Taip, žinau, dauguma žmonių apie verslą Lietuvoje negalvoja ir vos perskaitę šią antraštę mintyse sau pasakė: „Tai tikriausiai ne man“. O galėtų tikti ir tau. Ar žinai, kiek žmonių mūsų šalyje kuria verslą? 1%. Tai reiškia, jog vienas sukuria darbo vietas kitiems devyniasdešimt devyniems. Ar gali tuomet šalis būti turtinga, o dauguma jos žmonių – laimingi? Palyginimui: Italijoje savo verslą turi apie 20% žmonių – tai reiškia ne tik tai, jog vienas sukuria darbo vietas kitiems keturiems, bet ir tai, kad kas penktas žmogus yra nepavaldus kitiems ir pats priima sprendimus.

Kinijos Liaudies Respublika. Pradinukų klasė vienoje mokykloje. Siekiant išvengti vaikų susidūrimo su demokratijos principais, klasės atstovą iki šiol visada (tarsi „iš viršaus“) paskirdavo socializmui ištikima mokytoja. Šįkart buvo kitaip: atėjusi į pamoką ji mokiniams pasakė, jog savo atstovą jie turės išsirinkti patys – ir tai vadinama demokratija. Bet kas yra rinkimai ir ką reiškia balsuoti? Tai išaiškinti buvo pirmoji mokytojos užduotis.

Paul Graham, JAV dažnai vadinamas startup’ų tėvu, viename savo esė išskyrė du būdus, kaip atsiranda idėjos: organiškai – galvojant apie tai, ko trūksta tau pačiam, arba ieškant to, ko reikia kitiems ir bandant patenkinti tam tikros žmonių grupės poreikius.

Sezono pabaiga. Finalinė nacionalinio čempionato serija. Likusios kelios paskutinės varžybos. Vyksta atkakli kova ir abi komandos tebeturi realias galimybes laimėti titulą. Bet vienos komandos savininkas staiga ima ir atleidžia vyriausiąjį trenerį, net neturėdamas kuo jį pakeisti, varžyboms vykstant kas antrą dieną ir serijai galint bet kada pasibaigti. Negana to, prie treniruočių komplekso durų dar pastatomi apsauginiai, kad treneris jokiu būdu nepatektų į salę. Žaidėjai nieko nesupranta. Ir ne tik jie.

Beviltiška atrodo situacija, kai turbūt daugiau nei pusė Lietuvos netiki teisėsaugos darbu, bet niekas nieko negali padaryti. Tas beviltiškumas geriausiai pasireiškia tarp interneto komentarų vis dažniau atsirandančiose žodžiuose, kuriuos šiandien ištarė ir D. Kedžio motina: „Nėra valstybės, nėra teisėsaugos, nėra teisybės. Reikia kaip nors iš Lietuvos išvažiuoti. O kaip čia galima toliau gyventi?“.

Ne paslaptis, jog „Lietuvos ryto“ vyriausiasis redaktorius jaučia ligotą neapykantą dešiniesiems. Nuo paskutinių seimo rinkimų praėjus daugiau nei metams nutariau atkreipti dėmesį į Rimvydo Valatkos ir jo kolegų kūrybinius sugebėjimus vis atrasti naujų (niekur iki tol negirdėtų) epitetų konservatorių lyderiui Andriui Kubiliui.

„Lietuvos rytas“ šiandien pasirodžiusiame straipsnyje domėjosi įvairių žmonių nuomone apie neseniai Lietuvos miestuose atsiradusius reklaminius stendus, provokuojančiai šaukiančius: „Atiduokime Lietuvos valdymą Skandinavijai!“.

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – viena iš dviejų šalyje, turinčių didelį nuolatinių rinkėjų ratą. Pastovumas Lietuvos politikoje yra retas reiškinys, todėl įdomu panagrinėti, kas lemia šios politinės jėgos populiarumą. Savo neabejotinai subjektyviu požiūriu pažvelgsiu į šios partijos sandarą ir kilmę.

Jie kūrybingi, drąsūs ir atkaklūs. Jie – kandidatai į Europos parlamentą, baigę skurdžią, bet daug išradingumo pareikalavusią rinkimų kampaniją. Rinkimų, kuriuose varžosi ne partijos, o žmonės. Varžosi dėl dvylikos svajonių darbo vietų – didelių pinigų, galimybių ir laisvės. Laisvės nuo įkyrios lietuviškos žiniasklaidos akių, sukoncentruotų į vietinę valdžią.

LNK laidai „Savaitės panorama“ (2009 05 31) duodamas vieną iš paskutinių savo, kaip prezidento, interviu V. Adamkus mėgino paaiškinti, kodėl prezidento rinkimuose savo balsą atidavė A. Butkevičiui. Tiesą sakant, mane šis atsakymas nustebino ne mažiau nei pats faktas, kad viešai neslėpdamas paramos D. Grybauskaitei, prezidentas ją išdavė stovėdamas prie balsavimo urnos.