Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – viena iš dviejų šalyje, turinčių didelį nuolatinių rinkėjų ratą. Pastovumas Lietuvos politikoje yra retas reiškinys, todėl įdomu panagrinėti, kas lemia šios politinės jėgos populiarumą. Savo neabejotinai subjektyviu požiūriu pažvelgsiu į šios partijos sandarą ir kilmę.

R. Sakadolskis (buvęs „Amerikos balso“ žurnalistas) neseniai viename interviu teigė:

Kartais atrodo, jog Lietuvoje žiniasklaidos ir politikos kokybė eina ranka rankon. Abi šios sritys yra silpnos ir dėl to, kad abiejose matyti daug homo sovieticus pavyzdžių. Politikoje per ilgai toleravome veikėjus, kurie vienodai tiko okupacijai ir nepriklausomybei. Žiniasklaidoje pernelyg ilgai toleruojame veikėjus, kurie okupacijos laikais tvarkingai pakluso partijos diktatui, o šiandien – pinigams. Ir vieni, ir kiti man primena okupuotoje Lietuvoje per pirmą kelionę sutiktus žmones, kurie nematė ir negirdėjo.

Ar šias mintis galima susieti su konkrečiais pavyzdžiais?

Socialdemokratų partija laikoma seniausia Lietuvoje – įkurta 1896 m. ji veikė iki pat okupacijos. Sąjūdžio metu (1989 m.) šią partiją atkūrė susibūrusi iniciatyvinė grupė, iš kurios šiuo metu politikoje vis dar matomi V. Andriukaitis ir A. Sakalas. Vis dėlto paskutinį dešimtmetį šie žmonės didelio vaidmens partijoje nevaidino, todėl reikia atkreipti dėmesį ir į kitą socialdemokratų pusę.

Kylant bruzdesiui Sovietų Sąjungoje, tuometinė Lietuvos komunistų partija (LKP) suprato: atgavus nepriklausomybę šis vardas tautai, nuo komunistų valdymo kentėjusiai pusę amžiaus, nebus patrauklus, todėl tais pačiais 1989 m. pavadinimas buvo pakeistas į „Lietuvos demokratinę darbo partiją“.

Galiausiai 2001 m. V. Andriukaičio vadovaujami Lietuvos socialdemokratai susijungė su A. Brazausku ir jo bendražygiai nuo komunistų partijos laikų. Žinoma, buvo pasirinktas labiau rinkėjui patrauklus – socialdemokratų – pavadinimas, kuris leido tikėtis didesnės kairiųjų pažiūrų piliečių paramos.

Taip iš politinio žemėlapio dingo Lietuvos demokratinė darbo partija. Vis dėlto šio pavadinimo atsisakymas galėjo sudaryti įspūdį, jog po susijungimo senieji socialdemokratai turės bendros partijos vadžias savo rankose, bet jau netrukus patys buvo tiesiog „praryti“ ilgametę (tarybinės) Lietuvos valdymo patirtį sukaupusių naujųjų kolegų.

Be A. Brazausko (buvusio Lietuvos komunistų partijos centrinio komiteto (LKP CK) pirmojo sekretoriaus) svarbia socialdemokratų partijos dalimi tapo G. Kirkilas (aukštosios partinės mokyklos auklėtinis, buvęs LKP CK Kultūros skyriaus instruktorius), Č. Juršėnas (buvęs LKP CK instruktorius), J. V. Paleckis (sūnus žmogaus, 1940 m. vykusio į Maskvą Stalino saulės parvežti; taip pat buvęs LKP CK Ideologinio skyriaus vedėjas) ir kiti daug gyvenime pasiekę politikai.

Svarbu pastebėti, kad nuo pat partijų susijungimo iki 2009 m. Lietuvos socialdemokratams vadovavo tik buvę komunistai, o partijos pirmininką, žinoma, renka patys jos nariai, tad tai turbūt puikiai atspindi jų pačių požiūrį ir vertybes.

Natūralus klausimas: ar žmonės, sovietmečiu priklausę privilegijuotajam sluoksniui ir vykdę nurodymus iš Maskvos, gali būti patikimi nepriklausomos Lietuvos kūrėjai? Juk tie, kurie darė karjerą komunistų partijoje, turėjo pritarti jos ideologijai ir siekiams (jei ne, tuomet jiems nebuvo svarbu, ką ir kam dirbti, – vienintelis tikslas – išsilaikyti valdžioje ir priklausyti Tarybinės Lietuvos elitui).

Kokie yra dabartiniai socialdemokratų rinkėjai?

• Politinės doktrinos – socializmo šalininkai, nuoširdžiai tikintys, kad tik politikai, save vadinantys socialdemokratais, gali pasirūpinti kiekvienu Lietuvos žmogumi.
• Vieno asmens gerbėjai. Jei kaimo seniūnas yra nuostabus ir jis – socialdemokratas, tai – socialdemokratų partija yra pati geriausia (tiesa, tai galioja ir kitoms partijoms).
• Žmonės, kuriems socialdemokratų valdymas reiškia stabilų ir gerą gyvenimą. Tie, kuriems nereikia jokių pasikeitimų valstybėje (ši politinė jėga valdžioje buvo didžiąją dalį laiko nuo nepriklausomybės atkūrimo: 1992–1996 m. ir 2000–2008 m.).
• Nekenčiantys konservatorių (arba tiesiog V. Landsbergio).
• Nuo sovietmečio prijaučiantys A. Brazausko šypsenai ir nuoširdumui.

Taigi ilgi politinės veiklos metai vieniems sukuria daugybę priežasčių palaikyti, o kitiems – priešingai – smerkti šią partiją. Paskutiniai metai rodo, jog populistų dešimtmetis (prasidėjęs nuo A. Paulausko „Mes nusipelnėme gyventi geriau!“) eina į pabaigą ir piliečiai arba išvis ignoruoja rinkimus, arba labiausiai palaiko tradicines partijas (kurių iš esmės turime tik dvi: socialdemokratai ir konservatoriai). Vis dėlto dešiniųjų susivienijimas, mažai tikėtinos kairiųjų sąjungos ir bent jau kol kas nepamirštamas socdemų palikimas („LEO LT“ ir kt.) net ir sunkmečiu šiai partijai būnant opozicijoje neleidžia iškilti į reitingų lentelės viršūnes.

Tai, kad paskutiniuose rinkimuose į Europos parlamentą nemažai balsų surinko LSDP, profesorius V. Landsbergis komentavo taip:

Anksčiau juos nuskriausdavo populistinės partijos, bet dabar, nusivylę populistais, dalis [rinkėjų] sugrįžo prie klasikinio populizmo. Juk komunizmas buvo tikrasis populizmas – žadėjimas pasirūpinti paprastu žmogumi, prieš atsisėdant jam ant sprando.