Kiekvienam tai teko patirti: ieškoti ir spręsti, ar rasti; laukti, kol kažkas atras tau.

Norėdamas sužinoti, ką apie mūsų šalį gali atrasti naujienomis besidomintis užsienietis, apsilankiau BBC – nacionalinio Didžiosios Britanijos ir didžiausio pasaulyje transliuotojo – svetainėje. Įvedus Lietuvos pavadinimą į naujienų paieškos laukelį pasirodę rezultatai daug komentarų nereikalauja.

Aš labai mėgstu skaičius. Labai mėgstu. Šiandien turiu puikią progą juos apžvelgti – šiam tinklaraščiui sukanka metai. Metai nuo pirmojo mano įrašo – pamąstymo apie Lietuvos aukštąjį mokslą.

Beveik visada rašant apie save patariama vengti dviejų temų: politikos ir religijos. Šias sritis jungia vienas bendras bruožas – žmonių tikėjimas. Kadangi tikėjimo labai sunku išsižadėti, konfliktai tarp skirtingų pažiūrų žmonių yra neišvengiami ir neišsprendžiami. Vis dėlto antrąją Velykų dieną nusprendžiau pasidalinti savo paskutiniais metais brandintomis mintimis apie religiją.

TED – tai ne pelno siekianti organizacija, rengianti konferencijas visame pasaulyje. Konferencijų tikslą geriausiai apibūdina jų šūkis: „Idėjos, vertos plitimo“. Būtent noras savo mintimis pasidalinti su pasauliu sieja žmones nuo niekam nežinomų keliautojų ir išradėjų iki garsiausių universitetų profesorių, politikų ir verslininkų. Kiekvienas užlipęs ant scenos turi 18 minučių pasakyti, tai ko dauguma mūsų iki galo nesuvokė ar nežinojo. Daugiau nei 100 milijonų kalbų peržiūrų per 3 metus rodo, jog ne vienam pranešėjui tai pavyko. Noriu pasidalinti labiausiai įsiminusiais pasisakymais.

Ar pagalvojai, jog esi visiškai kitoks nei tavo amžiaus žmogus buvo vos prieš dešimt metų?

Ne paslaptis, jog „Skalvija“ – vienas iš nedaugelio hulivudiniais filmais neperpildytų kino centrų – karts nuo karto pasiūlo nemokamų kino seansų. Kai kurie iš jų, pvz., Šiaurės šalių kino klubo, turi tradicinį laiką. Tuo tarpu kitus galima tiesiog „sužvejoti“ žvalgantis po programą.

Didina mokesčius, mažina atlyginimus, brangina mokslą, atima motinystės pašalpas, nesirūpina ateities pensininkais… Net pakėlė alaus kainas! Ir ką jie galvoja? Daro viską, kad Lietuvai būtų blogiau! Juk pinigų biudžete pilna. Tik neduoda. Slepia nuo visų, o paskui perkasi tualetinį popierių ir taureles. Gera valdžia rūpintųsi žmonėmis…

Studijų paskatinti pamąstymai klausimu, su kuriuo, tikiuosi, pačiam niekada neteks susidurti.

Šią savaitę galima dar kartą įsitikinti, jog Eurovizijos dainų konkursas nesikeičia: vėl tos pačios vienodos dainos su primityvia muzika, banaliais žodžiais apie meilę ir kelių mergaičių, vienodu ritmu judančiu fone,„išbliaunamu“ priedainiu. Sunku suprasti, kodėl beveik visos šalys siunčia tą patį. Ar tai įsitikinimas, kad kitokios dainos šiam konkursui netinka? Bet juk jau ne vieną kartą buvo įrodyta, jog laimi tie, kurie sugeba išsiskirti (šiuo atveju, turbūt nieko nėra paprasčiau). Sėdėdamas prie televizoriaus savęs klausiau, kodėl aš visa tai žiūriu. Pagavau save besitikintį atrasti naujų dainų, kurias norėtųsi išgirsti dar ir dar kartą. Nusprendžiau šiandien prisiminti tuos pasirodymus, kurie per visą Eurovizijos žiūrėjimo laikotarpį man įstrigo labiausiai.