Spaudos konferencija dėl susidariusios padėties Lietuvoje.

Turbūt ne vieną lietuvį turėjo sukrėsti dienraštyje „Respublika“ pasirodęs interviu su Lietuvos lenkų lenku Valdemaru Tomaševskiu.

Keistas pasaulis aplinkui. Devintokas, nusprendęs, kad mokytis jam nėra prasmės, nes net ir baigę universitetus žmonės neranda darbo. Abiturientas, klausiantis kokią specialybę pasirinkti, kad baigus studijas būtų nesunku įsitvirtinti Škotijoje. Ketvirtakursis, sėkmingai pradėjęs dirbti pagal savo specialybę, kurios nekenčia, kiekvieną darbo dieną laukdamas penktadienio popietės ir trokšdamas, kad pirmadienio rytas niekada neateitų. Galiausiai universiteto absolventas, niekaip nerandantis darbo, baksnojantis į savo diplomą, bet sutrinkantis kaskart, paklaustas apie sukauptą darbo patirtį. Kodėl taip yra? Ką daryti, kad taip nebūtų?

Nuostabi kalba apie tai, kuo daugiausia gyvenime pasiekiantys žmonės išsiskiria iš minios ir kaip aplinkui save jie suburia kitus.

Apie Lietuvos nepriklausomybę, apie tai, kodėl žmonės šiandien yra nepatenkinti valstybe, apie emigraciją ir grįžimą, apie požiūrį į istoriją ir istorijos mokymą.

Paskutinę metų dieną noriu pasidalinti savo pamąstymais apie ateitį. Kiekvienas kalbėdamas apie Lietuvos padėtį – tiek ekonominę, tiek politinę – yra linkęs kritikuoti, pabrėžti tai, kas yra blogai, bet dauguma nutyla, paprašius pateikti savo pasiūlymus. Aš uždaviau sau labai konkretų klausimą, kuris aplenkia visus tuščiažodžiavimus: jei turėtum pinigų, kuriuos norėtum skirti, kad Lietuvai būtų geriau, – kaip juos panaudotum?

Taip, žinau, dauguma žmonių apie verslą Lietuvoje negalvoja ir vos perskaitę šią antraštę mintyse sau pasakė: „Tai tikriausiai ne man“. O galėtų tikti ir tau. Ar žinai, kiek žmonių mūsų šalyje kuria verslą? 1%. Tai reiškia, jog vienas sukuria darbo vietas kitiems devyniasdešimt devyniems. Ar gali tuomet šalis būti turtinga, o dauguma jos žmonių – laimingi? Palyginimui: Italijoje savo verslą turi apie 20% žmonių – tai reiškia ne tik tai, jog vienas sukuria darbo vietas kitiems keturiems, bet ir tai, kad kas penktas žmogus yra nepavaldus kitiems ir pats priima sprendimus.

Kinijos Liaudies Respublika. Pradinukų klasė vienoje mokykloje. Siekiant išvengti vaikų susidūrimo su demokratijos principais, klasės atstovą iki šiol visada (tarsi „iš viršaus“) paskirdavo socializmui ištikima mokytoja. Šįkart buvo kitaip: atėjusi į pamoką ji mokiniams pasakė, jog savo atstovą jie turės išsirinkti patys – ir tai vadinama demokratija. Bet kas yra rinkimai ir ką reiškia balsuoti? Tai išaiškinti buvo pirmoji mokytojos užduotis.

Paul Graham, JAV dažnai vadinamas startup’ų tėvu, viename savo esė išskyrė du būdus, kaip atsiranda idėjos: organiškai – galvojant apie tai, ko trūksta tau pačiam, arba ieškant to, ko reikia kitiems ir bandant patenkinti tam tikros žmonių grupės poreikius.

Sezono pabaiga. Finalinė nacionalinio čempionato serija. Likusios kelios paskutinės varžybos. Vyksta atkakli kova ir abi komandos tebeturi realias galimybes laimėti titulą. Bet vienos komandos savininkas staiga ima ir atleidžia vyriausiąjį trenerį, net neturėdamas kuo jį pakeisti, varžyboms vykstant kas antrą dieną ir serijai galint bet kada pasibaigti. Negana to, prie treniruočių komplekso durų dar pastatomi apsauginiai, kad treneris jokiu būdu nepatektų į salę. Žaidėjai nieko nesupranta. Ir ne tik jie.