Gegužės pirmąją suėjo dveji metai nuo pirmojo įrašo šiame tinklaraštyje. Puiki proga antriesiems blogerio metams apžvelgti.

Niekada nebuvau didelis poezijos gerbėjas, bet nuo vaikystės vienas eilėraštis kažkodėl įstrigo ir iki šiol liko gyvas manyje. Šiandien mirė žmogus, kuris jį parašė. Praėjus maždaug 10 metų nuo tada, kai paskutinįsyk deklamavau, norėjosi vėl jį garsiai ištarti. Pajutau, kaip žodžiai vienas po kito grįžta iš tolimos atminties. Turbūt yra žodžių, kurie mūsų niekada nepalieka.

Paskutinį pusmetį nuolatos susiduriu su laiko trūkumu. Matau du šios problemos sprendimus: sumažinti darbų skaičių arba geriau išnaudoti kiekvieną dieną – nuo pat tos minutės, kai atsibundu. Šiuo metu nerandu darbų, kurių galėčiau atsisakyti: studijos (vieną paskutinių semestro dienų atsiskaitymui kuriant žaidimą pasiektas asmeninis rekordas – 24 valandos programavimo su pusvalandžio pertrauka universiteto kompiuterių labaratorijoje), naujų idėjų įgyvendinimas (kuriu savo Europos pigių skrydžių paieškos sistemą), senų projektų (pirmiausia – Uždarbis.lt) priežiūra ir, galiausiai, straipsnių rašymas (akivaizdu, jog šis tinklaraštis nukenčia labiausiai). Taigi negalint (nenorint – kažkada samprotavau, jog viskas priklauso nuo norų) atsisakyti darbų beliko galvoti, kaip geriau išnaudoti laiką, kurį turiu. Šis įrašas – apie produktyvumą skatinančius būdus, kuriuos pasitelkiu paskutiniais mėnesiais.

Kiekvienam tai teko patirti: ieškoti ir spręsti, ar rasti; laukti, kol kažkas atras tau.

Aš labai mėgstu skaičius. Labai mėgstu. Šiandien turiu puikią progą juos apžvelgti – šiam tinklaraščiui sukanka metai. Metai nuo pirmojo mano įrašo – pamąstymo apie Lietuvos aukštąjį mokslą.

Beveik visada rašant apie save patariama vengti dviejų temų: politikos ir religijos. Šias sritis jungia vienas bendras bruožas – žmonių tikėjimas. Kadangi tikėjimo labai sunku išsižadėti, konfliktai tarp skirtingų pažiūrų žmonių yra neišvengiami ir neišsprendžiami. Vis dėlto antrąją Velykų dieną nusprendžiau pasidalinti savo paskutiniais metais brandintomis mintimis apie religiją.

TED – tai ne pelno siekianti organizacija, rengianti konferencijas visame pasaulyje. Konferencijų tikslą geriausiai apibūdina jų šūkis: „Idėjos, vertos plitimo“. Būtent noras savo mintimis pasidalinti su pasauliu sieja žmones nuo niekam nežinomų keliautojų ir išradėjų iki garsiausių universitetų profesorių, politikų ir verslininkų. Kiekvienas užlipęs ant scenos turi 18 minučių pasakyti, tai ko dauguma mūsų iki galo nesuvokė ar nežinojo. Daugiau nei 100 milijonų kalbų peržiūrų per 3 metus rodo, jog ne vienam pranešėjui tai pavyko. Noriu pasidalinti labiausiai įsiminusiais pasisakymais.

Ar pagalvojai, jog esi visiškai kitoks nei tavo amžiaus žmogus buvo vos prieš dešimt metų?

Studijų paskatinti pamąstymai klausimu, su kuriuo, tikiuosi, pačiam niekada neteks susidurti.

Šią savaitę galima dar kartą įsitikinti, jog Eurovizijos dainų konkursas nesikeičia: vėl tos pačios vienodos dainos su primityvia muzika, banaliais žodžiais apie meilę ir kelių mergaičių, vienodu ritmu judančiu fone,„išbliaunamu“ priedainiu. Sunku suprasti, kodėl beveik visos šalys siunčia tą patį. Ar tai įsitikinimas, kad kitokios dainos šiam konkursui netinka? Bet juk jau ne vieną kartą buvo įrodyta, jog laimi tie, kurie sugeba išsiskirti (šiuo atveju, turbūt nieko nėra paprasčiau). Sėdėdamas prie televizoriaus savęs klausiau, kodėl aš visa tai žiūriu. Pagavau save besitikintį atrasti naujų dainų, kurias norėtųsi išgirsti dar ir dar kartą. Nusprendžiau šiandien prisiminti tuos pasirodymus, kurie per visą Eurovizijos žiūrėjimo laikotarpį man įstrigo labiausiai.