Šią savaitę galima dar kartą įsitikinti, jog Eurovizijos dainų konkursas nesikeičia: vėl tos pačios vienodos dainos su primityvia muzika, banaliais žodžiais apie meilę ir kelių mergaičių, vienodu ritmu judančiu fone,„išbliaunamu“ priedainiu. Sunku suprasti, kodėl beveik visos šalys siunčia tą patį. Ar tai įsitikinimas, kad kitokios dainos šiam konkursui netinka? Bet juk jau ne vieną kartą buvo įrodyta, jog laimi tie, kurie sugeba išsiskirti (šiuo atveju, turbūt nieko nėra paprasčiau). Sėdėdamas prie televizoriaus savęs klausiau, kodėl aš visa tai žiūriu. Pagavau save besitikintį atrasti naujų dainų, kurias norėtųsi išgirsti dar ir dar kartą. Nusprendžiau šiandien prisiminti tuos pasirodymus, kurie per visą Eurovizijos žiūrėjimo laikotarpį man įstrigo labiausiai.