Ar pastebėjote, kiek žmonių kiekvieną vasaros vakarą užplūsta sostinės senamiesčio gatves? Nesvarbu, savaitgalis, ar eilinė darbo diena, sutemus išėjęs į miestą jaučiuosi kaip pajūrio kurorte sezono metu. Svarbiausia, jog tie žmonės – ne svyruojantys buduliai su degtinės buteliais, o ramūs miestelėnai, lauko kavinėsi bendraujantys, besiklausantys muzikos, gurkšnojantys vyną, alų ir kokteilius. Miestas gyvas ir tai nuostabu – tik gaila, jog kelis mėnesius per metus.

Kas yra, kaip ir kodėl veikia CouchSurfing jau esu pasakojęs. Po daugybės sutiktų žmonių iš skirtingų šalių, nepamirštamų vakarų ir nakvynės pas tuos, kuriuos prieš kelias valandas būnu išvydęs pirmą sykį gyvenime, išmokau palengvinti pirmąjį ir svarbiausią – paieškos – etapą.

Paskutiniajame pasakojime apie kelionę į Romą noriu pasidalinti tuo, ką išgirdau apie miestą ir šalį. Neperskaičiau, o išgirdau, – vienintelis mano šaltinis buvo sutiktas žmogus, todėl nežinau, kiek tiesos buvo tuose žodžiuose, – netikrinau nei enciklopedijose nei turistiniuose giduose – tai būtų tas pats, kaip ieškoti patvirtinimo kiekvieno sakinio iš storo romano. Galiausiai, net jei dalis viso to buvo pasaka, tai ji nuostabi ir vien dėl to verta aprašyti.

Kai šauniems draugams kyla idėja paminėti mokslo metų pabaigą riedant dviračiais iš sostinės į labiausiai į Vakarus nutolusį Lietuvos kampelį, sunku neprisijungti. Ir visai nesvarbu pasirodė tai, jog paskutinį kartą dviratį buvau mynęs prieš aštuonerius metus, o pagal planą kasdien turėjome įveikti po beveik 100 kilometrų. Be naivaus optimizmo gyvenime atsisakytume (atsisakome?) daugybės dalykų, – tariau sau ankstų šeštadienio rytą paliekant tuščias Vilniaus gatves.

„Ar tu keliautojas?“, – penktą valandą ryto einant siaura Porto senamiesčio gatvele manęs paklausė menkai pažįstama naivi lenkaitė. „Taip, aš keliautojas“, – tuomet sulaukęs gana keistoko klausimo patikinau ją. Kiek vėliau, sėdėdamas ant suoliuko ir kirsdamas lietuviškus lašinius jau kitame Portugalijos mieste susimąsčiau – o kas mane daro keliautoju? Kuo keliautojas skiriasi nuo kitų žmonių?

Taigi jūs turite kelias laisvas dienas savo gyvenime ir norite kur nors nuvykti. Toliau nei kibinų į Trakus ar Laimučio Purvinio į Palangą. Gerokai toliau. Kelionių agentūros žmonėms, nelinkusiems daug išlaidauti, gali pasiūlyti keturias dienas autobuse su trumpais sustojimais lankytinose vietose. Žinoma, jei nepagailėsite bent tūkstančio litų (būtent nuo šios ribos prasideda pigiausi pasiūlymai), jums mielai pateiks katalogą su savaitgalio kelionėmis, į kurių kainą įskaičiuoti tik lėktuvo bilietai ir pora naktų viešbutyje. Šis įrašas padės greitai ir pigiai pačiam susiplanuoti kelionę į bet kurį Europos miestą. Jo tikslas – kad skaitytojas jau po kelių savaičių galėtų vaikščioti Paryžiaus, Barselonos ar Romos gatvėmis.

Savo kelionių aprašymuose jau nekartą minėjau CouchSurfing – internetinę bendruomenę, kurioje gali rasti nemokamą nakvynę turbūt bet kurioje pasaulio šalyje. Vis dėlto ne kartą sulaukiau klausimų, kodėl žmogus galėtų norėti priimti nepažįstamąjį į savo namus, ir ką tu turi duoti mainais už tai. Į šiuos klausimus mėginsiu atsakyti kartu pasidalindamas patarimais iš savo patirties, kaip sėkmingai naudotis šiuo tinklu.

Antroji pasakojimo iš Romos dalis – apie nepažįstamą žmogų, pasisiūliusį priimti į svečius ir pakeitųsi visą kelionę.

Kartais tiesiog ateina noras dingti – palikti viską ir pabėgti. Ne pirmą kartą man taip atsitiko prieš porą savaičių. Ne pirmą kartą aš taip ir padariau. Mano pabėgimai visada turi kai ką bendro: jokių planų, jokių draugų, jokių viešbučių ar hostelių. Vienintelis sprendimas – išsirinkti šalį. Šįkart rankose laikiau bilietą į Romą, į skrydį vos už 6 dienų. Nežinojau, ką veiksiu, kur gyvensiu, ką pamatysiu, ką sutiksiu. Ir nenorėjau žinoti. Kartais galima sau leisti tiesiog nieko nežinoti.

Vasarą dvi savaitės tranzavimo po Europą stipriai pakeitė mano požiūrį į keliavimą ir apskritai į gyvenimą. Supratau, jog įsimintiniausi įvykiai būna tie, kurių nesuplanuoji. Be to, pradėjau tikėti likimu: kad net ir blogi dalykai turi nutikti, jog galėtum patirti gerus, – todėl neverta pergyventi dėl to, kas iš pradžių gali atrodyti beviltiška. Taip mąstydamas nusprendžiau tiesiog daugiau nebeplanuoti ir leistis į nuotykius.