Ne paslaptis, jog „Lietuvos ryto“ vyriausiasis redaktorius jaučia ligotą neapykantą dešiniesiems. Nuo paskutinių seimo rinkimų praėjus daugiau nei metams nutariau atkreipti dėmesį į Rimvydo Valatkos ir jo kolegų kūrybinius sugebėjimus vis atrasti naujų (niekur iki tol negirdėtų) epitetų konservatorių lyderiui Andriui Kubiliui.

„Lietuvos rytas“ šiandien pasirodžiusiame straipsnyje domėjosi įvairių žmonių nuomone apie neseniai Lietuvos miestuose atsiradusius reklaminius stendus, provokuojančiai šaukiančius: „Atiduokime Lietuvos valdymą Skandinavijai!“.

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – viena iš dviejų šalyje, turinčių didelį nuolatinių rinkėjų ratą. Pastovumas Lietuvos politikoje yra retas reiškinys, todėl įdomu panagrinėti, kas lemia šios politinės jėgos populiarumą. Savo neabejotinai subjektyviu požiūriu pažvelgsiu į šios partijos sandarą ir kilmę.

Jie kūrybingi, drąsūs ir atkaklūs. Jie – kandidatai į Europos parlamentą, baigę skurdžią, bet daug išradingumo pareikalavusią rinkimų kampaniją. Rinkimų, kuriuose varžosi ne partijos, o žmonės. Varžosi dėl dvylikos svajonių darbo vietų – didelių pinigų, galimybių ir laisvės. Laisvės nuo įkyrios lietuviškos žiniasklaidos akių, sukoncentruotų į vietinę valdžią.

LNK laidai „Savaitės panorama“ (2009 05 31) duodamas vieną iš paskutinių savo, kaip prezidento, interviu V. Adamkus mėgino paaiškinti, kodėl prezidento rinkimuose savo balsą atidavė A. Butkevičiui. Tiesą sakant, mane šis atsakymas nustebino ne mažiau nei pats faktas, kad viešai neslėpdamas paramos D. Grybauskaitei, prezidentas ją išdavė stovėdamas prie balsavimo urnos.

Paskutinę dieną prieš pirmąjį prezidento rinkimų turą, kaip ir buvo galima tikėtis, dedamos visos pastangos paveikti mažiau apsisprendusius rinkėjus ir taip sudaryti galimybes antrajam turui. Kadangi rinkimų agitacija likus parai iki balsavimo yra uždrausta, tai puikus laikas oponentams paskleisti neigiamą informaciją apie varžovą – progos atsakyti į kaltinimus jis jau nebeturės. Prieš kelias dienas šią situaciją prognozavo G. Aleknonis savo komentare „Paskutinis žodis – mūsų“. Šiandien galiu pasakyti, jog visa tai pasitvirtino. Puikaus „juodųjų“ rinkimų technologijų Lietuvoje pavyzdžio ilgai ieškoti nereikėjo.

Neseniai pasirodžiusiame interviu su vienu iš buvusių „Žalgirio“ vadovų G. Navikausku įstrigo vienas jo teiginys: „Ant mūsų konkurentų marškinėlių – „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Reklamuoja už dyką? Kieno tai pinigai? Mokesčių mokėtojų ar privatūs?“.