Apie kelionę (įžanga) | II dalis: Čekija | III dalis: Vokietija | IV dalis: Italija | V dalis: Venecija-Vilnius

Pirmoji diena, liepos 16 d.

Tikslas: iš Vilniaus pasiekti Varšuvą

Pirmoji kliūtis atsirado vos išėjus iš namų – smarkiai lijo lietus. Viešojo transporto pagalba atsidūrėme Grigiškėse, prie greitkelio Vilnius-Kaunas.

Pradžia psichologiškai buvo sunki – ilgą laiką niekas nestojo. Galiausiai po beveik dviejų valandų laukimo mus paėmė maždaug 30 metų vyras, verslo reikalais keliaujantis į Kauną.

Diena prašvito, bet neilgam – išleisti prie pirmo posūkio į Kauną, pėsčiomis palei autostradą turėjome pasiekti „Via Baltica“ kelią, jungianti Rygą su Varšuva. Atstumas išėjo nemažas – apie 10 kilometrų, o jau einančius mus pasivijo nuo Vilniaus atkeliavęs lietus. Po maždaug dviejų valandų, greitkeliu perėję visą Kauną, atsidūrėme reikiamame kelyje.

Lietus tik stiprėjo, o mums reikėjo tranzuoti toliau, nes per pusdienį buvome įveikę tik 100 kilometrų. Mašinų daugybė, bet norinčių šlapių pakeleivių kurį laiką neatsirado. Dienos tikslai po truputį mažėjo – atrodė, jau užtektų tądien pasiekti Lenkiją (apie 100 kilometrų nuo Kauno).

Praėjus valandai mirkimo lietuje, netikėtai sustojo mikro autobusas. Maždaug 25 metų latvis iš Rygos, vežantis pintines į Varšuvos priemiestį. Sako, po penkių valandų mes būsime prie Varšuvos. Beprotiškai fantastiška.

19 valandą mus išleido miestelyje, 50 kilometrų nutolusiame nuo Varšuvos. Pastebėjome autobusų stotelę su pora laukiančių žmonių. Nusprendėme pastovėti kartu, nes tranzavimui vieta nekokia – mašinų ne daug, o ir iš jų vargu, ar nors kelios pasieks Varšuvą. Po 10 min. sustojo tarpmiestinis autobusas – 4 litai, 1 valanda ir jis mus išleidžia Lenkijos sostinės centre. Laimingi – tikslas pasiektas.

Tiesa, šioje vietoje reikia truputi grįžti atgal.

Kelionės išvakarėse nusprendžiau išbandyti „CouchSurfing“ – virtualią bendruomenę, kurios nariai mėgsta turėti nepažįstamų svečių. Užsiregistravau, parašiau šiek tiek apie save ir savo artimiausius planus bei pradėjau ieškoti drąsių žmonių, kurie jau kitą dieną sutiktų priimti du vaikinus be jokių atsiliepimų ir jokios patirties.

Aptikau mums labai tinkančią grupę: „Last minute couch in Warsaw“. Nusiunčiau laišką jos nariams ir po kelių valandų (jau naktį) gavau pirmąjį atsakymą – 29 metų lenkas, italų kalbos mokytojas mus apnakvyndintų su sąlyga, jog jo namie nerūkoma. Beje, savo aprašyme dar buvau pridėjęs, kad mielai išlenkčiau po bokalą alaus su kiekvienu mus sutikusiu žmogumi. Tai neliko nepastebėta – siųstoje žinutėje jis užsiminė, jog alaus su manimi negertų, nes jo nemėgsta. Ką gi, gaila. Nusprendžiau dar palaukti kitų pasiūlymų.

Kitos dienos ryte, mums jau judant Kauno link, gavau laišką iš 22 metų lenkaitės Paulinos. Pranešė, jog mielai šįvakar mus priimtų, jei neprieštaraujame kitą rytą išvykti iki 7:30, nes jai reikės eiti į darbą. Mums tai nebuvo problema, tad pasiūlymą priėmėme. Tolimesnis bendravimas vyko SMS pagalba ir atvykę į Varšuvą netrukus susitikome.

Paulina buvo ne viena. Šalia jos – stambus, tamsaus gymio 32 m. venesualietis ir smulkus 19 metų italas iš Sicilijos.

Pirmasis – jos vaikinas. Įdomu tai, jog jie prieš pusantrų metų susipažino per tą patį keliautojų tinklą: Paulina tuomet pirmą kartą ieškojo kur apsistoti Madride ir Rodolfo ją priėmė. Dabar jis jau su ja gyvena Varšuvoje.

Tuo tarpu sicilietis – toks pat keliautojas kaip ir mes, prieš kelias dienas baigęs 13-kos klasių Italijos mokyklą. Ta proga tėvas jam padovanojo lėktuvo bilietą į Varšuvą ir atgal, o Davide nusprendė keliauti po Baltijos šalis. Sakė, vasara norisi kur vėsiau. Geras sutapimas: mes keliaujame į Italiją, o italas į Lietuvą. Jo pirmasis klausimas buvo, ar Kaune galėtų išsinuomoti valtelę ir Nemunu nuplaukti iki jūros. Atsakėme, jog, žinoma, kad galėtų, bet to geriau nedaryti. Lietuvoje mes turime daugybę galimybių, kuriomis geriau nepasinaudoti.

Vakaras tęsėsi bare Varšuvos centre, gurkšnojant nuostabų lenkišką alų („Warka Strong“ – rekomenduoju). Venesualietis mums pasakojo apie vietinių palaikomą Hugo Chávez rėžimą, o sicilietis – apie savo krašto mafiją, kuriai ir šiais laikais verslas turi mokėti nustatytus mokesčius.

Gerokai sutemus persikėlėme į Paulinos namus Varšuvos priemiestyje (tiesa, mieste su metro priemiesčiai pasiekiami per 30-40 minučių).

Antroji diena, liepos 17 d.

Anksti ryte padėkoję ir atsisveikinę išvykome į Varšuvos centrą. Apėjome senamiestį, o pietauti nusprendėme Paulinos pasiūlytoje sovietinius laikus menančioje valgykloje. Maistas pasirodė nebrangus, bet tuomet dar nežinojome, jog nacionaliniai lenkų koldūnai yra vadinami „Ruskie Pierogi“ („Rusiški koldūnai“), ir pasirinkę paprastus koldūnus su nepaprastai įdomia mėsa išeidami nebuvome tikri, ar vis dar gerai jausimės po kelių valandų.

Mūsų kelionės plane buvo palikta daug vietos improvizacijai. Ja pasinaudojome jau antrąją dieną – kai Paulinai užsiminėme, jog toliau žadame keliauti į Prahą, ji pasiūlė mums būtinai aplankyti pakeliui esančią Krokuvą. Negana to, gavome visą instrukciją, kaip iš Varšuvos centro viešuoju transportu išsikapstyti į reikiamą kelią už miesto (be stebuklingo lapelio su tramvajų ir autobusų numeriais turbūt būtume užtrukę gerą pusdienį).

Tranzuoti pradėjome porą valandų po vidurdienio. Vos po 3 minučių prie mūsų sustojo automobilis (po vakarykštės dienos Lietuvoje tai atrodė neįtikėtina): lenkas Andrzej (35-40 metų), po darbo savaitės Varšuvoje penktadienio popietę grįžtantis į namus Krokuvoje. Nepatinka jam ta Varšuva. Sako, Krokuvoje viskas gražiau – ir gamta, ir miestas, ir moterys. Nusprendė kurti savo verslą, kad daugiau nereikėtų iš savojo miesto nuolatos važinėti. Ne bet kokį verslą, o informacinių technologijų. Ne bet kokios srities, o tinklalapių kūrimo nekilnojamo turto projektams, kurių rinką, teigė, visus metus analizavęs.

Kelionę Lenkijos keliais ilga – apie 5 valandas važiavome nuo Varšuvos iki Krokuvos. Spėjome mes su Andrzej ne vieną verslo ir informatikos temą per tas valandas aptarti, lygindami savąsias šalis ir galimybes. Abu priėjome išvadą, kad informatikai niekur nepražus ir darbo visada turės. Be to, man patiko mūsų vežėjo neblėstantis noras tobulėti, ateities planų kūrimas ir „kompiuteraštikas“ humoro jausmas. Andrzej nuolatos važinėja po IT konferencijas ir džiaugiasi, jog pradedantiesiems verslininkams juose teikiamos didžiulės (60-80%) nuolaidos (ka žin, ar ir Lietuvoje taip?).

Vakare atvykome į Krokuvą. Andrzej pasiteiravome apie kempingus – atsakė, jog aplink miestą yra net trys. Į vieną jų mus pasisiūlė nuvežti. Neprastą, trim dangaus kūnais pažymėtą. Buvo ten ir nuostabūs dušai, ir skalbykla, ir virtuvė.

Su savimi turėjome palapinę – pačią pigiausią, kokybei apibūdinti dar vadinama „maximine“. Tiesa, tokią pasirinkome ne dėl kainos, o dėl svorio (1.5 kilogramo), nes buvo mažiausiai dvigubai lengvesnė už tvirtesnius nešiojamus būstus (keliaujant autostopu tai ypač aktualu).

Apsistoję užkandome lašinių su juoda duona, kuriuos Donatas pasiėmė iš Panevėžio. Skanu, labai skanu tada buvo. Apie 20 valandą patraukėme į Krokuvos senamiestį, apie kurį mūsų vairuotojas jau buvo nemažai minėjęs.

Krokuva man paliko didžiulį įspūdį. Supratau, kodėl Andrzej pasakodamas apie aplankytas šalis nepamiršdavo įvertinti (žinoma, dažniausiai neigiamai) ten matytų moterų – Krokuvoje jos nuostabios. Dažnai sunku būdavo pakelti akis į kokį architektūros paminklą, kai prieš pat tave apstu tiek grožio. Gražiausias miestas, kuriame esu buvęs, – be jokios abejonės.

Beje, tai buvo penktadienio vakaras: senamiestis pilnas žmonių ir juos traukiančių renginių. Vienoje iš aikščių aptikome animacinį kiną, kurį įgarsino muzikantų grupė. Visi filmo garsai buvo atliekami gyvai penkių žmonių su instrumentais ant scenos – įspūdinga. Renginys nemokamas, o dar ir proga senamiestyje išgerti alaus atsirado. Smagus vakaras – ir antras iš eilės. Atrodo, geresnės pradžios negalėjo būti.

Trečioji diena, liepos 18 d.

Šeštadienio rytas.

Nuskubėjome atgal į senamiestį – norėjome užkopti į Vavelio pilį, kurios Katedros požemiuose palaidoti Jogaila, Žygimantas Augustas, Adomas Mickevičius ir kiti. Bevaikštant mums parašė Andrzej, su kuriuo buvome apsikeitę kontaktais. Jis turėjo laisvo laiko ir pasisiūlė aprodyti pėsčiomis sunkiai pasiekiamas Krokuvos vietas. Susitikome centre. Andrzej atvyko jau su kitu – žmonos – automobiliu. Sakė, mieste jis ekonomiškesnis. Aplankėme kelias įspūdingas kalvas, nuo kurių matėsi visa Krokuva. Paskutinio aplankyto kalno viršūnėje buvo įsikūręs restoranas. Andrzej mus pakvietė porcijai ledų ir nesileido į jokias kalbas dėl apmokėjimo. Mes esame jo svečiai, – tikino jis. Gera valanda pokalbių apie gyvenimą ir technologijas praėjo greitai. Vis dėlto malonų pasisėdėjimą puikioje vietoje teko nutraukti mums, kai pažiūrėję į laikrodį supratome, jog jau praėjo pusdienis, o dienos tikslas – pasiekti Prahą, esančią daugiau nei už 500 kilometrų.

Į kempingą grįžome apie 15 valandą, susikrovėme daiktus ir išvykome.

Tiesa, neradome žmogaus, kuris mums galėtų pasakyti, kaip išvažiuoti į autostradą – visi nurodė tik gatvę, kuria einant per visą miestą mes pasiektume reikiamą kelią. Nieko daugiau neliko, tik eiti. Oras buvo įkaitęs iki 35 laipsnių, tad žingsniuodami su 15-20 kilogramų sveriančiomis kuprinėmis didelio malonumo nejutome. Po trijų valandų galiausiai atsidūrėme ten, kur norėjome. Autostrada iš visų pusių buvo aptverta, tad teko ieškotis apėjimo. Netrukus radome. Mus pradžiugino tai, jog netoliese buvo įrengtas mokėjimo už kelią punktas, kuriame visi automobiliai turėjo sustoti (sutranzuoti daugiau nei 130 kilometrų per valandą greičiu lekiantį automobilį būtų beviltiška).

Kelyje teko laukti tik apie 10 minučių, kai sustojo naujas žmogus. Prasidėjo nauja istorija.

Susipažinkite – Bartosz, 36 metų ekonomistas, nuo 2004 metų gyvenantis Londone ir ten turintis savo verslą. Atostogoms automobiliu atvyko į tėvynę (nenuostabu, jog vairas dešinėje pusėje). Bartosz prieš dešimtmetį buvo tranzavęs po Prancūziją ir Ispaniją, o netrukus žadėjo autostopu keliauti per Ukrainą iki Krymo. Pasakojo (mums) linksmą nuotykį, kai sutemus ir niekam nestojant nusimetė miegmaišį į aukštą pievą netoli kelio ir užmigo. Ryte atsibudo… Bulių lauke. Liko sveikas.

Bartosz važiavo iki Katovicų – artimiausio miesto, esančio mūsų kelyje nuo Krokuvos. Apie 80 kilometrų įveikėme per pusvalandį ir ketinome tranzuoti toliau. Bartosz, kaip patyręs tranzuotojas ir geras žmogus, nenorėjo mūsų paleisti tiesiog prie reikiamo kelio. „Važiuosime tol, kol surasime jums geriausią vietą“ – pasakė jis, kai jau prieš kokias 15 min. buvome pravažę jo miestą ir greitkeliu riedėjome Čekijos link. Visgi tos geros vietos (dar kitaip vadinamos degaline) niekur nesimatė. Galbūt mūsų laimei, nes bevažiuojant dangus aptemo, pakilo audra. Bartosz mums pasiūlė apsisukti ir grįžti nakvoti į Katovicus. Pagalvojus, jog per dieną nuvažiavome tik 80 kilometrų, o nakvynei teks ieškotis hostelio (mūsų palapinė tokio lietaus nebūtų atlaikiusi), sustoti nelabai norėjosi, bet galiausiai viską nulėmė laikas – po valandos turėjo temti.

Pasirodo, gauti lovą vasaros šeštadienį Lenkijoje nelengva: dauguma viešbučių buvo visiškai išnuomoti vestuvių pokyliams arba gerokai viršijo mūsų biudžetą. Tas pavėžėjimas reikiamu keliu buvo niekis palyginus su tuo, kaip Bartosz mums padėjo tą patį vakarą.

Ieškant nakvynės po Katovicus gerasis lenkas mus vežiojo ištisas dvi valandas. Galiausiai visai sutemo, o lietus vis nenustojo. Bartosz turėjo paskutinį variantą – universiteto bendrabutį, kuriame jis gyveno studijų laikais. Jau keliaujant ten jis pasakė, jog jeigu nepavyks apsigyventi – vešis mus į savo namus (deja, gerokai nutolusius nuo greitkelio į Čekiją). Malonu. Bet mums pavyko.

Tiesa, bendrabučio registratūroje moterys kalbėjo tik lenkiškai, be to, išvykdami iš Lenkijos zlotų mes jau nebebuvome pasilikę ir turėjome tik eurus. Šias problemas pavyko išspręsti, kai iš vieno kambario išlindo linksmas vaikinukas su alumi ir sutiko mums pakeisti pinigus (beje, geresniu kursu nei keitykloje). Jau gavus kambario raktus registratūros darbuotojos mus pasiūlė nemokamos arbatos, o vėliau vakare mūsų keitėjas kvietė prisijungti prie pokerio vakaro. Vis dėlto buvome labai pavargę ir norėjome greičiau dingti iš Lenkijos, tad planas buvo paprastas – anksti eiti miegoti ir anksti keltis. Nakvynė atsiėjo po 20 litų. Visą naktį lijo.

Apie kelionę (įžanga) | II dalis: Čekija | III dalis: Vokietija | IV dalis: Italija | V dalis: Venecija-Vilnius