Tai paskutinioji mano įspūdžių iš Romos dalis. Kaip ši kelionė prasidėjo – pirmojoje dalyje.

Kiekvienas susidūrimas su gyvenimu yra geresnis nei paskaita apie jį. Bet kuriuo atveju, bet kurioje srityje.

Rimantas Šimanėlis

Nusprendžiau pasilikti pas pirmąją dieną sutiktą italą visam likusiam laikui Romoje – nakvoti keturias naktis, nors tai visiškai prieštaravo mano siekiui sutikti kuo daugiau žmonių ir niekur ilgai neužsibūti. Dabar galiu pasakyti, jog šiuo sprendimu džiaugiuosi, – bendrauti su juo buvo tarsi kasdien į rankas paimti naują knygą – to pačio puikaus rašytojo, bet vis kitą dalį.

Tiesa, po kiekvieno vakaro – jau nuo pat pirmojo – aš pagalvodavau, ar mes dar turime vienas kitam ką pasakyti. Dažnai atrodydavo, kad visi klausimai jau užduoti, viskas, kas įdomu, jau papasakota. Bet ateidavo kitas vakaras ir viskas prasidėdavo iš naujo – iš vieno sakinio natūraliai kildavo kitas, neįsivaizduojant, apie ką kalba pasisuks po kelių minučių.

Paskutiniajame pasakojime apie kelionę į Romą noriu pasidalinti tuo, ką išgirdau apie miestą ir šalį. Neperskaičiau, o išgirdau, – vienintelis mano šaltinis buvo sutiktas žmogus, todėl nežinau, kiek tiesos buvo tuose žodžiuose, – netikrinau nei enciklopedijose nei turistiniuose giduose – tai būtų tas pats, kaip ieškoti patvirtinimo kiekvieno sakinio iš storo romano. Galiausiai, net jei dalis viso to buvo pasaka, tai ji nuostabi ir vien dėl to verta aprašyti.

Italija

Jeigu paklaustum kur nors pasaulyje sutikto italo: „Ei, o kaip ten pas jus, Italijoje?“, galėtum tikėtis vieno iš daugybės skirtingų atsakymų – priklauso nuo to, iš kurio šio margo krašto lopinėlio jis kilęs. Tai šalis, kurią apibrėžti labai sunku. Viduramžiais dabartinės Italijos žemės buvo padalintos į karalystes. Kiekviena turėjo savo kultūrą, tradicijas, skirtingus valgius ir gėrimus… Ir tebeturi iki šiol. Seniai nebeliko išorinių sienų, bet niekas nesugebėjo nugriauti vidinių.

Pirmiausia man įstrigo milžiniški klimato skirtumai: sausio viduryje Milane temperatūra vos siekė nulį, Romoje buvo 15, o Sicilijoje – apie 25 laipsniai šilumos. Ar nenuostabu: sėdi į traukinį ir po trijų valandų iš žiemos Šiaurės Italijoje patenki į pavasarį šalies viduryje. Dar geras pusdienis riedant žemyn – ir tu jau mėgaujiesi vasara. Tarsi trys metų laikai vienoje valstybėje.

Roma yra politinė Italijos sostinė, Milanas – ekonominė. Miestus skiria 500 kilometrų, bet daugybė žmonių kasdien keliauja pirmyn ir atgal. Dėl šios priežasties lėktuvai iš vieno miesto į kitą kyla kas 10-15 minučių, o Milane yra net atskiras oro uostas, skirtas vien skrydžiams į Romą. Skrydis trunka geras 50 minučių – ne ką ilgiau nei pasiekti patį oro uostą iš Romos centro. Ši oro linija laikoma trečia užimčiausia Europoje.

Italijoje galioja daugybė konservatyvių įstatymų. Parlamente ne kartą buvo svarstomi abortų, eutanazijos, tos pačios lyties žmonių santuokų įteisinimai, bet niekas nebuvo priimta. Priežastis – milžiniška kitos valstybės vadovo, kuris nevengia išreikšti savo neigiamos nuomonės svarstant liberalius įstatymus, įtaka Italijos politikams ir visuomenei. Tas vadovas – popiežius.

„Krikštatėvio“ išgarsinta Italijos mafija įsikūrusi šalies Pietuose, kuriuose nuo jos priklausomi daugybė žmonių. Kas lėmė tai, jog mafija klesti ne Šiaurėje prie Milano ar Venecijos, ne šalies viduryje – prie Romos, o pačioje Italijos apačioje? Pirmiausia Pietų regiono (kurio sostine laikomas Neapolis) ekonominis atsilikimas – darbo stygius ir žemi atlyginimai. Pajamų trūkumas žmones skatina įsitraukti į mafijos tinklą, o tie, kas susikuria savo nedidelius verslus ir pradeda uždirbti daugiau, privalo mokėti duokles. Antra priežastis – geografinė padėtis. Mafijos karalystė yra atitolusi nuo didžiųjų šalies miestų ir užgulusi provinciją, kurioje negali sulaukti didelio pasipriešinimo. Be to, tai iš visų pusių Viduržemio jūros apsuptas Europos pakraštys, į kurį svetimi – ne vietiniai – užklysta gerokai rečiau.

Studijų sistema Italijoje yra labai liberali: aukštojo mokslo diplomas įteikiamas išlaikius nustatytą egzaminų skaičių (apie 20), o laikyti galima kad ir vieną per metus. Tokiu būdu greičiausiai universitetą įmanoma pabaigti per 3 metus, bet neretam prireikia net 5 ar 6, nes italams įprasta studijuojant padaryti pertrauką – susirasti darbą ar pakeliauti po pasaulį – o tada vėl grįžti prie mokslų. Tiesa, mano 35 metų pašnekovas yra iš tų žmonių, kurie padarę pertrauką į studento suolą taip ir nebegrįžo. Priežastis paprasta – darbas patiko ir sekėsi, teisės studijos nepatiko, nesisekė ir niekaip nebuvo susijusios su sritimi, kurioje pradėjo daryti karjerą. Dabar vadovaudamas daugiau nei 100 žmonių kompanijos atstovybei savo mieste ir gaudamas puikų atlyginimą jis yra nuostabus pavyzdys to, jog studijos tau nesukuria gero gyvenimo, – jį susikuri pats, jeigu moki atrasti ir išnaudoti savo stipriąsias puses.

Lietuvoje pensininkai yra vargingiausia visuomenės dalis. Italijos socialinio draudimo sistema gerokai skiriasi: žmogus 40 metų trečdalį savo atlyginimo atiduodamas mokesčiams išėjęs į pensiją kiekvieną likusio gyvenimo mėnesį gauna tokią pinigų suma, koks buvo paskutinis jo atlyginimas. Jei kyla kainos, pensija kyla kartu su infliacija, taip apsaugant žmones nuo pinigų nuvertėjimo.

Roma

Įspūdingiausia Romos dalis – senasis miestas – vieta, kurią romėnų laikais buvo galima laikyti pasaulio centru. Vaikščioti po ją įmanoma visą dieną. Tą aš ir padariau.

Kiekvienas valdovas Romoje norėjo turėti savo rūmus, kurie ne tik tenkintų jo poreikius, bet, svarbiausia, – taptų tarsi paminklu, per amžius liudijančiu jo valdymo laikotarpį. Tikslas buvo pasiektas – didžiuliame slėnyje pačiame miesto centre nėra tuštesnio žemės lopinėlio, kuriame nebūtų išlikę skirtingas epochas menančių griuvėsių.

Visai netoliese stovi Koliziejus – turbūt pirmasis vaizdas daugeliui iškylantis mintyse pagalvojus apie Romą (kaip Eifelio bokštas – apie Paryžių).

Koliziejus man pasirodė šiek tiek paslaptingas. Prieš 2000 metų romėnai sugebėjo sukurti statinį, kuriame vienu metu galėjo tilpti daugiau nei 50 000 žmonių (net šiais laikais Lietuvoje mes neturime tokios vietos ir kas žino, ar kada turėsime). Milžiniškuose jo požemiuose su įėjimais iš skirtingų pusių savo kovų laukė gladiatoriai, narvuose tūnojo liūtai, tigrai ir buliai. Tai pastatas, kuriame vyko du gyvenimai – vienas viršuje ir visiškai kitas – po žeme.

Iki šiol pasaulis galėjo išvysti tik viršutinę Koliziejaus dalį, bet visai neseniai buvo paskelbta, jog Roma ruošiasi žmonėms atverti Koliziejaus požemius.

Ar kada nors susimąstėte, kodėl Koliziejus yra nevienodo aukščio? Ne, jis neapgriuvo. Jei atkreipsite dėmesį į aukščiausioje vietoje baltuojančius luitus, galbūt pastebėsite, – tai marmuras. Visi įspūdingi fontanai Romoje pastatyti iš marmuro. Koliziejaus marmuro. Jį griaunant. Marmuras buvo brangus, o viduramžių valdovams grožis mieste rūpėjo labiau nei apleistas ir seniai nebe naudojamas Antikos palikimas.

Romos fontanuose tryškdavo nepaprastas vanduo. Iš ežero per laukus ir visą miestą jis atitekėdavo 22 kilometrų ilgio akveduku, kuris baigiasi ties vienu įspūdingiausių – Trevi fontanu.

Provincija

Vieną vakarą susitikome traukinių stotyje. Buvo gana vėlu, apie devynias. Ėjo į pabaigą trečioji mano bastimosi po Romą diena ir mieste jau jaučiausi savas. Italas tąsyk atrodė labai pavargęs. Traukiniui pradėjus skrosti tamsą vėl užsimezgė pokalbis. Vyras darbe buvo praleidęs dvyliką valandų ir jo pavaldiniai rekomendavo jam pasiimti laisvą dieną. „Turiu tau gerą žinią – rytoj aš visą dieną laisvas, nes neplanavau šią savaitę nė vienos poilsio dienos ir visus reikalus susitvarkiau prieš jai prasidedant“.

Iš pradžių nesupratau, kur slypi ta geroji žinia, – mintis, jog jis norės mane visą dieną vedžioti po Romą visai nežavėjo, nes jau buvau gerokai pripratęs eiti vienas ten, kur užsinoriu, ir prie nieko nesiderinti. Kitaip savęs miesto gatvėse tuo metu jau negalėjau įsivaizduoti.

Netrukus sužinojau, jog italas nusprendė automobiliu man aprodyti Romos apylinkes – vietas, kurios paprastam turistui yra ne tik sunkiai pasiekiamos, bet ir mažai žinomos. Šiam jo žingsniui, matyt, paskatino tai, jog anksčiau buvau nemažai klausinėjęs apie tai, ką įdomaus galėčiau rasti toliau nuo miesto centro, – jaučiau, kad penkios dienos tyrinėjant Romos senamiestį man būtų per daug ir reikia pačiam sėdus į traukinį kur nors nuvykti. Be to, vyras po pusmečio nuo motociklo avarijos vis dar jautė ne visai sugijusią koją ir senokai ketino užvežti dokumentus į pamėgtą sanatoriją, kuri pasirodė esanti nuostabaus maršruto centre.

Devintą valandą ryto liftu nusileidome į požeminį gražą. Prasidėjo kelionė, kurios nei trukmė, nei maršrutas man nebuvo gerai žinomi. Kaip vėliau paaiškėjo, nežinojo to ir mano gidas.

Žavėjimasis pasauliu, kurio iki šiol nežinojai esant, neregėtų vaizdų atradimo džiaugsmas – tai, ko siekia kiekvienas keliaujantis žmogus, mane užplūdo jau po gero pusvalandžio, kai staiga pradėjome automobiliu kilti į milžinišką aukštį. Kelyje į viršūnę mūsų nosis vis labiau pradėjo riesti iš kažkur sklindantis dvokas. Italas kaip visada turėjo visus atsakymus: „Tai buvęs vulkanas. Tiksliau, trys vulkanai vienas šalia kito. Jie veikia orą iki šiol, bet užkilęs į viršų jau būni pripratęs – kvapo nebejauti“. Ir jis buvo teisus.

Pasirodo, pirmiausia vyras mane nusprendė nuvežti į maždaug 30 kilometrų nuo Romos nutolusią vietovę, pilną mažų miestelių, įsikūrusių kalnuose tarp buvusių vulkanų, apie kuriuos mena jų viduriuose plytintys apvalios formos nedideli ežerai, apsupti neregėto pločio ir aukščio šlaitų. Būtent ant tų šlaitų virė gyvenimas, o namai stovėjo taip, kad pro jų langus galėjai matyti visą daubą.

Praeitame amžiuje viename iš trijų ežerų su didžiuliu slėniu šalia buvo rastos romėnų karo laivų liekanos. Manoma, kad čia jie buvo statomi ir bandomi prieš leidžiant į jūrą – gana saugi vieta galėjo tai būti, pagalvojau aš, – vargu ar priešas bastytųsi po aukštai esančius buvusius vulkanus, jų viduje ko nors ieškodamas.

Kiekvienas kalnų miestelis yra  kuo nors ypatingas.

Pirmasis ir turbūt didžiausias – Castel Gandolfo – buvo ne kartą renkamas viena gražiausių vietų Italijoje. Vasaros metu miestelis labai mėgstamas Romos gyventojų, o pagrindinė to priežastis – temperatūrų skirtumas: vos už pusvalandžio kelio nuo Romos, užkilus ant kalno būna 10 laipsnių vėsiau nei miesto centre (kitaip sakant – ne 40, o „tik“ 30 laipsnių šilumos). Turbūt todėl popiežius čia turi savo vasaros rezidenciją, į kurią kasmet iš Vatikano persikelia gyventi dviems mėnesiams, ir tuo metu kiekvieną sekmadienį laiko mišias mažytėje miestelio bažnyčioje.

Netoliese esantis Marino miestelis garsėja savo vyndarių šeima. Kiekvienų metų antrą spalio sekmadienį, nuėmus vynuogių derlių, vyksta šventė, kurios metu iš visų jame esančių fontanų trykšta ne vanduo, o vynas. Sako, tuomet čia suplūsta neregėtas skaičius žmonių, o aplinkui blaivų lieka nedaug. Tiesa, prieš porą metų ruošdamiesi šventei vyndariai supainiojo vamzdžius ir vietoje fontanų vynas pradėjo tekėti pro čiaupus žmonių namuose (britų BBC straipsnį apie tai pavadino: „Italai vandenį paverčia vynu“).

Trečiasis kalnų miestelis yra žinomas savo kepama duona, o paskutinis, į kurį patekau, – Nemi –  žolelėmis įdarytu firminiu kalakutu. Buvo labai keista, kai iš pat ryto visiškai tuščioje gatvelėje ant šlaito stovėjo žmogus ir laukdamas pirkėjų pjaustė keptą kalakutą.

Nubėgęs į sanatoriją atiduoti dokumentus, italas paliko mane gerom 20 minučių grožėtis vaizdais nuo skardžio. Netrukus jis grįžo su pasiūlymu – aplankyti taip pat netoli Romos esantį Tivolį. Tai miestelis, garsėjantis savo vilomis, kurias prieš kelis šimtmečius statėsi popiežiai, kiekvienas norėdamas turėti vasaros rezidenciją pagal savo skonį.

Patekęs į Villa d’Este, esančią miestelio centre, greitai supratau, ką mėgo joje gyvenęs popiežius, – vanduo vilos sode buvo visur, kur tik galėjo žengti žmogus: čiurleno palei bet kurį takelį, tekėjo žemyn šalia kiekvienų laiptų turėklų.

Mano gidas paaiškino, jog per patį vilos sodą teka nuo kalno besileidžiantis upeliukas ir prieš daugmaž pusę tūkstančio metų jis buvo sumaniai išnaudotas – galiausiai visas vanduo vėl suteka į vieną vietą ir keliauja toliau.

Tuo metu jau buvo po vidurdienio, bet italas net negalvojo apie ekskursijos pabaigą. Sustojęs pamąstyti, ką dar galėtų man parodyti, po kelių akimirkų pranešė savo sprendimą: iki vakaro turime daug laiko, todėl vyksime žemyn į Pietus, į miestelį, iš kurio kilusi jo mama ir kuriame jis praleido pirmuosius 6 savo gyvenimo metus, prieš persikraustydamas į tėvo gimtąjį Milaną. Žinoma, nekilo mintis atsisakyti galimybės pamatyti Italijos provinciją.

Netrukus jau lėkėme greitkeliu. Italijoje nemažai mokamų kelių, bet sistema labai patogi: žmogus automobilyje pasistato mažą prietaisėlį, kuris automatiškai perduoda signalą kaskart įvažiuojant ir išvažiuojant iš mokamo kelio, taip suskaičiuodamas, kokį atstumą žmogus juo nuvažiavo. Galiausiai kas kelis mėnesius vairuotojas internetu susimoka sąskaitą, kuri apskaičiuota mokamais keliais nuriedėtų kilometrų tikslumu.

Be to, Italijos greitkeliuose greičio matavimas nėra pagrindinis kelių policijos rūpestis: kas kelis kilometrus stovi greičio matuokliai, kurie nuolatos seka, kokiu greičiu tu važiuoji. Nėra taip, jog pravažiavęs matuoklį viršydamas greitį iš karto gausi sąskaitą į namus – sistema apskaičiuoja kiekvieno vairuotojo vidurkį ir jis baudžiamas tik tada, kai greičio viršijimas yra nuolatinis.

Judant link pietų palei Viduržemio jūrą vaizdai pradėjo smarkiai keistis. Didžiulį įspūdį paliko lygumos ir iš jų tarsi iššokę milžiniško aukščio kalnai, kurių kiekvieno viršūnė buvo nusėta daugybe namukų (žinoma, tik iš apačios jie atrodė maži) – matėsi, kaip ten verda gyvenimas, ir nebuvo nei vienos viršūnės be kaimo joje. Mane tai labai sudomino – paklausiau italo, ko jie visi į tuos kalnus susiropštė taip aukštai, jeigu aplinkui ištisos lygumos, kuriuose nei gyvos dvasios. Jis man paaiškino: šioje vietoje kirtosi dvi Italijos karalystės, skirtingos žemės, skirtingos kultūros, skirtingi valdovai – per šimtmečius tai buvo pasienis, kuriame nuolatos vykdavo susirėmimai ir vienintelis būdas vietos gyventojams nenukentė buvo įsikurti ten, kur juos sunku pasiekti. Pavojų jau senokai nebėra, bet žmonės nepaliko savo protėvių namų iki šiol. Apie buvusį žemių susiskaldymą mena dabartiniai Italijos regionai, jų pavadinimai ir išlikusios ribos.

Po geros valandos kelionės mes pasiekėme žadėtą Terracinos miestelį. Tuomet supratau, kad mes čia ne dėl to, jog jame kadaise gyveno mano palydovas, – tai vieta, kurią tiesiog būtina pamatyti. Nieko nelaukę pradėjome tarsi spirale kilti į uolėtą kalną, kurio viršūnėje išvydau antikinę šventyklą, nuostabiai išsilaikiusią nuo pirmojo amžiaus.

Vaizdas atsirėmus nugara į šventyklos sieną buvo įspūdingas – tolumoje matėsi ne tik visas miestelis, bet ir Viduržemio jūros sala, esanti už kelių dešimčių kilometrų.

Jau nusileidus nuo kalno ir važiuojant per miestelį, ant kurio šaligatvių augo prinokę mandarinai, kuriuos galima tiesiog skinti ir valgyti, italas atkreipė mano dėmesį į tai, kaip lygiai atrodo to paties kalno šlaitas, kuris tarsi turėtų būti įsirėžęs į jūrą. Vyras netruko paaiškinti, jog romėnai šį kalną nukirto prieš 2000 metų, tiesdami, pasak jo, seniausią kelią Europoje, kuriuo mes tuo metu ir riedėjome. Kelias vedė iš Viduržemio jūros uosto į Romą ir juo į sostinę buvo vežama druska, atplukdyta iš Libano.

Šiek tiek nustebau, kai išgirdau, jog važiuojame dar toliau, nes Pietuose esantis Neapolis jau mums buvo arčiau nei Roma.

Už 30 kilometrų pasiekėme tolimiausią kelionės tašką – Gaeta miestelį, kadaise priklausiusį Neapolio karalystei. Tai du veidus turinti vieta: eiliniams italams – nuostabus kurortas, vasara visada pilnas žmonių, o pasauliui ir tarptautiniai bendruomenei – vienas svarbiausių NATO pajėgų Viduržemio jūros uostų. Būtent dėl šio fakto, miestelis vidury Italijos išsiskiria savo demografine padėtimi: jame gyvena 20 000 italų ir net 30 000 amerikiečių – NATO karių.

Tuo metu, kai italas man tai pasakojo, tuščiu keliu pro šalį praėjo aukštas augalotas vyras su berniuku. Išgirdau tik vieną sakinį, bet jis buvo puiki italo žodžių iliustracija realiu laiku: „How was your day at school?“.

Italas negalėjo atsistebėti miestelio tuštumu – sakė, niekada čia nėra buvęs žiemą, o visada, kai atvykdavo, negalėdavo rasti nei kur mašinos pasistatyti, nei kur prisėsti pavalgyti. Valgyti, tarp kitko, mes jau norėjome ir italas greitai suprato, jog rasti vietą užkąsti vėl nebus lengva – tik šįkart ne dėl to, jog viskas užimta, bet todėl, jog ne sezono metu beveik niekas nedirba.

Vis dėlto nuo jūros pakilę į miestelio centrą radome dirbančią piceriją. Buvo 16-ta valanda. Lietuvoje einant į piceriją tau laikas visiškai neturėtų reikšmės, bet tame Italijos regione buvo kitaip.

Įėjęs į piceriją radau kaip skirtingų rūšių sausainius už stiklo išrikiuotas jau iškeptas picas. Jų buvo nedaug – gal 4 ar 5 ir visos atrodė idealiai vienodai – kaip pyragai – storos, uždaros, su visais ingredientais paslėptais jų viduje ir matomais tik jas prapjovus. Buvau šiek tiek sutrikęs, nes neįsivaizdavau, pagal kokį kriterijų reikėtų rinktis patiekalą, – iš skirtingų itališkų užrašų prie picų supratau, kad jos nevienodos, bet pavadinimai man nesakė nieko.

Susigaudyti vėl padėjo mano gidas. Jis paaiškino, jog tokios picos nuo senų laikų valgomos šiose žemėse, o jų pavadinimai man negirdėti todėl, jog beveik jie visos jos – su skirtinga čia pagaunama žuvimi ir pavadinimai sako, kokia žuvis yra viduje. Tiesa, buvo viena pica su mėsa ir viena su svogūnais ir kitais žalumynais, tad nemėgstantys žuvies sau valgį vis tiek galėjo rasti.

Nusprendžiau, kad valgysiu tą, ką pasirinks italas, ir mes abu sukirtome po gabaliuką su kažkokia raudona žuvimi ir kitą – su svogūnais. Kadangi picos buvo kaip pyragai, užteko pasakyti, kokios dalies „pyrago“ nori: trečdalio, ketvirčio ar panašiai.

Kodėl svarbus buvo laikas? Picos pagal užsakymą ten nekepamos ir renkiesi iš to, kas jau guli prie prekystalio. Picerija, siekdama, kad klientai gautų šiltas picas, kepa jas tris kartus per dieną: ryte, prieš pietus ir pavakarį, prieš užsukant žmonėms po darbo. Mes ten atsidūrėme tuo metu, kai buvo pats kepimo įkarštis laukiant netrukus užplūsiančių klientų – o tuo metu buvome vieninteliai.

Italas man neleido mokėti. Ne tik už picas, bet visur, kur buvome kartu. Pagalvojau, kad ir aš, būdamas jo amžiaus, nenorėčiau šalia matyti atsiskaitančio dvidešimtmečio, o gal tiesiog italai taip priima visus svečius.

Paskutinis vakaras

Grįžome sutemus. Man patiko, jog jau galėjome nebekalbėti ir jaustis laisvai – aš pasiėmiau į rankas knygą, o jis įsijungė kompiuterį ir kelias valandas praleidome tiesiog taip.

Vėliau manęs buvo paklausta, ar vakarienei tiks itališka makaronų pasta. Negalėjau atsisakyti nacionalinio patiekalo, gaminamo italo. Be to, nusprendžiau, kad tai bus puiki galimybe išmokti pasigaminti tikrą itališką valgį man pačiam. Taip gerą pusvalandį praleidau virtuvėje stovėdamas italui už nugaros.

„Pasta Carbonara“ receptas man pasirodė nesudėtingas, o patiekalas labai patiko, tad jau grįžęs iš kelionės jį namuose gaminau ne kartą. Galiu pasidalinti: alyvuogių aliejuje pakepintas kumpis su svogūnais užpilamas ant jau išvirusių spaghetti; tuomet palaukus porą minučių, kol nukrenta temperatūra puodo viduje, pilama plaktų kiaušinių su pipirais ir druska masė (paskubėjus ir supylus per anksti pasidarytų kiaušinio košelė, o tikslas – kremas). Be to, kiaušinių skaičius turi atitikti valgančių žmonių skaičių. Galiausiai, kai gerai išmaišytas patiekalas dedamas į lėkštes, ant viršaus tarkuojamas kietas „Parmidžano“ sūris – man pasirodė vienas svarbiausių ingredientų. Iš tikrųjų – greita ir paprasta.

Mane nustebino tai, jog vienas gyvenantis vyras savo virtuvėje turėjo atskirą spintelę skirtą vien makaronams. Jų ten buvo daugybė skirtingų formų ir spalvų, o spaghetti pakuočių dydžiai mano (prie lietuviškų standartų pripratusiai) akiai atrodė milžiniški – po 1.5 ir 2 kilogramus – mažiausiai 3 kartus didesni nei Lietuvoje.

Be to, įdomu tai, jog daugybę miltinių patiekalų (pastas, lazanijas, picas) valgančio žmogaus virtuvėje nebuvo vietos pomidorų padažui. Dar iš senos išvykos į Paryžių žinojau, jog daug kur šis maisto priedas laikomas „skonį užmušančiu“ ir sakoma, jog „su kečupu gali suvalgyti bet ką“. Italas emocingai susiėmė už galvos, kai tarp kitko užsiminiau, jog Lietuvoje dažnas žmogus (o ypač studentai) makaronus valgo su pomidoru padažu. Jau ne pirmą sykį išgirdau: „Mama mia!“ – jis tiesiog negalėjo tuo patikėti.

Pavalgę mes paspaudėme vienas kitam rankas ir atsisveikinome – kaip visada, jis atsikels anksti ryte ir išvažiuos į darbą, palikdamas mane. Abu supratome, kad tikriausiai gyvenime daugiau nebe pasimatysime. Tiesiog – pasaulyje yra per daug nuostabių žmonių, kurių dar nesutikome.

Pabaigai

Dabar, rašydamas paskutines savo atsiminimų iš Italijos eilutes norėčiau prisiminti, kaip viskas prasidėjo: nieko nežinodamas nei apie šalį, nei apie tai, ką vienas joje veiksiu ir kur gyvensiu, nusipirkau lėktuvo bilietą skrydžiui po 6 dienų. Nors prieš išvykdamas apie kelionę negalėjau pasakyti nė žodžio, grįžus papasakoti penkių dienų įspūdžius man jų prireikė daugiau nei 6 000.

Nieko nežinoti buvo verta.