigi šis įrašas skirtas būtent tokiai daliai internautų. Ar žinote, kas bendro tarp iPhone ir Firefox? Jų abiejų didžiausias privalumas – tūkstančiai laisvai prieinamų priedų (programų), kuriuos kuria žmonės visame pasaulyje. Dažniausiai priedai atsiranda tada, kai eilinis programuotojas pasigenda savo gyvenime kokios nors funkcijos ir nusprendžia pats ja papildyti turimą programą ar įrenginį. Tuomet, kai darbas jau būna baigtas, atrodo tiesiog kvaila jo rezultatu džiaugtis vienam, tuo labiau, kai gali atsirasti žmonių, kurie už tavo sukurtą programėlę bus linkę atsilyginti (žinoma, mes nekalbame apie Rytų Europą, ar ne?). Taigi mėginsiu apžvelgti nemokamus Firefox naršyklės priedus, kurių daugumą kasdien naudoju jau ne vienerius metus ir kurie sutaupo man daugybę laiko ir nervų.

Taigi jūs turite kelias laisvas dienas savo gyvenime ir norite kur nors nuvykti. Toliau nei kibinų į Trakus ar Laimučio Purvinio į Palangą. Gerokai toliau. Kelionių agentūros žmonėms, nelinkusiems daug išlaidauti, gali pasiūlyti keturias dienas autobuse su trumpais sustojimais lankytinose vietose. Žinoma, jei nepagailėsite bent tūkstančio litų (būtent nuo šios ribos prasideda pigiausi pasiūlymai), jums mielai pateiks katalogą su savaitgalio kelionėmis, į kurių kainą įskaičiuoti tik lėktuvo bilietai ir pora naktų viešbutyje. Šis įrašas padės greitai ir pigiai pačiam susiplanuoti kelionę į bet kurį Europos miestą. Jo tikslas – kad skaitytojas jau po kelių savaičių galėtų vaikščioti Paryžiaus, Barselonos ar Romos gatvėmis.

Sezono pabaiga. Finalinė nacionalinio čempionato serija. Likusios kelios paskutinės varžybos. Vyksta atkakli kova ir abi komandos tebeturi realias galimybes laimėti titulą. Bet vienos komandos savininkas staiga ima ir atleidžia vyriausiąjį trenerį, net neturėdamas kuo jį pakeisti, varžyboms vykstant kas antrą dieną ir serijai galint bet kada pasibaigti. Negana to, prie treniruočių komplekso durų dar pastatomi apsauginiai, kad treneris jokiu būdu nepatektų į salę. Žaidėjai nieko nesupranta. Ir ne tik jie.

Aš labai mėgstu skaičius. Labai mėgstu. Šiandien turiu puikią progą juos apžvelgti – šiam tinklaraščiui sukanka metai. Metai nuo pirmojo mano įrašo – pamąstymo apie Lietuvos aukštąjį mokslą.

Beviltiška atrodo situacija, kai turbūt daugiau nei pusė Lietuvos netiki teisėsaugos darbu, bet niekas nieko negali padaryti. Tas beviltiškumas geriausiai pasireiškia tarp interneto komentarų vis dažniau atsirandančiose žodžiuose, kuriuos šiandien ištarė ir D. Kedžio motina: „Nėra valstybės, nėra teisėsaugos, nėra teisybės. Reikia kaip nors iš Lietuvos išvažiuoti. O kaip čia galima toliau gyventi?“.

Savo kelionių aprašymuose jau nekartą minėjau CouchSurfing – internetinę bendruomenę, kurioje gali rasti nemokamą nakvynę turbūt bet kurioje pasaulio šalyje. Vis dėlto ne kartą sulaukiau klausimų, kodėl žmogus galėtų norėti priimti nepažįstamąjį į savo namus, ir ką tu turi duoti mainais už tai. Į šiuos klausimus mėginsiu atsakyti kartu pasidalindamas patarimais iš savo patirties, kaip sėkmingai naudotis šiuo tinklu.

Beveik visada rašant apie save patariama vengti dviejų temų: politikos ir religijos. Šias sritis jungia vienas bendras bruožas – žmonių tikėjimas. Kadangi tikėjimo labai sunku išsižadėti, konfliktai tarp skirtingų pažiūrų žmonių yra neišvengiami ir neišsprendžiami. Vis dėlto antrąją Velykų dieną nusprendžiau pasidalinti savo paskutiniais metais brandintomis mintimis apie religiją.

Paskutinio žiemos penktadienio naktį gurkšnodamas alų savo bendrabučio kambaryje ir naršydamas internetą pastebėjau, jog eilinį sykį tikrinu tuos pačius puslapius, ieškodamas naujų žinių, kurios mane domintų. Tuomet, jau gerokai po vidurnakčio, pradėjau mąstyti, kad naujienų neturėtų reikėti ieškoti, – jos galėtų „ateiti“ pas mane pačios. Ateiti iškart, vos tik būna paskelbiamos kur nors internete, ir būti surūšiuotos pagal temas – kad galėčiau greitai sužinoti, kas vyksta Lietuvoje, kas naujo krepšinio pasaulyje, kaip vystosi naujausios technologijos.

Vieną laisvą lapkričio vakarą prisėdęs aprašyti pirmųjų savo studijų savaičių užsienyje nesitikėjau, jog šis pasakojimas susilauks tokio dėmesio, – per tris mėnesius jį perskaitė daugiau nei 2 500 žmonių. Rašydamas neturėjau tikslo skatinti studijuoti užsienyje – greičiau tiesiog norėjau papasakoti, kaip gali mokslai vykti kitaip. Kaip bebūtų, netrukus pastebėjau, jog daugumai tas tekstas tapo tarsi vienu iš įrodymų, jog emigruoti mokslo tikslais verta.

Antroji pasakojimo iš Romos dalis – apie nepažįstamą žmogų, pasisiūliusį priimti į svečius ir pakeitųsi visą kelionę.