Ar pastebėjote, kiek žmonių kiekvieną vasaros vakarą užplūsta sostinės senamiesčio gatves? Nesvarbu, savaitgalis, ar eilinė darbo diena, sutemus išėjęs į miestą jaučiuosi kaip pajūrio kurorte sezono metu. Svarbiausia, jog tie žmonės – ne svyruojantys buduliai su degtinės buteliais, o ramūs miestelėnai, lauko kavinėsi bendraujantys, besiklausantys muzikos, gurkšnojantys vyną, alų ir kokteilius. Miestas gyvas ir tai nuostabu – tik gaila, jog kelis mėnesius per metus.

Vilniuje yra daugybė šaunių vietų pasimatymams su draugais ir smagiems vakarams kartu. Vieną vasaros naktį su drauge nusprendėme dviese pabandyti aplankyti jų kuo daugiau – tiek, kiek suspėsime iki ryto.

Susitikome prieš vidurnaktį (škotas pasakytų, kad labai vėlai, ispanas – jog labai anksti) senamiesčio širdyje ir savo kelionę nusprendėme pradėti nuo ŠMC (Šiuolaikinio meno centro) lauko kavinės, esančios priešais Rotušę. Laisvą staliuką rasti buvo sunku, bet galiausiai įsitaisius netrukus natūraliai gimė mūsų šios nakties taisyklės.

Pasiekus naują vietą (kaskart keičiantis) vienas eina atsisėsti, o kitas prie baro – paimti bokalą alaus. Užduotis – išrinkti kuo retesnės rūšies alų, pilstomą tame bare: būtinai tokį, kuris dar nebuvo ragautas prieš tai kitoje vietoje, ir šviežią – iš statinės, o ne iš butelio (juk alaus taroje pilni prekybos centrai, ar ne?). Imame tik vieną bokalą – per pusę – siekiant per ilgai ten pat neužsibūti ir išsilaikyti ant kojų bent jau kol rytmečio saulė pakils. Prie staliuko laukęs žmogus turi be užuominų atspėti, ką kitas išrinko.

Pradžia buvo sėkminga ir pirmus tris kartus nei vienas nesuklydome: ŠMC ant staliuko atsirado jos išrinktas tamsus Chodovar, BIX’uose – mano mėgstamas Varniukų, Artistuose – neseniai baruose atsiradęs Švyturio Nefiltruotas alus. Visko, ką per naktį išragavome, aš neprisiminiau jau jai pasibaigus, bet aplankytų vietų sąrašą galiu sudaryti: toliau sekė Vasaros terasa (Mokytojų namų kiemelyje), Opus3 terasa (kieme prie Baltų dramblių), Universiteto pubas, Cosy, Transilvanija, Būsi trečias, Misterija (buvęs Mano alibi), Chaplin terasa, Satta, Disco 311, Prospekto pubas ir galiausiai Solento – iš viso 15 aplankytų barų ir 10 išgertų skirtingos rūšies alaus bokalų.

Dar keletas vietų liko neaplankytos, nes jos arba (galiausiai pasiekus) jau nebedirbo, arba tiesiog nepateko į mūsų iš anksto nesudarytą maršrutą. Tai – WOO, Alaus namai, Šnekutis, Balti drambliai, Play. Kai kuriose vietose atsidūrėme todėl, jog niekas kitas 5-6 valandą ryto jau nebedirbo. Ir vis tiek buvo smagu („O kaip nebus…“, – pasakysite jūs).

Kiek atsiėjo tokia naktis kiekvienam? Maždaug tiek pat, kiek įėjimas į eilinį klubą savaitgalį arba pora kokteilių jame: vidutinė alaus kaina buvo 6 litai, tad apie 30-40 litų (arba 10 eurų – kas užsieniečiui skambėtų neįtikėtinai).

Iš visų aplankytų vietų labiausiai man patiko Totorių gatvės kiemelyje po daugybe juodų užuolaidų paslėpta Chaplin terasa – labai jauki, gyva, vasariška vieta, į kurią norisi sugrįžti dar ir dar kartą. Apskritai terasos šiltomis naktimis yra nuostabu.

Taigi šiuo trumpu įrašu norėjau pasidalinti tiek vietomis vakarui Vilniaus senamiestyje praleisti, tiek savotiška mūsų pub crawl modifikacija – galbūt vieną tai paskatins kokį vakarą išlįsti iš namų (vietoje sėdėjimo namie prie kompiuterio ar televizoriaus), galbūt kitą, iš kur nors tolėliau, – aplankyti Vilnių, naktinio gyvenimo beieškant.