Apie kelionę (įžanga) | I dalis: Lenkija | II dalis: Čekija | III dalis: Vokietija | V dalis: Venecija-Vilnius

Devintoji diena, liepos 24 d.

Kaip įprasta, kėlėmės anksti, apie 7 valandą ryto. Saulė tądien buvo kaitri ir mūsų daiktai greitai džiuvo.

Maždaug po valandos pradėjome tranzuoti, bet vėl niekas nestojo. Spėjo praeiti para, kaip bandome išvykti iš Miuncheno, bet vis dar buvome netoli jo. Laukimas pradėjo mane varyti į neviltį: 4 valandos vakare ir jau lygiai tiek pat tą rytą – iš viso 8 valandos, praleistos tranzuojant toje pačioje vietoje (kelionės rekordas). Donatas tuo metu vis dar buvo optimistiškai nusiteikęs ir nepraradęs tikėjimo (nors šiaip jau dažniausiai būdavo atvirkščiai; apskritai mums sekdavosi, nes sunkiais momentais visada nors vienas išlikdavo pozityvus).

Galiausiai lygiai vidurdienį prie išvažiavimo iš degalinės sustojo maždaug 20 metų vaikinas, vykstantis į miestelį, esantį netoli sienos su Austrija. Lėkėme 190 kilometrų per valandą greičiu ir po kelių minučių priešaky pastebėjome Alpių kontūrus – pasirodo, atsidūrėme tame vaizdingame kelyje, kurį mums rekomendavo profesorius, patys to nežinodami. Dieną prieš tai išvažiuodami iš Miuncheno buvome suklydę ir pusdienį praleidę prie kito Italijos kelio (beliko džiaugtis, jog ten mūsų niekas neėmė).

Po pusvalandžio privažiavome sutartą miestelį, kalnų pakraštyje. Vaikinas mus pasisiūlė pervežti per visą gyvenvietę ir išleido prie kelio, vedančio gilyn į Alpes, per kurias mes turėjome pervažiuoti ne tik visą Austriją, bet ir nemažą dalį Italijos. Sustojęs mūsų vežėjas iššoko iš mašinos, atsidarė bagažinę ir ištraukęs du butelius vokiško alaus įteikė mums, linkėdamas gero kelio. Tai buvo gana netikėta, nes važiuodami su juo bendravome palyginus nedaug.

Po kelių minučių pradėjo aiškėti, jog tądien laukė smagi diena: vos iškėlus ranką sustojo pati pirma pro šalį važiavusi mašina. Viduje – jaunas kareivis, skubantis į kariuomenės „Atvirų durų“ dieną Vokietijos-Austrijos pasienyje.

Po 20 minučių mus išleido nuostabaus Alpių miestelio pradžioje. Man tai buvo gražiausia vieta, į kurią patekome per visą kelionę: milžiniškų kalnų papėdėje stūksojo nedidelių namukų su keliomis siauromis gatvelėmis gyvenvietė. Laikas ten atrodė sustojęs: žmonės niekur neskuba, aplinkui jokio mašinų triukšmo.

Praėjo visa valanda, kol neskubėdami perėjome miestelyje. Buvo karšta ir gana tvanku, kai miestelio pakraštyje mes priėjome kalnų upę. Su milžiniška jėga neapsakomo skaidrumo ir šalčio vanduo ir veržėsi pro akmenis. Nusileidę žemyn supratome, ką reiškia Alpių gaiva – su srove palei upę nuo aukštumų keliavo kalnų vėjas.

Mielai būčiau ten praleidęs ilgiau, bet mums reikėjo judėti toliau. Vos atsitrauks nuo upės grįžo vasaros dienos tvankuma – vėsaus vėjo kaip nebūta.

Sėkmė tądien mus lydėjo ir toliau. Prie kelio nepralaukėme nei minutės, kai sustojo „BMW X3“ markės automobilis, vairuojamas bikini vilkinčios merginos (nemeluoju). Devintąją kelionės dieną mums pirma kartą sustojo moteris! Netrukus supratome, jog vairuotoja tokia atsipūtusi, jog būtų paėmusi bet ką.

Pirmasis klausimas vos įsėdus: „Cigarečių ar žolės?“ – buvo nusiteikusi mielai mus pavaišinti. Antrasis klausimas: „Ar jums netrukdo garsi muzika?“ (o kas mums galėjo trukdyti, kai vaizdingu Alpių keliu buvome vežami tiesiai į Austriją?). Be abejo, mes tuomet dar neįsivaizdavome, ką tokioje mašinoje reiškia „garsiai“… Pasijutau kaip klube, kuriame į ausis iš visų pusių kala techno muzika.

Vairuotoja visą kelią puikiai maišė pusę litro „Redbull“ su cigarečių dūmais ir po pusvalandžio mes jau atvykome: Innsbruckas – Austrijos kalnų miestas, kuriame kadaise vyko žiemos Olimpinės žaidynės. Čia praleidome tris valandas, kol pasimaitinę sumuštiniais galiausiai atradome kelią, vedantį į Italiją. Gyventi tokioje vietoje būtų beprotiška – nusprendžiau po valandos kopimo į kalną stačiu asfaltuotu šlaitu.

Prie įvažiavimo į greitkelį praleidome 10 minučių. Darbo dienos pabaiga, todėl automobilių apstu. Šįkart mums sustojo vienas iš tokių – ką tik darbą baigusių – žmonių, grįžtančių namo. Jis – vidutinio amžiaus italas, dirbantis Austrijoje, o gyvenantis Italijoje. Šioje vietoje, tai nieko ypatingo – atstumas tarp dviejų miestų maždaug 50 kilometrų. Tiesa, darbas jo neeilinis.

Mūsų vežėjas – geologas, šiuo metu dirbantis pagrindinėje penkiasdešimties žmonių grupėje prie 65 kilometrų ilgio tunelio tiesimo per Alpes, kuris sujungs Italiją su Austrija. Pagal numatytus šimtus milijardų eurų – tai didžiausias infrastruktūros projektas Europos sąjungoje. Kol kas nutiesti tik vos daugiau nei 5 kilometrai, tad italas, sakė, turėsiantis darbo iki pat 2022 metų, jei tik pats to norės. Baigtas tunelis turėtų būti ilgiausias pasaulyje.

Važiavome siauru Alpių keliuku, o virš mūsų buvo greitkelis. Sunku įsivaizduoti, kiek kainavo jo statyba, nes beveik visa autostrada kabojo ore kaip tiltas – kalnuose nebuvo daug plokštumų, į kurias galėtų remtis toks platus kelias. Pasirodo, šis greitkelis – pagrindinis, jungiantis Europos šiaurę su pietumis. Būtent dėl didelių apkrovų buvo nutarta tiesti tunelį. Įdomu tai, jog tunelis bus skirtas tik traukiniams ir pirmiausia – krovininiams. Pasak italo, pagal ES ateities viziją, vilkikai turi išnykti, o juos pakeisti kur kas saugesni, greitesni ir ekologiškesni traukiniai.

Jau netoli Austrijos-Italijos sienos išvydome įspūdingą vaizdą: giliai iš tarpukalnės į dangų styrojo įspūdingo aukščio (beveik 200 metrų – 2/3 Vilniaus televizijos bokšto) betoninės kolonos, viršūnėje laikančios tą patį greitkelį į Italiją. Geologas mus nušvietė: daugiau nei 40 metų „Europos tiltas“ buvo aukščiausias žemyne, bet prieš 5 metus šį titulą perėmė naujasis kolega iš Prancūzijos.

Nuo pat pradžių mūsų kelionės tikslas buvo Viduržemio jūra prie Italijos krantų. Iš pradžių buvome pasirinkę Genują (vieną didžiausių Viduramžių laikų miestų) ir pakeliui esantį Milaną, bet italas išgirdęs mūsų planus labai nustebo: „Milanas – paskutinė vieta Italijoje, į kurią važiuočiau, o pajūris šalyje smarkiai skiriasi: nuo smulkaus smėlio Venecijos pusėje iki uolėtų krantų prie Genujos“. Jis mums patarė aplankyti Veroną („tikrą seną itališką miestą“), o po to traukti Venecijos link. Taip greitai pasikeitė mūsų planai.

Po valandos atvykome į mažą Italijos miestuką, kuriame gyveno ir iš kurio buvo kilęs geologas. Vakaras, mažai žmonių, tarpais lijo, o visur aplinkui – kalnai. Mums tai sukėlė nesaugumo jausmą – bijojome čia užstrigti ir norėjosi kuo greičiau dingti iš Alpių, tad netrukus jau stovėjome prie įvažiavimo į greitkelį (kuris, tarp kitko, už 200 kilometrų baigiasi prie mūsų artimiausio tikslo – Veronos).

Beje, einant miesteliu iš kažkur išlindo vienas vilkikas. Buvo ypač smagu pamačius jo numerius: lietuviški „BBZ“ (tiesa, nespėjome net pabandyti jo sustabdyti, o tikriausiai ir nebūtų stojęs – manytų, jog vietiniai).

Greitai pajutome, ką reiškia tranzuoti Italijoje: visi į tave žiūri išsižioję ir išpūtę akis.

Laukėme pusvalandį. Sustojo dar viena moteris! Kalbėjo tik itališkai, bet buvo labai miela ir norėjo mums padėti. Pavežė mus 20 kilometrų ir paleido degalinėje prie autostrados. Aplinkui kalnai, automobilių nedaug ir artėja naktis.

Niekas nestojo dvi valandas, kai visai sutemus pakilo galinga Alpių audra. Kas kelias minutes nakties dangų nušviesdavo žaibas, išryškindamas kalnų viršūnes. Smarkus vėjas ir lietus bei tarpais dingstanti elektra mus privertė slėptis degalinės viduje. Atrodė, jau įstrigome visai nakčiai, o miegoti (net atsisėsti) nėra kur.

Tuomet Donatui kilo mintis ant staliuko tarp mūsų padėti atverstą užrašą „VERONA“. Tą vakarą tai mus išgelbėjo: apie 23 valandą lėtais sunkiais žingsniais ir smarkiai šlubuodamas prie mūsų priėjo stambus barzdotas vokietis (labai panašus į krepšinio sirgalių Sėklą): „I go here in 5 minutes“ – pasakė jis mums laužyta anglų kalba baksnodamas į užrašą.

Taigi po kelių minučių greitai perbėgome iš degalinės į mikro autobusiuką (trys sėdimos vietos priekyje). Vis dar stipriai pylė lietus, o kalnai skendėjo tamsoje. Bendrauti niekas didelio noro nerodė, tad vienintelis mūsų tikslas buvo abiems neužmigti (Donatas, palaikomas rūkalų, jį puikiai įgyvendino).

Pirmą valandą nakties mes jau Veronoje. Kalnai baigėsi, o su jais ir audra. Naktis, bet oras karštas ir drėgnas. Iš pradžių patekome į klaikų pramoninį rajoną, kurio viena gatvė buvo pilna moterų, žinančių savo kainą (ir nebijančių ją pasakyti – 20 eurų, jei įdomu). Mūsų vežėjas gabeno popierines siuntas, kurias turėjo iškrauti sandėlyje. Buvo šiek tiek baisu, kad baigęs savo darbą mūsų kur nors ten nepaliktų, bet rūpestingai nuvežė iki centro, nors, kaip supratau, jam tai nebuvo pakeliui.

Taip visai netikėtai po beviltiško ryto prie Miuncheno degalinės per dvyliką valandų mes atsidūrėme senoviškame Italijos mieste.

Verona penktadienio naktį buvo pilna žmonių. Man ypač didelį įspūdį paliko tai, jog dauguma naktinėtojų – pagyvenę (40-70 metų) italai, pasipuošę gurkšnojantys vyną lauko restoranuose. Sustojome ir mes centrinėje aikštėje išgerti dar nuo ryto mūsų kuprines sunkinusio vokiško alaus.

Geras dvi valandas praleidome vaikščiodami po puikiai apšviestą senamiestį, kartu vildamiesi surasti naktį dirbantį hostelį – norėjosi pagaliau ramiai išsimiegoti.

Žinoma, mes nieko neradome ir trečią valandą nakties grįžome į centrinę aikštę, kuri jau buvo tusčia. Atsigulėme ant suoliukų ir užmigome (tiesa, mus kas pusvalandį vis pažadindavo žolę laistantys vandens suktukai, bet tąkart išlikome beveik sausi).

Dešimtoji diena, liepos 25 d.

Miegojome tik tris valandas, bet to, bent jau man, užteko. 6 valandą ryto iš Veronos centro pėsčiomis patraukėme link greitkelio į Veneciją. Kelionės tikslas buvo jau visai netoli.

Porą valandų žingsniavome bjauriomis šalikelėmis, kai priešais mus nestabdytas sustojo vidutinio amžiaus italas – pasisiūlė pavežti kelis kilometrus iki artimiausios degalinės, pats ryte skubėdamas į darbą. Kelionė trūko vos kelias minutes, bet sutaupė mums ne vieną valandą: puikia anglų kalba vyras paaiškino, jog prie greitkelio į Veneciją vietos stabdymui nėra, o šiame kelyje mums reikiama kryptimi važiuojančių automobilių bus nedaug. Padėkoję nusprendėme, jog geriausia būtų grįžti atgal į Veronos centrą.

Kitoje kelio pusėje taip pat stovėjo „Shell“ degalinė, nuo kurios nusprendėme tranzuoti atgal, iš kur ką tik buvome atėję. Po 15 minučių sustojo du linksmi ir niekur neskubantys vaikinukai, pasisiūlę nuvežti mus bet kur, kur mums reikia. Automobilio viduje mėtėsi gitara, sportbačiai ir daugybė kitų daiktų. Atostogaujantys po pirmųjų studijų metų, italai vyko į Veroną įsigyti vinilinių plokštelių. Vienas iš jų net žinojo Lietuvą (tiesa, jau buvau įpratęs mūsų šalies pavadinimą iš karto ištarti penkiomis kalbomis, kai galiausiai išgirsdavome: „Ooh, I know it!“).

Vaikinai mums patarė iki Venecijos važiuoti traukiniu, nes tranzuoti, pasak jų, būtų labai sudėtinga, nors atstumas – vos apie 100 km. Per dešimt kelionės dienų iki skausmo nutrintos pėdos padėjo apsispręsti tolimiausią kelionės tašką pasiekti viešuoju transportu. Netrukus su mumis atsisveikinę kaip su senais gerais draugais, italai mus paleido Veronos traukinių stotyje.

Įsigijome pigiausią traukinio bilietą ir lygiai vidurdienį išlipome Venecijoje. Oras buvo įkaitęs iki beveik 40 laipsnių, tad pirmasis mūsų noras – greičiau įlįsti į Viduržemio jūrą.

Iš ryte sutiktų studentų mes žinojome, jog nuo Venecijos iki didžiulio paplūdimio veža autobusai. Tiesa, neįsivaizdavome, jog maždaug 40 kilometrų atstumą jie važiuoja bemaž porą valandų (žinoma, tai sužinojome jau ten nuvykę).

Šeštadienio popietę paplūdimys buvo beviltiškai užkimštas. Ypač erzino tai, jog kiekvienas viešbutis buvo išsidėliojęs savo gultus beveik iki pat jūros, o eiliniams poilsiautojams buvo paliktas siauras ruoželis tarp vandens ir raudonos „STOP“ juostos (priėjęs prižiūrėtojas dar mūsų pareikalavo persikelti kelis metrus į kitą juostos pusę). Man net užkimštas Palangos paplūdimys tuo metu pasirodė žymiai mielesnis (ką jau kalbėti apie tuščius Neringos smėlynus). Tiesa, aplinka ten buvo pavyzdinė: smėlyje negalėjai rasti jokio šapelio ar akmenėlio, o vandens temperatūra – apie 25 laipsniai. Donatas paplūdimyje ištuštino puikaus skonio baltojo vyno butelį, kuris prekybos centre atsiėjo tik du litus.

Kaip planavę, vakare grįžome į jau šiek tiek atvėsusią Veneciją. Dvi valandas užtrukome, kol temstant siauromis gatvelėmis lėtai perėjome kanalų išraižytą miestą ir pasiekėme kitame jo gale esančią centrinę – Šv. Morkaus – aikštę. Žmonių šeštadienio vakarą buvo daugybė. Neįsivaizduojamas skaičius kavinių ir restoranų kiekvienoje gatvelėje ir visi jie – pilni lankytojų. Jau sutemus nusprendėme grįžti prie „vartų“ į miestą – traukinių stoties. Niekada neįsivaizdavau, kad Venecija tokia didelė, o jos nesibaigiantys siauri kanalai – tarsi labirintai – grįžtant jau buvo gerokai įgrisę.

Nakvynė Venecijoje – prabanga, o hostelių jaunimui turbūt apskritai nėra. Vis dėlto traukinių stoties laiptų pašonėje mes radome vietą nakčiai. Ne patys nusprendėme, jog ten galima miegoti, – pirmiausia pamatėme nemažai jau snaudžiančių žmonių. Vienas iš jų – vidutinio amžiaus rusas – prabudo išgirdęs mūsų kalbą ir lietuviškai tarė: „Labas vakaras. Ar jūs kalbate rusiškai?“. Visgi kalbėti mes nekalbėjome, bet kai ką supratome ir sužinojome, jog tas žmogus buvo apkeliavęs bene pusę pasaulio (pasakojo, jog iškėlus ranką Kinijoje sustodavo penkios mašinos iš karto).

Trečią valandą ryto mus pažadino lietuviški balsai. Pramerkus akis – trys merginos, linksmai geriančios vyną. Dar trys lietuviai, pasirodo, jau snaudė. Greitai susibendravome. Šešetas dvi savaites autostopu keliavo po Kroatiją ir nusprendė užbaigti savo kelionę Venecijoje, kurioje jau buvo apsistoję ne pirmą vakarą ir laukdami „Ryanair“ lėktuvo į Lenkiją, kuris turėjo būti dar tik po kelių dienų.

Prie mūsų netrukus prisijungė vaikinukas iš Belgijos, kurio lėktuvas į gimtąją šalį buvo po poros valandų. Turėdamas kelioninę viryklę jis norėjo išdeginti buvusias dujas, tad pasisiūlė mus pavaišinti makaronais su nuostabiu padažu. Visgi net juos pagaminus dujos nesibaigė, tad belgas nusprendė savo aparatą palikti lietuvaitėms, prašydamas, jog jos jam jį atsiųstų paštu grįžusios į Lietuvą (nuostabu, koks pasitikėjimas ką tik sutiktais žmonėmis).

Po naktinių pokalbių Venecijos stoties pašonėje užmigome paryčiais.

Apie kelionę (įžanga) | I dalis: Lenkija | II dalis: Čekija | III dalis: Vokietija | V dalis: Venecija-Vilnius