Prieš metus numynę iš Vilniaus į Nidą šį kartą pasiryžome dvigubai ilgesniam atstumui: per 7 paras palei Baltijos jūrą įveikti 770 kilometrų kelią nuo Klaipėdos iki Talino. Kaip ir praėjusią vasarą – jokio fizinio pasiruošimo (prieš kelionę dviratį išsitraukiau iš rūsio po metų pertraukos) ir pigūs naudoti dviračiai (vienas buvo įsigytas už porą šimtų vos kelios dienos iki išvykimo; maniškis, prieš metus pirktas už panašią kainą, nenuvylė ir šiemet). Dar kartą įsitikinome, kad svarbiausia yra nusiteikimas, – tik jį mes teturėjome, tik jo mums ir užteko.

Kai šauniems draugams kyla idėja paminėti mokslo metų pabaigą riedant dviračiais iš sostinės į labiausiai į Vakarus nutolusį Lietuvos kampelį, sunku neprisijungti. Ir visai nesvarbu pasirodė tai, jog paskutinį kartą dviratį buvau mynęs prieš aštuonerius metus, o pagal planą kasdien turėjome įveikti po beveik 100 kilometrų. Be naivaus optimizmo gyvenime atsisakytume (atsisakome?) daugybės dalykų, – tariau sau ankstų šeštadienio rytą paliekant tuščias Vilniaus gatves.