Prieš metus numynę iš Vilniaus į Nidą šį kartą pasiryžome dvigubai ilgesniam atstumui: per 7 paras palei Baltijos jūrą įveikti 770 kilometrų kelią nuo Klaipėdos iki Talino. Kaip ir praėjusią vasarą – jokio fizinio pasiruošimo (prieš kelionę dviratį išsitraukiau iš rūsio po metų pertraukos) ir pigūs naudoti dviračiai (vienas buvo įsigytas už porą šimtų vos kelios dienos iki išvykimo; maniškis, prieš metus pirktas už panašią kainą, nenuvylė ir šiemet). Dar kartą įsitikinome, kad svarbiausia yra nusiteikimas, – tik jį mes teturėjome, tik jo mums ir užteko.

Pirmoji diena Lisabonoje netruko prabėgti. Sužinojau, jog Portugalijos sostinė turi ilgiausią tiltą Europoje, pavadintą garsiojo portugalo Vasco da Gama vardu (kuris išplaukęs iš Lisabonos atrado vandens kelią į Indiją) ir besitęsiantį daugiau nei 17 kilometrų. Senamiesčio gatvelės atrodė po truputi puošiamos didelei šventei, bet tuomet dar nenutuokiau, kas ir kada manęs laukia, – tik turėjau viltį, jog spėsiu tai pamatyti prieš patraukdamas į pietus.

„Nežinau, kaip tu, bet aš paskutines kelias savaites einu linksmintis kiekvieną vakarą ir šis nebus išimtis. Jei norėsi – galėsi prisijungti“, – taip prasidėjo mano pažintis su pusmetį pagal mainų programą Porte studijuojančia Rasa. Pirmą valandą dienos mums susitikus prie metro stotelės ji, atrodė, buvo vos prieš akimirką iššokusi iš lovos, o stipriai užkimęs, bet užtikrintai skambantis balsas neleido man suabejoti ką tik išgirstais žodžiais.

Ne, tai nebuvo išsigelbėjimas – aš nuo nieko nemiriau ir tikriausiai nebūčiau tą naktį numiręs – man tai buvo įrodymas, kad neįmanomų dalykų nėra, – kad jei egzistuoja nors mažytė tikimybė, jog tau pasiseks, negalima jos praleisti, – nesvarbu, jog neturi jokio pagrindo tikėti, kad savaitgalio vakarą svetimos šalies svetimame mieste atsiras visiškai nepažįstamas žmogus, kuris nieko už tai nesitikėdamas ir vos prieš akimirką apie tave sužinojęs pakvies tave apsistoti savo namuose.

Dar niekada gyvenime per 20 metų nesijaučiau toks laisvas, kaip tą akimirką. Suvokiau, kad dabar nepriklausau nuo nieko: neturiu prie ko derintis – niekas su manimi nekeliauja, niekas niekur manęs nelaukia, nėra jokių gidų, jokių turistinių autobusų, jokių rezervuotų viešbučių – nieko. Esu tik aš, ką tik nusileidęs šalyje, apie kurią beveik nieko nežinau, kurios kalbos nesuprantu. Nebuvo ir baimės praleisti ką nors svarbaus, ką nors įdomaus – nes net neįsivaizdavau, kas vyksta aplinkui. Niekas nežinojo, kur aš tiksliai esu ir kur aš būsiu artimiausias 14 dienų. Nežinojau net aš pats, ką veiksiu ir kur atsidursiu rytoj ryte.

– Sakai, kad tavo lėktuvas nusileido prieš valandą, jau sutemus; atvykai čia visiškai vienas, nieko nepažįsti, nemoki nė žodžio mūsų kalba, tau tik 20… Ir ketini dvi savaites keliauti po mūsų šalį neturėdamas jokio maršruto, nei sykio nemokėdamas už nakvynę ir net neįsivaizduodamas, ką veiksi ir kur būsi rytoj?

Ar pastebėjote, kiek žmonių kiekvieną vasaros vakarą užplūsta sostinės senamiesčio gatves? Nesvarbu, savaitgalis, ar eilinė darbo diena, sutemus išėjęs į miestą jaučiuosi kaip pajūrio kurorte sezono metu. Svarbiausia, jog tie žmonės – ne svyruojantys buduliai su degtinės buteliais, o ramūs miestelėnai, lauko kavinėsi bendraujantys, besiklausantys muzikos, gurkšnojantys vyną, alų ir kokteilius. Miestas gyvas ir tai nuostabu – tik gaila, jog kelis mėnesius per metus.

Paskutiniajame pasakojime apie kelionę į Romą noriu pasidalinti tuo, ką išgirdau apie miestą ir šalį. Neperskaičiau, o išgirdau, – vienintelis mano šaltinis buvo sutiktas žmogus, todėl nežinau, kiek tiesos buvo tuose žodžiuose, – netikrinau nei enciklopedijose nei turistiniuose giduose – tai būtų tas pats, kaip ieškoti patvirtinimo kiekvieno sakinio iš storo romano. Galiausiai, net jei dalis viso to buvo pasaka, tai ji nuostabi ir vien dėl to verta aprašyti.

Kai šauniems draugams kyla idėja paminėti mokslo metų pabaigą riedant dviračiais iš sostinės į labiausiai į Vakarus nutolusį Lietuvos kampelį, sunku neprisijungti. Ir visai nesvarbu pasirodė tai, jog paskutinį kartą dviratį buvau mynęs prieš aštuonerius metus, o pagal planą kasdien turėjome įveikti po beveik 100 kilometrų. Be naivaus optimizmo gyvenime atsisakytume (atsisakome?) daugybės dalykų, – tariau sau ankstų šeštadienio rytą paliekant tuščias Vilniaus gatves.

Taigi jūs turite kelias laisvas dienas savo gyvenime ir norite kur nors nuvykti. Toliau nei kibinų į Trakus ar Laimučio Purvinio į Palangą. Gerokai toliau. Kelionių agentūros žmonėms, nelinkusiems daug išlaidauti, gali pasiūlyti keturias dienas autobuse su trumpais sustojimais lankytinose vietose. Žinoma, jei nepagailėsite bent tūkstančio litų (būtent nuo šios ribos prasideda pigiausi pasiūlymai), jums mielai pateiks katalogą su savaitgalio kelionėmis, į kurių kainą įskaičiuoti tik lėktuvo bilietai ir pora naktų viešbutyje. Šis įrašas padės greitai ir pigiai pačiam susiplanuoti kelionę į bet kurį Europos miestą. Jo tikslas – kad skaitytojas jau po kelių savaičių galėtų vaikščioti Paryžiaus, Barselonos ar Romos gatvėmis.