Prieš metus numynę iš Vilniaus į Nidą šį kartą pasiryžome dvigubai ilgesniam atstumui: per 7 paras palei Baltijos jūrą įveikti 770 kilometrų kelią nuo Klaipėdos iki Talino. Kaip ir praėjusią vasarą – jokio fizinio pasiruošimo (prieš kelionę dviratį išsitraukiau iš rūsio po metų pertraukos) ir pigūs naudoti dviračiai (vienas buvo įsigytas už porą šimtų vos kelios dienos iki išvykimo; maniškis, prieš metus pirktas už panašią kainą, nenuvylė ir šiemet). Dar kartą įsitikinome, kad svarbiausia yra nusiteikimas, – tik jį mes teturėjome, tik jo mums ir užteko.

Turbūt ne vieną lietuvį turėjo sukrėsti dienraštyje „Respublika“ pasirodęs interviu su Lietuvos lenkų lenku Valdemaru Tomaševskiu.

Paskutinę metų dieną noriu pasidalinti savo pamąstymais apie ateitį. Kiekvienas kalbėdamas apie Lietuvos padėtį – tiek ekonominę, tiek politinę – yra linkęs kritikuoti, pabrėžti tai, kas yra blogai, bet dauguma nutyla, paprašius pateikti savo pasiūlymus. Aš uždaviau sau labai konkretų klausimą, kuris aplenkia visus tuščiažodžiavimus: jei turėtum pinigų, kuriuos norėtum skirti, kad Lietuvai būtų geriau, – kaip juos panaudotum?

Kai šauniems draugams kyla idėja paminėti mokslo metų pabaigą riedant dviračiais iš sostinės į labiausiai į Vakarus nutolusį Lietuvos kampelį, sunku neprisijungti. Ir visai nesvarbu pasirodė tai, jog paskutinį kartą dviratį buvau mynęs prieš aštuonerius metus, o pagal planą kasdien turėjome įveikti po beveik 100 kilometrų. Be naivaus optimizmo gyvenime atsisakytume (atsisakome?) daugybės dalykų, – tariau sau ankstų šeštadienio rytą paliekant tuščias Vilniaus gatves.