Apie kelionę (įžanga) | I dalis: Lenkija | III dalis: Vokietija | IV dalis: Italija | V dalis: Venecija-Vilnius

Ketvirtoji diena, liepos 19 d.

Tikslas: Praha

Šlapias sekmadienio rytas ir tuščios Katovicų gatvės. Vėl ta pati problema – kaip iš miesto išeiti į greitkelį. Kelias valandas judėjome plačia gatve mums reikiama kryptimi. Sustojome pailsėti prie vienos stotelės ir GPS pagalba pavyko rasti priemiestį prie greitkelio, į kurį važiuoja miesto autobusas. Po pusvalandžio jau buvome ten.

Išeiname prie kelio. Vieta puiki – gerai matoma iš toli, yra pakankamai erdvės sustojimui, be to, dauguma automobilių važiuoja mums tinkama kryptimi. Kaip bebūtų, gerą pusvalandį niekas nestojo. Daugiau pasirinkimų neturėjome – tik laukti, nes geresnės vietos nerastume.

Praėjus 40 minučių jau visai netikėtai prie mūsų sustoja 22 metų studentas (automobilis, žinoma, – „Golf 2“).  Ne bet koks studentas, o neakivaizdinių studijų, liepos vidury, sekmadienio rytą ką tik išlaikęs egzaminą ir grįžtantis namo į savo miestelį (80 kilometrų nuo Katovicų), iš kurio išteka didžiausia Lenkijos upė – Vysla.

Vardijant miestus, kuriuos dar žadame aplankyti, jis juos vertino pagal stadionų kokybę. Pasirodo, mūsų vežėjas lankėsi futbolo varžybose tiek Prahoje, tiek Miunchene. Be to, pats yra futbolininkas. Jo miestelio komanda priklauso penktajai Lenkijos lygai, o pernai Vilniuje varžėsi su viena iš mūsų ekipų.

Važiuojant į Lenkijos pietus tolumoje pradėjo kilti Tatrų kalnai. Netoli – pagrindinis lenkų žiemos kurortas – Zakopanė. Dauguma jaunų žmonių šiame regione laisvas žiemos dienas praleidžia slidinėdami 1-2 kilometrų aukščio kalnuose (palyginimui: aukščiausias Lietuvoje – Juozapinės kalnas – nesiekia 300 metrų). Mūsų vairuotojas vos atsiradus sniegui futbolo kamuolį taip pat iškeičia į slides.

Važiavome beveik valandą ir šiek tiek po vidurdienio buvome išleisti netoli pagrindinės autostrados, vedančios į Čekijos Respubliką. Bėda, jog toje vietoje nebuvo jokios degalinės ar stovėjimo aikštelės. Iki sienos – 20 kilometrų. Teko keliauti pėstute, per daug neatitolstant nuo greitkelio. Visas kelias buvo arba kopimas į kalnus arba leidimasis nuo jų. Tvinksinčius kojų raumenis iš dalies atpirko nuostabūs vaizdai.

Taip ėjome apie 6 valandas, kai likus keliems kilometrams iki sienos galiausiai pasiekėme didelę degalinę. Keisdamiesi pinigus į Čekijos kronas eilėje sutikome lietuvį. Išgirdęs gimtąją kalbą mus užkalbino vilkiko vairuotojas (pagal šneką – žemaitis). Jis stebėjosi, kaip mes čia atsidūrėme, o papasakojus apie paskutinį pusdienį tik paklausė: „O jūs čia savo noru?“. Tai, jog autostopu žadame pasiekti Italiją, vilkiko vairuotojui apskritai pasirodė neįtikėtina.

Truputi po 18 valandos pradėjome tranzuoti nuo išvažiavimo iš degalinės. Mintyse svarstėme, kur šiąnakt nakvosime. Norėjosi jau kitoje sienos pusėje, iki kurios vos 5 kilometrai (ten yra miestelis Cieszyn, kurį per vidurį kerta upė: perėjus tiltą – tu jau Čekijoje, nors dar toje pačioje gyvenvietėje).

Vis dėlto po 25 minučių prie mūsų sustojo du čekai – Martin ir Yann (30-35 metai). Informavome, jog keliaujame į Prahą. Pasirodo, jie dar toliau – sako: „Sėskite, po 5 valandų būsite vietoje“. Vieno iš vyrų močiutė gyvena Lenkijos rytuose, tad jis, kaip geras anūkas, kiekvienais metais važiuoja jos aplankyti, o dabar grįžta namo į Plseną (netoli Čekijos-Vokietijos sienos).

Čekijoje keliai puikūs. Nors greičio limitas – toks pats, kaip Lietuvoje (130 kilometrų per valandą), čekai pirma juosta lekia 150-160 kilometrų per valandą greičiu (atrodo, karo keliuose čia nėra ir nebuvo – kaip, beje, ir policijos).

Man pasidarė smalsu, kur čekai ilsisi vasara. Pasirodo, tai gilias ištakas turinti tradicija. Nuo bendros santvarkos – komunizmo – laikų žmonės iš Čekoslovakijos važiuodavo atostogauti į tuometinę Jugoslaviją, prie Viduržemio jūros krantų. Valstybės skilo, rėžimai pasikeitė, bet įpročiai liko tie patys – daugybė čekų vasara sėda į savo „Škodas“ ir per 10 valandų, pervažiavę pusę Europos, ištiesia kojas Kroatijoje. Jokios turkijos, tunisai, graikijos ar ispanijos jiems nereikalingos – jūra juk ta pati.

Kaip sutarta, 23 valandą mus išleido vienoje Prahos degalinėje. Iki centro – 6 kilometrai tamsiomis gatvėmis, bet nuotaika nebloga. Nuostabu, kaip visą dieną gali nesisekti, bet atėjus vakarui – viena sustojusi mašina, 500 nuvažiuotų kilometrų ir dienos tikslas įgyvendintas.

Jau po vidurnakčio pasiekėme senamiestį. „McDonalds“ restoranai kiekvienoje gatvėje ir kas antras su užrašu „Nonstop“ – dirba per naktį. Kas belieka… Užkandę apie pirmą valandą nakties patraukėme ieškotis nakvynės. Plano nebuvo jokio. Tiksliau, turėjome mintį – patektį į stotį, bet net neįsivaizdavome, kur ji yra.

Einant viena siaura tusčia Prahos senamiesčio gatvele iš tamsos išniro velomobilis. Vienas vairuotojas, be keleivių. Nusprendėme jo paklausti apie hostelius. Įspėjo, jog centre labai brangu, bet jis žinantis vieną pigesnį šiek tiek atokiau ir galintis mus ten nuvežti. Pasiteiravus, kiek kainuotų, atsakymas trumpas – 7 eurai. Mums tai pasirodė per daug. Bendravome toliau – vis tiek niekur neskubėjome. Velomobilio vairuotojas (30 metų) buvo plepus, šnekėjo puikia anglų kalba. Pasirodo, 7 mėnesius praleido JAV, kai nusipirkęs automobilį apvažiavo kelioliką valstijų, juose dirbdamas atsitiktinius darbus. Tai buvo tik pirmas jo darbo mėnesis su velomobiliu.

Man čekas paliko protingo ir verslaus žmogaus įspūdį: jis nebuvo paprastas vežiotojas – mokėjo net šešias kalbas ir turistams galėjo pasiūlyti turą po savo gimtąją Prahą bei ekskursiją po miesto naktinius klubus (įdomu, kiek velomobilių vairuotojų Vilniuje galėtų tuo pačiu būti ir gidais?). Be to, paskutiniu metu pradėjo dirbti naktimis, nes tuo metu, kai pavargę žmonės grįžta namo, būna geresnis uždarbis. Tiesa, sakė, jog ir pavojų dėl girtų turistų naktį tyko daugiau.

Taip įsišnekėjome, kai jam pasidarė įdomu, iš kur mes ir kaip čia atsiradome. Situacija smarkiai pasikeitė pasakius, jog atitranzavome iš Vilniaus. Čekas staiga išlipo iš savo velomobilio ir puolė spausti mums rankas prisistatydamas bei klausdamas mūsų vardų. Sakė, ir pats ne kartą tranzavęs po vakarų Europą (nors daugiausia prisiminų – iš Italijos). Galiausiai jis prasitarė, jog jau žada baigti darbą ir važiuoti į tą hostelį, kurį buvo siūlęs ir kuriame pats šiuo metu gyvena. Taip bekalbant iš kažkur dar atsirado mūsų amžiaus vaikinas su melionu rankose – jo draugas, gyvenantis ten pat.

Taigi čekas pasisiūlė į nakvynės vietą mus nuvežti nemokamai bei padėti susitvarkyti reikalus registratūroje. Sakė, jog jeigu registratūra nedirbs, priims mus nakčiai pas save. Donatui toks greitas draugiškumas nekėlė jokio pasitikėjimo ir jis buvo pasiryžęs niekur iš senamiesčio nejudėti. Tą kartą viską nusvėrė mano tikėjimas žmonėmis ir galiausiai įtikinau Donatą, jog kito nakvynės varianto šiąnakt neturime (tiesa, kelionės pabaigoje tas pats Donato atsargumas, galima sakyti, mus išgelbėjo).

Sėdome į velomobilį keturiese: vairuotojas ir trys keleiviai. Vis dėlto vežti buvo galima tik du žmonės, tad kelionė tuščiomis naktinės Prahos gatvėmis velomobiliu buvo keista: judėjome lėtai ir kiekvienoje sankryžoje žvalgėmės policijos. Planas buvo toks: pamačius policiją, iš velomobilio staigiai iššoka vaikinas su melionu, o mes, kaip turistai, riedame toliau.

Visgi jokių kliūčių kelyje nesutikome ir 3 valandą nakties atvykome į hostelį. Pasirodo, – tai tarsi Prahos Saulėtekio rajonas – penkiolikos studentų bendrabučių miestelis, kurie vasara nuomojami turistams. Registratūra dirbo visą parą, tad susimokėję už nakvynę (tik po 25 litus už naktį!) pajudėjome savo kambario link.

Abu čekai visąlaik mus lydėjo, o pasidėjus daiktus pasiūlė keliauti pas juos į svečius – išgerti kavos, kartu suvalgyti melioną ir susipažinti su jų draugais. Kaip tai smagiai beskambėtų, ta diena mums buvo beprotiškai ilga ir per ją pėsčiomis sukorę daugiau nei 40 kilometrų (kelionės rekordas) tuo metu norėjome tik miego. Deja, mūsų gelbėtojas to negalėjo suprasti ir mus paliko gana įsižeidęs: staiga apsisuko ir išėjo, mums nespėjus net padėkoti.

Penktoji diena, liepos 20 d.

Miegojome ilgai, o atsibudę nutarėme Prahoje praleisti dar vieną naktį, nes norėjosi niekur neskubant apžiūrėti miestą.

Telefonu patikrinęs savo el. paštą radau prieš kelias dienas kelyje į Katovicus mūsų sutikto Bartosz laišką. Jis klausė, ar mums pavyko sėkmingai pasiekti Prahą ir pasiūlė grįžtant atgal į Lietuvą apsistoti pas jį namuose. Rašė, jog paimtų mus nuo kelio ir tuo pačiu dar aprodytų kelias nuostabias vietas prie Katovicų. Taip pat užsiminė, jog jo mamai labai patiko Lietuvos vaizdai iš atviruko, kurį mes jam padovanojome prisiminimui (prieš išvažiuodamas ilgai knygyne ieškojau tokio atviruko, kuriame būtų sudėtos nuotraukos iš daug skirtingų Lietuvos vietovių, o ne tik kokia Aušros vartų Marija stambiu planu).

Pusryčiavome (o gal pietavome?) kavinėje, įrengtoje viename iš bendrabučių rūsių. Neįtikėtinai skaniai ir pigiai: kompleksas, kurį sudarė čekiška trintų bulvių sriuba, vištienos kepsnys ir pyragėlis desertui, atsiėjo vos 10 litų (vėliau pripažinome, jog tai buvo geriausias maistas per visą mūsų kelionę). Apie pietus pajudėjome senamiesčio link. Nusprendėme pataupyti ir nuo kalno į miestą leistis pėsčiomis. Nė vienas nebuvome Prahoje anksčiau, tad, kai po 10 min. priėjome vietą, kurioje turistiniai autobusai paleidinėjo žmones, buvo maloni staigmena – pasirodo, gyvenome prie pat centro (naktį, važiuojant ratais, kelias atrodė gana tolimas).

Dieną praleidę vaikštinėdami po miestą grįždami nusprendėme užsukti į prekybos centrą. Kainos pribloškė: pusė litro alaus kainavo 1 litą (pigiau už vandenį), o aštuonios bandelės – lygiai tiek pat (neveltui į Prahą mus atvežę vyrai sakė, jog Čekijoje maisto kainos – žemiausios Europos sąjungoje). Ta proga grįžę į bendrabutį degustavome čekišką alų gana anksti patraukėme miegoti.

Šeštoji diena, liepos 21 d.

Išsiruošėme prieš 10 valandą, nusprendę pėsti nukakti prie tos pačios degalinės, kurioje mus išleido (apie 8 kilometrai nuo mūsų nakvynės vietos), ir tuo pačiu eidami dar pamatyti šiek tiek Prahos.

Užtrukome apie 3 valandas, kol pasiekėme numatytą tašką ir pradėjome tranzuoti. Deja, valandą niekas nestojo ir nusprendėme, jog tai ne pati tinkamiausia vieta bandyti dingti iš miesto – per daug arti centro.

Žemėlapių pagalba radome autostradą už miesto, vedančią į Plseną (Vokietijos link), ir metro liniją, kuri baigiasi prie pat to greitkelio. Praėjo dar kelios valandos, kol pasiekėme artimiausią metro stotelę. Bėda, jog kaip ir Lenkijoje, pinigų vietos valiuta jau nebuvome pasilikę (kur juos vėliau reiktų dėti, išvykus iš šalies?), o metro bilietų mums reikėjo. Teko eiti dar vieną stotelę atgal, nes pirmojoje nebuvo jokių keityklų, o kortele bilietų Čekijoje (priešingai nei Vokietijoje) neįsigysi. Galiausiai priėję antrąją metro stotelę radome ten banką. Bankas, tiesą sakant, yra blogas keitėjas: keičiant 5 eurus, 1 eurą (o kitaip sakant, tris butelius čekiško alaus) pasiliko sau kaip komisinius.

Taigi jau turėdami kelias kronas patraukėme metro link. Viršuje radome kelis bilietų pardavimo automatus: ant vienų buvo nupieštas autobusas, ant kitų tramvajus. Nusprendėme, jog metro bilietų automatas bus po žeme – prie pačios stotelės. Įspūdingo statumo laiptais leidomės žemyn, kur mūsų laukė didžiulis smūgis: apačioje, vos nusileidus, jau stovėjo kontrolieriai su policininkais už nugaros. Aiškinimai, jog mes ieškojome bilietų automato, gerą valandą sugaišome bandydami juos įsigyti ir net neketinome lipti į traukinį be bilieto, pagyvenusio vyro akmeniniu veidu neįtikino. Bauda – 30 eurų vienam žmogui. Po 10 min. prašymų mums tiesiog leisti grįšti nusipirkti bilietus (pasirodo, ir autobusams, ir tramvajams, ir metro tinka tie patys) kontrolierius nulygo iki baudos vienam žmogui. Sumokėjome po 15 eurų (tai daugiau nei mes išleisdavome eilinę kelionės dieną) ir buvome laisvi. Jausmas nekoks – tarsi tave būtų ką tik apvogę.

Kaip bebūtų, 17 valandą mes galiausiai ištrūkome iš Prahos, kuri per tą dieną jau buvo gerokai atsibodusi.

Kelyje laukėme vos 3 min., kai mums sustojo juodaodis (35 metų), po darbo Prahoje grįžtantis namo į Plseną. Sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, bandė mus kalbinti rusiškai (smagu, jog jis moka, bet, manau, jog mes šios kalbos nemokėdami gėdos savo šaliai nepadarėme). Automobilyje visą kelią skambėjo afrikietiška muzika ir apskritai važiuoti su juo buvo gana smagu. Vyras buvo gyvenęs JAV ir Didžiojoje Britanijoje, o dabar apsistojo Čekijoje. Sakė, jog dažnai ima pakeleivius – jam tai papildomai nekainuoja ir malonu padėti žmonėms. Po gero pusvalandžio paleido mus toje vietoje, kur kelias nuo autostrados išsuka į Plseną.

Mums reikėjo keliauti toliau tuo pačiu greitkeliu, bet atsidūrėme labai prastoje padėtyje – aplinkui nebuvo jokio įvažiavimo į autostradą, kuriame mašinos dar nelėktų milžinišku greičiu ir galėtų sustoti. Patekome į tą pačią situaciją kaip prieš kelias dienas bandydami išvykti iš Lenkijos.

Kelias valandas ėjome apie 10 kilometrų per kalnus, upę, geležinkelio bėgius, greitkelio tiltus ir tvoras. Galiausiai atsidūrėme Plseno didžiulių prekybos centrų rajone, kuris buvo prie pat autostrados. Šalia – ir mūsų ilgai lauktas įvažiavimas į greitkelį.

Deja, jau temo ir tranzuoti tapo beprasmiška.

Autostrada toje vietoje buvo atskirta aukšta tvora nuo triukšmo. Kas keliasdešimt metrų tvoroje – durys. Atsidarę vienas duris radome laiptus, kuriais nusileidus – nemažas laukas su krūmais. Temstant išgėrėme po butelį čekiško alaus (už nelabai vykusią dieną) ir tame lauke pasistatę palapinę nuėjome miegoti.

Apie kelionę (įžanga) | I dalis: Lenkija | III dalis: Vokietija | IV dalis: Italija | V dalis: Venecija-Vilnius