RSS Facebook Twitter

Roma. Šeimininkas (II dalis)

Tai antroji pasakojimo iš Romos dalis. Apie tai, kaip ši kelionė prasidėjo, – pirmojoje dalyje.

Sužinoti viską apie kitą žmogų – beprotiškas, pamišėliškas noras. Juk žmogus – visada visiems ir visur kitoks. Žmogus, kaip upė – teka, srūva, kinta… Ar galima vienąsyk įbridus į upę pasakyti, kokie yra jos vandenys pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą, švintant, saulei leidžiantis; mėnesienoje; kokie jie plukdydami ižą, purvus po smarkių liūčių ar kieno nors negyvą kūną?…

Jurga Ivanauskaitė

Maždaug 20 minučių stovėjau ant neapšviesto šaligatvio Romos pakraštyje, kai netoliese sustojo eilinė mašina, atsidarė durys ir išgirdau nepažįstamą žmogų, šaukiantį: „Kernius!“. Laukimas baigėsi. Prasidėjo naujas kelionės etapas.

Pokalbis užsimezgė akimirksniu. Nebuvo jokių: „Kaip sekasi? Kaip tau oras šiandien?“ – jau po minutės italas man pasakojo apie prieš akis netikėtai išdygusius didžiulius modernius pastatus, kokių Romos centre per visą dieną nebuvau matęs. Pasirodo, jie priklausė Europos Sąjungos atstovybėms Italijoje. Mane iš karto nustebino vidutinio amžiaus vyro žinios: apie kiekvieną statinį toje gatvėje jis kažką galėjo pasakyti. Ne tik pasakyti – man parodžius didesnį susidomėjimą jis būtų tuoj pat sustojęs ir pėstute viską aprodęs tą vėlyvą vakarą.

Netrukus palikę Romą jau riedėjome greitkeliu. Keistai jaučiausi su ką tik sutiktu žmogumi vidurį nakties važiuodamas kažkur visai į kitą Italijos miestą, bet nenutrūkstantis įdomus dialogas neleido man apie tai ilgai galvoti.

Vyras man papasakojo, jog gyvena viename iš šešių miestų, kuriuos Musolinis įkūrė aplink Romą prieš antrąjį pasaulinį karą. Į šiuos miestus buvo perkelti žmonės iš tuomet labai skurdaus Venecijos regiono (sako, dabar yra visiškai priešingai) – jiems buvo sudarytos sąlygos verstis žemdirbyste, kad maistu aprūpintų Romos gyventojus. Visi šeši miestai buvo pastatyti pagal tą patį planą: iki šiol visų jų centrinės aikštės ir bažnyčios yra identiškos.

Šiuo metu tie miestai laikomi „miegamaisiais“ – žmonės ten įsigiję gerokai pigesnius būstus nei sostinėje atvažiuoja pernakvoti ir kiekvieną dieną traukiniais rieda į darbą Romoje. Tą patį daro ir mano sutiktas italas, kurio požiūris į gyvenimą man pasirodė gana racionalus. Kilęs iš Milano jis prieš 7 metus persikraustė į Romą. Turėdamas gerą darbą jis nusprendė, jog nenori išleisti didelės dalies savo atlyginimo mokėdamas didžiulę paskolą bankui, todėl pasirinko dvigubai pigesnį butą netoliese esančiame mieste ir dėl šios priežasties dabar sau gali leisti keliauti po pasaulį.

Atvykome per pusvalandį. Požeminiame daugiabučio graže man iš karto krito į akis, jog beveik prie kiekvienos mašinos stovėjo po motociklą. Italas man paaiškino – dėl begalinių transporto spūsčių be jų kartais pasiekti Romos centrą yra neįmanoma. Jau kiek vėliau bekalbant jis man užsiminė, jog vasarą du mėnesius praleido su sugipsuota koja, kuri lūžo per motociklo avariją – jį partrenkė moteris, kalbėdama telefonu važiavusi per raudoną šviesą. Į mano klausimą, ar tai reiškia, jog prie jo automobilio stovėjęs motociklas jau yra naujas, išsigydęs vyras nusišypsojęs linktelėjo.

Italas gyveno vienas nedideliame, bet labai stilingame bute. Vos įžengus pro duris jis man pasisiūlė pagaminti makaronų pastos, bet atsisakiau – tuo metu nebuvau alkanas, o ir naktį prieš darbo dieną man gaminančio šeimininko nenorėjau matyti.

Tuomet prisėdome išgerti alaus ir nustebau išgirdęs, jog prieš keturis metus italas buvo Vilniuje ir gyveno Gedimino prospekte (jis net prisiminė gatvės pavadinimą!). Per tris Lietuvoje praleistus mėnesius jis buvo atsakingas už filmo apie neseniai mirusį popiežių kūrimą: kad visi aktoriai atvyktų ir išvyktų laiku, kad viskas, ko prireikia, atsirastų filmavimo aikštelėje. Darbas buvo alinantis: nuo 6 valandos ryto iki 18 valandos vakaro, per visą laiką Lietuvoje gaunant vos 3 laisvas dienas. Tiesa, pinigus filmą užsakęs amerikiečių kabelinės televizijos tinklas mokėjo atitinkamus: kiekvienos savaitės pabaigoje buvo pervedamas vidutinis itališkas mėnesio atlyginimas.

Paklausiau pašnekovo, kas jam labiausiai įstrigo per tą laiką mūsų šalyje. Pasirodo, vakarai praleisti Lietuvos kino studijoje po 12 valandų darbo dienos. Pirmiausia, taksistas, kuris gavęs jų skambutį kiekvieną vakarą atgabendavo po 70 butelių alaus. O antra… Italas jau praėjus nemažai laiko su milžiniška nuostaba man aiškino, jog tiek narkotikų kaip ten, kur dirbo, per visą gyvenimą daugiau niekur nėra matęs.

Grįžęs iš Lietuvos jis netrukus gavo pasiūlymą tapti tos pačios kompanijos naujo TV serialo koordinatoriumi. Serialo, kuris iki šiol vadinamas vienu brangiausių TV istorijoje, – „Roma“. Pasiūlymą italas priėmė, bet po mėnesio darbą metė: „Aš norėjau gyventi“ – savo sprendimą jis paaiškino man, grįžęs į paprastą darbą už keturis kartus mažesnį atlyginimą. Tuo tarpu jo brolis, su kuriuo jie dirbo kartu, ten liko. Italas rimtu veidu man tarė: „Dabar jam 40 metų, o atrodo kaip šešiasdešimtmetis“.

Šiuo metu mane priėmęs žmogus vadovauja 120 žmonių kompanijai. Ateinanti diena jam turėjo būti labai sunki – įmonė iš rytinės miesto dalies persikraustė į patalpas pagrindinėje Romos gatvėje. Taigi pirma diena naujoje vietoje, kai esi už viską atsakingas. Tuomet supratau, kodėl italas mane įspėjo, jog bus užimtas. Netgi nustebau, jog jis išvis nusprendė turėti svečių.

Gavau atskirą kambarį, o šeimininkas, nusprendęs, kad ten stovinti lova man gali būti per maža, dar pripūtė didelį čiužinį. Palinkėjęs labos nakties jis atsiprašė, jog turi eiti miegoti prieš anksti prasidedantį darbą, bet, kai paklausiau, kada turėčiau atsikelti, atsakė, jog miegočiau, kiek noriu, – jis man palieka butą. Dar prieš nueidamas atsisuko ir tarė, jog galiu svečiuotis pas jį tiek dienų, kiek man reikės.

Prabudęs ryte radau tuščią butą. Ant stalo gulėjo raštelis ir du traukinio bilietai. Pasirodo, italas ryte prieš darbą nubėgo į spaudos kioską man jų nupirkti, kad nereikėtų ieškoti pačiam. Be to, ant lapo buvo parašyta, kaip pasiekti traukinių stotį, iš kurios vykstama į Romos centrą. Iš tikrųjų man būtų užtekę vieno bilieto, bet vyras paliko ir antrą – grįžimui, nors apie tai nieko nekalbėjau. Galiausiai paskutinėje eilutėje jis man užrašė savo kompiuterio slaptažodį, jei kartais prireiktų interneto.

Didžiausias netikėtumas mane užklupo tuomet, kai nusprendžiau pasinaudoti kompiuteriu ir pasitikrinti savo el. paštą. Interneto naršyklėje renkant „gmail.com“ vos įvedus „g“ raidę adresų juostoje pasklido pasiūlymai (dažniausiai renkami adresai, prasidedantys ta pačia raide): gayradar.it, gaytube.com ir dar keli su žodeliu „gay“. Taip supratau, kur patekau, nors tą galėjau nujausti jau tada, kai susitikęs sužinojau, jog 35 metų vyras gyvena vienas.

Tuomet nusprendžiau vėl atsidaryti italo CouchSurfing anketą, kurią prieš priimdamas pasiūlymą per porą minučių buvau permetęs akimis interneto kavinėje. Pasirodo, visi tie puikūs atsiliepimai, kuriuos skaičiau iš vakaro, buvo vien iš vyrų. Negana to, jis savo aprašyme buvo įterpęs du žodžius: „Esu gėjus“. Žinoma, aš skubėdamas to nepastebėjau. Tada susimąsčiau, ką galvoja savęs neslepiantis gėjus, kai koks vyras sutinka pas jį apsistoti. Nors du besibučiuojantys nepilnamečiai vaikinai Škotijoje buvo turbūt šlykščiausias matytas vaizdas gyvenime, prieš gėjus nesu nusiteikęs, jei jie to išskirtinumo nedemonstruoja. Mano sutiktas italas buvo būtent toks ir todėl bendrauti nebuvo sunku.

Tą patį rytą gavau kitą pasiūlymą apsistoti Romoje. Kadangi tą akimirką man jau atrodė, kad visi italai yra gėjai, nelabai apsidžiaugiau pamatęs, jog man rašo 28 metų vaikinas. Vis dėlto jo anketa išsklaidė abejones: „Neturiu nieko prieš, jei mano kambaryje kvepuos gėjus, bet aš ne toks. Ir ne – pabandyti nenoriu“. Vienas pagrindinių mano kelionės tikslų buvo sutikti kuo daugiau žmonių, tad apsikeitėme telefono numeriais ir sutarėme susirašyti vakare.

Romos centrinėje stotyje atsidūriau per valandą. Dieną norėjau praleisti Vatikane, bet pirmiausia reikėjo jį surasti. Žinoma, be žemėlapio. Jau dabar, rašydamas, pasižiūrėjau, jog atstumas tiesiausiu keliu buvo 5 kilometrai. Kadangi tuomet nusprendžiau pasikliauti likimu, tiesiog leidausi atsitiktinėmis gatvėmis neįsivaizduodamas, kur tas Vatikanas yra, ir tikėdamasis, kad per visą dieną galiausiai vis tiek jį pasieksiu. Tai padaryti pavyko greičiau nei galvojau – po beveik trijų valandų prieš mano akis pasirodė įėjimą į Vatikaną saugantys šveicarų gvardijos kariai. Tikriausiai įveikiau kelis kart ilgesnį už tiesiausią kelią, bet pamačiau miesto dalį, kurioje priešingu atveju niekada nebūčiau atsidūręs.

Vatikanas

Šv. Petro aikštė, Vatikanas

Šv. Petro aikštė

Įžengęs į mažiausią valstybę pasaulyje Šv. Petro aikštės viduryje radau praėjus mėnesiui po Kalėdų vis dar stovinčią papuošta eglę ir įspūdingą prakartėlę, vaizduojančią Jėzaus gimimą. Laiko prieš akis atrodė labai daug, tad atsirėmiau į vieną iš aikštę supančių kolonų ir išsitraukiau knygą.

Keletą valandų praleidau tai skaitydamas, tai pakėlęs galvą gėrėdamasis neeiliniu vaizdu. Žmonės aplink mane vis keitėsi, o aš jaučiausi tarsi būčiau ten amžinai, kaip mane supančios kolonos. Dauguma aikštėje užtrukdavo kelias minutes: tiek visiškai užtenka su nuostaba apsidairyti aplinkui, išsirinkti labiausiai patikusią vietą, joje įsiamžinti ir išsitraukus žemėlapį keliauti toliau – ieškoti kitų objektų tam pačiam ritualui atlikti.

Galiausiai nusprendžiau pakilti ir aplankyti prieš mano akis stovėjusią didžiausią bažnyčią pasaulyje, kurios požemiuose saugomi Jono Pauliaus II ir kitų popiežių palaikai. Buvo gana įspūdinga ir žodžiais sunkiai apsakoma.

Vakarop palikdamas Vatikaną pasiryžau padaryti eksperimentą: norėjau įsitikinti, kaip sunku mieste rasti McDonald’s, kurio pieniškiems kokteiliams jaučiu didelę priklausomybę. Atsidūrus pirmoje sankryžoje pasirinkau vieną iš trijų gatvių, kuria dar nebuvau ėjęs. Nusprendžiau niekur nepasukdamas ja keliauti tol, kol neprieisiu McDonald’s. Po 20 minučių jau per šiaudelį traukiau kokteilį.

Temstant susisiekiau su italu, pasiūlysiu man pas save tądien apsistoti. Iš karto įspėjo, jog gali mane priimti tik tą vakarą, nes kitą dieną laukia svečių iš Milano. Tuomet pradėjau mąstyti, ką reikės daryti per likusias dienas Romoje, jei daugiau nieko nerasčiau (Italijoje CouchSurfing tinklu naudotis pasirodė kur kas sunkiau nei bet kur kitur iki tol). Pagalvojau, jog palikus vakar sutiktą gėjų vėliau pas jį grįžti jau būtų nepatogu. Taip bemąstant man galiausiai padėjo apsispręsti gauta žinutė: „Labas, baigiau darbą. Ar grįžti su manimi, ar atvyksi vėliau?“. Jaučiau, kad iš jo galiu išgirsti dar daug įdomių dalykų ir kalbėti tikrai bus apie ką, tad nusprendžiau atsisakyti naujojo pasiūlymo ir grįžti ten pat, kur nakvojau pirmąją naktį.

Vis dėlto, jeigu tik būčiau matęs daugiau galimybių kiekvieną vakarą apsistoti vis kitur, tikrai nebūčiau grįžęs, net jei ir mane priėmė idealiai, – naujas variantas man visada bus geresnis vien todėl, jog jo dar neišbandžiau. Taip galiu sakyti drąsiai, nes žmonės, nebijantys naujų pažinčių, jau iš karto yra įdomūs. Atsisakyti juos sutikti, reiškia atsisakyti kažko įdomaus. Kaip bebūtų, tą kartą man tai teko padaryti.

Romoje basčiausi iki vėlaus vakaro ir buvo visai smagu. Be to, dar reikėjo kažkaip atrasti tą pačią ryte paliktą geležinkelio stotį. Jau po 21 valandos atvykau į miestelį, kuriame nakvojau. Stotyje mane pasitiko italas, kuris atrodė psichologiškai išsekęs: „Mamma mia, tai buvo turbūt sunkiausia mano gyvenime diena. Nieko nežinojau, viskas svetima, visi manęs kažko klausė. Aš tiesiog užsidariau ir verkiau. Užsidariau ir verkiau…“ – iš tikrųjų vos ne verkdamas pasakojo jis man. Šiek tiek nurimęs italas lyg niekur nieko paklausė, ar mėgstu lazaniją. Sulaukęs mano teigiamo atsakymo jis pranešė, jog už 10 minučių patiekalas bus iškepęs.

Grįžus italas patiesė baltą staltiesę ir atkimšo baltojo vyno butelį. Tuomet, kai ant stalo atsirado dvi lėkštės su kumpio griežinėliais ir dideliais itališko sūrio Mozzarella (gaminamo iš buivolo pieno) gabalais, supratau, jog patekau į nacionalinių valgio tradicijų pristatymą. Pirmiausia gurkšnodami vyną „lengvai“ užkandome (nors aš taip nepasakyčiau – pabaigęs man gana egzotišką, bet skanų patiekalą jau jaučiausi persisotinęs) ir tik tada atėjo metas pagrindiniam valgiui – lazanijai. Prie baltos staltiesės, vyno taurių ir tradicinės užkandos jaučiausi kaip restorane.

Italas, paklaustas apie laisvalaikį, atsakė, jog nėmėgsta ilsėtis savaitgaliais: „Tai šeimų dienos, kai niekas nedirba ir viskas uždaryta, todėl neturiu ką veikti“. Su darbdaviais jis sutarė, jog kiekvieną savaitę pats gali pasirinkti dvi poilsio dienas, todėl sekmadieniais dažniausiai dirba. Vis dėlto pats didžiausias vyro pomėgis – su motociklu važinėtis po mažus Italijos miestukus ir kalnus. Taip jis vienas dažnai išvyksta visai diena, o ypač tada, kai jaučiasi blogai ir nori nuo visko pabėgti (kaip norėčiau tokių pabėgimo galimybių – pagalvojau aš).

Mane priėmęs žmogus taip niekad ir nepasakė, jog yra gėjus. Tiesa, pasakojo apie savo „draugus“ iš skirtingų Europos valstybių, su kuriais tris kartus per metus susitinka Kiolne, Vokietijoje („mano mylimiausias miestas“). Rodė nuotraukas, kuriose susirinkusi linksma 10 vyrų kompanija. Kartu man pasidžiaugė, jog po kelių mėnesių jie visi atvyksta pas jį – tiesa, ne į jo mažą butą, o į vilą prie Viduržemio jūros krantų, kuria leido naudotis italo dėdė.

Kai vieną kartą žemėlapyje parodžiau didžiulę gatvę centre, klausdamas, ar ją verta aplankyti, atsakymas buvo: „Ne, čia ne tau“ – „Kodėl?“ – „Čia gėjų gatvė“.

Kaip bebūtų, labiau nei maistas man rūpėjo kuo daugiau išgirsti apie pačią šalį ir jaučiausi prieš save turintis gyvą enciklopediją. Negalėjau tuo nepasinaudoti. Reikėjo tik klausti.

Milžiniški skirtumai tarp Italijos šiaurės ir pietų, tradicijos, mityba, laisvalaikis, ekonomika, politika, mafija… Apie savo šalį vyras man pasakojo nepraleisdamas daugybės nepamirštamų faktų ir istorijų, o manęs provokuojamas kartais išreikšdavo ir savo paties požiūrį – klausytis mąstančio ir viskuo besidominčio žmogaus argumentų buvo ne ką mažiau įdomu. Bet Italija – jau kita pasakojimo dalis.

Trečia dalis

Nepraleiskite naujų tinklaraščio įrašų*

Gaukite juos tiesiai į savo el. pašto dėžutę

* – nes tingus šio tinklaraščio autorius juos rašo kartą per mėnesį

Atnaujinimai Facebook'e

Komentarų: 11

  • Karolis sako:

    Good! Per šią dalį mano emocijos stipriai šokinėjo – nuo šiurpuliukų(kaip puikiai prasidėjo pažintis) iki nusivylimo(tai, kad pataikei pas gėjų) ir galiausiai vėl viskas pakilo į smagų tašką(tada, kai jis pasakė, kad gatvė ne tau, t.y. suprato, jog tu ne toks pat). Viskas smagiai ir gyvai aprašyta, laukiam kitų dalių :)

  • Deividas sako:

    Idomu buvo skaityt, taip pat, kaip ir kiekviena tavo aprasyta kelione. Pasirinkimas rasyti dalimis, mano nuomone, pasiteisina 100%: tiek pats gali apgalvoti, neskubeti rasyti, tiek sekantiems tavo ispudzius sukeliama intriga, didesnis susidomejimas, laukimas. Noretusi daugiau tokiu kelionu, kiekvieno atskiro zmogaus dienorasciu, ispudziu. Taip pat malonu skaityti, kai matai, kad aprasoma siek tiek kitaip, ne tradiciskai ir monotoniskai vien sausus faktus ir isorinius ispudzius aprasant, bet pacius sutiktus zmones, ju savybes, vidini pasauli. Iseina tarsi savotiska kitu kulturu zmoniu analize, pazinimas tiek paciam, tiek kitiems. Cia tai turbut galima pritaikyti tiems, kurie, kaip tu, labiau orientuojasi i pazintis, kitas kulturas, nei tam tikrus objektus. Turbut si irasa buvo idomiausia skaityti, nes pagaliau kazkas tikrai panasaus i mano patirti, kai Vokietijoje, Berlyne, kelias dienas praleidau taip pat gejaus (taip pat to iskart nezinojau) namuose. Labai daug panasiu bendru bruozu galima izvelgti. Cia turbut tendencija del sito dalyko: jei vyras yra gejus, jis turbut visada bus neiprastai malonus, tvarkingas, nuosirdus, draugiskas, tiek su vyrais, tiek su moterimis. As taip pat nieko pries neturiu pries gejus, bet ta situacija siek tiek pralinksmino :). Ir siaip, man panasus ispudziai turbut buvo: kai suzinojau, kad apsigyvenau pas geju, to nesigailejau- tikrai malonu bendraut buvo- taciau to pakartoti turbut nelabai noretusi, tiek del to, kad norisi kazko naujo, tiek del to, kad mane tai nelabai trauktu. Tikrai smagu stebeti konkretaus zmogaus eiliskumo tvarka sudestytus kelionu aprasymus, kur kas idomiau, nei pavieniu atskiru zmoniu ispudzius skaityt. Taip daug paprasciau rasti patarimu sau, stebetis pacio zmogaus samones pasikeitimu raida. Noretusi (aisku, tai subjektyvi mano nuomone), kad butu aprasomi ne tik malonus ispudziai, ka zinoma smagiau tiek paciam aprasyti bei prisiminti, tiek kitiems skaityti, bet ir tam tikri momentiniai epizodai, nemalonios akimirkos, tada, kai jautiesi pasimetes, nusigandes ar panasiai, kas galbut grozio aprasymui nesuteiktu, taciau pateiktu tikra vaizda, tai, kas aktualu buna tam tikra akimirka, o ne viskam praejus, kai jau zinai ir prisimeni geras akimirkas, o bloguju nemini nei sau, nei kitiems. Tiesiog atrodo, kad butu galima pasimokyti is tam tikru klaidu kitiems (jei tai imanoma) ir ko nereiketu daryti. Na, bet galbut viska ir issakei, o tai, ko mineti nesinori, galbut ir nereik, nesinori kistis. Taciau sis pasakojimas man labai patiko butent del savo ivairiapusiskumo, atvirumo. Norisi vis daugiau ir daugiau pamatyti, suzinoti. Didelis dekui uz tavo laika ir mintis, uz pagalba. Lauksiu ir seksiu tolesnius aprasymus. Sekmes.

  • osox sako:

    Šaunus pasakojimas. Išsamus, nuotaikingas, gaila, kad tik su viena nuotrauka… Pats asmeniškai tikrai nebijočiau gyventi pas gėjų, kadangi turiu labai daug draugų ir vaikinų, ir merginų, o ir jie pasakiški žmonės :) Beje, o tu palikai apartamentus neužrakintus, ar ir raktą tau paliko?

    Deividai, tikrai yra ir kitų žmonių, aprašančių savo keliones, tik ne visi turi savo blogus. Pats artimiausiu metu žadu perkelti iš seno blogo į naują pasakojimus apie vasaros kelionę į Italiją, tačiau lankant ne didmiesčius, o mažesnius miestelius. O kiek vėliau – kelionę į Brėmeną Vokietijoje.

  • Kernius sako:

    Durys užsitrenkdavo be raktų – uždarai iš lauko pusės ir nebeatidarysi, tad raktų neprireikė.

    Dėl blogųjų įvykių aš pats pagalvojau rašydamas – kad lyg ir nieko blogo toje kelionėje nepatyriau. Žinoma, visą dieną nežinoti, kur gyvensi, gal ir galima pavadinti „nemalonia dalimi“, bet kai tam buvau nusiteikęs, nesijaučiau blogai.

    Tiesa, turiu vieną nuoskaudą – pinigų keitimas oro uoste, kur kursas nurodytas normalus, o už keitimą imamas 20% komisinis mokestis, kurį pamatai tik išmuštame čekyje. Į tokius dalykus stengiuosi žiūrėti kaip į pamokas ateičiai, o keliaudamas (ypač vienas) tų pamokų – didesnių ar mažesnių – neišvengiamai patiri, tik ne visos jos yra įdomios.

  • Vilius sako:

    Klausimas: Kada bus trečioji dalis?
    p.s
    patiko skaityt

  • Kernius sako:

    Sunku rasti laiko aprašyti viską taip, kaip noriu. Bet stengsiuos susiimti ir paskirti kokią naktį, jog ši istorija būtų pabaigta.

    Manau, kad paskutinė dalis turėtų būti įdomiausia.

  • laura sako:

    kaip nera tu naktu taip nera

  • osox sako:

    Užtruko tavo pasakojimo trečioji dalis…

  • Deividas sako:

    2 men laukiam… :)

  • Romualdas sako:

    Vis tik Kerniau, esi puikus rašytojas. Malonu skaityti, tarsi pats dalyvauji. Sėkmės naujuose rašiniuose

  • Vaida sako:

    Laaaaabai įdomu skaityti :)


WordPress Theme by TheBuckmaker.com

Read previous post:
Roma. Kitoks gyvenimas (I dalis)

Kartais tiesiog ateina noras dingti – palikti viską ir pabėgti. Ne pirmą kartą man taip atsitiko prieš porą savaičių. Ne...

Close