Skaičiai

Lankytojų skaičių per dieną liudijanti grafa nuo 0 prieš porą metų, 200 prieš metus šiandien jau pasiekė 1000 ribą – tiek lankytojų ši svetainė paskutiniais mėnesiais sulaukia kasdien. Įdomu pastebėti, jog skaitytojų skaičius auga nepaisant to, jog vidutiniškai per mėnesį publikuojami vos du nauji tekstai.

Iš 29 per paskutinius metus paskelbtų įrašų daugiausia skaitytojų sulaukė šie:

1. Kodėl jauni žmonės neturi darbo ir ką daryti, kad tu jį visuomet turėtum (30 000)
2. Kaip pasiruošti egzaminams (VBE gidas) (13 000)
3. Kaip išmokti anglų kalbos – arba tiesiog prasilaužti (11 000)
4. Savaitgalio kelionė: pigūs skrydžiai ir gražiausi Europos miestai (gidas) (10 000)
5. Kaip rašyti ilgus tekstus – rašinius, esė (6 500)
6. Kalbos, kurias turi išgirsti apie verslą galvojantis žmogus (5 500)
7. Kaip gimsta idėjos arba verslo šaknų beieškant (5 000)
8. Produktyvumas: kaip nešvaistyti laiko veltui (5 000)
9. Roma. Už miesto ribų (III dalis) (3 000)
10. 14 (Portugalijos) dienų. Kur likimas nuves (2 500)
11. Dviračiais per Lietuvą: Vilnius – Nida (2 000)

Gera žinoti, jog aktualumo per paskutinius 12 mėnesių neprarado ir seniau parašyti tekstai:

1. Studijos užsienyje – Anglijoje ir Škotijoje (gidas) (37 000)
2. Motyvacinio laiško rašymas studijoms užsienyje (25 000)
3. Pigūs skrydžiai: kaip išvengti Ryanair kortelės mokesčio (13 500)
4. Kaip pasirinkti universitetą Didžiojoje Britanijoje (11 000)
5. Kaip vyksta studijos Škotijos universitete (9 000)
6. InterRail – traukiniais po Europą (EuroTrip) (5 500)
7. University of St Andrews: pirmoji savaitė (4 000)
8. Tranzavimas po Europą arba 5000 kilometrų autostopu (3 000)
9. TED: geriausios girdėtos kalbos ir idėjos (3 000)
10. CouchSurfing: nemokama nakvynė už bendravimą (2 500)
11. Pabėgimas arba vienas Ispanijoje (2 000)

Iš viso šis tinklaraštis per paskutinius metus sulaukė 186 500 lankytojų, kurie pervertė daugiau nei trečdalį milijono (360 000) jo puslapių.

Prieš kelias dienas Poko.lt, analizuojantis Lietuvos tinklaraščius ne pagal lankytojų skaičių, o pagal jų populiarumą socialiniuose tinkluose (Facebook, Twitter), blogerių suvažiavime Kaune pristatė pranešimą apie Lietuvos blogosferos skaičius.

Šiandien apžvelgiant prezentacijos skaidres buvo malonu šį tinklaraštį išvysti net keliose kategorijose: pirma vieta pagal labiausiai išplitusį vieną įrašą Lietuvoje ir antra – pagal viso tinklaraščio populiarumą socialiniuose tinkluose.

Tiesa, tai, kas dėjosi paskelbus „Kodėl jauni žmonės neturi darbo ir ką daryti, kad tu jį visuomet turėtum“, atrodė panašu į beprotybę. Man iš pradžių tai buvo tiesiog 70-tasis įrašas, paskelbtas tinklaraštyje – kaip visada, su savais pamąstymais, tik galbūt šiek tiek ilgesnis už kitus, - tik kelias savaites po to nenustoję plūsti laiškai ir komentarai privertė susimąstyti, kad galbūt ne vienam žmogui jis buvo kažkuo ypatingas. Neseniai gavau laišką iš vieno dešimtoko, kuris tą straipsnį atsitiktinai atrado per laisvą pamoką užsukęs į mokyklos skaityklą, išspausdintą ir susegtą į aplankalą, gulintį tarp laikraščių ir žurnalų. Tuomet supratau, kad tikrojo jo skaitytojų skaičiaus jau nebe sužinosiu.

Apskritai, baigdamas metų statistikos aptarimą ir begėdišką pasidžiaugimą tuo, kad šį puslapį aplanko daugiau nei du kompiuteriai (mano asmeninis ir mano darbo), norėčiau atkreipti dėmesį į skaičių reikšmę mūsų mažoje šalyje. Man visada tūkstantis, keli ar keliasdešimt tūkstančių atrodė nedideli skaičiai kalbant apie žmones – juk jų pasaulyje 7 milijardai. Tik tuomet, kai staiga vieno įrašo rekomendacijų skaičius perkopė tūkstantį ir draugas paskaičiavo, kiek proporcingai pagal gyventojų skaičių tai būtų JAV, supratau, kad 1000 lietuvių nėra taip jau ir mažai – tai beveik 100 000 amerikiečių. Žinoma, tai nėra pats teisingiausias palyginimas, bet suteikia peno pamąstymams, kiek žmonių tu gali pasiekti Lietuvoje ir kiek užsienyje, kūrybinio darbo įdėjęs beveik tiek pat, – nesvarbu, tai menas, verslas ar bet kas kita.

Rašymas

Nuo pat dienos, kai nusprendžiau tapti blogeriu, turėjau nuostatą nepaversti tinklaraščio rašymo savo gyvenimu – man tai kažkas šalia jo – tarsi storas sąsiuvinis, kurį gali nuolatos atsiversti ir kuriame gali pasidalinti kažkuo iš savo pasaulio. Pasauliai keičiasi. Viename buvai prieš du metus, kitame esi šiandien. Man tinklaraščio rašymas – tai galimybė išsaugoti įspūdžius, mintis, prisiminimus, kurie vėliau neišvengiamai būna užgožiami naujų ir paslepiami kur nors giliai atmintyje – iš kur kartais jų jau niekada kitaip nebe ištrauktum.

Kaip rašiau tokia pat proga prieš metus, nesijaučiu įsipareigojęs prieš savo skaitytoją – galiu nerašyti kelis mėnesius, jei nemanau, kad turiu ką nors svarbaus pasakyti, kas būtų vertas kitų žmonių skaitant sugaišto laiko. Būtent todėl rekomenduoju visiems, kuriuos nauji įrašai domina, juos tiesiog užsiprenumeruoti (el. paštu, Facebook, Twitter, RSS).

Žinoma, rašyti tinklaraštį būtų galima kasdien – bet tai tik atimtų daug laiko iš gyvenimo – o juk būtent patyrimais jame aš dažniausiai noriu pasidalinti. Mano nuomone, tapti „profesionaliu“ blogeriu – tai vos ne tas pats, kaip tapti žurnalistu: belieka tik iš šalies komentuoti įvykius: ką vakar pasakė A. Kubilius, ką galvoji apie naują Apple iPhone ir panašiai.

Man norisi, kad kiekvienas įrašas šiame tinklaraštyje turėtų išliekamąją vertę – būtų toks pat įdomus po 5 metų, koks yra šiandien, – būtų įdomus vėliau atsiversti man pačiam. A. Kubilius rytoj pasakys ką nors kita, Apple po mėnesio pristatys ką nors kita – ir visa tai, ką rašei prieš tai, taps nebeaktualu. Iš 73 įrašų, kuriuos parašiau per dvejus metus, dauguma tebėra aktualūs ir šiandien – tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl retai atnaujinamas tinklaraštis gali išlikti neužmirštas.

Mano kursiokas Maksimas iš Sankt Peterburgo turi pomėgį savo mintis išreikšti infografomis. Viena iš jų man labai patiko:

Taigi tinklaraščio rašymo niekada reguliariu savo darbu nelaikiau ir tikiuosi, kad „blogeriu“ gyvenime niekada neteks prisistatyti, – kad būsiu nuveikęs ką nors daugiau.

Mano manymu, turėti savo tinklaraštį ir jame rašyti tuomet, kai norisi, turėtų tapti normaliu dalyku kiekvienam mąstančiam žmogui, – nesvarbu, kas jį skaito ar kaip dažnai jis yra atnaujinamas. Šiuo metu Lietuvoje vis dar gyvas nuo tinklaraščių išpopuliarėjimo atsiradęs stereotipas, kad jei jau turi tinklaraštį, tai privalai nuolatos jame kažką rašyti, o jei pavargai – tuomet paskelbk apie „užsidarymą“ ir daugiau niekada neberašyk.

Šis tinklaraštis užsidarys nebent tuomet, kai fiziškai nebegalėsiu jo rašyti: kol bus naujų minčių ir įspūdžių, tol bus ir naujų įrašų, – tikiuosi, kad visą gyvenimą, ir dar spėsiu parašyti įrašą „Kur keliauti, kai tau virš 60“ iš asmeninės patirties.

Kelionės

Pradėjęs studijuoti Škotijoje, kur mano universiteto informatikų kiekvieną savaitę laukia bent pora keliolikos darbo valandų reikalaujančių atsiskaitymų, bet už tai atsilyginama 6 mėnesiais atostogų, pakeičiau gyvenimo būdą: pusę metų kasdien be savaitgalių po 12 valandų skiriu darbui ir mokslui, o kitus pusę metų viską patraukęs į šoną džiaugiuosi gyvenimu, stengdamasis pamatyti ir patirti kuo daugiau, – kelionėse praleidau 60 iš 90 praėjusios vasaros dienų ir nemažai trumpų atostogų kiekvienu metų laiku. Ne visos mano kelionės būna paprastos ir lengvos – kai kurios tiesiog traukia kaip iššūkiai ir daugumai žmonių tikriausiai atrodo nesuvokiamos.

Kaip bebūtų, suprantu, jog visų jų šiame tinklaraštyje neaprašysiu, nors ir labai norėtųsi. Galbūt kada nors įdomiausios istorijos atsidurs knygoje – vis dažniau pajaučiu, kad tinklaraščio formatas ne visada tinkamas įspūdžiams pasakoti: turbūt daug kam labiau patiktų tiesiog versti kitą knygos puslapį nei savaitę laukti kitos pasakojimo dalies – o viso pasakojimo juk į tinklaraščio įrašą nesutalpinsi.

Kelionių aprašymai man skiriasi nuo visų kitų tekstų – juos žymiai sunkiau rašyti – ir kartu įdomiau. Esu išsikėlęs sau tikslą pabandyti aprašyti kelionę taip, kad skaitytojas pasijustų tarsi keliaudamas kartu su manimi – niekur nedingtų, nieko įdomaus nepraleistų. Pasirinkau tą kelionę, kuri man buvo pati įdomiausia iki šiol. Bet kaip nelengva yra tai padaryti – pusę metų mąsčiau, kodėl negaliu pradėti, kol galiausiai supratau: aš turiu gyventi tuo, apie ką noriu papasakoti, grįžti ten – atgal laike, atgal erdvėje. Gyventi tuo, apie ką rašai, – tai atsibusti ryte, valytis dantis, valgyti, eiti gatve ir mintyse vis tiek išlikti ten pat – toje dienoje prieš daugybę jau praėjusių. Klausytis dainos, kurią klauseisi tą dieną. Man tai tiesiog nauja įdomi gyvenimo patirtis.

Domantas viename komentare rašė:

Na nerealus straipsnis. Beskaitant užplūsta tokie jausmai, lygtais tu pats ten būtum ir kalbėtum su tom moterim.

Aš taip jaučiuosi tomis valandomis, kai rašau. Nesvarbu, kaip seniai tai buvo.

Ateitis

Nesunku pastebėti, kad nemažos dalies mano įrašų pavadinimai prasideda žodeliu „kaip“. Man patinka bandyti atsakyti į klausimus, kurie kyla ne vienam žmogui. Ne vienas įrašas atsirado tuomet, kai kas nors klausimą uždavė, o pradėjęs rašyti atsakymą suvokiau, jog jis bus per ilgas, kad nebūtų paskelbtas tinklaraštyje. Manau, taip ne kartą atsitiks ir ateityje.

Taip pat ketinu pabaigti visą seriją istorijų iš Portugalijos – galbūt dar iki vasarai prasidedant.

Pasakojimą šiek tiek nutraukė tai, jog rašydamas pirmąją dalį ir grįžęs į tuos jausmus pajaučiau, kad vėl noriu tai pakartoti, ir paskelbęs antrąją dalį po dešimties minučių susidėjau kuprinę ir leidausi į 12 valandų naktinę kelionę į multimilijoninį miestą, kuriame anksčiau niekada nebuvau buvęs. Praleidau ten keturias dienas, kiekvienam vakarui prasidėjus vis dar neįsivaizduodamas, kur nakvosiu tą naktį. Kartą atsidūriau pas kines: „Kai pagyvenęs Europoje parskrendi į Kiniją, tau atrodo, kad tu kažkuo sergi, – liga, kurios vienintelis vaistas yra grįžti atgal, atgal į laisvę“, – sakė jos man. Vieną naktį prieš kelias paras netikėtai patekau į namą, kuriame gyveno du geri pažįstami nuo mokyklos laikų: ji – biseksuali, jis – homoseksualus. Mes praleidome 10 valandų iki penktos ryto gerdami vyną ir kalbėdamiesi apie gyvenimą – gyvenimą, apie kurį prieš tai ne daug ką težinojau.

Turbūt vienas bendras bruožas sies daugumą šio tinklaraščio ateities įrašų – jie bus apie tai, ko šiandien dar nesu patyręs, ko šiandien dar neišmanau.

Click here to view the embedded video.

Dar gyvi, dar mato tie langai,
Pro kuriuos vaikystėj viskas tikra.
Medžių šakos lyg ilgi nagai
Visą naktį grabalioja stiklą.

Ir nubėga kūnu šiurpulys
Lyg per seną kūdrą šaltas vėjas
Iš pat ryto langas ima lyt,
Kol vienam kamputy prašviesėja.

Tiek valytų, lopytų, šveistų,
Užkamšytų, paremtų balanom.
Jau nėra tokių šviesių
Ir tokių pilnų langų kaip mano.

Įsiremsi būdavo akim
Ir su lango kryžium susiliesi
Ir jau niekas nepajėgs atimt,
Ką suspėsi akimis paliesti.

Naktį jie pasislenka arčiau,
Mėnesiena kaip sapnais užkloja.
Ką mačiau ir ko dar nemačiau
Aš už viską tiems langams dėkoju.

Nes ir šiandien vaikiškai ilgai
Dar žiūriu į viską pro jų stiklą.
Jie gyvi. Jie mato tie langai,
Tik pro juos, deja, ne viskas tikra…

Turbūt pirmasis rimtas iššūkis buvo dvyliktoje klasėje – ne, ne pabaigti sėkmingai mokyklą, o įstoti į specialybę, kuri labiausiai domino (tuo, kad gerai išlaikei egzaminus, laimingas visą gyvenimą nebūsi, – tuo, kad, net jei ir prastai pabaigęs, patekai ten, kur norėjai, – taip).

Tuomet, kai prasidėjus studijoms Lietuvoje supratau, kad esu ne savo vietoje, greitai atsirado naujas „pagrindinis tikslas“ – dingti į geresnę vietą. Tai buvo nelengvas tikslas – pirmiausia reikėjo suvokti, kas man yra ta vieta, kurioje aš noriu būti. Su šiuo klausimu, manau, susiduria kiekvienas jaunas žmogus. Praleidau gerą pusmetį to tikslo siekdamas: ieškodamas informacijos, atsiliepimų, lygindamas, galvodamas, kaip įtikinti savo pasirinkto universiteto žmones, jog esu vertas ten būti ir iš jų mokintis. Pavyko. O kas toliau, tuomet, kai jau studijuoji tai, kas tau patinka?

Turbūt standartiniai studento tikslai visą studijų laikotarpį yra: „sėkmingai pabaigti pirmą kursą“, „sėkmingai pabaigti antrą kursą“, …, „sėkmingai pabaigti studijas“. Žinoma, tai dar galima papildyti kasmetiniais tikslais: „dažniau vaikščioti į sporto klubą, nusipirkus jo metinį abonementą“, „mesti rūkyti ir metus nepradėti iš naujo, kad vėl nereikėtų mesti rūkyti“, „susirasti antrą pusę“ (žinoma, ji juk mėtosi kur nors aplinkui).

O kas toliau, kai jau laimingas žengi gatve su ta vakar išsinuomota mantija, mosuodamas ką tik įteiktu, apdulkėti stalčiuje nespėjusiu, visus tuos metus, praleistus kremtant aukštąjį mokslą, liudijančiu diplomu? Tu juk žinai. Pirmiausia reikia susirasti darbą, jei jo neturi. Jei jau turi – pabaksnojus į savo diplomą paprašyti paaukštinimo. Tuomet reikia vesti. Imi, ką turi, arba kas po ranka – jau ne tas amžius, kad ilgai čia rinktumeisi: juk tuoj pasensi ir būsi nebegražus (beliks tapti turtingu – kur daugiau dėsiesi?). Jei pajamos iš darbo leidžia, o žmona reikalauja, einate į banką – paprašyti, kad būstą jis jums nupirktų.

Galiausiai, kai jau turite kur pastatyti vaikišką lovytę, galite pasirūpinti ir jos užimtumu. Nuo tos akimirkos tavo jaunystė oficialiai baigiasi – kai prieš tavo akis jau laksto jaunesnis, labiau už tave patrakęs žmogus (pavyk, jei gali!), primenantis tau geriausius tavo laikus. Suprask, ką jis galvoja, ko jis nori, – ir suvoksi, kad jau nebegali, – nes jis jau kitos kartos – augantis aplinkoje, kurios nebuvo, kai su pasauliu pažintį užmezgei tu. Galiausiai pagauni save stebėdamas, kaip aplinkui auga vis nauji, auga ir auga – kaip voveraitės iš po sąmanų, prie to kibiriukais nukloto greitkelio į Varėną po šilto rudeniško lietaus.

Tavo dažniausiai kartojama fraze sutiktam tampa: „Ei, pažiūrėk, kaip tu pasikeitei nuo tada, kai paskutinįsyk mačiau!“ – nes viskas keičiasi, o tau atrodo, kad tu ne, – esi toks, koks visada buvai, tik jie, tavo draugai, aplinkui žilsta, plinka, skaičiuoja anūkus ir vis dažniau nugrimzta į prisiminimus – nugyvento gyvenimo įspūdžiai veržiasi atgal – atsibudęs šiandien jau mąstai apie tai, kas buvo vakar, – o ne apie tai, kas bus rytoj. Rytojaus juk galiausiai nebebus – tuomet ir suvoki, ką tau visąlaik kartojo tie… seni.

Manau, kad su laiko valdymo problemomis susiduria dauguma žmonių, atliekančių bet kokį protinį darbą: tiek mokinys, tiek studentas, tiek rašytojas, tiek programuotojas, tiek dauguma kitų atsiduria situacijose, kai žino, kad kažką turi atlikti, bet negali savęs priversti to padaryti. Turbūt žymiai lengviau yra su fiziniais darbais, kai pagrindinis krūvis tenka ne galvai, o pavyzdžiui, rankoms ar kojoms: tuomet tiesiog judi ir viskas.

Kaip bebūtų, nėra vieno sprendimo tinkančio visiems. Daugybė skirtingų faktorių skatina ir žlugdo produktyvumą, todėl kiekvienas turi sugebėti susikurti sąlygas darbui sau.

Dienos organizavimas

Mano pagrindinė taisyklė yra visuomet keltis anksti – nesvarbu, ar savaitgalis, ar atostogos, ar paskaitos tik po pietų. Jei atsikeli 11-12 valandą, jau iš karto būni praradęs pusę dienos, o likusį laiką dar gerokai sutrumpina kasdienės rutinos dalykai (tokie, kaip maisto gaminimas) ir pramogos (susitikimai su draugais, sportas ir kita). Taigi keltis anksti norint kažką nuveikti man atrodo tiesiog būtina – nebent dirbi naktimis.

Nemanau, kad žmonės, kurie kiekvieną darbo dieną nuo 8 iki 17 valandos praleidžia biure, visą tą laiką yra produktyvūs. Tai neįmanoma. Kiek valandų iš tų, kurias paskiriame darbui, mes iš tikrųjų dirbame?

Kiekvienas žmogus turi savo paros metą, kuriuo nuveikia daugiausia: vienus įkvėpimas pagauna naktį – po vidurnakčio, kitus švintant ar temstant. Tą savo laiką reikia atrasti.

Laiko valdymo svarbą pastebėjau studijuodamas Škotijoje: mano universitete studentai kasdien paskaitose praleidžia ne daugiau nei 2-3 valandas (aš pats paskutinį semestrą turėjau tik 4 valandas paskaitų per savaitę), o visą kitą laiką skiria savarankiškam mokymuisi – ne šiaip sėdėjimui prie knygų (kaip dėstytojai suvokia savarankišką mokymasį Lietuvoje), bet konkrečių darbų su nustatyta laiko riba (deadline) atlikimui (man teko 16 atsiskaitymų per 12 savaičių – tai yra, daugiau nei 1 vertinamas darbas per savaitę).

Taigi iš 24 valandų per parą dažniausiai daugiau nei 20 valandų lieka studentui – organizuotis laiką taip, jog visi darbai būtų atlikti. Tai laisvė, kurią kiekvienas studentas gali išnaudoti savaip.

Pavyzdžiui, žinau, kad vienas mano draugas kasdien nuo 15 iki 18 valandos visada bus bibliotekoje – nes tai jo darbo laikas, kai jis nuveikia daugiau nei bet kuriuo kitu paros metu.

Kitos draugės per metus niekada nesu matęs ryte – nors gyvenome bendrabutyje, kuriame visi pusryčiaudavome vienu metu, – ji tiesiog tuo metu miegodavo ir prabusdavo tik prieš pietus. Po pietų ji apsilankydavo keliose paskaitose (kurių dar nebuvo pramiegojusi), o tuomet užsidarydavo su knygomis ta tema, kurią ji kaip trečiakursė politologė tuo metu buvo pasirinkusi tyrinėti (vieną mėnesį tai buvo Kinijos Liaudies Respublikos rėžimas, kitą Kuba ar Rusija). Prieš vidurnaktį ji visada išeidavo pasivaikščioti – pravedinti galvos, o grįžusi kasnakt sėsdavo prie savo rašto darbo (esė), kuris turėjo tapti jos skaitymų galutiniu rezultatu. Ji miegoti nueidavo tuomet, kai visi jau keldavosi, bet tokia dienotvarke visada buvo patenkinta ir niekada nesistengė jos keisti – dienos metu jai rašyti tiesiog būdavo kančia.

Man pačiam geriausias laikas yra paryčiais, 4-7 valandą ryto. Tuomet galva būna visiškai šviežia, jokio nuovargio ir pašalinių minčių (nes nieko tądien dar nebūna įvykę), niekas nebando su manimi susisiekti (visi juk dar miega) ir pakankamai laiko iki pirmų paskaitų (darbo trukdžių), kad galėčiau ką nors daugiau nuveikti. Tiesa, ne visada atsikelti (turbūt tiksliau – eiti miegoti) anksti yra lengva, bet pastebėjau, kad jei tai pavyksta du rytus iš eilės, trečiąjį jau pabundu paryčiais be žadintuvo. Žodžiu, dienotvarkė veikia tuomet, kai jos laikaisi.

Vienas efektyviausių dienos organizavimo įrankių man yra darbų grupavimas. Jei aš turiu kur nors išeiti, stengiuosi vienu išėjimu atlikti kuo daugiau. Jei 10-tą valandą ryto man kažkas pasiūlo susitikti, o 16-tą turiu paskaitą (tai reiškia savo darbų nutraukimą), atsakau, jog galime susitikti prieš pat arba po mano paskaitos. Jei sutikčiau susitikti bet kada, prarasčiau daug laiko vaikščiodamas pirmyn ir atgal, išsiblaškyčiau ir darbams turėčiau tik mažas laiko atkarpas, per kurias vos įsivažiavus tektų sustoti ir vėl kur nors lėkti. Dažniausiai tiesiog stengiuosi visus susitikimus planuoti vakare arba popiet. Taigi, manau, jog reikia siekti kuo ilgesnių laiko atkarpų be trukdžių, kurias galima skirti darbui; jei trukdžiai neišvengiami – tuomet tegu būna visi kartu, vienas po kito.

Tais atvejais, kai negaliu susikaupti, vadovaujuosi posakiu, jog nuo vienų darbų pailsima pradedant kitus. Ar tai būtų rašymas, ar programavimas – geriausios mintys kyla tuomet, kai nelaikau tušinuko rankose ir nesu iškėlęs pirštų virš klaviatūros, – dažniausiai tiesiog vaikščiojant gryname ore. Tad dienų be pasivaikščiojimų (ir metų – be ilgesnių kelionių, savaitėms palikus kompiuterį namuose) neįsivaizduoju.

Bendravimas su žmonėmis

Didžiausia kliūtis dirbant, mano nuomone, yra kiti žmonės ir bendravimas su jais. Išskyrus tuos atvejus, kai jūs esate kolegos, dirbate prie to pačio projekto ir keičiatės mintimis apie jį vienas su kitu (o ne kokiame dešimties žmonių susitikime, kurio pusė laiko užima bandydamas nutarti apie ką reikia kalbėti), visa kita tiesiog žudo produktyvumą. Šia tema rekomenduoju išklausyti labai gerą Jason Fried kalbą, pasakytą TED: „Kodėl darbas nevyksta darbe“.

Mane labiausiai trukdo gyvo susirašinėjo programos. Priežastis paprasta: jei man senas draugas vidury darbų parašys: „Sveikas, Kerniau, kaip tu laikaisi?“ – mano visi darbai bus baigti ir mes kelias valandas bendrausime – nes jis juk su manimi susisiekė būdamas laisvas, o aš teoriškai taip pat niekur neturiu išeiti ir noriu apie jį sužinoti – nesvarbu, jog tai mano darbo laikas. Taigi vietoje „Atleisk, aš dabar užimtas“ jau antrus metus beveik nenaudoju Skype (išskyrus vaizdo pokalbius ir konferencijas su žmonių grupėmis, dėl kurių specialiai prisijungiu), taip pat esu atsijungęs nuo Facebook „gyvų pokalbių“, jog manęs niekas neužkalbintų iš neturėjimo ką veikti. Tiesiog gyvi susirašinėjimai dažniausiai neturi pabaigos, o nutrūkus vienam netrukus prasideda kitas.

Dėl šios priežasties pagrindine nuotolinio bendravimo priemone laikau elektroninį paštą: rašydamas laišką tu iš karto išdėstai visas mintis, dažniausiai nerašai be rimtesnės priežasties, o jį galima perskaityti ir į jį atsakyti tuomet, kai laikas tau yra tinkamas.

Apskritai, nors esu informatikas, labiau vertinu gyvą bendravimą nei virtualų. Mieliau vakarus leidžiu susitikęs su draugais nei dienas su jais susirašinėdamas per Skype. Net jei tie susitikimai ir nebūna dažni, jie vis tiek tūkstančius kartų įsimintinesni už bet kokius apsikeitimus žinutėmis internete.

Aplinka

Produktyvumas neretai priklauso nuo vietos. Kartais pastebiu, kad savo kambaryje, kuriame praleidžiu daugiau laiko, jau nebegaliu susikoncentruoti. Tuomet persikeliu į biblioteką (skaityklą) ar įsitaisau kavinukėje pasiėmęs puodelį kavos. Neretai įkvėpimas ką nors nuveikti (programuotojui tai gali būti ir sukūrimas kokio naudingo niekučio, kaip semestro vidurkio skaičiuotuvas ar patobulintos CouchSurfing paieškos) apima neįprastose vietose, – pavyzdžiui, traukinyje ar laukiant lėktuvo oro uoste – šį laiką taip pat galima puikiai išnaudoti.

Miegas ir nemiga

Tuomet, jei vidury dienos ar pavakary jaučiuosi mieguistas, man padeda 20 minučių nusnūdimo metodas. Jo mintis paprasta: nusistatyk žadintuvą, kuris turėtų suskambti lygiai po 20 minučių, ir užsimerk – leisk sau užmigti. Net jei užmigsi ne iš karto arba visai neužmigsi, poilsis turi baigtis nuskambėjus žadintuvui. Man šis būdas veikia puikiai – pabudęs iš karto jaučiuosi žvalesnis ir būna labai keista, kad prabėgo vos 20 minučių. Būdamas mieguistas priešingu atveju nieko naudingo nenuveikiu ir kankinu save arba nueinu miegot ilgam ir tuomet nebegaliu užmigti naktį – galiausiai iškrentu iš ritmo.

Nemiga dažniausiai kyla dėl dviejų priežasčių: kai galvoje daugybė minčių arba kai per dieną trūksta fizinio krūvio. Dažniausiai, daug laiko praleidžiant prie kompiuterio, pasitvirtina antrasis variantas: tiesiog pavargsta galva, akys, bet ne visas kūnas. Geriausia išeitis – daugiau judėti – jei ne, pavyzdžiui, žaisti krepšinį, tai bent jau išeiti pasivaikščioti kokiai valandai per dieną. Kažkur skaičiau mintį, jog jeigu neužmiegi per 15 minučių, – nebesistenk, o geriau pasiimk knygą ar užsiimk bet kuo kitu. Priešingu atveju gali iššvaistyti ne vieną valandą ir galiausiai vis tiek prabusti ryte neišsimiegojęs.

Jei miegas yra jūsų rūpestis, galbūt pravers nemokama e-knyga: „40 Sleep Hacks: The Geek’s Guide to Optimizing Sleep“.

Informacijos srauto filtravimas

Ironiška, bet tai, kas mums šiais laikais sutaupo daugiausia laiko dirbant, daugiausia jo ir atima, kai dirbti nesugebame, – kompiuteris ir internetas.

Naujienų portalai, tinklaraščiai ir visas kitas informacijos srautas kasdien kėsinasi atimti labai daug laiko jį sekant. Žinoma, naudinga žinoti kuo daugiau, bet taip gali praleisti visą gyvenimą – beskaitydamas kitų mintis ir vis nerasdamas laiko įgyvendinti (išreikšti) savųjų.

Anksčiau naudodavau Google Reader sekti visiems mėgstamiems tinklaraščiams, taip pat daugybę kartų per dieną atsidarydavau Lietuvos naujienų portalus. Galiausiai supratau, kad ne viskas, kas yra paskelbiama kiekvieną minutę, yra verta mano laiko ir dėmesio. Pavyzdžiui, mane dominantys tinklaraščiai (net gerai juos atrinkus) kartu sudėjus kasdien paskelbia daugiau nei pusšimtį naujų įrašų – jei aš juos visus mėginsiu perskaityti, per dieną daugiau nieko nenuveiksiu.

Vertas dėmesio naujienas ir straipsnius gali padėti atrinkti tiek žmonės, tiek technologijos. Svarbiausias Lietuvos naujienas sužinau peržvelgęs VisosNaujienos.lt, o kas vyksta mano srityje – informatikoje, kartu svarbiausius pasaulio įvykius ir įdomiausius straipsnius įvairiausiomis temomis – iš Hacker News bendruomenės, kurioje informatikai dalinasi nuorodomis į viską, kas patraukia jų dėmesį (nuo technologijų naujienų iki sukrėčiančio straipsnio apie žmones, paliktus Everesto viršūnėje ir nuostabių nuotraukų iš ką tik Vietname atrasto urvo, kuriame, sako, galėtų tilpti dangoraižis), o į pirmąjį Hacker News puslapį patenka tik tos nuorodos, kurios sulaukia didžiausio narių pripažinimo.

Taigi, man nepavyksta visiškai atsiriboti nuo informacijos srauto ir jis neretai atitraukia nuo darbų, bet džiaugiuosi dėl to, jog straipsniai, kurie pasiekia mano akis, dažniausiai yra to skaitymo laiko verti, – priešingai nei buvo anksčiau, kai naršyklės lange rinkdavau „www.delfi.lt“.

Įrankiai, skatinantys produktyvumą

Darbai prasideda nuo minčių galvoje, todėl svarbiausia – jas efektyviai organizuoti. Anksčiau naudojau sąsiuvinius ir kaip ir daugelis buvau pastebėjęs, jog mintis geriausia išreikšti punktais. Prieš kelis mėnesius internete atsirado svetainė, kurios dėka man sąsiuvinis ir rašiklis tapo nebereikalingi. Ta svetainė – visiškai paprasta ir nemokama – WorkFlowy. Tai nuostabiausias dalykas, kurį paskutiniu metu atradau internete ir kurį naudoju kasdien.

Click here to view the embedded video.

Google Docs yra antras įrankis, be kurio darbą sunkiai įsivaizduoju. Jis leidžia saugoti ir dalintis bet kokio formato bylomis, o svarbiausia – atstoja visą Microsoft Office paketą ir yra nemokamas. Jau seniai nenaudoju Microsoft Word ir Excel programų. Google Docs leidžia būti tikram, kad net užlūžus kompiuteriui aš neprarasiu savo dokumentų, juos bet kada galėsiu pasiekti iš bet kurio kompiuterio ir net atlikęs daugybę pakeitimų vis tiek prireikus rasiu išsaugotą senesnę dokumento versiją. Ką jau kalbėti apie Google Docs galimybes dirbant komandoje, – pavyzdžiui turėti bendrą keliems žmonės prieinamą Google SpreadSheet (taip vadinamas Microsoft Excel atitikmuo) tvarkant komandos (įmonės) pajamas ir išlaidas – vieni gali turėti teisę tik peržiūrėti, kiti ir redaguoti bylą, o visų pakeitimų istorija yra išsaugoma.

Click here to view the embedded video.

RescueTime yra trečiasis mano naudojamas įrankis, kuris padeda kontroliuoti save. Įdiegus mažą programėlę į savo kompiuterį galima nustatyti svetaines, kurios jums trukdo susikaupti (Facebook, YouTube ir dauguma naujienų portalų yra rekomenduojamų sąraše). Paspaudus „Get Focused“ mygtuką ir nustačius laiką, kuriam norite panaikinti darbo trikdžius, priėjimas prie visų jūsų laiką eikvojančių svetainių yra užblokuojamas. Man visai patiko, kai negalėdamas susikaupti eilinį kartą surinkęs Facebook adresą pasijaučiau tarsi gavęs tu liniuote per pirštus: atsidarė tamsiai mėlynas langas su (besikeičiančia) citata apie produktyvų darbą ir kantrų tikslų siekimą – ir taip kaskart bandant atsidaryti bet kurį puslapį, kuris nepadeda darbų atlikti (į tokį sąrašą aš įtraukiau ir savo jau aprašytus naujienų šaltinius). Tiesa, ši funkcija yra mokama, tad reikia įvertinti, ar tas laikas, kuri ji jums išsaugotų, yra vertas mėnesinio mokesčio.

Galiausiai nemokama Pomodairo programa, padeda valdyti laiką. Ji veikia pagal Pomodoro techniką, kuri siūlo savo laiką suskaidyti į 25 minučių darbo atkarpas, po kurių turi eiti 5 minutės poilsio. Idėja yra paprasta: 25 minutes turite skirti vienam konkrečiam darbui atlikti ir į jį visiškai susikoncentruoti. Pasibaigus laikui galite nuspręsti, kam skirsite naują darbo atkarpą: ar tęsti pradėtą darbą (jeigu jo dar nebaigėte), ar pradėti kitą. Tai sukuria tarsi egzamino aplinką: tu turi užduotį ir ribotą laiką jai atlikti; matai kaip laikas tiksi ir per jį stengiesi suspėti padaryti kuo daugiau. Iš tikrųjų tai yra veiksmingas būdas patempti save, nes kuo daugiau laiko jautiesi turintis prieš akis – tuo daugiau jo iššvaistai, o jei darbui skiri ribotą laiką – neturi kur dėtis ir stengiesi padaryti kuo daugiau.

Taigi pirmieji du mano pasiūlyti įrankiai skirti darbams atlikti, o likę du – laikui organizuoti. Laiko organizavimas prie kompiuterio iš esmės yra žaidimas su savimi ir bandymas save apgauti, bet dažnai tai tiesiog veikia – tad kodėl nepažaisti.

Pabaigai

Tikiuosi, jog šiame įraše pasidalintos mintys jums padės labiau branginti ir geriau išnaudoti savo laiką. Be to, manau, kad kiekvienas turi savų būdų organizuoti darbus, tad būtų įdomu sužinoti, kaip savo laiką valdote jūs.

– Bet man nereikia dienos. Mes bendraujame ne dienomis, o valandomis. Atrasti dieną – tai tas pats, kas atrasti kelias valandas joje. Neieškok man dienos – tai per daug, kad surastumei greitai. Ieškoki man laiko.

– Aš atrasiu tau dieną, nes laiko dabar neturiu.

– O kas yra laikas? Kada jis prasideda ir kada baigiasi? Ar laiko padaugės, jei atsikelsi valanda anksčiau ar užmigsi valanda vėliau? Padaugės, juk tikrai padaugės, – aš galiu suskaičiuoti!

– Aš atrasiu tau dieną, nes dabar esu užimta.

– O kas yra užimtumas? Ar tai tas pats laikas, tik jau suplanuotas? Ne, tai daugiau nei laikas, nes laiko galima atrasti – aš jau tai įrodžiau. Mes visada esame užimti – net kai gulime lovoje ar žiūrime pro langą – mes užimti. Galime būti užimti daugybe dalykų ir aš tau – vienas iš jų. Bet galiausiai mes visada renkamės savo užsiėmimus. Net tada, kai atrodo, jog pasirinkimo nėra – mes jau būname jį padarę. Užimtumą lemia pasirinkimas, pasirinkimą – prioritetai, o prioritetus… Juos lemia tavo norai.

– Aš atrasiu tau dieną… Kai norėsiu atrasti.

BBC paieškos rezultatai įvedus „Lithuania“

Per paskutines dvi savaites Lietuva buvo paminėta penkiuose straipsniuose: trys skirtingų lietuvių skirtingose Didžiosios Britanijos žemėse atliktos žmogžudystės ir gėjų paradas.

Blogeriu nusprendžiau tapti pradėjęs mąstyti, jog pats galiu dalintis tuo, ką mėgaujuosi atradęs kitų žmonių tinklaraščiuose: įspūdžiais, pastebėjimais ir patarimais.

Įspūdžiai dažniausiai atsiranda pakeitus sau įprastą aplinką. Šiemet, kaip niekada anksčiau gyvenime iki tol, aplinką pradėjau keisti nuolatos. Man tai – nuostabus jausmas, nuolatinis atradimas. Tuos atradimus pirmiausia norisi aprašyti – kad jie niekur nedingtų, nes neišvengiamai su laiku daugybę įdomių dalykų pradedi pamiršti. Galiausiai norisi ne tik aprašyti, bet ir pasidalinti. Man labai malonu rasti komentarus nepažįstamų žmonių, kuriuos tie pasakojimai paskatino kam nors ryžtis, ko nors siekti savo pačių gyvenime – keliauti, studijuoti. Tuomet suprantu, kad dalintis savo pasauliu verta.

Nemanau, kad patirtis visada turi būti tik pozityvi, bet, atrodo, kad įrašas apie studijų kokybę Lietuvoje kol kas turbūt bene vienintelis atstovavo per mano tinklaraščio rašymo metus patirtus neigiamus įspūdžius. Galbūt nieko blogo daugiau ir nebuvo (kaip norėčiau tokią pat išvadą padaryti ir praėjus dar metams…).

Pastebėjimai kyla besidomint, kai norisi žinoti net apie tai, kas kartais tavęs visai neliečia. Sužinoti yra du būdai: ieškoti to, kas jau buvo pasakyta ir aprašyta, arba klausti pačiam. Būtent per klausimus geriausiai gali pažinti sutiktą žmogų ir jį supančią aplinką.

Patarimais dalijuosi srityse, su kuriomis pats asmeniškai susidūriau ir kuriuose man pačiam patarimų savo laiku trūko: kai galiausiai viską išsiaiškini, nesinori, kad sukaupta informacija liktų panaudota tik kartą – manęs paties – jei tai gali sutaupyti ne vieno žmogaus laiką.

Tai kur tie skaičiai…

• Per metus šį tinklaraštį aplankė 47 500 žmonių, kurie iš viso pervertė 111 000 puslapių
• Vidutiniškai kiekvienas lankytojas perskaitė po 2.3 įrašo iš 44, parašytų per šiuos 12 mėnesių
• Tinklalapyje praleisto laiko vidurkis – 4 min. 35 sek.
• Daugiau nei pusė (55%) žmonių šį puslapį atrado per Google

Skaitomiausias ir labiausiai komentuojamas įrašas be konkurencijos buvo Studijos užsienyje – Anglijoje ir Škotijoje (gidas) (24 000 peržiūrų; 613 komentarų).

Facebook tinkle daugiausia žmonių su savo draugais dalinosi nuorodomis į pastebėjimą Rimvydas Valatka prieš Andrių Kubilių (32) ir į įspūdžius Kaip vyksta studijos Škotijos universitete (21).

Daugiausia laiko – bemaž dviejų vasaros savaičių – pareikalavo kol kas turbūt pačios turiningiausios mano gyvenime kelionės Tranzavimas po Europą arba 5000 kilometrų autostopu aprašymas.

Vis dėlto pats brangiausias įrašas man yra Pabėgimas arba vienas Ispanijoje – tai prisiminimai iš pirmojo pasaulio tyrinėjimo, į kurį išsiruošiau niekeno nelydimas.

Apžvelgdamas metus negaliu nepaminėti Roma. Kitoks gyvenimas. Tai turbūt pirmas kartas, kai pajaučiau, jog mano įspūdžiai pradeda labiau remtis jausmais, nei tuo, ką mato akys. Tiesa, paskutinė pasakojimo dalis vis dar laukia savo dienos.

Kartais tiesiog jauti, jog tekstas, kurį parašei, dar nėra baigtas, jam kažko trūksta. Taip viešumos nepasiekė keli mano pasakojimai, kurie po ne vienos praleistos valandos vis dar guli juodraščio pavidale.

Apskritai, toks tinklaraščio rašymo stilius nėra populiarus tarp blogerių – paskelbiami vos keli įrašai per mėnesį, be to, dažniausiai netrumpi, kuriems reikia rasti daugiau laiko.

Vis dėlto, manau, kad liksiu tam ištikimas. Nejaučiu pareigos rašyti reguliariai – svarbiausia, kai turi ką pasakyti. Tiesa, neretai ir norint nemažai ką papasakoti (pavyzdžiui, šiuo metu galvoje sukasi 4-5 temos) tiesiog neatsiranda tam laiko – pirmiausia vis tiek esu informatikas su daugybe programavimo užduočių universitete (kiekvieną savaitę reikia pristatyti vis naują atliktą darbą) ir savo paties idėjomis, kurias dar norisi įgyvendinti internete.

Nemažai daliai žmonių, save laikančių katalikais, didžiosios šventės būna tie keli kartai per metus, kai jie apsilanko bažnyčioje. Apsilankymai šventovėje nebūna atsitiktiniai: visada iš anksto suplanuoti, tam tikru metu – kai prasideda mišios, kad galėtum praleisti valandą ar dvi atgailaujančiu veidu kartu su minia mechaniškai atlikdamas tuos pačius veiksmus.

Nesvarbu, kas tuo metu tavo galvoje: svarbiausia laiku atsiklaupti, atsistoti, atsisėsti, kartoti dar vaikystėje mintinai išmoktus žodžius. Ar tai neatrodo dirbtina? Ar katalikybė – tai minios žmonių vienas kito mėgdžiojimas? Ką reiškia išberti maldos žodžius? Ar tai nuoširdu? Ar kas nors tuo metu galvoja, ką sako?

Aš tikiu bažnyčia kaip susikaupimo, apmąstymų vieta, bet manau, kad jei Dievas yra, tai jis yra visur ir visada. Netikiu, kad ritualai priartina arčiau Dievo. Netikiu, kad kam nors gali būti svarbiau minia, kartojanti tuos pačius žodžius, nei kiekvienas žmogus, kalbantis iš savęs.

Škotijoje turiu du religingus draugus: lenką ir slovaką. Abu jie nuo mokslo metų pradžios kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią, bet praėjus pusmečiui, fiziką studijuojantis lenkas staiga nustojo. Paklausiau jo: „Kas atsitiko?“. Jis man atsakė: „Supratau, kad katalikybė verčia žmogų jaustis kaltu. Tu nuolatos turi galvoti, ką blogo padarei. Dėl to kiekvieną sekmadienį po mišių aš grįždavau liūdnas. Nusprendžiau, jog man to nereikia. Su Dievu galiu bendrauti ir savo kambaryje“. Panašų klausimą uždaviau slovakui: „Ar tu jautiesi kitaip, jei likai ištikimas bažnyčiai?“. Jis man paaiškino: „Ne, bet aš tikiu, jog Dievas mane atsimins ir, kai man labai reikės jo pagalbos (galbūt ne dabar, o po kelių metų), aš džiaugsiuosi, jog jo neapleidau“. Suvokiau, kokia didelė gali būti tikėjimo galia.

Praėjusių Kalėdų rytą aš leidausi vienas į kelionę po Vilniaus bažnyčias. Kadangi man mišios visiškai nerūpėjo, nežinojau jokių tvarkaraščių, įeidavau bet kada ir išeidavau, kai man nusibosdavo.

Didžiausią kontrastą pajaučiau paskutinėse savo stotelėse.

Katedroje pagyvenę žmonės stovėjo rūškanais veidais. Nesvarbu, kad religijai ta diena yra šventė (juk gimė Jėzus!), – visi vis tiek buvo liūdni – juk kitaip tarsi ir būti negali. Atrodė, jog dauguma jų čia ateina per kiekvienas Kalėdas jau dešimtis metų.

Tuomet nusprendžiau apsilankyti Bernardinų bažnyčioje prie Sereikiškių parko. Kaip ir per kiekvienas Kalėdas, ji buvo priglaudusi asiliukus ir dėl to – pilna šiaudų. Tai pritraukė jaunus žmones su vaikais. Pritraukė tokias minias, kad pravėręs duris vos radau kur koją padėti. Bet ne tai svarbiausia. Atsitiktinai patekau į pačią mišių pradžią. Mano nuostabai vietoje įprastų giesmių bažnyčią staiga užpildė būgnų ir gitarų garsai. Kelių moksleivių grupė pakeitė vargonus ir giedotojus. Vidutinio amžiaus vyras stovėjęs šalia manęs ranka pagal ritmą tukseno sau į koją. Netrukus pasirodę Brolis Astijus ir jo kolegos taip pat su šiluma ir laime akyse žvelgė į susirinkusiuosius. Jaučiau džiaugsmą tvyrantį ore ir man nesinorėjo iš ten išeiti. Supratau, jog patekau į šventę, ir pasilikau joje iki pat pabaigos.

Vis dėlto didžiausią įspūdį man paliko kartas protestantų pamaldose Škotijoje, į kurias mane nusivedė tas pats katalikas slovakas (tiesa, iškart po jų bėgęs atgailauti į savo bažnyčią – jo įsitikinimu, jei apsilankai protestantų mišiose, turi tą pačią dieną nueiti ir į katalikų). Pirmiausia, nuostabią atmosferą sukūrė patys žmonės: užgrojus vargonams staiga visi susirinkę pakildavo, paimdavo į rankas gulinčias giesmių knygas ir pasijusdavai tarsi gyvam koncerte. Antra, pamokslą skaitė iš Oxfordo atvykęs profesorius. Jis buvo pasirašęs keliolikos puslapių kalbą, kurią pakėlęs galvą dėstė iš tribūnos. Visi žmonės atsisukę į jį įtemptai klausėsi. Kalbos turinys buvo šiuolaikiškas – apie vertybes, remiantis paskutinių amžių filosofų mintimis. Jo žodžiai sukėlė daugybę apmąstymų.

Baigdamas savo minčių srautą galėčiau reziumuoti: tikėjimo išpažinimas negali būti tikras, jei tu tik dalyvauji masinėse apeigose mechaniškai kartodamas tuos pačius veiksmus kartu su kitais; susikaupimas neturi virsti kančia ir religija neturi versti žmogaus liūdėti; mišios gali būti šventė, gali nešti džiaugsmą, gali skleisti žinias.

Sir Ken Robinson: mokykla žudo kūrybiškumą

Joks mokslas negali paruošti žmonių pasauliui, kuris yra nenuspėjamas. Svarbiausia – sugebėti keistis kartu su supančia aplinka ir tai neįmanoma nepasitelkus kūrybos. Mokykla atima iš žmonių gebėjimą kurti ir galimybę būti unikaliems, įsprausdama viską į siaurą vertinimą: teisinga arba neteisinga. Kūrybiškumas – tai gebėjimas kurti originalias idėjas, turinčias vertę. Ar mokykloje skatinimas originalumas? Ar universiteto diplomas rodo gebėjimą individualiai mąstyti?

Click here to view the embedded video.

Barry Schwartz: pasirinkimo paradoksas

Laisvė rinktis mus daro nelaimingus, nes esame priversti kažko atsisakyti ir tokiu būdu kažką prarasti. Kuo daugiau pasirinkimų yra, tuo didesnė tikimybė, jog mes vėliau gailėsimės nors vieno iš jų nepasirinkę. Būtinybė priimti sprendimą užkrauna atsakomybę, kurią žmonęs linkę perleisti vieni kitiems, kartais net ir turėdami daugiau kompetencijos nuspręsti patys.

Click here to view the embedded video.

Stefan Sagmeister: laiko galia

Paprasto žmogaus gyvenimas yra padalytas į tris laikotarpius: jaunystė – mokantis, branda – dirbant, senatvė – ilsintis. Ar negalėtume paimti 5 metų iš savo senatvės ir jais pasinaudoti tuomet, kai dar turime daug jėgų ir energijos? Iš Austrijos kilęs dizaineris siūlo po kiekvienų 6 darbo metų praleisti metus ilsintis ir keliaujant, savo patirtimi pagrįsdamas, kaip tai skatina kūrybiškumą, keičia mąstymą ir prailgina žmogaus aktyvųjį gyvenimo laikotarpį.

Click here to view the embedded video.

Tony Robbins: kodėl mes darome tai, ką darome

Ko reikia žmogui gyvenime? Kas skatina mus imtis veiklos? Kas veikia mūsų emocijas? Kiek teigiamų ir neigiamų jausmų mes turime? Ką darytum, jei sužinotum, jog mirsi po 9 dienų?

Click here to view the embedded video.

Hans Rosling: mitai apie trečiąjį pasaulį

Užtenka 20 minučių, norint suprasti pasaulį geriau.

Click here to view the embedded video.

Jonathan Zittrain: geranoriškumo pavyzdžiai internete

Daugybė nuostabių dalykų buvo sukurti nesiekiant pelno ir kartu negalvojant apie labdarą – dirbant tiesiog iš idėjos. Harvardo profesorius pateikia keletą pavyzdžių iš interneto pasaulio.

Click here to view the embedded video.

Tai tik keletas iš šimtų kalbų įvairiausiomis temomis, kurių skaičius nuolatos didėja. TED svetainėje taip pat galima rasti daugybę vertimų. Be to, kai kurie pasisakymai netgi turi lietuviškus subtitrus.

Kaip bebūtų, dauguma kalbų, net ir palikusių didelį įspūdį, galiausiai lieka užmarštyje. Didžiausias iššūkis klausytojui – sugebėti ne tik suvokti, bet ir pasinaudoti naujomis žiniomis.

Šis trumpas filmukas buvo sukurtas nagrinėjant dviejų šimtų vieno Amerikos universiteto studentų mintis – apie tai, ką jie mokosi, ką nori išmokti; apie jų tikslus, viltis ir svajones.

Manau, jog tai viena iš tų juostų, kurią verta žiūrėti tyloje, tamsoje ir per visą ekraną.

Click here to view the embedded video.

Šį filmuką mačiau paskaitos metu, kartu su keliais šimtais pirmakursių.

Įjungus šviesas didžiuliame teatre dar kelias minutes buvo tylu.