Negalvojau, kad kada nors rašysiu šia tema, nes niekada savęs nelaikiau nuostabiu anglakalbiu, bet ši prieš kelias valandas gauta privati žinutė mane privertė susimąstyti, kaip aš pats pasiekiau tą momentą, kai anglų kalba nebebuvo kliūtis suvokti kitų mintis.

Ar pastebėjote, kiek žmonių kiekvieną vasaros vakarą užplūsta sostinės senamiesčio gatves? Nesvarbu, savaitgalis, ar eilinė darbo diena, sutemus išėjęs į miestą jaučiuosi kaip pajūrio kurorte sezono metu. Svarbiausia, jog tie žmonės – ne svyruojantys buduliai su degtinės buteliais, o ramūs miestelėnai, lauko kavinėsi bendraujantys, besiklausantys muzikos, gurkšnojantys vyną, alų ir kokteilius. Miestas gyvas ir tai nuostabu – tik gaila, jog kelis mėnesius per metus.

Taip, žinau, dauguma žmonių apie verslą Lietuvoje negalvoja ir vos perskaitę šią antraštę mintyse sau pasakė: „Tai tikriausiai ne man“. O galėtų tikti ir tau. Ar žinai, kiek žmonių mūsų šalyje kuria verslą? 1%. Tai reiškia, jog vienas sukuria darbo vietas kitiems devyniasdešimt devyniems. Ar gali tuomet šalis būti turtinga, o dauguma jos žmonių – laimingi? Palyginimui: Italijoje savo verslą turi apie 20% žmonių – tai reiškia ne tik tai, jog vienas sukuria darbo vietas kitiems keturiems, bet ir tai, kad kas penktas žmogus yra nepavaldus kitiems ir pats priima sprendimus.

Kas yra, kaip ir kodėl veikia CouchSurfing jau esu pasakojęs. Po daugybės sutiktų žmonių iš skirtingų šalių, nepamirštamų vakarų ir nakvynės pas tuos, kuriuos prieš kelias valandas būnu išvydęs pirmą sykį gyvenime, išmokau palengvinti pirmąjį ir svarbiausią – paieškos – etapą.

Paskutiniajame pasakojime apie kelionę į Romą noriu pasidalinti tuo, ką išgirdau apie miestą ir šalį. Neperskaičiau, o išgirdau, – vienintelis mano šaltinis buvo sutiktas žmogus, todėl nežinau, kiek tiesos buvo tuose žodžiuose, – netikrinau nei enciklopedijose nei turistiniuose giduose – tai būtų tas pats, kaip ieškoti patvirtinimo kiekvieno sakinio iš storo romano. Galiausiai, net jei dalis viso to buvo pasaka, tai ji nuostabi ir vien dėl to verta aprašyti.

Kinijos Liaudies Respublika. Pradinukų klasė vienoje mokykloje. Siekiant išvengti vaikų susidūrimo su demokratijos principais, klasės atstovą iki šiol visada (tarsi „iš viršaus“) paskirdavo socializmui ištikima mokytoja. Šįkart buvo kitaip: atėjusi į pamoką ji mokiniams pasakė, jog savo atstovą jie turės išsirinkti patys – ir tai vadinama demokratija. Bet kas yra rinkimai ir ką reiškia balsuoti? Tai išaiškinti buvo pirmoji mokytojos užduotis.

Paul Graham, JAV dažnai vadinamas startup’ų tėvu, viename savo esė išskyrė du būdus, kaip atsiranda idėjos: organiškai – galvojant apie tai, ko trūksta tau pačiam, arba ieškant to, ko reikia kitiems ir bandant patenkinti tam tikros žmonių grupės poreikius.

Kiekvienam tai teko patirti: ieškoti ir spręsti, ar rasti; laukti, kol kažkas atras tau.

Kai šauniems draugams kyla idėja paminėti mokslo metų pabaigą riedant dviračiais iš sostinės į labiausiai į Vakarus nutolusį Lietuvos kampelį, sunku neprisijungti. Ir visai nesvarbu pasirodė tai, jog paskutinį kartą dviratį buvau mynęs prieš aštuonerius metus, o pagal planą kasdien turėjome įveikti po beveik 100 kilometrų. Be naivaus optimizmo gyvenime atsisakytume (atsisakome?) daugybės dalykų, – tariau sau ankstų šeštadienio rytą paliekant tuščias Vilniaus gatves.

„Ar tu keliautojas?“, – penktą valandą ryto einant siaura Porto senamiesčio gatvele manęs paklausė menkai pažįstama naivi lenkaitė. „Taip, aš keliautojas“, – tuomet sulaukęs gana keistoko klausimo patikinau ją. Kiek vėliau, sėdėdamas ant suoliuko ir kirsdamas lietuviškus lašinius jau kitame Portugalijos mieste susimąsčiau – o kas mane daro keliautoju? Kuo keliautojas skiriasi nuo kitų žmonių?