Vieną laisvą lapkričio vakarą prisėdęs aprašyti pirmųjų savo studijų savaičių užsienyje nesitikėjau, jog šis pasakojimas susilauks tokio dėmesio, – per tris mėnesius jį perskaitė daugiau nei 2 500 žmonių. Rašydamas neturėjau tikslo skatinti studijuoti užsienyje – greičiau tiesiog norėjau papasakoti, kaip gali mokslai vykti kitaip. Kaip bebūtų, netrukus pastebėjau, jog daugumai tas tekstas tapo tarsi vienu iš įrodymų, jog emigruoti mokslo tikslais verta.

Turbūt pats svarbiausias ir kartu sudėtingiausias sprendimas mąstant apie studijas užsienyje – kokį universitetą pasirinkti. Iš kelių šimtų klausimų, kurių sulaukiau aprašęs stojimo procesą į Didžiosios Britanijos aukštąsias mokyklas, nemaža dalis buvo apie konkrečius universitetus. Kaip susidaryti savo nuomonę apie mokymo įstaigą, niekada joje nesilankius? Kaip nesuklysti renkantis? Į šiuos klausimus mėginsiu atsakyti.

Šio įrašo tikriausiai nebūtų, jei ne praėję studijų metai Lietuvoje. Tuomet aplinka, kurioje dabar esu, atrodytų natūrali ir įprasta. Vis dėlto per pirmas šešias mokslo savaites kol kas radau daugiau skirtumų nei panašumų. Tiesą sakant, dar ir dabar daug kuo negaliu patikėti. Pasistengsiu aprašyti tik faktus, o vertinimą – kas gerai ir kas blogai – palikti jums. Visgi negaliu nuslėpti, jog kas kart eidamas į paskaitas jaučiuosi kaip patekdamas į vis naują sapną.

Dienoraštis? Taip, čia tikrai bus jis. Apie mažą istorinį Škotijos miestelį, kurio beveik pusė gyventojų – studentai. Apie trečią seniausią universitetą anglakalbiame pasaulyje. Apie žmones iš daugiau nei 75 pasaulio valstybių. Apie bendrabučio bendruosius kambarius, primenančius Hogvartsą. Apie „free vodka party“. Apie 50 sporto šakų ir 170 bendruomenių.

Tai nuoseklus planas, kaip vos sulaukus pilnametystės tapti emigrantu. Žinoma, jūs to nelaikysite emigracija – tik trumpa išvyka naujų žinių ir platesnio akiračio vardan. Be abejonės, būtinai sugrįšite. Sugrįšite todėl, jog kiti nebe išvyktų.

Paskutiniu metu lankydamasis tiek universitete, tiek įvairiose konferencijoje ir seminaruose susimąstau, ką galima laikyti gera paskaita, geru pranešimu. Ką turi daryti žmogus, norėdamas sudominti kitus? Kas dažniausiai tampa klausytojų nusivylimo priežastimi?

Gyvenimas studijuojant smarkiai skiriasi nuo dvylikos metų, praleistų mokykloje. Tai neribota laisvė. Laisvė susikurti savo aplinką, atrasti save naujose srityse, valdyti savo laiką. Iš esmės viskas priklauso nuo kiekvieno studento – nuo požiūrių ir tikslų, su kuriais jis praveria aukštosios mokyklos duris. Pirmaisiais studijų metais mačiau daug skirtingų žmonių, kurių pasaulėžiūra kartais stebindavo, kartais žavėdavo. Kaip bebūtų, mokytis galima iš visų.

Priešingai nei Lietuvoje, norint studijuoti užsienyje svarbu ne tik mokslo rezultatai, bet ir stipri motyvacija. Kadangi gabumų ir gerų įvertinimų gali turėti daugelis, užsienio aukštosios mokyklos (ypač JAV ir Didžiosios Britanijos) didelį dėmesį skiria individualumui. Būtent tai, kuo tu išsiskiri iš kitų stojančiųjų, reikia parodyti motyvaciniame laiške. Daugeliui jaunų žmonių parašyti maždaug puslapį apimantį tekstą apie save būna nemažas iššūkis. Pirmiausia todėl, jog nėra aiškūs visi aspektai, kurių reikia nepamiršti prisistatant aukštajai mokyklai. Juos ir mėginsiu aptarti.

Jau ne vienerius metus kalbama apie pasikeitimų būtinybę Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje. Atrodo, galiausiai šiemet jie tikrai bus. Visi sutinka, jog reforma reikalinga, tik požiūriai išsiskiria dėl to, kas tiksliai turėtų būti keičiama. Mano manymu, sprendimai, kuriuos dabar ketina priimti Švietimo ir mokslo ministerija, aukštojo mokslo kokybės žymiai nepagerins dar ateinančius 10–15 metų. Kodėl?