Prieš metus numynę iš Vilniaus į Nidą šį kartą pasiryžome dvigubai ilgesniam atstumui: per 7 paras palei Baltijos jūrą įveikti 770 kilometrų kelią nuo Klaipėdos iki Talino. Kaip ir praėjusią vasarą – jokio fizinio pasiruošimo (prieš kelionę dviratį išsitraukiau iš rūsio po metų pertraukos) ir pigūs naudoti dviračiai (vienas buvo įsigytas už porą šimtų vos kelios dienos iki išvykimo; maniškis, prieš metus pirktas už panašią kainą, nenuvylė ir šiemet). Dar kartą įsitikinome, kad svarbiausia yra nusiteikimas, – tik jį mes teturėjome, tik jo mums ir užteko.

Turbūt ne vieną lietuvį turėjo sukrėsti dienraštyje „Respublika“ pasirodęs interviu su Lietuvos lenkų lenku Valdemaru Tomaševskiu.

Apie Lietuvos nepriklausomybę, apie tai, kodėl žmonės šiandien yra nepatenkinti valstybe, apie emigraciją ir grįžimą, apie požiūrį į istoriją ir istorijos mokymą.

Paskutinę metų dieną noriu pasidalinti savo pamąstymais apie ateitį. Kiekvienas kalbėdamas apie Lietuvos padėtį – tiek ekonominę, tiek politinę – yra linkęs kritikuoti, pabrėžti tai, kas yra blogai, bet dauguma nutyla, paprašius pateikti savo pasiūlymus. Aš uždaviau sau labai konkretų klausimą, kuris aplenkia visus tuščiažodžiavimus: jei turėtum pinigų, kuriuos norėtum skirti, kad Lietuvai būtų geriau, – kaip juos panaudotum?

Kai šauniems draugams kyla idėja paminėti mokslo metų pabaigą riedant dviračiais iš sostinės į labiausiai į Vakarus nutolusį Lietuvos kampelį, sunku neprisijungti. Ir visai nesvarbu pasirodė tai, jog paskutinį kartą dviratį buvau mynęs prieš aštuonerius metus, o pagal planą kasdien turėjome įveikti po beveik 100 kilometrų. Be naivaus optimizmo gyvenime atsisakytume (atsisakome?) daugybės dalykų, – tariau sau ankstų šeštadienio rytą paliekant tuščias Vilniaus gatves.

Norėdamas sužinoti, ką apie mūsų šalį gali atrasti naujienomis besidomintis užsienietis, apsilankiau BBC – nacionalinio Didžiosios Britanijos ir didžiausio pasaulyje transliuotojo – svetainėje. Įvedus Lietuvos pavadinimą į naujienų paieškos laukelį pasirodę rezultatai daug komentarų nereikalauja.

Didina mokesčius, mažina atlyginimus, brangina mokslą, atima motinystės pašalpas, nesirūpina ateities pensininkais… Net pakėlė alaus kainas! Ir ką jie galvoja? Daro viską, kad Lietuvai būtų blogiau! Juk pinigų biudžete pilna. Tik neduoda. Slepia nuo visų, o paskui perkasi tualetinį popierių ir taureles. Gera valdžia rūpintųsi žmonėmis…

Dauguma mažų Europos šalių bando kuo nors išsiskirti ir patraukti Vakarų dėmesį. Jau kuris laikas kalbama apie Lietuvos prekės ženklo ir įvaizdžio kūrimą. Būta netgi pasiūlymų keisti vėliavą („Nes dabartinės vėliavos spalvos užsieniečiams asocijuojasi su skurdžiomis Afrikos valstybėmis.“) ir anglišką Lietuvos pavadinimą („Nes žodis „Lithuania“ kitų šalių gyventojams yra sunkiai ištariamas.“). Įgyvendinus pastaruosius rinkodaros ekspertų pasiūlymus būtų sąlyginai sutaupyta – nebereikėtų investuoti į „drąsios šalies“ įvaizdžio kūrimą – juk tuomet tuo turbūt jau niekas nebeabejotų. Vis dėlto manau, kad yra geresnių būdų pristatyti Lietuvą.