Paskutinio žiemos penktadienio naktį gurkšnodamas alų savo bendrabučio kambaryje ir naršydamas internetą pastebėjau, jog eilinį sykį tikrinu tuos pačius puslapius, ieškodamas naujų žinių, kurios mane domintų.

Tuomet, jau gerokai po vidurnakčio, pradėjau mąstyti, kad naujienų neturėtų reikėti ieškoti, – jos galėtų „ateiti“ pas mane pačios. Ateiti iškart, vos tik būna paskelbiamos kur nors internete, ir būti surūšiuotos pagal temas – kad galėčiau greitai sužinoti, kas vyksta Lietuvoje, kas naujo krepšinio pasaulyje, kaip vystosi naujausios technologijos.

Jeigu būtų toks puslapis, – galvojau tuomet – kaskart įsijungęs kompiuterį lankyčiausi tik jame: nebereikėtų nuolatos tuščiai naršyti reklamomis užkimštų naujienų portalų ir tikrinti kiekvieną dominančią skiltį, tikintis rasti ką nors naujo nuo paskutinio apsilankymo.

Idėjos įgyvendinimas iš pradžių atrodė nesudėtingas – juk dauguma svetainių palaiko RSS technologiją, kuria naujausios antraštės su nuorodomis pateikiamos standartizuotu formatu. Taigi iš esmės reikėjo sukurti sistemą, kuri nuolatos tikrintų kiekvieno portalo srautą ir išsaugotų naujus įrašus. Vis dėlto norėjau kur kas daugiau.

Pirmiausia svarbu buvo tai, jog atsidarius tokią svetainę jos nereikėtų nuolatos perkraudinėti, – jei, pavyzdžiui, DELFI paskelbia naują straipsnį, tai jo antraštė per kelias minutes turėtų pati automatiškai išlįsti mano kuriamo puslapio lange.

Antra, reikėjo unikalios temų (Lietuva, Pasaulis, Verslas ir t.t.) pasirinkimo sistemos. Visiems įprasta portalų navigacija, kai paspaudus ant pavadinimo po kelių sekundžių pamatai straipsnius ta tema, man pasirodė netinkama: juk mane domina gal 10 sričių, ar tai reiškia, kad turiu atlikti tiek pat paspaudimų, norėdamas sužinoti visų jų naujienas?

Nusprendžiau 50 temų išrikiuoti pagal abecelę, o jų šrifto dydį padaryti proporcingą straipsnių ta tema skaičiui: kuo daugiau įrašų, tuo didesnėmis raidėmis tos temos pavadinimas yra rodomas.

Vis dėlto turbūt svarbiausias navigacijos sprendimas – leisti lankytojui iš karto pažymėti visas jį dominančias temas. Tuomet naujienų srautas filtruojamas ir rodomas mišinys naujausių pranešimų tik iš pasirinktų sričių. Be to, temų pasirinkimai išsaugomi ir kitą kartą atsidaręs svetainę randi tai, ką palikai.

Iš pradžių atrodė, jog tai ir viskas, ką galima nuveikti.

Laiko turėjau nedaug. Tiksliau, neturėjau visai, nes universitetas buvo pasirūpinęs informatikų užimtumu: vieną po kitos reikėjo iš pradžių sukurti dirbtinio intelekto programą, kuri galėtų susirašinėti su žmogumi, bandydama suprasti jo mintis, o vėliau ir kompiuterinį žaidimą.

Taigi nieko nelaukdamas pradėjau kurti tą pačią penktadienio naktį. Greitai patekau į tai, kas būna tiksliųjų mokslų atstovams, kurie panyra į savo sritį: pamiršau viską, nebegalėjau galvoti apie nieką kitą ir niekaip nepajėgiau nuo šio darbo atsitraukti. Nuėjau miegoti paryčiais, atsibudau vos po kelių valandų ir tęsiau toliau. Per šeštadienį ir sekmadienį neišėjau iš savo kambario ir abi dienas prie kompiuterio praleidau po 14 valandų.

Pirmadienio rytą, prieš išeinant į paskaitas, mano puslapis buvo baigtas. Beliko panaudoti sekmadienį sugalvotą ir užregistruotą interneto adresą, kuris turėjo puikiai atspindėti projekto idėją, – VisosNaujienos.lt.

Svetainė išpopuliarėjo žaibiškai. Maniau, jog ji gali būti naudinga ne tik man vienam, bet nesitikėjau jau antrąją gyvavimo dieną sulaukti 2 000 unikalių lankytojų. Tai labai padėjo tolimesniam vystymui: žmonės naudojosi ir siūlė funkcijas, kurių jiems trūko.

Netrukus VisosNaujienos.lt su neslepiama simpatija buvo aprašytos skaitomiausiame lietuviškame tinklaraštyje apie informacines technologijas – Nežinau.lt. Straipsnio autorius svetainę pavadino „žiniasklaidos ateitimi“.

Tą pačią dieną į pašto dėžutę pradėjo plaukti laiškai iš „Verslo žinių“, „15 min“ ir kelių regioninių portalų, klausiančių apie galimybes patekti į mano naujienų srautą. Įdomu tai, jog pirmuosius du į jį jau buvau įtraukęs iš karto, bet, matyt, neskyrę laiko panagrinėti puslapį ir vos pamatę konkurentų logotipus, jie suskubo dėti pastangas atsidurti šalia.

Greitai supratau, kad gyvo srauto neužtenka. Norėjosi matyti ne tik tai, kas ką tik buvo paskelbta internete, bet ir žinoti, kokie įvykiai šiandien Lietuvoje ir pasaulyje yra svarbiausi – tarsi gauti pranešimų, kurie bus paskelbti vakaro žiniose, santrauką vidury dienos – realiu laiku.

Kaip tai padaryti? Nusprendžiau, jog puikus rodiklis yra tai, kiek šaltinių (interneto portalų) pranešė apie vieną arba kitą įvykį, – juk natūralu, kad svarbiausių žinių dauguma nepraleis. Beliko sukurti algoritmą, kuris sugebėtų surasti panašius straipsnius – kitaip sakant, sistemą, kuri nustatytų, kurie įrašai iš viso srauto yra apie tą patį dalyką, ir juos sugrupuotų.

Tai nebuvo lengva. Supratau, kokia neparanki lietuvių kalba yra kompiuteriams – skirtingi linksniai (galūnės) padaro žodžių atpažinimą labai sudėtingu procesu (priešingai nei anglų kalboje, kurioje užtenka pridėti arba nuimti „s“ raidę žodžio gale).

Šioje vietoje pirmą sykį kuriant internetinę svetainę man pravertė žinios, šiemet įgytos universitete: per pirmąją egzaminų sesiją rašiau esė apie tai, kaip veikia Google paieškos sistema. Ruošdamasis šiam atsiskaitymui (kuris, beje, vėliau pasirodė man buvęs sėkmingas – iš egzamino gavau 10) praleidau nemažai laiko studijuodamas vienintelį šaltinį – Google autorių – Sergėjaus ir Lario 1997 metais parašytą doktorantūros darbą Stanfordo universtete: „The Anatomy of a Large-Scale Hypertextual Web Search Engine“, kuriame buvo aiškinama jų kuriamos paieškos sistemos architektūra. Įdomu pastebėti tai, jog darbe paminėtos ateities prognozės pasitvirtino taip, jog dauguma tuo metu aprašytų sprendimų Google naudojami iki šiol – jau praėjus 13-kai metų ir internetui per tą laiką pasikeitus drastiškai.

Taigi praleidau savaitę kurdamas svarbiausių naujienų atpažinimo funkciją. Tiesa, ne dienomis, o rytais. Man reikėjo jau seniai užimtose dienose kažkur atrasti papildomo laisvo laiko ir tai pavyko – pradėjau kasdien keltis 5-tą valandą ryto. Taip iki pirmos paskaitos 10-tą valandą gaudavau papildomas 5 valandas programavimui. Tikriausiai mažai kas pagalvoja, kad tai tiek pat, kiek praeina nuo 10-tos ryto iki 15-tos popiet, – aš tarsi dvigubai prailginau savo darbingą dienos dalį.

Tiesa, sukurti neužteko. Reikėjo daugybės bandymų su jau egzistuojančia duomenų baze, kad įsitikinčiau, jog mano sistema neklysta arba klysta tik ten, kur to išvengti jau yra neįmanoma. Taigi taip praleidau dar vieną papildomą savaitę paleisdamas savo sukurtą algoritmą per 10 000 nuo svetaines gyvavimo pradžios surinktų įrašų ir ieškodamas sprendimų kiekvieną kartą, kai sistema suklysdavo bei kaskart pradėdamas testus su visomis naujienomis iš naujo. Buvau griežtas – funkcija nebuvo baigta tol, kol nors vienas iš 30 svarbiausių dienos įvykių turėjo tarp savo šaltinių „svetimkūnį“ – įrašą, kuris nepriklauso tai aktualijai. Būtent dėl to testavimas užtruko 7 dienas.

Kaip bebūtų, galiausiai aš tai pasiekiau – sistema veikė taip, kaip norėjau. Jau galėjau ją pristatyti lankytojams, bet kilo mintis padaryti dar vieną papildymą.

Tarp gyvo naujienų srauto pastebėjau straipsnių, kurie mane labai sudomino, bet nebuvo tokios naujienos, apie kurias praneša daug portalų, – pavyzdžiui, geri politikos komentarai ar įdomybės iš pasaulio kampelių. Viena tokių buvo žinutė apie tai, jog Didžiojoje Britanijoje nuspręsta perspausdinti Šaltojo karo metais nežinomo autoriaus parašytą knygą, kaip apsisaugoti nuo Sovietų Sąjungos šnipų – po, kaip manoma, rusų slaptųjų tarnybų organizuoto Aleksandro Litvinenkos nužudymo Londone, britai vėl nesijaučia saugūs.

Kompiuteris gali suprasti tai, kas yra svarbu ir populiaru, bet tik žmogus galį išskirti tai, kas įdomiausia. Dėl šios priežasties savo naujienų svetainėje pridėjau trečiąją skiltį, kurioje rodomi per paskutinę parą geriausiai įvertinti ir dažniausiai skaityti straipsniai.

Praėjus jau kelioms dienoms galiu pasakyti, jog ši mintis pasiteisino: iš svarbiausių naujienų skilties perskaitydamas antraštės sužinau, kas vyksta, o tarp mėgstamiausių lankytojų įrašų visada randu kažką įdomaus, ką norisi atsiverti ir perskaityti nuo pradžių iki pabaigos.

Galiausiai suvokiau, jog nemažai daliai žmonių tai gali būti pirmasis naršyklės puslapis (homepage). Kas jam svarbiausia? Žinoma – jog užsikrautų akimirksniu. Dėl šios priežasties stengiausi įgyvendinti daugumą technologinių sprendimų, kuriuos priėmė „Yahoo!“ ir kiti didžiausi pasaulio portalai siekdami maksimizuoti svetainės naršymo spartą. Šioje srityje, atrodo, jau padaryta viskas (pavyzdžiui: papildomas lankytojų skaičius beveik nepadidina duombazės užklausų; visoje svetainėje naudojama vos pora grafikos elementų – nepaisant to, kiek jų iš tikrųjų matoma ekrane).

Kas toliau? Turiu dar keletą idėjų, kurias norėtųsi įgyvendinti (pavyzdžiui, mobilioji VisosNaujienos.lt versija ir naujienų paieška, iš kurios galėtum sužinoti viską, kas internete buvo publikuota apie bet kokį įvykį ar asmenį). Vis dėlto tikriausiai tuo ir apsiribosiu.

Esu minimalizmo internete šalininkas – jei papildymu nesinaudos bent kas trečias tinklalapio lankytojas, tai jis nereikalingas ir tik be reikalo užkraus puslapį. Šioje svetainėje niekada nebus galybės funkcijų ir nustatymų, kad lankytojui netektų gaišti laiko bandant suprasti, ką kas reiškia, ir kokį nustatymą jam reikėtų pasirinkti, – paprastumas ir aiškumas kartais tiesiog žavi.