Pirmoji diena Lisabonoje netruko prabėgti. Sužinojau, jog Portugalijos sostinė turi ilgiausią tiltą Europoje, pavadintą garsiojo portugalo Vasco da Gama vardu (kuris išplaukęs iš Lisabonos atrado vandens kelią į Indiją) ir besitęsiantį daugiau nei 17 kilometrų. Senamiesčio gatvelės atrodė po truputi puošiamos didelei šventei, bet tuomet dar nenutuokiau, kas ir kada manęs laukia, – tik turėjau viltį, jog spėsiu tai pamatyti prieš patraukdamas į pietus.

„Nežinau, kaip tu, bet aš paskutines kelias savaites einu linksmintis kiekvieną vakarą ir šis nebus išimtis. Jei norėsi – galėsi prisijungti“, – taip prasidėjo mano pažintis su pusmetį pagal mainų programą Porte studijuojančia Rasa. Pirmą valandą dienos mums susitikus prie metro stotelės ji, atrodė, buvo vos prieš akimirką iššokusi iš lovos, o stipriai užkimęs, bet užtikrintai skambantis balsas neleido man suabejoti ką tik išgirstais žodžiais.

Ne, tai nebuvo išsigelbėjimas – aš nuo nieko nemiriau ir tikriausiai nebūčiau tą naktį numiręs – man tai buvo įrodymas, kad neįmanomų dalykų nėra, – kad jei egzistuoja nors mažytė tikimybė, jog tau pasiseks, negalima jos praleisti, – nesvarbu, jog neturi jokio pagrindo tikėti, kad savaitgalio vakarą svetimos šalies svetimame mieste atsiras visiškai nepažįstamas žmogus, kuris nieko už tai nesitikėdamas ir vos prieš akimirką apie tave sužinojęs pakvies tave apsistoti savo namuose.

Dar niekada gyvenime per 20 metų nesijaučiau toks laisvas, kaip tą akimirką. Suvokiau, kad dabar nepriklausau nuo nieko: neturiu prie ko derintis – niekas su manimi nekeliauja, niekas niekur manęs nelaukia, nėra jokių gidų, jokių turistinių autobusų, jokių rezervuotų viešbučių – nieko. Esu tik aš, ką tik nusileidęs šalyje, apie kurią beveik nieko nežinau, kurios kalbos nesuprantu. Nebuvo ir baimės praleisti ką nors svarbaus, ką nors įdomaus – nes net neįsivaizdavau, kas vyksta aplinkui. Niekas nežinojo, kur aš tiksliai esu ir kur aš būsiu artimiausias 14 dienų. Nežinojau net aš pats, ką veiksiu ir kur atsidursiu rytoj ryte.

– Sakai, kad tavo lėktuvas nusileido prieš valandą, jau sutemus; atvykai čia visiškai vienas, nieko nepažįsti, nemoki nė žodžio mūsų kalba, tau tik 20… Ir ketini dvi savaites keliauti po mūsų šalį neturėdamas jokio maršruto, nei sykio nemokėdamas už nakvynę ir net neįsivaizduodamas, ką veiksi ir kur būsi rytoj?

Paskutiniajame pasakojime apie kelionę į Romą noriu pasidalinti tuo, ką išgirdau apie miestą ir šalį. Neperskaičiau, o išgirdau, – vienintelis mano šaltinis buvo sutiktas žmogus, todėl nežinau, kiek tiesos buvo tuose žodžiuose, – netikrinau nei enciklopedijose nei turistiniuose giduose – tai būtų tas pats, kaip ieškoti patvirtinimo kiekvieno sakinio iš storo romano. Galiausiai, net jei dalis viso to buvo pasaka, tai ji nuostabi ir vien dėl to verta aprašyti.

Antroji pasakojimo iš Romos dalis – apie nepažįstamą žmogų, pasisiūliusį priimti į svečius ir pakeitųsi visą kelionę.

Kartais tiesiog ateina noras dingti – palikti viską ir pabėgti. Ne pirmą kartą man taip atsitiko prieš porą savaičių. Ne pirmą kartą aš taip ir padariau. Mano pabėgimai visada turi kai ką bendro: jokių planų, jokių draugų, jokių viešbučių ar hostelių. Vienintelis sprendimas – išsirinkti šalį. Šįkart rankose laikiau bilietą į Romą, į skrydį vos už 6 dienų. Nežinojau, ką veiksiu, kur gyvensiu, ką pamatysiu, ką sutiksiu. Ir nenorėjau žinoti. Kartais galima sau leisti tiesiog nieko nežinoti.

Vasarą dvi savaitės tranzavimo po Europą stipriai pakeitė mano požiūrį į keliavimą ir apskritai į gyvenimą. Supratau, jog įsimintiniausi įvykiai būna tie, kurių nesuplanuoji. Be to, pradėjau tikėti likimu: kad net ir blogi dalykai turi nutikti, jog galėtum patirti gerus, – todėl neverta pergyventi dėl to, kas iš pradžių gali atrodyti beviltiška. Taip mąstydamas nusprendžiau tiesiog daugiau nebeplanuoti ir leistis į nuotykius.