Šis gidas skirtas vidutinių gabumų moksleiviams (kurių yra dauguma), norintiems gerai pabaigti mokyklą. Ketinu pasidalinti savo kelių metų senumo patirtimi ruošiantis valstybiniams brandos egzaminams (VBE), kaip mokykloje būdamas vidutinioku (vidurkis – 8), 4 iš 5 egzaminų išlaikiau gaudamas 90 balų ir daugiau.

Aš niekada neskaičiau daug knygų ir, nežinau, ar dėl to, mokyklos suole patirdavau didžiules kančias, bandydamas parašyti ilgesnį rašinį duota tema – dažniausiai, niekada neparašydavau, visada dvigubai mažiau nei reikėdavo (ir negu sugebėdavo klasiokai) – todėl iš karto gaudavau minus du balus, bet kažkodėl nesijaudinau (nors gal ir reikėjo) – tiesiog sakydavau sau: kodėl aš turėčiau turėti ką pasakyti bet kokia tema, kurią man kas nors duoda?

Negalvojau, kad kada nors rašysiu šia tema, nes niekada savęs nelaikiau nuostabiu anglakalbiu, bet ši prieš kelias valandas gauta privati žinutė mane privertė susimąstyti, kaip aš pats pasiekiau tą momentą, kai anglų kalba nebebuvo kliūtis suvokti kitų mintis.

Turbūt pats svarbiausias ir kartu sudėtingiausias sprendimas mąstant apie studijas užsienyje – kokį universitetą pasirinkti. Iš kelių šimtų klausimų, kurių sulaukiau aprašęs stojimo procesą į Didžiosios Britanijos aukštąsias mokyklas, nemaža dalis buvo apie konkrečius universitetus. Kaip susidaryti savo nuomonę apie mokymo įstaigą, niekada joje nesilankius? Kaip nesuklysti renkantis? Į šiuos klausimus mėginsiu atsakyti.

Šio įrašo tikriausiai nebūtų, jei ne praėję studijų metai Lietuvoje. Tuomet aplinka, kurioje dabar esu, atrodytų natūrali ir įprasta. Vis dėlto per pirmas šešias mokslo savaites kol kas radau daugiau skirtumų nei panašumų. Tiesą sakant, dar ir dabar daug kuo negaliu patikėti. Pasistengsiu aprašyti tik faktus, o vertinimą – kas gerai ir kas blogai – palikti jums. Visgi negaliu nuslėpti, jog kas kart eidamas į paskaitas jaučiuosi kaip patekdamas į vis naują sapną.

Dienoraštis? Taip, čia tikrai bus jis. Apie mažą istorinį Škotijos miestelį, kurio beveik pusė gyventojų – studentai. Apie trečią seniausią universitetą anglakalbiame pasaulyje. Apie žmones iš daugiau nei 75 pasaulio valstybių. Apie bendrabučio bendruosius kambarius, primenančius Hogvartsą. Apie „free vodka party“. Apie 50 sporto šakų ir 170 bendruomenių.

Tai nuoseklus planas, kaip vos sulaukus pilnametystės tapti emigrantu. Žinoma, jūs to nelaikysite emigracija – tik trumpa išvyka naujų žinių ir platesnio akiračio vardan. Be abejonės, būtinai sugrįšite. Sugrįšite todėl, jog kiti nebe išvyktų.

Paskutiniu metu lankydamasis tiek universitete, tiek įvairiose konferencijoje ir seminaruose susimąstau, ką galima laikyti gera paskaita, geru pranešimu. Ką turi daryti žmogus, norėdamas sudominti kitus? Kas dažniausiai tampa klausytojų nusivylimo priežastimi?

Gyvenimas studijuojant smarkiai skiriasi nuo dvylikos metų, praleistų mokykloje. Tai neribota laisvė. Laisvė susikurti savo aplinką, atrasti save naujose srityse, valdyti savo laiką. Iš esmės viskas priklauso nuo kiekvieno studento – nuo požiūrių ir tikslų, su kuriais jis praveria aukštosios mokyklos duris. Pirmaisiais studijų metais mačiau daug skirtingų žmonių, kurių pasaulėžiūra kartais stebindavo, kartais žavėdavo. Kaip bebūtų, mokytis galima iš visų.

Priešingai nei Lietuvoje, norint studijuoti užsienyje svarbu ne tik mokslo rezultatai, bet ir stipri motyvacija. Kadangi gabumų ir gerų įvertinimų gali turėti daugelis, užsienio aukštosios mokyklos (ypač JAV ir Didžiosios Britanijos) didelį dėmesį skiria individualumui. Būtent tai, kuo tu išsiskiri iš kitų stojančiųjų, reikia parodyti motyvaciniame laiške. Daugeliui jaunų žmonių parašyti maždaug puslapį apimantį tekstą apie save būna nemažas iššūkis. Pirmiausia todėl, jog nėra aiškūs visi aspektai, kurių reikia nepamiršti prisistatant aukštajai mokyklai. Juos ir mėginsiu aptarti.