– Ar galėtum man pasakyti, prašau, kuriuo keliu aš turėčiau eiti?
– Tai priklauso nuo to, kur tu nori nueiti.
– Man nelabai svarbu…
– Tuomet nėra skirtumo, kurį kelią tu pasirinksi.

Lewis Carroll „Alisa stebuklų šalyje“

Kartais tiesiog ateina noras dingti – palikti viską ir pabėgti. Ne pirmą kartą man taip atsitiko prieš porą savaičių. Ne pirmą kartą aš taip ir padariau. Mano pabėgimai visada turi kai ką bendro: jokių planų, jokių draugų, jokių viešbučių ar hostelių. Vienintelis sprendimas – išsirinkti šalį. Šįkart rankose laikiau bilietą į Romą, į skrydį vos už 6 dienų. Nežinojau, ką veiksiu, kur gyvensiu, ką pamatysiu, ką sutiksiu. Ir nenorėjau žinoti. Kartais galima sau leisti tiesiog nieko nežinoti.

Keliauti vienam daug kam atrodo keista, nors būti vienam (savo kambaryje su knyga ar prie kompiuterio) – normalu. Žmonės dažnai pasijaučia vieni tik išėję į gatvę, todėl tūno namie, jei su niekuo nesusitinka. Aš to skirtumo nejaučiu. Atvirkščiai – būdamas pasaulyje ne tik daug pamatai, neišvengiamai patiri įspūdžių, bet ir gali sutikti žmonių, kurių ilgai nepamirši.

Būtent sutikti žmonės – ne pamatyti gamtos stebuklai ar istoriniai griuvėsiai – labiausiai įstringa atmintyje. Jei manęs paklausia, kaip sekėsi kelionėje, pajaučiu, jog pirmiausia pradedu pasakoti ne apie tai, ką pamačiau, o apie tai, ką sutikau. Pabėgimo idėja mane žavi todėl, jog palieki savo įprastą gyvenimą ir atsiduri kieno nors kito – nepažįstamame, svetimos šalies, kultūros ir tradicijų.

Taigi vienas pagrindinių tokios kelionės tikslų – kažką sutikti. Jau įpratau pasitelkti CouchSurfing – bendruomenę, kurioje įprasta atrasti naujus žmones, naujas istorijas, kurioje būti nepažįstamu reiškia galimybę susipažinti. Kiekvienas susitikimas būna unikalus ir nenuspėjamas – juk su kiekvienu žmogumi mes bendraujame skirtingai. Niekada negali žinoti, kaip sutarsi su tuo, kurio niekada nebuvai sutikęs. Ne, žodžiai „gerai“ arba „blogai“ to negali apibūdinti. Nėra vienodo gėrio, kaip ir nėra vienodo blogio. Žmonių santykiai yra nenusakomi.

Vis dėlto šis kartas buvo toks, kokio niekada gyvenime nesitikėjau patirti. Bet… Juk neplanuoti būtent ir reiškia – neįsivaizduoti to, kas laukia. Neplanuoti – tai duoti gyvenimui šansą tave nustebinti (ir jis juo visada pasinaudos…).

Mąsčiau, kada iš tikrųjų prasidėjo ši kelionė. Galbūt tą akimirką, kai jau po vidurnakčio gulėdamas ant suoliuko Edinburgo oro uoste ir bandydamas užmigti nusprendžiau išsiųsti žinutę CouchSurfing nariams Romoje, tikėdamasis, kad jau kitą dieną mane kas nors norės priimti į savo namus.

Mobiliuoju telefonu surinkau netrumpą pranešimą. Norėjau pabrėžti, kad nesitikiu daug kitų žmonių laiko ir būčiau laimingas susitikęs vakare bei atsisveikinęs iš ryto, jei jie yra užimti, – kad niekam prie nieko nereikėtų derintis. Taip pat nenorėjau niekur pasilikti daugiau nei nakčiai. Penkios dienos Romoje man suteikė nemažai vakarų, kuriuos svajojau praleisti vis su kitais žmonėmis.

Buvo vėlyvas rytas, kai autobusas mane išleido centrinėje Romos stotyje. Oro uoste dar kažkas įdavė nemokamą miesto žemėlapį, bet nusprendžiau jį palikti giliai savo kišenėje: prieš akis daugiau nei pakankamai laiko visiems paklydimams ir atradimams.

Iš tiesų žemėlapis pasirodė nereikalingas: jis ne tik leidžia žinoti, kur atsidursi, bet ir trukdo pajusti miestą – vietoje to, kad eitum ramiai žvalgydamasis, esi priverstas būti nuolatos įsmeigęs akis į popieriaus lapą ir jaudintis, kad nepraleistum reikiamo posūkio. Galiausiai, kai prieini ieškotą objektą, susirandi žemėlapyje kitą ir vėl viskas iš naujo.

Nusprendžiau, jog man Romoje tiks visi posūkiai, visos gatvės, aikštės ir parkai, į kuriuos kojos nuneš. Kaip gali paklysti, jei nežinai, kur nori nueiti?

Vos tik atsidūręs mieste leidausi į kelią. Kiekvienoje sankryžoje pasukdavau ten, kur vesdavo akys. Neįsivaizdavau, kur esu, bet tai buvo visiškai nesvarbu. Netrukus patekau į gilų siaurų gatvelių labirintą. Vaizdas buvo nuostabus – jaučiausi kaip senovės mieste, kurio žmonių gyvenami namai įstrigę šimtuose, o gal net tūkstančiuose metų. Norėtųsi palyginti su vaizdais iš senųjų Vilniaus paveikslų ir atvirukų, bet, matyt, šis palyginimas būtų niekam tikęs – dalis tų pastatų tikriausiai buvo senesni už patį Vilnių.

Negalėjau sustoti. Negalėjau patikėti, kad eidamas 8 valandas aš vis dar buvau senų gatvių ir pastatų apsuptyje. Kur baigiasi šitas miestas? Daugybę kartų „atsitrenkiau“ į įspūdingas aikštes ir fontanus. Pagalvojau, kad jie visi su savo istorijomis ir legendomis tikriausiai plačiai aprašyti turistiniuose giduose. Tai buvo nepaprasta: siauros gatvelės tarsi maži upeliukai iš visų pusių suplaukdavo į jūras – įspūdingas aikštes, su nežinia kiek amžių menančiomis skulptūromis, fontanais ir priešais stovinčiais rūmais ar bažnyčiomis. O aš jomis vis plaukiau ir plaukiau…

Jau po pietų priėjau parką. Ramu. Iš toli tyloje mane pasiekė saksofono garsai. Dar keli žingsniai ir nuo kalniuko pamačiau jų šaltinį – jaunas vaikinas, grojo visiškai vienas plačiame kelyje vidury parko. Jis nestovėjo šone prie tako, kaip įprasta gatvės muzikantams. Nestovėjo, nes tas takas buvo jo scena – vaikinas tarsi vienas pats su savo saksofonu užpildė visą kelią, kuriame galėjo prasilenkti dvi mašinos. Jis nevaikščiojo, o skraidė su muzikos garsais. Grojo užsimerkęs, tai susilenkdamas iki pat žemės, tai staiga pakildamas ir daugybę kartų lėtai sukdamasis – jo vieno atrodė pilna visur toje senoje medžių alėjoje. Alėjoje, kurioje daugiau nebuvo nieko. Nebuvo ir jo, viduje pradingusio kažkur labai toli.

Įsitaisiau prie apleisto marmurinio fontano, į kurį nevedė joks takelis. Priešais mane netrukus pradėjo bėgioti voverė. Per kelias sekundes ji nuo žemės atsidurdavo kokių 5 metrų aukštyje, tvirtai įsikibusi į medžio kamieną. Kažką pagriebdavo ir lėkdavo žemyn, gilyn į pievą. Netrukus grįždavo. Tada supratau, kaip gera kartais tiesiog būti ir niekam nerūpėti: voverė lakstė pro mano ištiestas kojas lyg jos ten visada būtų buvusios, kaip apsamanoję akmenys vidury lygaus lauko. Tuo metu žmogus jai – užsiėmusiam gyvūnui – neturėjo jokios reikšmės.

Jau temo, kai nusprendžiau, jog metas pradėti galvoti apie nakvynę. Per dieną kelis kartus buvau patikrinęs el. paštą mobiliuoju telefonu, bet jame neradau nė vieno laiško iš Italijos. Grįždamas į stotį (nežinau kaip, bet man pavyko tai padaryti per kelias valandas nuo tos akimirkos, kai nusprendžiau, jog nenoriu eiti tais pačiais keliais, nepamatydamas nieko naujo) jau mąsčiau apie kitus būdus nakčiai praleisti, iš kurių hostelis atrodė pats neįdomiausias.

Vis dėlto pasiekęs stotį ir turizmo informacijos centre gavęs nurodymus į artimiausią interneto kavinę prisėdau prie kompiuterio – dar sykį patikrinti visas ryšio priemones. Tuomet maloniai nustebau, kai radau vos prieš valandą išsiųstą žinutę: po darbo prie interneto prisijungęs 35 metų italas parašė, jog jam būtų įdomu susipažinti ir pakvietė apsistoti pas save, labai apgailestaudamas, jog šiuo metu yra užimtas ir gali man pasiūlyti tik nakvynę. Tiesą sakant, tuomet – po nakties oro uoste – man daugiau nieko ir nereikėjo.

Italas iš karto užsiminė, jog gyvena ne pačioje Romoje, o 30 kilometrų už jos, miestelyje prie Viduržemio jūros. Nusprendžiau, jog tai ne problema, – vakaras ilgas ir kaip nors ten atsidursiu. Taigi priėmiau pasiūlymą, klausdamas, kada ir kaip aš galėčiau atvykti. Pasirodo, tuo visai neturėjau rūpintis, – italas atsakė, jog pasiims mane iš bet kurios Romos vietos. Tiesa, ne iš karto, o vėlai vakare, nes šiuo metu su draugais eina į kiną (be abejo, žiūrėti „Avataro“).

Kadangi turėjau daug laisvo laiko, išsitraukiau knygą, kurią buvau išsirinkęs prieš kelionę. Tai dar viena priežastis, kodėl man patinka keliauti vienam – gali įsitaisyti, kur nori, atsiversti ir skaityti. Taip po kelias valandas praleidau ir Šv. Petro aikštėje, ir priešais Koliziejų, ir kituose nuostabiuose vietose, kurių nesinori palikti, bet tuo pačiu atrodo kvaila tiesiog ilgai stovėti ir žiūrėti. Per paskutinius pora metų namuose nesu perskaitęs nė vienos knygos. Knyga man – tarsi kelionės dalis.

Vis dėlto nusprendžiau, jog neverta prašyti italo dėl manęs atvykti į patį miesto centrą, kai pats esu neužsiėmęs. Taigi sutarėme, jog susitiksime prieš paskutinėje metro stotelėje 22 valandą. Įspėjo, jog gali vėluoti, bet tikrai atvyks.

Sutartu metu aš jau lipau laiptas iš požemio. Viršuje pajutau didžiulį kontrastą: prieš 20 minučių palikęs gyvą, pilną šviesų ir garsų, Romos centrą, atsidūriau tuščiame užmiestyje. Tiesa, jis nebuvo visai tuščias: ant plataus neapšviestos gatvės šaligatvio tamsoje matėsi žmonių figūros. Visi tylėjo. Visi kažko laukė. Karts nuo kartu privažiuodavo mašina, sustodavo, kas nors tyliai įsėsdavo ir nuvažiuodavo. Pagalvojau, jog čia turėtų būti baisu, bet tuo metu kažkoks – nežinia, ar labai pagrįstas – užtikrintumas gaubė mane ir jaučiausi visiškai ramus. Akimis tyrinėdamas aplinką supratau, jog tapau tik dar vienu iš jų, kažko laukiančiųjų.

Antra dalis