Apie kelionę (įžanga) | I dalis: Lenkija | II dalis: Čekija | III dalis: Vokietija | IV dalis: Italija

Vienuoliktoji diena, liepos 26 d.

Iš pačio ryto mus ėmė žadinti milžiniška kaitra.

Atsikėlęs, kai visi dar miegojo, patraukiau ieškoti jau dirbančios kavinukės – prieš kelionę namo reikėjo pasikrauti visiškai išsekusį telefoną, o Italijoje viešų elektros prieigų atrasti atrodė neįmanoma. Kadangi ne tik už uždegiau kelias baterijos padalas ekrane, bet ir išgėriau puodelį itališko „Cappuccino“, rytas buvo visai neblogas.

Lygiai 10 valandą, atsisveikinę su sutiktais tautiečiais, pradėjome žygį į Lietuvą. Po dešimties kelionės dienų jautėmės gerokai pavargę, tad grįžti nusprendėme greičiausiu būdu – nebesustodami jokiame mieste ir „šokinėdami“ nuo degalinės prie degalinės. Pasirinkome tą patį kelią iki Vokietijos, kuriuo atvažiavome, o po to – per visą Vokietiją iki Lenkijos sienos.

Traukiniu išvažiavę iš Venecijos salos po 10 minučių išlipome žemyninėje Italijos dalyje įsikūrusiame mieste. Netrukus suradome įvažiavimą į greitkelį, bet prie jo mums niekas nestojo. Tuomet nusprendėme vietiniu autobusu nukakti iki priemiesčio, kuris buvo prie pat autostrados. Deja, ten automobilių buvo dar mažiau. Beliko pėsčiomis pasiekti artimiausią degalinę, iki kurios – apie 15 kilometrų Sekmadienį Italijoje beveik niekas nedirbo ir viskas atrodė išmirę.

Dieną šiek tiek paskaidrino po kelių valandų ėjimo netikėtai prie mūsų sustojęs priešinga kryptimi važiavęs automobilis. Viduje – maždaug  35 metų juodaodis, vilkintis tautinį ar religinį apdarą (atleiskite už neišmanymą) – sutaną ir galvos apdangalą. Pakvietęs mus sėstis į vidų pasakė, jog nuveš ten, kur mums reikia. Tuomet paaiškinome, jog keliaujame link prie greitkelio esančios degalinės – į tą pusę, iš kurios jis ką tik buvo atvažiavęs. Juodaodis greitai apsuko automobilį ir mes lėkėme į priekį. Tiesa, netoli: mus pavežė apie 5 kilometrus iki paskutinės vietos, kurioje vairuotojas galėjo apsisukti ir grįžti atgal. Buvo likęs dar maždaug toks pat atstumas.

Vidurį dienos žingsniavome tuščiais lygumų keliais ir jautėmės kaip dykumoje (ypač nuo tos akimirkos, kai nurijome paskutinį gurkšnį turėto vandens).

Galiausiai 15 valandą – praėjus 5 valandoms nuo išvykimo iš Venecijos – pasiekėme degalinę prie autostrados.

Po 20 minučių laukimo mums pamojo iš degalinės išvažiuojanti jauna šveicarų pora, po savaitgalio Venecijoje vykstanti namo į Ciurichą. Kartu važiavome beveik valandą – iki paskutinės degalinės prieš išsiskiriant mūsų keliams.

Patekome į gana sudėtingą padėtį: dauguma automobilių nuo Venecijos važiavo iki netoliese buvusios Veronos arba toliau tęsė kelionę tuo pačiu greitkeliu, tuo tarpu mums ties Verona reikėjo pasukti į autostradą, per Alpes vedančią į Austriją ir vėliau Vokietiją. Taigi turėjome surasti mašiną, kuri iš Italijos šiaurės vidurio važiuotų tiesiai į Alpes. Kadangi Alpėse didelių miestų nebuvo, dauguma mums tinkamų keliautojų – užsieniečiai, išvykstantys iš Italijos. Sekmadienio vakarą jų buvo nemažai, bet fiziškai galinčių bus paimti – labai ne daug, nes automobiliai buvo pilni arba žmonių, arba daiktų.

Ši situacija po poros valandų laukimo jau vedė į ne viltį. Tuomet nusprendėme pirmiausia vykti į Veroną, o iš ten ieškoti kito būdo patekti į reikiamą kelią. Pakeitę užrašą laukėme dar gerą pusvalandį, kai mums sustojo maždaug 50 metų italas, savo išvaizdą labai priminęs britų milijardierių Richard Branson.

Donatas, atsisėdęs į priekį, greitai rado bendrą kalbą su mūsų vežėju. Vyras puikiai kalbėjo angliškai ir netrukus sužinojome kodėl – pusę gyvenimo praleido JAV, Čikagoje. Nenuostabu, nes eilinis italas į pakeleivius žiūri labai neigiamai. Būtent to priežastis mums norėjosi išsiaiškinti.

Pasirodo, italų nenoras pavėžėti autostopu keliaujančius žmones yra jų pagrįstos baimės pasekmė. Sužinojome, jog ypač šiaurės Italijoje siaučia emigrantai iš Albanijos ir Romunijos, kurie gali į šalį įvažiuoti laisvai ir jaučiasi čia nebaudžiami. Būtent didelės kuprinės prie kelio išduoda, jog mes esame ne vietiniai, o italams tai pirmiausia primena apie nedraugiškus Balkanų tautų piliečius, kurių dėl didelio nusikalstamumo jie nemėgsta ir vengia.

Apskritai žmogus, kurį sutikome šiame kelionės etape, nepaisant mūsų amžiaus skirtumo buvo neįtikėtinai įdomus pašnekovas. Ypač stebino jo neaprėpiamas akiratis ir žinios – klausydamas jo jauteisi tarsi vartydamas įdomiausius šiuolaikinės enciklopledijos puslapius.

Jis mums pasakojo apie Elvis Presley – daugiausiai uždirbančio mirusio žmogaus – gimtinę, kurioje dabar pluša 150 žmonių, ir pastebėjo, jog netrukus Elvis praras savo titulą – amerikiečiai dar daugiau uždirbs iš visko, kas susiję su Michael Jackson.

Sunku įsivaizduoti pagyvenusį lietuvį, nuolat prisimenantį žiūrėtus „YouTube“ klipus (ir primygtinai rekomenduojantį juos patiems pamatyti) ar vaizdžiai su užsidegimu atpasakojantį jam labiausiai įstrigusių Clint Eastwood filmų siužetus. Būtent toks buvo mūsų sutiktas italas.

Bekalbėdami priėjome sunkesnes temas: „Venecija graži, bet skęsta. Iki amžiaus galo visas miestas jau bus po vandeniu. Mes esame paskutinės kartos, kurios dar gali džiaugtis šiuo stebuklu“.

Italija visais laikais sulaukdavo daug turistų, bet patiems italams vasaros karščiai (40-50 laipsnių) čia jau tampa nebepakeliami. Manoma, jog artimiausiais dešimtmečiais nemaža dalis italų vasaromis pradės kraustytis į šiaurę – Skandinaviją.

Beje, pats mūsų vežėjas teigė Lietuvoje buvęs 1972 metais, tik iš tos viešnagės dabar jau ne daug ką prisiminė.

Ši turininga kelionė truko vos daugiau nei pusvalandį ir mes mielai būtume ją pratęsę. Tiesa, tikriausiai ne tik mes, bet ir italas – jau netoli Veronos, į kurią jis vyko, sekmadienio vakarą niekur neskubantis vyras pasisiūlė pasukti šoną ir mus pavėžėti greitkeliu link Alpių iki artimiausios degalinės, kuri buvo už maždaug 30 kilometrų (taigi dar tiek pat jis turėjo grįžti atgal). Net ir ją pasiekę dar kelias minutes nejudėjome iš automobilio – pokalbis nebuvo baigtas.

Galiausiai išlipome pakylėti – italas mus išgelbėjo iš labai keblios situacijos ir vienu pavėžėjimu atsidūrėme kelyje, vedančiame atgal į Vokietiją. Tuo metu, 19 valandą vakaro, buvome įveikę mažiau nei 200 kilometrų, bet jau ir tiek būtų užtekę.

Vis dėlto degalinėje automobilių su vokiškais ir austriškais numeriais buvo nemažai, tad galimybė dar tądien išvykti iš Italijos mus paskatino tranzuoti toliau.

Po valandos laukimo netikėtai sustojo vilkikas – antras ir paskutinis per visą kelionę. Pagal taisykles vilkikai gali vežti tik vieną žmogų ir yra dažnai tikrinami, bet mums sustojęs vyras nebijojo – Alpėse patikrinimų nebūna.

Už vairo – tamsaus gymio turkų kilmės vokietis, kaip ir visi mūsų sutikti vežėjai angliškai nekalbėjęs. Visą kelią skambėjo graikiška muzika, o mes pro vilkiko langą grožėjomės besikeičiančiais kalnų vaizdais, kol visai nesutemo.

Po poros valandų nusprendėme išlipti šiek tiek anksčiau, vis dar Italijoje, didelėje Alpių degalinėje, kurioje kitą rytą vylėmės sulaukti daugiau mašinų.

Tiesa, degalinės Alpėse nėra paprastos: iš vienos pusės – greitkelis, o iš kitos – tvora atitverti statūs šlaitai. Žodžiu, iš degalinės teritorijos išeiti nėra kur – galima tik išvažiuoti.

Sutemus mums beliko ieškotis vietos nakvynei kažkur aplinkui. Radome kelis mažus žolės lopinėlius, bet naktį jie nuolatos buvo laistomi automatiškai įsijungiančius purkštuvais. Beliko įsitaisyti ant medinių suoliukų.

Dvyliktoji diena, liepos 27 d.

Apie 5 valandą ryto prabudau, kai mano kojos jau mirko miegmaišio gale – pasirodo, žolę laistantys prietaisai vandens nepagailėjo ir visiems suoliukams. Saulė jau kilo iš už mus supančių kalnų, tad nusprendžiau žadinti Donatą ir pradėti tranzuoti.

Netrukus prie išvažiavimo iš degalinės pastebėjome vilkiką su lietuviškais numeriais. Pirmą kartą iškėlėme Lietuvos vėliavėlę, kurią vežiausi. Vargu, ar koks lietuvis viduryje Alpių pamatęs trispalvę galėtų išlikti abejingas. Žinoma, sustojo. Vidutinio amžiaus, iš pažiūros – kultūringas ir išsilavinęs vyras. Labai norėjo mums padėti, bet galėjo paimti tik vieną. Pasiūlė pakalbėti su kitų vilkikų vairuotojais, kad paimtų antrą iš mūsų, o tuo metu būtų palaukęs. Visgi nusprendėme, jog dar esame per toli nuo Lietuvos, kad galėtume atsiskirti, o susitikti kažkurioje sutartoje vietoje būtų rizikinga ir vienas kito laukimas kainuotų nemažai laiko. Taigi padėkoję už tai, jog sustojo, atsisveikinome.

Laukėme porą valandų, nes mašinų paryčiais nebuvo daug, o važiuojančiųjų dauguma – italai. Vis dėlto galiausiai mums sustojo pagyvenusi italų pora, su įspūdingu džipu traukianti į Austriją.

Po pusvalandžio išlipome degalinėje prie Austrijos sienos – nusprendėme, jog Austriją būtų geriau pervažiuoti be sustojimų – su mašina, vykstančia į Vokietiją. Tokios galimybės laukėme dar dvi valandas, kai lygiai dešimtą mus paėmė vidutinio amžiaus vokietis, kaip ir mes keliaujantis į Berlyną, esantį už 800 kilometrų.

Mūsų sutikto vokiečio istorija įdomi: baigęs mokyklą jis nusprendė nesiekti aukštojo išsilavinimo ir pradėti dirbti. Būdamas 21 metų vyras įkūrė prezentacijų verslą. Šiuo metu, po 30 metų, jo įmonė veikia visoje Vokietijoje ir jis pats, paskyręs atsakingus asmenis, intensyviai jau nebedirba.

Kilęs iš Vakarų Vokietijos mūsų vežėjas pasakojo, jog skirtumas tarp iš VDR ir VFR kilusių jo amžiaus žmonių vis dar stipriai jaučiamas: vyresniems vokiečiams iš Rytų, užaugusiems socialistinėje santvarkoje, kurioje valdžia „rūpindavosi“ žmonėmis, sunku persiorientuoti prie naujos – demokratinės – sistemos ir priimti sprendimus patiems.

Vokietijos greitkeliu jau lėkėme 210 kilometrų per valandą greičiu, kai pasiteiravau apie vokiško vairavimo ypatumus. Kaip žinia, autobanuose greitis yra neribojamas, bet dienos metu, vokiečio žodžiais, per daug automobilių, jog galėtum važiuoti labai greitai. Kas yra „labai greitai“ – kilo man natūralus klausimas. Verslininkas paaiškino, jog persėdęs į kitus savo automobilius („su šiuo daugiau nei dabar važiuojam neišspausi“) naktimis tuščiais trijų juostų greitkeliais per Vokietiją lekia 260-280 kilometrų per valandą greičiu. Tiesa, keliose šalies vietose galima rasti ir penkių juostų autobanų.

Nors mūsų vežėjo tos dienos tikslas buvo Berlynas, keliasdešimt kilometrų už Miuncheno jis turėjo poros valandų verslo susitikimą. Sakė, jei norėtume, galime jo palaukti, bet mes nusprendė išlipti degalinėje už Miuncheno prie kelio, vedančio į Berlyną, ir tranzuoti toliau.

Taigi vidurdienį palikę kalnus jau buvome Bavarijos žemėse. Kadangi iki Berlyno – dar maždaug 500 kilometrų, nusprendemė pirmiausia kelti už 100 kilometrų esančio Niurnbergo užrašą.

Laukėme pusvalandį, kai mums sustojo dvi merginos (maždaug 25 metų amžiaus), išsinuomotu automobiliu iš Miuncheno oro uosto grįžtančios namo į Niurnbergą. Pasirodo, porą savaičių jos atostogavo Tunise, kur vidurį vasaros kaitino 45 laipsnių karštis. Tiesa, jos neatrodė labai laimingos – paaiškino, jog didžiąją laiko dalį praleido viešbučio kambaryje, nes dieną tiesiog būdavo per karšta. Vokiečiams vasara reikia skristi į šiaurę, o ne į pietus, – pagalvojau aš.

Po valandos mes buvome išleisti degalinėje prie Niurnbergo. Kaip ir prieš kelias dienas kitoje kelio pusėje, išgėrėme po didelį šaltą braškinį kokteilį iš „Burger King“ ir šiek tiek pailsėję patraukėme tranzuoti toliau.

Donatas buvo pesimištiškai nusiteikęs, bet visgi nusprendžiau iškelti užrašą „BERLIN“, nors iki Vokietijos sostinės – dar buvo likę 400 kilometrų.

Po 15 minučių man netikėtai linktelėjo vyras iš prabangaus automobilio, važiuojantis į verslo susitikimą Berlyno centre. Tai matėsi ir iš mašinos viduje kabančių kostiumų.

Nuolatos važiavome trečia juosta ir pasiekėme kelionės greičio rekordą – 230 kilometrų per valandą. Tiesa, netrukus prieš akis išdygo automobilių grūstis. Kai autobane įvyksta avarija, visas kelias iškart uždaromas, bet daliai vokiečių tai ne problema: beveik visuose mašinose, su kuriomis važiavome, buvo navigacijos įranga (GPS). Vairuotojui greitai suspaudžius mygtukus sistema netrukus surado artimiausią išvažiavimą ir maždaug už 10 kilometrų esantį įvažiavimą atgal į greitkelį, tad kamštyje stovėti neteko.

Po kelių valandų kelionės, 18 valandą mes jau buvome išleisti degalinėje netoli Berlyno, prie kelio į Varšuvą. Kadangi tądien buvome beveik nevalgę, nusprendėme apsilankyti „McDonalds“ ir išbandyti kažkokį naują siūlomą mėsainį (buvo visai neblogas, turiu pripažinti).

Prie išvažiavimo iš degalinės laukti reikėjo vos 5 minutes. Sustojo maždaug 25 metų vaikinukas su gerokai nutrinta mašina. Paklaustas, ar važiuoja į Varšuvą, man linktelėjo. Kalbėjo tik vokiškai, tad daug iš jo nesužinojome. Didesnį įspūdį paliko po mano kojomis priekyje išsikišę sujungti laideliai, salone besivoliojantys tušti alaus buteliai, nulaužtas šoninis veidrodėlis bei ant galinės sėdynės besimėtantis nenaujas DVD grotuvas.

Kadangi kalbėjo mažai, buvo sunku pasakyti, ar vairuotojas blaivus, bet kai lėkdamas vos neatsitrenkė į vilkiką, jau galėjo kilti tokių įtarimų.

Pavažiavus valandą nuo Berlyno, netoli Lenkijos sienos, nusprendžiau išsiaiškinti, į kurią Varšuvos dalį jis važiuoja ir kur mus galėtų paleisti. Vaikinas pasiūlė sustoti artimiausioje degalinėje ir pasižiūrėti. Kai jau sustojome ir pradėjau rodyti žemėlapį, vairuotojas lyg niekur nieko atsidarė alaus butelį ir begurkšnodamas klausėsi manęs. Galiausiai jis parodė, jog važiuoja ne iki pat Lenkijos sostinės, o tik iki kaimelio pusiaukelėje – maždaug už 250 kilometrų.

Mums besiaiškinant pastebėjau, kad už nugaros sėdėjęs Donatas iššokęs iš mašinos meta visus mūsų daiktus laukan. Netrukus jis mane pakvietė pakalbėti ir visas susijaudinęs pareiškė, jog „100% su šita mašina toliau nevažiuos“. Tada man beliko grįžti pas vairuotoją ir bandyti jam paaiškinti, kodėl staiga nusprendėme išlipti, kai mūsų artimiausias tikslas – už 500 kilometrų. Mėginau įtikinti, jog mano draugui pasidarė blogą ir paspaudęs ranką bei padėkojęs atsisveikinau.

Donatas iš karto surūkė dvi cigaretes vieną po kitos, kol šiek tiek atsigavo. Tada supratau, jog jo atsargumas tikriausiai šįkart mus išgelbėjo, nes aš abejingai būčiau važiavęs toliau.

Besiprausdami degalinės tualete sutikome vaikiną su skarele ant galvos. Pamatęs mūsų kuprines, jis angliškai paklausė, ar mes tranzuojame, o po to – į kurią šalį. Trečias klausimas jau buvo gimtąja kalba: „Ar jūs lietuviai?“.

Netrukus nusprendėme toliau nebetranzuoti (nors buvo dar tik 19 valandų) ir su sutiktu tautiečiu įsitaisėme ant nuošalios pievutės didžiulėje degalinės teritorijoje, kuri vėliau tapo paskutine mūsų nakvynės vieta.

Netikėta pažintis kaip ir istorija, kurios klausėmės visą vakarą, buvo labai įdomi.

Lietuvis – informatikas, prieš metus baigęs VU MIF. Pavasarį jis nusprendė mesti darbą ir vienas iš iškeliauti po Europą, kurią vienintelį kartą matė su devintos klasės ekskursija. Per tris mėnesius keliautojas gyveno ir Ispanijos kalnuose, ir už poliarinio rato, aplankęs visas Skandinavijos valstybes. Mus ypač stebino jo gebėjimas prasimanyti maisto – vaikinas tvirtino, per kelias savaites Norvegijoje nei karto nebuvęs maisto prekių parduotuvėje.

Susitikome paskutinėmis ne tik mūsų, bet ir jo kelionės dienomis. Rugpjūtį vykstančio muzikos festivalio „Mėnuo Juodaragis“ marškinėliai išdavė tai, ką informatikas pats vėliau patvirtino, – tai vienas labiausiai jį į Lietuvą traukiančių dalykų.

„Ką veiksi po vasaros?“, – pasiteiravome mes. Nežinau, ar toks laisvas ir įspūdžių troškimo kupinas žmogus dar galėjo kuo nustebinti, bet jo atsakymas buvo mažų mažiausiai įdomus: „Norėčiau grįžti į Norvergiją ir statyti laivus. Du metus mokyčiausi, du metus dirbčiau pameistriu ir tada galėčiau atsidaryti savo dirbtuvę“.

Taigi, jei nežinai, ko nori gyvenime, ar nusibodo viskas, kas tave supa, – leiskis į kelionę. Kelionės kartais pateikia atsakymus.

Tryliktoji diena, liepos 28 d.

Antrą kartą iš eilės prabudau apie 5 valandą ryto. Kaip visada, Donatas dar miegojo, o mūsų sutiktą lietuvį pastebėjau jau lūkuriuojantį prie išvažiavimo. Jis buvo suradęs vilkiką su lietuviškais numeriais ir sutaręs, jog jį paims. Tiesa, vilkikai per vieną dieną dėl greičio ir vairuotojų darbo apribojimų Lenkijos nepervažiuoja, tad mes patys šio varianto nesvarstėme.

Dar spėjome apsikeisti kontaktais ir atsisveikinti, kai netrukus iš aikštelės, kurioje nakvynei sustoja vilkikai, pajudėjo lauktas vilkikas ir mūsų sutiktas lietuvis kartu su juo išvažiavo.

Tuomet nutariau žadinti Donatą ir nieko nelaukiant patiems judėti toliau – norėjosi jau vakare būti Lietuvoje ir išvengti nakvynės Lenkijoje.

Prie degalinės Vokietijoje pradėjome tranzuoti iškėlę užrašą „PL“ ir prie savęs laikydami Lietuvos vėliavėlę. Taip laukėme 20 minučių, iki 6:30.

Šioje vietoje vertėtų pastebėti, jog po beveik dviejų savaičių tranzavimo atrodė, kad matėme visko ir vargu, ar kas dar gali mus nustebinti. Vis dėlto, visa tai, ką mes iki tos akimirkos buvome patyrę, priklausė Vakarų Europai.

Paskutiniąją kelionės dieną pajutome nepamirštamus tranzavimo Rytų Europoje ypatumus.

Pradėti reikėtų nuo to, jog mums sustojo vidutinio amžiaus latvių pora iš Rygos. Tiesa, labiau rusai nei latviai – vargu ar iš viso braliukų kalbą jie mokėjo, o pamatę automobilį su rusiškais numeriais negalėdavo nuslėpti užplūdusių šiltų jausmų.

Jau pirmos akimirkos leido suprasti, jog šis pavėžėjimas nebus eilinis: vos vyrui sustojus, automobilyje užvirė tikra drama – moteris užsidengė veidą, pradėjo verkti ir maldauti, jog vyras pakeleivių neimtų, o jo atsakymas buvo trumpas: „Tylėk!“.

Mes buvome sutrikę ir nežinojome ką daryti – nedrįsome sėsti į mašiną matydami tokią sceną. Tuomet vyras išjungė variklį, išlipo iš automobilio ir kraudamas mūsų kuprines į bagažinę tarė: „Greičiau lipkite, negaliu aš čia tiek  laukti“. Ką gi, nors ir ne pats mieliausias žmogus, bet žinojome, jog čia įsėdę išlipsime jau Lietuvoje.

Kurį laiką automobilyje buvo visiška tyla. Moteris vis dar negalėjo susitaikyti su tuo, kad už jos sėdi nepažįstami žmonės.

Vienas galinis automobilio žibintas buvo sudužęs, todėl įvažiavęs į Lenkiją vyras pradėjo stoviniuoti degalinėse ieškodamas naujo. Po kiekvieno tokio sustojimo (kurių iš viso buvo gal dešimt) jis grįždavo smarkiai susinervinęs ir kartodavo: „O ko norėti? Čia Lenkija. Lenkai – ne žmonės“.

Atmosfera automobilyje buvo stresinė ir mes jau galvojome apie išlipimą, nes vairuotojo nuotaika netruko persimesti į vairavimo greitį į kultūrą.

Dar ryte vienoje iš degalinių vyras liepė moteriai nupirkti jam alaus. Kai pajudėjome ir jis vienoje rankoje jau laikė butelį, o kitoje – vairą, situacija pasirodė išvis neprognozuojama.

Deja, išlipti jau buvo per vėlu: latvis per daug pasitikėjo savo navigacijos sistema, kuri nusprendė, jog visą Lenkiją greičiau pervažiuoti siaurais keliukais, vidutiniu 70 kilometrų per valandą greičiu. Tai visą dieną varė iš proto, o iki Lietuvos dar buvo taip toli, kad išlipus galėjai tranzuoti tris dienas.

Visgi alus vairuotojui išėjo į naudą – jis nusiramino ir, kas keisčiausia, pradėjo drausmingai laikytis visų kelių eismo taisyklių.

Pradėjęs gerti alų jis taip ir nesustojo – kai pritrūkdavo, žmona iškart būdavo siunčiama nupirkti dar. Iš viso latvis neskubėdamas išgėrė daugiau nei 10 butelių. Nors moteriai tai ir nelabai patiko, jos žodis nieko nereiškė.

Vyras vis kartojo: „Aš esu varomas alumi“ – ir jis tikrai buvo. Kaip kitaip žmogus galėtų mus vežti 17 valandų be poilsio (išskyrus sustojimus papildyti alaus atsargas)? Iš viso jis tądien vairavo 24 valandas – nuo Berlyno iki Rygos.

Mums ypač įstrigo latvio neapykanta lenkų tautai, kurią liudijo ne tik žodžiai, bet ir veiksmai.

Viduryje Lenkijos kelyje pamatęs lenkų šeimą, važiuojančią dviračiais, vyras susinervino, sulėtino greitį iki 20 kilometrų per valandą, užsirūkė ir sekė jiems iš paskos 10 minučių, kol visiškai sutrikusi šeimyna, nesuprantanti, kodėl viena mašina jų tiek laiko nelenkia, pasuko į šoną.

Dar vienas epizodas buvo netoli Lietuvos sienos, kai sustojome degalinėje. Benziną į mašinas pilstė pagyvenęs lenkas. Latvis priėjo prie jo susikišęs rankas į kišenes ir pradėjo terorizuoti: „Ar tu žinai, iš kur aš važiuoju? Aš šiandien visą tavo šalį pervažiavau, o tu man tiek laiko benziną pili! Viduje braliukai litovicai laukia, iš Vokietijos grįžta, namo nori, o tu dar vis pili! Greičiau!“.

Visgi su mumis tas vyras, buvo labai malonus. Papasakojo, jog 1993 metais pats daug tranzavo ir mus pamatęs negalėjo nesustoti. Nors lenkų nekenčia, lietuviai jam patinka (reiškia, jei ne ta Lietuvos vėliavėlė tranzuojant – tikrai nebūtų sustojęs). Pasirodo, jis tarnavo armijoje ir Tauragėje gyveno vienas su šešiais lietuviais.

Viename iš daugelio sustojimų vyras man pasiūlė kavos. Aš, nemėgdamas, atsisakiau, bet tas atsakymas jam buvo nesvarbus – įsakmiu tonu tarė: „Laikyk“ ir jau pylė man iš termoso paskutinius likusios kavos lašus.

Kadangi iš Lenkijos į Latviją visi važiuoja keliu „Via Baltica“, kuris eina pro Kauną, nusprendėme ten ir išlipti. Vyras labai atsiprašinėjo, kad negali mūsų naktį nuvežti iki pat namų durų, nes prieš akis – dar nemažas kelias iki Rygos. Iš tikrųjų, tai buvo gana keista, nes tranzuojant įprasta išlipti pakelėje, bet rusai – svetinga tauta ir tai jiems sunkiai įsivaizduojama. Vis dėlto jau išlipant vyras liepė moteriai ištraukti vieną iš likusių butelių alaus ir padovanojo mums: „Atšvęskite, braliukai, savo kelionės pabaigą“.

Šis visą dieną trukęs važiavimas prasidėjo prieš 7 valandą ryto ir baigėsi už 900 kilometrų lygiai vidurnaktį – tai buvo tiek kelionės laiko, tiek įveikto atstumo su vienu žmogumi rekordai, kurių tikriausiai dar ilgai nepagerinsime.

Nuo Kauno tranzuoti tamsoje jau nebegalėjome, iki miesto centro buvo likę 20 kilometrų, o nakvoti prie autostrados nesinorėjo, tad beliko prašytis artimųjų pagalbos.

Taip porą valandų po vidurnakčio pasiekėme Vilnių. Kalendoriaus atžvilgiu – po lygiai dviejų savaičių, kupinų įspūdžių ir patyrimų.

Apie kelionę (įžanga) | I dalis: Lenkija | II dalis: Čekija | III dalis: Vokietija | IV dalis: Italija