Kinijos Liaudies Respublika. Pradinukų klasė vienoje mokykloje. Siekiant išvengti vaikų susidūrimo su demokratijos principais, klasės atstovą iki šiol visada (tarsi „iš viršaus“) paskirdavo socializmui ištikima mokytoja. Šįkart buvo kitaip: atėjusi į pamoką ji mokiniams pasakė, jog savo atstovą jie turės išsirinkti patys – ir tai vadinama demokratija. Bet kas yra rinkimai ir ką reiškia balsuoti? Tai išaiškinti buvo pirmoji mokytojos užduotis.

Jie kūrybingi, drąsūs ir atkaklūs. Jie – kandidatai į Europos parlamentą, baigę skurdžią, bet daug išradingumo pareikalavusią rinkimų kampaniją. Rinkimų, kuriuose varžosi ne partijos, o žmonės. Varžosi dėl dvylikos svajonių darbo vietų – didelių pinigų, galimybių ir laisvės. Laisvės nuo įkyrios lietuviškos žiniasklaidos akių, sukoncentruotų į vietinę valdžią.

LNK laidai „Savaitės panorama“ (2009 05 31) duodamas vieną iš paskutinių savo, kaip prezidento, interviu V. Adamkus mėgino paaiškinti, kodėl prezidento rinkimuose savo balsą atidavė A. Butkevičiui. Tiesą sakant, mane šis atsakymas nustebino ne mažiau nei pats faktas, kad viešai neslėpdamas paramos D. Grybauskaitei, prezidentas ją išdavė stovėdamas prie balsavimo urnos.

Paskutinę dieną prieš pirmąjį prezidento rinkimų turą, kaip ir buvo galima tikėtis, dedamos visos pastangos paveikti mažiau apsisprendusius rinkėjus ir taip sudaryti galimybes antrajam turui. Kadangi rinkimų agitacija likus parai iki balsavimo yra uždrausta, tai puikus laikas oponentams paskleisti neigiamą informaciją apie varžovą – progos atsakyti į kaltinimus jis jau nebeturės. Prieš kelias dienas šią situaciją prognozavo G. Aleknonis savo komentare „Paskutinis žodis – mūsų“. Šiandien galiu pasakyti, jog visa tai pasitvirtino. Puikaus „juodųjų“ rinkimų technologijų Lietuvoje pavyzdžio ilgai ieškoti nereikėjo.