Apie kelionę (įžanga) | I dalis: Lenkija | II dalis: Čekija | IV dalis: Italija | V dalis: Venecija-Vilnius

Septintoji diena, liepos 22 d.

Tikslas: Miunchenas

Anksti atsikėlę susidėjome palapinę ir patraukėme į vieną iš didžiųjų šalimais esančių prekybos centrų, kur patyriau, ką reiškia plautis galvą prekybos centre. Papildę maisto atsargas pigiais čekiškais produktais grįžome prie įvažiavimo į autostradą. Automobilių buvo kur kas daugiau nei vakare.

Laukėme 20 minučių, kai sustojo maždaug 40 metų čekas, kuris po pusvalandžio mus paleido degalinėje prie sienos su Vokietija.

Tuomet pasisekė dar labiau: net nepradėjus tranzuoti mums iš nugaros supypsėjo vilkikas. Atsisukome: maždaug 50 metų ūsuotas vokietis, į priekį iškėlęs nykštį kviečia mus į vidų. Pirmasis vilkikas! Vairuotojas mus paėmė nežinodamas, kur mes vykstame. Kitą vertus, mums taip pat užteko žinoti, jog jis keliauja į Vokietiją. Netrukus išsiaiškinome, jog jis važiuoja pro Niurnbergą, kur po pusantros valandos mus ir paleido. Paleido prie kelio, vedančio į Miuncheną – miestą, kurį norime pamatyti.

Prie įvažiavimo į reikiamą greitkelį automobilių buvo nedaug, tad nusprendėme miško takeliais palei autobaną keliauti į degalinę (6 kilometrai). Degalinių Vokietijoje ne daug, bet jos visos didelės, su „McDonalds “ arba „BurgerKing“ šalia kelio. Kainų skirtumą euro zonoje pajutome iš karto – pvz., „Coca-Cola“ buteliukas degalinėje kainavo apie 10 litų (bet kuris sumuštinis – ne ką mažiau). Išgėrėme po didelį šaltą braškinį pieno kokteilį ir patraukėme prie kelio.

Iškėlę užrašą „Munich“ laukėme 2 minutes. Mus paėmė 69 metų linksmas ir energingas senukas bei jam į anūkas tinkantis 25 metų bendradarbis.

Pirmasis – Miuncheno universiteto informatikos profesorius, kaip supratome, vienas didžiausių kompiuterijos saugumo ekspertų Vokietijoje. Senukas sakė turintis daug verslų skirtinguose srityse, bet šiuo metu daugiausia laiko skiriantis užsakymui, gautam iš Vokietijos vyriausybės: nors jau buvo išėjęs į pensiją, šalies valdžia paprašė jo vadovauti kuriant naujos kartos biometrinę asmens tapatybės (ID) kortelę. Anot jo, vėliau jos bus naudojamos visoje Europos sąjungoje. Šiuo metu jis nuolat važinėja po Vokietiją iš vieno informatikos instituto į kitą, o daugumą reikalų, sako, tvarkantis telefonu (jam buvo smalsu, kiek mes Lietuvoje mokame už pokalbio minutę – skundėsi gaunantis milžiniškas sąskaitas). Taigi jis vadovauja kūrimui, o kuria… Tokie vaikinukai kaip tas, kuris važiavo kartu su mumis – daktaro laipsnio siekiantys arba jau jį įgiję informatikai, kuriuos profesorius pastebi ir išsirenka iš savo dėstomo kurso. Jūs universitetui ne tik duodate naudos, bet ir iš jo daug gaunate – garsiai pastebėjau aš. Iš tikrųjų sistema nuostabi, kai darbuotojų atranka vyksta natūraliuoju būdu ir visiems tai yra naudinga.

Bendrauti su mūsų vežėjais buvo labai malonu. Stengiamės iš jų sužinoti kuo daugiau. Kai užsiminėme, jog toliau keliausime į Italiją, profesorius mums pasakė, jog ten veda trys keliai: vienas nuolatos užkimštas mašinų, kitas – nuobodus, einantis per miškus, o trečias – kertantis Alpes su nuostabiais panoraminiais vaizdas. Žinoma, mums buvo rekomenduotas pastarasis maršrutas.

Pasirodo, profesorius turi vilą Italijoje ir retkarčiais joje apsilanko. Vis dėlto jis mus tikino, jog Miunchenas – geriausia vieta gyventi iš visų, kuriuose jis yra buvęs. Tada man kilo natūralus klausimas, kur jis yra gyvenęs. Penkiuose žemynuose – spėjau suskaičiuoti, kai vos paklausus juos pradėjo vardyti vieną po kito.

Pora valandų kelionės į Miuncheną praėjo labai greitai. Mus nustebino ištisi laukai žalių augalų palei greitkelį – pasirodo, tai apiniai. Dar viena alaus šalis mūsų kelyje.

Jau prie pat miesto profesorius išsitraukė storą, šiek tiek aptrintą Miuncheno žemėlapį ir padavė mums: „Tai dovana. Aš čia gyvenu jau 20 metų. Man jo nebereikia“, – tarė jis.

Tiesa, profesorius gyveno ne pačiame Miunchene, o jo priemiestyje ant didžiulio ežero kranto, 20 kilometrų nuo miesto centro. Nepaisant to, privažiavęs sankryžą jis pasuko į priešingą pusę ir pavežė mus beveik iki pat centro. Prieš išleisdamas įspėjo, jog Miunchenas – brangus miestas (kur jau nebus, jei vietinio transporto bilietas kainuoja daugiau nei 6 eurai (apie 20 litų), o bauda – 100 eurų).

Pats miestas, Bavarijos sostinė, mums labai patiko. Dalį vakaro ieškojome paprasto baro, kuriame galėtume išgerti vokiško alaus, bet teko susitaikyti su tuo, kad senamiestyje bokalas alaus kainuoja 12-15 litų (palyginimui: bare Prahos senamiesty alų gurkšnojome už 3 litus), o visi prekybos centrai paslėpti nuo turistų akių.

Apie 21 val. sėdint ant akmenų prie vieno iš centrinių Miuncheno fontanų grynas atsitiktinumas nulėmė mūsų visą likusį vakarą.

Donatas, pasisotinęs eiliniu „BigMac“ kompleksu, pakilo nuo savo akmens išmesti šiukšlių. Tuo tarpu į jo vietą staiga atsisėdo mūsų amžiaus vaikinas, godžiai ryjantis didžiulį kebabą. Aš, bevartydamas turistinį lankstinuką su Miuncheno žemėlapiu, nusprendžiau jo paklausti, kur rasti „Beer garden“ – alaus barą, kurį mums siūlė aplankyti profesorius su kolega. Pasirodo, tas baras buvo už žemėlapio ribų, maždaug pusvalandis kelio nuo tos vietos, kurioje mes tuo metu sėdėjome. Kadangi netrukus pradės temti, nusprendėme, jog ta vieta mums per toli. Grįžęs Donatas dar lyg tarp kitko to žmogaus pasiteiravo, ar yra tokių vietų mieste, kur mes galėtume laisvai pernakvoti. Kebabo valgytojas nusišypsojo ir papurtė galvą. „Bet… „Beer garden“ yra parke. Didžiausiame parke visoje Europoje. Ten jūs galite bandyti įsikurti, nors tai ir draudžiama“. To mums užteko – alus ir nakvynė vienoje vietoje. Padėkojome ir nieko nelaukę iškeliavome ten.

Vieta, kurią pasiekėme, buvo nuostabi: parko pradžioje – milžiniška pieva, kurioje pilna susėdusio jaunimo, gurkšnojančio alų arba vyną. Jau temo, o žmonės nesiskirstė. Aplinkui buvo kažkoks saugumo, ramumo jausmas. Visi žmonės – tarsi kultūringi gero universiteto studentai: niekas niekam netrukdo, nesimato nei labai girtų, nei šūkaujančių ar griuvinėjančių, nors žmonių aplinkui daugybė. Mums pasisekė – netoliese radome ne tik „Beer garden“ (kuris kažkaip nepaliko didelio įspūdžio), bet ir mažą piceriją, kurioje įsigijome porą kartų pigesnio alaus. Beliko įsitaisyti milžiniškoje pievoje.

Tik po poros valandų, apie vidurnaktį pradėjome rūpintis nakvyne. Tiesa, rūpesčio buvo nedaug: paėjome gilyn į parką, pasukome iš šoną nuo takelio ir po krūmais pasitiesę palapinę užmigome.

Aštuntoji diena, liepos 23 d.

Kėlėmės su žadintuvu, nes bijojome, jog tvarkingieji vokiečiai pamatę žmones, miegančius parke, neiškviestų policijos. Suspėjome, nors jau 6:30 parkas buvo pilnas dviratininkų, bėgikų ir šunų vedžiotojų.

Pėsčiomis per gerą valandą pasiekėme stotį, kuri buvo kitame centrinės Miuncheno dalies gale. Pusryčiams pasirinkome kebabą, kuris man pasirodė gerokai sotesnis už bet kokios konfigūracijos hamburgerį. Žiūrėdami į žemėlapį pagal profesoriaus apibūdinimą išsirinkome vieną iš trijų greitkelių į Italiją.

Šįkart greitai ir sklandžiai radome traukinuką iki reikiamo kelio ir dar prieš vidurdienį buvome ten. Tada patyrėme kažką naujo: automobilių daug, vieta sustoti gera, kryptis teisinga, bet per 3 valandas nei vienas žmogus nepasiryžo mūsų pavežti. Situacija atrodė beviltiška. Beliko ieškoti plano „B“.

Mes žinojome, ko mums reikia, – degalinės. Iš visų trijų kelių į Italiją netoliese degalinė buvo tik viename (žinoma, ne tame, kuriame mes tuo metu stovėjome). GPS išmatavęs atstumą parodė: 25 kilometrai. Maždaug 10 kilometrų įveikėme traukinuku važiuodami į priemiestį, kuris yra prie reikiamo greitkelio. Patekome ne į bet kurį priemiestį, o į tą patį, kuriame gyveno profesorius. Kai priėjome ežerą, supratome, kodėl anot jo – tai geriausia erdvė žmogui gyventi. Nežinau, kaip tai apibūdinti – tiesiog vieta, kur visi žmonės atrodo laimingi, o vanduo kaip krištolas. Negalėjome nesustoti ir neišsimaudyti. Po to kelis kilometrus ėjome siauru keliu, o priėję miestelį ir likus dar maždaug porai valandų ėjimo pesčiomis, nusprendėme tranzuoti šalia kelio, kuris turėjo išlįsti į autostradą tiesiai prie degalinės.

Laukėme 5 minutes. Sustojo 26 metų miškininkas. Tokiu apleistu automobiliu dar nebuvome keliavę – viduje voratinkliai, bet vis tiek smagu. Vyras važiavo tik 2 kilometrus iki artimiausio banko, bet sutiko mus pavežti dar 7 kilometrus iki austostrados. Studijų (kurios truko penkerius metus) laikais, sakė, pats daug tranzavęs po Europą, todėl nebuvo nuostabu, jog nusprendė mums padėti. Be to, įspėjo, jog Italijoje bus sunku – žmonės ten nelinkę sustoti.

Degalinė, į kurią atvykome, buvo keista – pusiau veikianti, pusiau remontuojama. Automobilių nedaug, o ir pravažiuojantys – prabangūs, naujausios laidos ir vairuojami moterų („Audi TT“ su senute už vairo – tipinis pavyzdys).

Pradėjome tranzuoti 18-tą valandą bet iki 22 valandos visų trijų sustojusių žmonių atsisakėme: pirmas galėjo paimti tik vieną mūsų, o kiti važiavo iki miestelio netoliese, kuriame bijojome naktį užstrigti. Taigi tie nuvažiuoti 9 kilometrai buvo viskas, ką mes tądien įveikėme autostopu (kelionės anti rekordas).

Taip likome toje vietoje nakčiai. Blogiausia, jog prasidėjo stiprus lietus. Dėl nakvynės nuomonės išsiskyrė: aš siūliau statyti palapinę (nors abu žinojome, kad tokio slėgio ji neatlaikys), o Donatui šovė mintis miegoti degalinės tualete (atsisėdus ant klozeto ir užsirakinus). Kadangi Donato idėja manęs nesužavėjo, jam teko nusileisti.

Per lietų tamsoje už degalinės pastatyta palapinė neblogai laikėsi tik pirmą pusvalandį. Tada mus pasiekė tai, ką nujautėme ir ko labiausiai nelaukėme – vanduo. Vanduo, beveik užtvindęs palapinę. Po kojomis, kaip ir virš galvos greitai susidarė balos. Teko miegoti gerokai susirietus. Lietus baigėsi po poros valandų – apie pirmą nakties, bet vanduo, žinoma, neišgaravo.

Apie kelionę (įžanga) | I dalis: Lenkija | II dalis: Čekija | IV dalis: Italija | V dalis: Venecija-Vilnius